|
| Author | Message |
|---|
 |  2016-12-11, 00:41 | |
| Reina užmigo tik paryčiais, tačiau miegas buvo neramus, ne toks, nuo kurio žmonės iš tiesų pailsi. Pabudo Reina ryte, išmušta šalto prakaito, nuverktu veidu ir skaudančiu kūnu. Prireikė laiko suprasti, kad miegojo ji ne savo įprastoje lovoje, ne Pietų parke, o Jaeger rezidencijoje. Šiaip ne taip pakėlusi galvą nuo pagalvės, Reina persibraukė ranka per plaukus ir pažvelgė į telefoną, norėdama sužinoti kiek valandų. Ir sustingo. Jos telefonas, dar nuo darbo pas Klaudijų laikų suprogramuotas taip, kad gautų visus pranešimus iš spaudos, kurie susiję su jos viršininku, dabar mirgėte mirgėjo nuo skambių antraščių. Tiesa, tai, ką spėjo pamatyti Klaudijus, buvo tik gėlytės. "Claudius Jaeger mylimoji - prievartos auka?", "Žiauriai užpulta Claudius Jaeger mylimoji - kerštauja konkurentai?". Sudejavusi, Reina susisupo į chalatą ir, sekdama balsus, nuskubėjo į virtuvę. Pasirodžiusi tarpduryje, jausdama, kad nuo tokio staigaus pasikėlimo darosi bloga, Reina įsikibo durų staktos.
- Klaudijau, jau viskas. Nebeverta rėkti, visi jau žino. - sudejavo ir kilstelėjo telefoną. Žinojo, kad jei Klaudijus būtų matęs kitas antraštes, nebekeltų klausimo, ar Izabelę verta atleisti. Jausdama, kad akyse temsta, Reina perdavė Klaudijui telefoną ir atsisėdo ant kėdės. |
| | | |
| | 2016-12-11, 00:51 | |
| Siuto buvo per švelnus žodis. Claudius tiesiog liepsnojo, degė beprotišku įniršiu. Jeigu būtų galėjęs, būtų perplėšęs savo virėją į dvi dalis. Nejaugi ši tokia kvaila, kad manė, jog vyras nieko nesuuos? Tvirtai sugniaužęs kumščius jis žengtelėjo arčiau žadą praradusios Izabelės. Moteris sustingo, bandė paėjėti atgal, bet nebebuvo, kur trauktis. Užsikirtinėjančiu balsu norėjo pasiaiškinti, bet Jaeger jos neklausė. Mestelėjo greitą žvilgsnį į Reiną ir užsiliepsnojo dar labiau.
- Dar šiandien susirenki visus savo daiktus, - iškošė, rodos, visas net virpėdamas nuo įtūžio. - Noriu, kad tavęs čia neliktų nė kvapo. Ir pasistengsiu, kad daugiau tavęs joks idiotas nesamdytų, - išspjovęs žodį po žodžio Claudius atsitraukė ir giliau įkvėpė. Šiaip ne taip apsiramino, tačiau tikrai ne iki galo. Viduje vyras vis dar tebevirė. - Dink iš čia, - sušnypštė savo dabar jau buvusiai virėjai ir ji tuojau pat pasišalino. Šįkart greičiau nei įprastai. Claudius atitraukė kėdę ir atsisėdo. Suėmė Reinos ranką bei pažvelgė į ją visas susirūpinęs. - Atleisk man... - Jaeger papurtė galvą ir galiausiai nusuko akis. Jautėsi siaubingai. - Tragiškai susimoviau.. Taip neturėjo nutikti, - sukuždėjo ir tvirtai suspaudė lūpas į vieną liniją. |
| | | |
| | 2016-12-11, 00:56 | |
| Reina, sėdėdama ant kėdės, viską girdėjo lyg iš tolo, per miglą. Jeigu atvirai, jai nerūpėjo. Jeigu būtų išsimiegojusi, pavalgiusi ir blaiviai suprastų situaciją, veikiausiai viskas atrodytų kitaip ir ji pasiustų taip pat kaip ir Klaudijus. Tačiau Reina neturėjo jėgų pykčiui. Nežinojo ar sugebėtų balsą pakelti, jei to prireiktų. Pakėlusi galvą tik tada, kai išgirdo mylimo vyro balsą, tamsiaplaukė tankiai pamirksėjo ir papurtė galvą. Buvo pakankamai sąmoninga kad suvoktų, jog Klaudijus čia kaltas mažiausiai.
- Apie ką tu kalbi, Klaudijau? Tu mane išgelbėjai, tu man suteikei nakvynę. Ir tu tikrai negalėjai žinoti, kad žmogui, kuris tau dirba šitiek metų, galėtų susišviesti šitaip tave išduoti. - suėmusi Klaudijaus ranką, moteris papurtė galvą. - Nebegalvok apie tai. Visi jau ir taip žino. Nebėra reikalo dėl to gadintis sau nervus. - Reiną užpuolė keista apatija. Ji neverkė, nebesisielojo, ji jautėsi tiesiog tuščia. |
| | | |
| | 2016-12-11, 01:13 | |
| ~po dviejų mėnesių~
Claudius pakilo nuo kėdės darbo kambaryje ir pažvelgė pro langą. Merkė lietus, jau turbūt trečią dieną iš eilės. Vyras sunkiai atsiduso, užvertė kompiuterio ekraną ir išėjo lauk iš kabineto. Nusileido laiptais žemyn ir pasuko į svetainę. Galvojo prisėsti, šiek tiek atsipūsti. Jautėsi nežmoniškai pavargęs. Tačiau pastebėjęs kambaryje merginą Jaeger nustebo ir šyptelėjęs atsisėdo šalia.
- Ką čia veiki? - smalsiai paklausė ir kilstelėjo antakį. Atsilošė sofoje, patogiai įsitaisydamas ant minkšto paviršiaus ir lengviau atsiduso. Kūnas pamažu atsipalaidavo, o nuo nuolatinio sukiojimosi darbo kėdėje skaudėjusi nugara maudė jau kiek mažiau. Rankas paguldė sau iš šonų ir žvilgsnį įbedė į balta spalva padengtas lubas. Pagalvojo, kad dažniau reikėtų pasidaryti tarp darbų tokią pertraukėlę, galbūt tuomet viskas eitųsi daug produktyviau nei dabar. |
| | | |
| | 2016-12-11, 01:18 | |
| Reina stengėsi pasveikti. Jai padėjo tiek Klaudijus, kuris savo supratingumu ir meile ją palaikė kasdien, tiek profesionalai, kurie buvo pasamdyti jai padėti. Keturias dienas per savaitę Reina ėjo pas psichiatrą ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Žinoma, atsiverti buvo sunku, kasdien pasakoti apie sapnus, mintis ir jausmus - nelengva, tačiau bėgo dienos ir Reinos pokytis buvo akivaizdus - pagaliau jos košmarai ją aplankydavo nebe kasdien, o blogos mintys užplūsdavo ne kiekvieną kartą užsimerkus.
Klaudijui įėjus į kambarį, Reina nusišypsojo. Ėmė kur kas dažniau jaustis taip, kad šypsena nebesigaudavo lyg per prievartą. Taip buvo ir šį kartą - ji tikrai džiaugėsi matydama Klaudijų. Rankomis apsivijusi jo kaklą, moteris jį nusėjo mažais bučinukais ir dantimis grybštelėjo jo ausies spenelį.
- Bandžiau dirbti. Bet darbai gali ir palaukti. - tyliai sukikeno. Nebuvo lengva imtis iniciatyvos, tačiau Reinos ranka nuslydo Klaudijaus krūtine žemyn. |
| | | |
| | 2016-12-11, 20:36 | |
| Kuo labiau Reina sveiko, tuo geriau jautėsi ir vyras. Jis su ramesne širdimi palikdavo merginą vieną namuose, jei kur turėdavo išeiti. Lengviau naktį sumerkdavo akis ir nebesikamuodavo dėl tamsių minčių. Dabar, pamatęs tamsiaplaukės šypseną, Claudius automatiškai išsišiepė ir pats. Pasukęs galvą švelniai pakštelėjo merginai į lūpas ir mirktelėjo akimi. Manė, jog Reina tik juokauja, tik erzina, tačiau krūtine žemyn nuslydusi jos ranka signalizavo ką kitą. Jaeger pasimuistė, suimdamas jos liemenį abiejomis rankomis ir, švelniai pabučiavęs, patraukė nuo savęs.
- Reina, mes neturim skubėti, - šiltai nusišypsojo ir suėmė merginos rankas. - Dar yra laiko... nereikia, - Claudius lengvai papurtė galvą ir pasisuko šonu į Reiną. Visos mėlynės pamažu blanko, sumušimai gyjo. Bet kokie išoriniai nutikusios nelaimės pėdsakai nyko, tačiau Jaeger puikiai žinojo apie merginos sielos žaizdas. Todėl bijojo pernelyg skubėti, eiti per dideliais žingsniais. |
| | | |
| | 2016-12-11, 20:41 | |
| Reina žinojo, kokiu tempu jai patogu judėti, o ir Klaudijus jos neskubino. Tačiau jo parodytas nesusidomėjimas Reinos pastanga, moteriai pasirodė net kiek skaudus. Jis žinojo kaip sunku jai buvo pasiekti tą būseną, kurioje yra dabar, kodėl jis ją atstumia? Kodėl mano, kad žino geriau kas jai reikalinga? Susiraukusi, moteris atsitraukė lyg nuplikyta. Turėjo pripažinti, kad šiek tiek bijojo to, jog Klaudijus jos nebenorės po to, kai sužinojo kas jai nutiko. Kad jis paprasčiausiai nebesusijaudins su ja būdamas, kad jam ji bus nebepatraukli.
- Klaudijau, aš žinau koks tempas man tinkamas. Bet jeigu tu nenori, aš suprantu.
Atsitraukusi, stengdamasi apsimesti, kad nieko nenutiko, moteris nusisuko, vėl susikoncentruodama į dokumentus rankose. Tačiau susikaupti negalėjo, todėl buvo aišku, kad greit pratrūks.
- Žinai, jeigu aš tau nebepatraukli, gali taip ir pasakyti. |
| | | |
| | 2016-12-11, 21:58 | |
| Claudius nenorėjo pasirodyti šiurkštus, todėl kiekvieną savo veiksmą labai gerai apgalvojo. Nesielgė grubiai ar nemaloniai, tačiau, panašu, kad vyro elgesys buvo priimtas kitaip. Jis atsiduso, neįskaitomu žvilgsniu perverdamas Reiną. Nesupyko. Net neįsižeidė. Šiokia tokia pažanga, ar ne? Jaeger labai smarkiai kovojo su savo nervais, stengėsi ne vietoje nekelti scenų ar siusti dėl nieko. Dabar irgi. Tik nusuko žvilgsnį į kambario sieną ir pasimuistė sofoje. Iškart jauki atmosfera buvo sugriauta ir ėmė slėgti.
- Kodėl tu nuolat mano veiksmus interpretuoji savaip? - po šiokios tokios pauzės paklausė ir atsistojo. Rankomis brūkštelėjęs per kostiumines kelnes atidžiai nužvelgė Reiną ir susiraukė. - Tu man patraukli, Reina, todėl neprisigalvok nesąmonių, - vyro balsas buvo ramus, net ne griežtas. Rodos, Jaeger užkonservavo visas emocijas. |
| | | |
| | 2016-12-11, 22:03 | |
| Pasimuisčiusi ant sofos, moteris pasisuko visu kūnu į Klaudijų ir papurtė galvą. Buvo pasidariusi ganėtinai jautri po to, kas jai nutiko, todėl jie tarsi apsikeitė vaidmenimis. Dabar kiekvienas neapdairiai ištartas žodis ar gestas galėjo moterį priversti sureaguoti nelabai adekvačiai. Tačiau Reina tai suprato ir bandė ties tuo dirbti. Vis dėlto, ne visada pavykdavo sureaguoti taip, kaip norisi, ypač tada, kai kalba krypo apie labai jautrius dalykus.
- Nežinau ką man galvoti, Klaudijau. - susiraukė. - Nuo to laiko, kai čia ir vėl apsigyvenau, tu neateini į mano kambarį, o ir nekvieti manęs pas save. Jeigu bučiuoji, tai į kaktą arba į skruostą, lyg mes būtume... Draugai. - spjaute išspjovė, tarsi šis žodis jai būtų nemalonus. - Ką jau kalbėti apie tai, kad su manimi nebeflirtuoji ir iš esmės jaučiuosi lyg būčiau porcelianinė ir tu bijotum mane sudaužyti. |
| | | |
| | 2016-12-11, 22:27 | |
| Claudius stovėjo tarsi įkaltas. Neleido sau vaikštinėti iš kampo į kampą, neleido sau parodyti, jog neranda vietos. Lediniu veidu išklausė merginos žodžių ir sunkiai atsiduso. Šis ginčas vyrui atrodė toks bereikalingas, toks dėmesio nevertas, kad jis net nebenorėjo toliau į jį veltis. Bet negalėjo ir apsisukti bei išeiti. Taip tik dar labiau sutirštintų spalvas ir viską sugadintų.
- Reina, aš tau duodu erdvės. Ar tai blogai? - kilstelėjo antakį ir paskėsčiojo rankomis. - Aš stengiuosi tau padėti ir norėčiau, kad tą įvertintum. Jeigu kas nepatinka, galėjai tą pasakyti ir anksčiau, nes dabar priekaištauji tik tam, kad priekaištautum, - Claudius susiraukė, kiekvieną žodį tarė lėtai, aiškiai, pasverdamas. Galiausiai dar kartelį atsiduso ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Niekaip neišdavė kaip jaučiasi iš tikrųjų. Net pats sau neleido ten kapstytis. |
| | | |
| | 2016-12-11, 22:32 | |
| Reina matė, kad jis kažko nesakė, jaute tai jautė. Matė tai jo akyse, jo kūno kalboje, jo elgesyje. Klaudijus galėjo nutylėti, tačiau jo kūnas kalbėjo pats už save. Papurčiusi galvą, Reina susiraukė, tarsi kalbėti apie tai būtų bene skausminga.
- Klaudijau, viena yra duoti erdvės, o kita apsimesti, kad mūsų niekas nesieja. Aš nenoriu šitaip gyventi. - susiraukė. Jos psichiatras patarė išsakyti savo jausmus, todėl būtent tai ir stengėsi daryti. - Aš labai tau dėkinga, kad tu šitaip dėl manęs stengiesi, tačiau noriu, kad mes sugrįžtume prie to, kokie buvome anksčiau. Aš noriu aistros, noriu matyti kaip užsidega tavo akys kai mane pamatai, kaip tu nužvelgi mane, kaip nurenginėji akimis. Aš viso to pasiilgstu, Klaudijau. - atsidususi moteris švelniai prilietė jo ranką ir sukuždėjo.
- Aš jaučiu, kad tu kažko man nesakai. |
| | | |
| | 2016-12-11, 23:09 | |
| Vyras nusuko žvilgsnį šalin, keletui akimirkų paskęsdamas savo mintyse. Šis pokalbis jį slėgė, kone kankino. Claudius ir pats tik neseniai išmoko gyventi su tuo, kas nutiko. Galbūt jis tiesiogiai to ir nepatyrė, tačiau jam tai buvo itin skausminga. Vyras iki šiol save kaltino, kad tą vakarą restorane nesugebėjo įkalbėti Reinos grįžti čia, į šiuos namus. Jis jautėsi kaltas dėl šio įvykio ir nieko dėl to negalėjo padaryti. Todėl taip paprastai įsilieti į judviejų, kaip poros, kasdienybę vyrui buvo beprotiškai sunku.
- Aš taip negaliu, - Jaeger papurtė galvą ir užmerkė akius. - Negaliu taip paprastai.. tiesiog apsimesti, kad nieko nenutiko, Reina, - vyras liūdnai šyptelėjo, suimdamas jos ranką. - Aš bijau tave užgauti... bijau vėl susimauti, - Claudius galiausiai nusisuko ir jau ruošėsi eiti lauk iš kambario, bet šitos minties atsisakė. Kažkokiu neįskaitomu žvilgsniu žiūrėjo į merginą ir staiga pasijautė toks sugniuždytas, toks sulaužytas, koks dar niekad nebuvo. |
| | | |
| | 2016-12-11, 23:13 | |
| Reina buvo taip užsiėmusi savo pačios skausmu ir pagalba sau, kad net nepagalvojo, jog šalia yra žmogus, kuris taip pat kankinasi, kuriam taip pat skauda. Ir kuris turi nemažų problemų bandydamas susitaikyti su tuo, kas nutiko. Ir Reina pasijautė siaubingai. Prikandusi lūpą moteris papurtė galvą ir švelniai suėmė Klaudijaus pečius, pažvelgdama tiesiai jam į akis.
- Atsiprašau. Aš net neįsivaizdavau, kad tu šitaip jautiesi, kad tau taip pat šitaip sunku. - prikando lūpą, įsmeigdama žvilgsnį į grindis. Akyse kaupėsi ašaros, pirmą kartą šią savaitę. Šiaip ne taip susitvardžiusi, moteris pakėlė drėgnas akis į Klaudijų. - Kodėl tu manai, kad tu susimovei? Tu viską padarei teisingai, Klaudijau. O tai, kas įvyko, nebuvo tavo kaltė, gi mes abu tai žinome. - sudejavo. Nenorėjo, kad Klaudijus manytų, jog kažkaip prisidėjo prie to, kas nutiko Reinai. |
| | | |
| | 2016-12-11, 23:38 | |
| Tankiai besikaupiančios ašaros Reinos akyse jam smogė dar stipriau. Vyras išplėtė akis ir stipriai apkabino ją, rankomis apsivydamas aplink laibą liemenį. Claudius tankiai kvėpavo, keletą akimirkų kažką svarstė, o tada galiausiai įbedė nosį į merginos plaukus ir užsimerkė.
- Aš pasistengsiu, gerai? - per kelis centimetrus atsitraukęs sukuždėjo ir prisivertė kilstelėti lūpų kampučius. - Jei to nori, aš pabandysiu, - dar labiau užtvirtino savo žodžius, delnu braukdamas per Reinos nugarą. Akimis tyrinėjo jos veidą, liūdną, gilų žvilgsnį. Ir staiga Claudius suvokė, kaip beprotiškai stipriai šis yra prie merginos prisirišęs. Dievaži, kaip nežmoniškai labai ją myli, net jeigu to garsiai niekada ir nesakė. - Ir nebandyk manęs įtikinti, kad nesu kaltas, Reina. Aš puikiai viską suprantu, - Jaeger papurtė galvą ir atpalaidavo rankas, kurios laikė tamsiaplaukę apkabinusios. Švelniai, gal net kiek nenoriai atsitraukė ir apsižvalgė. - Manau, kad šiandien dirbti negrįšiu. Gal nori kažką veikti? - Claudius norėjo nukreipti temą. Pasukti pokalbį visai kita linkme. |
| | | |
| | 2016-12-11, 23:47 | |
| Reina matė meilę jo akyse, žinojo, kad ir pati jį myli, tačiau juos abu kažkas stabdė pasisakyti, išreikšti tikruosius jausmus. Reina pati nežinojo kodėl. Ji mylėjo šį vyrą, mylėjo jį visokį, nepriklausomai nuo to, ar jie pykdavosi, ar gulėdavo apsikabinę. Tačiau kaskart kai norėdavo tai ištarti, tuos žodžius, kurie atrodė tokie natūralūs, ją sustabdydavo baimė. O kas, jei jis nejaučia to paties? Kas, jeigu jį išgąsdins, jeigu jis nuspręs, kad visa tai per greitai? Ką tada Reinai reikės daryti?
Nusprendusi, kad nenori savo minties taip greit atsisakyti, Reina linktelėjo, taip sureaguodama į mylimojo pasakymą apie veiklą. Kelias akimirkas dvejojusi, moteris galiausiai pasistiebė ir rankomis apsivijo Klaudijaus kaklą. Nusišypsojusi, pasilenkė ir sujungė jų lūpas bučiniui, visu kūnu prisiglausdama prie Klaudijaus. Po kelių sekundžių atsitraukusi, surėmė jų kaktas ir užmerkė akis, ant lūpų vis dar jausdama vyro skonį.
- Myliu tave, Klaudijau. |
| | | |
| | 2016-12-12, 00:07 | |
| Claudius nebuvo tas žmogus, kuris kažkaip išreiškia, parodo savo jausmus. Jis juos pasilaikė sau, užrakino kažkokioje skrynelėje ir niekam neleido ten patekti. Galbūt todėl vyrui buvo taip sunku pasakyti, kad myli, kad nori būti kartu, kad neįsivaizduoja savęs be Reinos. Vien prisipažinti, jog kažko bijo, jam kainavo labai daug stiprybės, ką jau kalbėti apie žodžiais apibūdinamus jausmus.
Švelniai atsakęs į merginos bučinį, Claudius kiek atsipalaidavo. Leido sau užmiršti, kad vos prieš keletą akimirkų jautėsi nepaaiškinamai siaubingai. Taip arti prisispaudęs Reinos kūnas kėlė vidinius virpesius, ne tuos, kuriuos varo geismas, tačiau kažkokius tyresnius, tikresnius. Vyro rankos slydo Reinos šonais, sustodamos ties klubais. Bučiniui nutrūkus, Jaeger šyptelėjo, jau žiojosi kažką sakyti, bet.. bet buvo tuojau pat užčiauptas. Tamsiaplaukės prisipažinimas atėmė žadą, buvo tarsi smūgis šlapiu skuduru per veidą, privertė atsipeikėti iš kažkokio sąstingio. Claudius keletą akimirkų bukai spoksojo į merginą, galvoje virškindamas trijų žodžių frazę, kuri galėjo visą jo pasaulį apversti aukštyj kojomis. Tada nusišypsojo. Vis dar šiek tiek sutrikęs, bet nenuginčyjamai nuoširdus.
- Aš tave irgi myliu, Reina, - tyliai atsakė ir lengvai pakštelėjo merginai į lūpas. Širdis palaimingai drebėjo krūtinėje lyg į ją būtų įsuktas koks laime varomas varikliukas. - Daugiau niekada neišeik. Niekada, - sumurmėjo, staiga prisiminęs tą popietę Berlyne, kai mergina susikrovė lagaminą ir dingo. Šaltis nukrėtė visą Claudius kūną ir jis mąsliai pažvelgė į Reiną. |
| | | |
| | 2016-12-12, 00:16 | |
| Reina suprato, kad mylėjo Klaudijų jau seniai. Mylėjo jį tada, kai jis rūpestingai žvelgdavo į ją, pavargusią po dienos darbų. Mylėjo kai jis bučiuodavo jos kaktą, kai jie po kokio nors renginio važiuodavo namo, vienas kito glėbyje, ant galinės limuzino sėdynės. Mylėjo, kai jis naktimis priglausdavo ją prie savęs taip stipriai, tarsi niekada nenorėtų paleisti. Mylėjo ir tada, kai pykdavo, kai susierzindavo dėl niekų, kai ją apšaukdavo dėl praganyto dokumento ar pamiršto atlikti darbo. Mylėjo jį girtą, irzlų, apatišką, apsimiegojusį, aistringą, laimingą, įsiutusį, mylėjo absoliučiai visokį. Ir tokia besąlygiška meilė ne tik šildė širdį, bet ir gąsdino. Šitaip atiduoti savo širdį kitam, pilnai pasitikint, buvo savižudiškas veiksmas.
Išgirdusi atsaką, kurį nori išgirsti kiekvienas, Reina jautė, kaip širdis, rodos, kelioms sekundėms sustojo, o tada ir vėl plakė normaliu ritmu. Nusišypsojusi taip plačiai, kaip jau senokai nebuvo šypsojusis, Reina tvirčiau prisiglaudė prie Klaudijaus.
- Aš ir nenoriu išeiti, Klaudijau. Tada to reikėjo. Dabar nebereikia, manau mums abiems tai akivaizdu. - lūpomis perbraukusi jo skruostą, Reina rankomis nuslydo jo krūtine, o tada kiek atsitraukė, kad matytų jo akis. Nusišypsojusi sukikeno. - Nagi, sakyk ką nori veikti. Gana seilėtis. |
| | | |
| | 2016-12-12, 20:05 | |
| Juodas Rolls Royce Phantom įsuko į namo kiemą. Po akimirkos variklis nustojo kaukęs ir iš automobilio išlipo vyras. Juodas paltas, po juo - tvarkingas ir brangus kostiumas, iki blizgėjimo nuvaksuoti batai, aplink kaklą apsuktas tamsus šalikas. Žilų plaukų sruogos kruopščiai suteptos žėlė ir sušukuotos atgal. Tvarkingas, pasitempęs žmogus priminė vieną iš daugelio šiuose namuose apsilankančių Claudius Jaeger partnerių. Tačiau šio vyro siekiai buvo šiek tiek kitokie.
Alfonsas lėtai nužingsniavo prie prabangaus namo durų. Nuspaudė skambutį ir pats sau menkai šyptelėjo. Rankas ištraukė iš palto kišenių, pirštais atsainiai brūkštelėdamas per šiurkščią medžiagą. Vilkiškų akių žvilgsnis laukė iš už durų išlįsiančio žmogaus - tarnaitės, paties namo šeimininko ar... ar jo mylimosios. Pastarosios Capone laukė labiausiai. Liežuvio galiuku suvilgęs išsausėjusias, ledines lūpas vyras išsitiesė bei pasidabino netikra, tačiau vis tiek pritrenkiančiai žavinga šypsena. |
| | | |
| | 2016-12-12, 20:21 | |
| Reina atrodė gerokai paklaikusi. Ji jau visą rytą vengė Klaudijaus, net nebūtų galėjusi pažiūrėti jam į akis, kol pati nesusidėliojo minčių ir nenusprendė kaip elgtis bus teisingiausia. Ryte kažkur išėjusi, grįžusi pasakė mylimajam, kad jaučiasi prastai, todėl nuėjo prigulti. Jau ketino ramiai pamąstyti, tačiau tada išgirdo skambutį į duris. Pakilusi iš lovos nuėjo į pirmą aukštą, priėjo prie durų ir jas atidariusi išplėtė akis. Rankos ėmė virpėti, širdis daužytis. Moteris susigūžė.
- Ką čia veiki? Išeik, dabar. - apsisukusi Reina suriko. - Klaudijau, ateik čia, prašau! - bene suinkštė, aiškiai išsigandusi. |
| | | |
| | 2016-12-12, 20:36 | |
| Reinos pašauktas vyras pakilo nuo darbo stalo ir nudundėjo laiptais žemyn. Išsigandęs jos balsas jam kėlė šiokį tokį nerimą, bet Claudius nusprendė nepanikuoti anksčiau laiko. Tą bandė daryti jau gerus tris mėnesius. Nušokęs nuo dviejų paskutinių pakopų, Jaeger susiraukė. Tarpduryje stovintis vyras jam aiškiai buvo nepažįstamas ir net nematytas. Jis nepriminė jokio verslo partnerio ar kolegos.
- Ar galėčiau jums padėti? - sustojęs per dvidešimt centimetrų nuo Reinos, vyras pasiteiravo nepažįstamojo. Galvoje aidėjo išgąsčio kupinas tamsiaplaukės kvietimas ateiti, kas grūdo mintį, jog tarpduryje lūkuriuojantis svečias nėra koks nors gatvelėje pasiklydęs žmogus. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
