| | |
| Author | Message |
|---|
 |  2016-11-13, 16:59 | |
| |
| | | |
| | 2016-12-31, 00:19 | |
| Metai. Lygiai metai nuo tos dienos, kai Claudius uždarė palatos duris ir už nugaros paliko viską, ką myli. Lygiai metai nuo tada, kai sužinojo, jog firma nebepriklauso jam. Jaeger tada, žinoma, palūžo. Siaubingai pyko, nervinosi, naikino viską, kas papuolė po ranka. Prireikė keleto savaičių, kad nurimtų. Tik tada suvokė, jog visas jo gyvenimo darbas buvo pakankamai maža kaina už tai, ką padarė. Galų gale, juk Claudius buvo verslo ryklys. Tuojau pat įsisuko toje pačioje srityje, užsitikrino sau šiltą vietą. Žinoma, nebebuvo aukščiausia galva, negalėjo vaikyti darbuotojų tai šen, tai ten, negalėjo kažko aprėkti telefonu. Buvo ir dar vienas minusas. Claudius dirbo pas savo tėvą. Pas žmogų, kurio pagalbos kažkada atsisakė. Su kuriuo kažkada pasiryžo išvis daugiau nebebendrauti. Šiaip ar taip, jis privalėjo kažkaip išgyventi. Be to, iki ausų sulįsti į darbą buvo puiki terapija. Tvarkydamas dokumentus, skaitydamas, vaikščiodamas į susitikimus Claudius galėjo bent trumpam užsimiršti. Sunkiausiai sekėsi susitvarkyti su bemiegėmis naktimis ir vaikščiojimu po savo didelius, tačiau skaudžiai tuščius namus.
Vyras išlipo iš automobilio ir padėkojo vairuotojui. Ryžtingai nužingsniavo į teatrą, atidavė rūbininkei paltą bei įsisuko į salę. Kalbėjosi su žmonėmis, juokėsi, kilnojo viskio stiklą. Žavinga išorė nė neatskleidė, kad jo siela negrįžtamai sužeista. Kad viduje jis miręs. Išdžiūvęs, išsunktas. Claudius vaidino laimingą, patenkintą gyvenimu žmogų, kai išties kas dieną save vis labiau keikė ir naikino. Niekas nepastebėdavo, kad kasdien jis surūko vis daugiau cigarečių. Kad butelių jo bare vis įtartinai mažiau. Kad šaldytuve maisto vis tiek pat ne dėl to, kad jo kažkas nupirktų, o todėl, kad niekas jo nevalgo. Niekas nepastebėjo, kad po šypsena išties slėpėsi įdubę skruostai, iššokę žandikauliai bei šonkauliai, paraudusios akys. Tai, ką Claudius rodė žmonėms, tebuvo idealiai sukurtas fasadas. |
| | | |
| | 2016-12-31, 00:25 | |
| Visas miestas kalbėjo apie Reiną de la Valencią-Lindstrom. Ji staiga perėmė Klaudijaus Jaeger kompaniją, neilgai trukus ištekėjo už nepaprastai sėkmingo, daugelį žurnalų ir televizijos kanalų bei radijo stočių valdančio magnato, o ir atrodė, kad ji gyvena svajonių gyvenimą. Ji duodavo interviu, fotografuodavosi žurnalų viršeliams, pasirodydavo televizijos laidose kaip sėkminga verslininkė, kalbėdavo per radiją, skaitydavo paskaitas. Tačiau jos plati šypsena ant populiaraus žurnalo viršelio slėpė tai, kad ji kasdien praleisdavo pas psichiatrą, nebeužmigdavo be vaistų, o tam, kad išgyventų dieną, turėdavo išgerti bent penkias skirtingas tabletes. Tačiau toks gyvenimas ją užgrūdino. Reina tobulai mokėjo juoktis kai reikėjo, juokauti ir būti pačia charizmatiškiausia ir maloniausia savęs versija.
Sukinėdamasi po salę, grindis braukdama ilga, raudona ir aptempta suknele, kuri paslėpė viską ką reikėjo paslėpti po nėštumo, Reina, gurkšnodama viskį, pastebėjo pažįstamą figūrą. Kojos sustingo, kūnas įsitempė, gerklėje įstrigo gumulas. Moters akys išsiplėtė, o ji pasijautė taip, tarsi būtų pamačiusi vaiduoklį. Papurčiusi galvą, kad pabustų iš šio transo, moteris apsisuko ir skubiai nėrė iš salės, nubėgdama prie lifto. |
| | | |
| | 2016-12-31, 00:43 | |
| Claudius atsiprašydamas linktelėjo grupelei žmonių, su kuriais kalbėjosi ir skubiai pasišalino. Ši vieta tapo tokia nepakenčiama, ėmė taip dusinti, kad jis privalėjo tuoj pat dingti. Drebančiomis rankomis Jaeger skynėsi kelią pro žmones, kol galiausiai pasiekė liftus. Lengviau atsiduso, nuspaudė mygtuką ir per porą žingsnių atsitraukė palaukti. Nuobodžiaujančiu žvilgsniu perbėgo per visą patalpą, kol akys užkliuvo už akinamai raudonos suknelės. Jis, jau nujausdamas koks bus jos savininkės vardas, sulaikė kvapą. Claudius puikiai pažino tą odą, jos atspalvį ir lygumą, tuos tamsius plaukus, neklusniai besibanguojančius į stambias garbanas. Jis iki šiol atsiminė kiekvieną Reinos detalę, kiekvieną sušiktą smulkmeną. Vangiai plazdėjusi jo širdis pagreitino tempą, o kūnas negailestingai nutirpo. Vyras perbalęs žvelgė į Reiną, net nebesuprasdamas, kur yra, nebematydamas, kad prieš jį lifto durys jau seniai atsivėrę. Nors protas liepė žengti atgal, nusisukti ir nueiti, Claudius viską padarė atvirkščiai. Jis žengtelėjo link merginos ir nenusuko nuo jos žvilgsnio.
- Reina, - sodriu balsu prabilo ir pasidabino holivudine, bet akivaizdžiai netikra šypsena. - Atrodai nuostabiai. Kaip visad, - neguvu balsu kalbėjo, o viduje tyliai troško išvysti ją laimingą. Išgirsti jos džiugų balsą, išvysti nuoširdžią šypseną. Galbūt sužinojęs, kad gerai jai, ir pats pasijus šiek tiek geriau? |
| | | |
| | 2016-12-31, 00:48 | |
| Reina, nors ir atkeršijo, nepasijautė nuo to laimingesnė. Taip, dabar ji turėjo daugiau pinigų nei kada nors galėjo pasvajoti, o ir, rodos, viso to nusipelnė, tačiau tiek moralė, tiek vidinis sąžinės balsas sakė, kad taip negerai. Reinai prireikė bene metų, kad ji sugebėtų atsigauti po kūdikio mirties, kad kasnakt nepabustų išmušta prakaito, klykdama, prisiminusi tą nepakeliamą skausmą, tą kančią. Ir tik po ilgų terapijos sesijų su savo gydytoju, tamsiaplaukė suprato, kad kur kas greičiau būtų sugebėjusi pasveikti, jei būtų sveikusi kartu su Klaudijumi. Ji ant jo nebepyko. Nė truputėlio. Tačiau velniškai pyko ant savęs. Išgirdusi pažįstamą balsą, moteris krūptelėjo ir ranka susigriebė už krūtinės, akivaizdžiai nesitikėdama, kad jis prieis.
- Aš... Išgąsdinai mane. - krenkštelėjo, sunormalizuodama kvėpavimą. Nužvelgusi buvusį sužadėtinį, moteris, staiga užsimiršusi, papurtė galvą. - Ar tu valgai? Atrodai siaubingai. - atsiduso, puikiai suprasdama, kad jis veikiausiai taip ir jaučiasi. - Ta šypsena gal ir suveiks prieš kitus, tačiau ką bandai apgauti? Mane? - vyptelėjo, pasisukdama į jau užsivėrusias lifto duris ir vėl nuspausdama mygtuką. |
| | | |
| | 2016-12-31, 01:02 | |
| Galbūt Reina ir nebelaikė pykčio, bet vyras pats ant savęs tikrai tebepyko. Nežmoniškai. Ir tas pyktis buvo jo variklis. Tik jo vedinas Claudius sugebėjo tempti dieną po dienos. Tik pykčio dėka šis kasdien save kamavo ir naikino. Ir dabar, stovėdamas prieš Reiną, prieš tą pritrenkiančiai gražią moterį, jis pyko dar labiau. Pyko, kad leido viskam taip išslysti iš rankų.
- Man viskas gerai, - nukirto, net nebenorėdamas daugiau grįžti prie šios temos. Juk viskas ir taip buvo pakankamai akivaizdu. Claudius gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į jau užsivėrusį liftą. - Visi čia taip šypsosi, - sausai ištarė ir nervingai patampė švarką. Nežinojo, kaip turėtų su ja bendrauti. Situacija ne iš maloniųjų. - Girdėjau, kad ištekėjai... - nutęsdamas prabilo, pats šiek tiek išsigąsdamos temos, kurią kątik užvedė. Juk pats Jaeger neturėjo kitų moterų. Net palydovių vienai nakčiai. Jis tiesiog dirbo. Dirbo iki išnaktų, o tada atsikeldavo ryte, beveik nemiegojęs ir dirbdavo toliau. Claudius užmarinavo viskas savo emocijas ir tapo automatizuotu robotu, kasdien darančiu tą patį. Vyras nudelbė akis žemyn į savo tobulai nulakuotus batus. Suspaudė lūpas į vieną liniją ir su baime bei nekantrumu laukė Reinos atsakymo. Kad ir kaip norėjo išgirsti, jog ji laiminga, mintis, kad mergina taip jaučiasi su kitu vyru, buvo nepakeliama. |
| | | |
| | 2016-12-31, 01:07 | |
| Lifto durims atsivėrus, Reina įžengė į nedidelę, aukso spalva apšviestą prabangią patalpą ir mostelėjo Klaudijui ranka, taip tarsi parodydama, kad teiksis pokalbį pratęsti. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, taip lyg ir bandydama apsisaugoti nuo ją užplūstančių jausmų šiam vyrui, kurio nematė kiek daugiau nei metus, Reina papurtė galvą. Kodėl jis bandė jai meluoti?
- Jeigu numestas svoris, įdubę skruostai, raudonos akys ir nesibaigiantis viskis stiklinėje reiškia, kad viskas gerai, tai tavo "viskas gerai" suvokimas yra labai stipriai pasikeitęs. - vyptelėjo, akivaizdžiai neketindama "suvirškinti" jo melo. Reikėjo būti aklam kad nematytum, kad Klaudijus neatrodo kaip sveikas žmogus. Išgirdusi klausimą, kurio nelaukė, tačiau tam tikra prasme tikėjosi, Reina suspaudė lūpas. Nenorėjo pratrūkti, nenorėjo išsilieti, nenorėjo jam nieko sakyti. Todėl kol kas susilaikė. - Pavogiau tavo firmą. Ir ištekėjau. O tu su manimi kalbiesi lyg nebūčiau pavogusi to, ką mylėjai labiausiai pasaulyje. Jeigu tu manęs nekęstum, būtų kur kas lengviau. - atsiduso, spustelėdama durų užsidarymo mygtuką. |
| | | |
| | 2016-12-31, 01:25 | |
| Jaeger atsiduso ir nelabai noriai įžengė į liftą. Pasirėmė į sieną ir pakėlė akis į merginą. Vyras papurtė galvą, jau kažkaip nebejaukiai pažvelgdamas į viskio stiklą rankoje.
- Nėra dėl ko susirūpinti. Aš vis dar čia, - ironiškai tarstelėjo ir karčiai nusišypsojo. Jis vis dar čia. Kokia (ne)laimė. Claudius kurį laiką tylėjo, tuščiai žvelgdamas į gęstančius mygtukus su skaičiais, kas rodė, jog jiedu leidžiasi žemyn. Mintyse virškino Reinos žodžius, sunkiai galėdamas patikėti tuo, ką girdi. Nekęsti jos? Už jokius pinigus. Tai nebuvo realu ir abu tai žinojo. Net pačios tamsiaplaukės padurtas peiliu Claudius negalėtų jai puoselėti tokio jausmo kaip neapykanta. Jis niekad nėra taip nuoširdžiai, taip stipriai ir taip beatodairiškai mylėjęs. - Ne, Reina, ne firmą aš mylėjau labiausiai pasaulyje, - tyliai atsakė ir papurtė galvą. - Verslus galima pastatyti iš naujo, o sugriautos šeimos ir sugriauti santykiai lieka sugriautais, - Jaeger gūžtelėjo pečiais ir žvilgsniu susirado merginos akis. Galėjo girdėti savo širdies dūžius, bet nekreipė į juos jokio dėmesio. Dabar ši moteris priklausė kažkam kitam. - Aš tik tikiuosi, kad esi laiminga ir kad tas žmogus tau suteikia viską, ko esi verta, - stebėtinai ramiai išdėstė ir giliau įkvėpė oro, kurio staiga ėmė trūkti. |
| | | |
| | 2016-12-31, 01:31 | |
| Reina stebėjo besikeičiančius skaičiukus, kai staiga liftas sudrebėjo, suburzgė ir sustojo. Šviesa viduje sublykčiojo ir persijungė į avarinę. Visame pastate dingo elektra. Girdėdama burbėjimą iš už durų, moteris tyliai atsiduso ir persibraukė ranka per plaukus. Puiku. Dabar jie įkalinti patalpoje, kur net negali vienas nuo kito pabėgti.
- Nepergyvenk. Elektra tuoj atsiras. Nebūsi čia su manimi įkalintas amžinai. - atsiduso, sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Išgirdusi jo žodžius apie šeimą, o vėliau ir tokius gražius žodžius apie jos laimę, Reina staiga užsimojo ir delnine vožė per Klaudijaus krūtinę. - Baik. Baik sakyti tokius dalykus, tu tik verti mane jaustis dar blogiau. - suinkštė. Jai taip pat ėmė trūkti oro. Suprasdama, kad tam tikra prasme yra Jaeger skolinga, moteris pasisuko į vyrą šalia ir žengė kelis žingsnius jo link. - Laiminga? Tam vyrui nestovi. Per visus pusę metų mes mylėjomės du kartus. Aš sutikau tekėti, nes buvau apsvaigusi nuo antidepresantų ir raminamųjų kokteilio, užgerto viskiu. Ir norėjau, kad tau skaudėtų. - gūžtelėjo pečiais, pripažindama tai, ką sugebėjo pripažinti ir sau pačiai. - Akivaizdu, kad savo tikslą pasiekiau. - sumurmėjo. |
| | | |
| | 2016-12-31, 01:52 | |
| Liftui triukšmingai sustojus, Claudius nusikeikė. Neaišku, kiek laiko teks lindėti tokioje mažoje patalpoje kartu su Reina. O oro trūko jau dabar.
- Šaunu. Tiesiog nuostabu, - suburbuliavo panosėj ir atsiduso. Pabaigė gerti visą stiklinėje buvusi viskį ir pavartė akimis. Suknisti elektra varomi liftai. Susilaukęs nestipraus smūgio į krūtinę, Jaeger kilstelėjo antakius ir nustebęs pažvelgė į Reiną. - Bet argi tai ne pažanga? Žiūrėk, juk tavęs neaprėkiau, neužisterikavau ir neprišnekėjau šlykštybių, - Claudius menkai šyptelėjo. Na, aišku, jei mergina jam būtų po ranka papuolusi pirmąją dieną, kai jis sužinojo, kad neteko firmos, kažin kaip ten būtų pasibaigę. Reinos pasakojimas apie jos vyrą Jaeger šiek tiek prajudino. Jis, aišku, nustebo. Tačiau kartu patyrė ir nežmonišką palengvėjimą. Aišku, toks jausmas buvo labai savanaudiškas, bet Claudius iškart pasijuto geriau, nes to vyruko Reina nemyli. Šita žinia bent minimaliai užglaistė žaizdas. - Tai kodėl gyveni su juo? - tyliai paklausė, nenorėdamas pasirodyti netaktiškas. - Juk yra vaikinų, kurie galėtų tave nuoširdžiai pamilti. Kodėl gaišti laiką su juo? |
| | | |
| | 2016-12-31, 02:00 | |
| Pasisukusi į Klaudijų, Reina atsirėmė į veidrodinę lifto sieną ir sukryžiavo rankas ant krūtinės, akivaizdžiai nelabai patenkinta. Suspaudusi raudonai padažytas lūpas, moteris pavartė akis ir vyptelėjo.
- Neaprėkei manęs, nes turbūt neturi jėgų net balso pakelti. Tu matei kaip tu atrodai? Tavo visas kostiumas ant tavęs kaba, šonkauliai persišviečia. Ar tu bent jau miegi? Klaudijau, kas kitas tavimi pasirūpins, jei ne tu pats? Tu negali visą gyvenimą samdyti žmonių, kad jie tavimi pasirūpintų. Turi išmokti tai daryti pats. Privalai. - atsiduso. Numetusi delninę ant žemės, nes puikiai suprato, kad gali užtrukti, kol jie iš čia išeis, moteris gūžtelėjo pečiais. - Nes nenoriu kankinti kokio nors vargšelio, kuris mano, kad galiu pamilti jį. Geriausia ką galiu pasiūlyti - savo draugija. Apie meiles neina kalba, Klaudijau. - atsiduso. Priėjusi prie vyro, švelniai rankomis patapšnojo jo krūtinę, patraukė švarko kraštą ir iš vidinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Prisidegusi vieną nuodingą pagaliuką, daiktus sudėjo ten, iš kur paėmė ir suėmė cigaretę tarp pirštų, vėl atsitraukdama. - Tie santykiai man naudingi. Niekas manęs nieko neklausinėja, aš darau ką noriu, o vakarais turiu su kuo pasikalbėti. Be to, jis puikiai supranta, kad negali turėti vaikų, todėl manęs nespaudžia. Žinoma, seksas - smagus dalykas, bet aš turiu rankas. - gūžtelėjo pečiais. Prisimerkusi, moteris kiek pakreipė galvą, žiūrėdama į Klaudijų.
- O tu? Vedęs? Susižadėjęs? |
| | | |
| | 2017-01-01, 23:17 | |
| Claudius nunarino žemyn galvą ir pažvelgė į savo kabančius marškinius. Na taip, gal ir šiek tiek sulyso. Pats tame didelės problemos nematė. Tiesą sakant, net nesusimąstė apie tai.
- Juk sakiau, kad viskas su manimi gerai. Pora kilogramų į šalį nereiškia, jog mirštu, - jau susierzinęs pasakė, nenorėdamas vesti temos apie savo sveikatą. Įstrigęs su ja lifte tikrai nenorėjo klausytis priekaištų. Galų gale, tai, kad atrodė prastokai, vyrui nebuvo svarbu. Juk nesistengė nieko sužavėti. O pats jau kažkaip išsikapstys. Ramiai stebėdamas merginą, Jaeger irgi prisidegė cigaretę. Visu kūnų pasirėmė į lifto sieną ir atsiduso. Reinos klausimas kiek nustebino ir ne juokais sutrikdė. Vyras papurtė galvą. - Tu manai, kad žmogus, tau pasipiršti užtrukęs tiek laiko, jog nusipirkai atskirą butą, per metus susiras merginą? Dievaži.. - jis gūžtelėjo pečiais ir menkai šyptelėjo. - Ir šiaip, dirbu tiek, kad moterims laiko neatsiranda, - pridūrė ir išpūtė lauk dūmų kamuolį. Keletą akimirkų tiesiog spoksojo į Reiną, kol galiausiai dar kartelį atsiduso ir nuslydo siena žemyn, užpakaliu šleptelėdamas ant lifto grindinio. Kojas sulenkė per kelius, į kuriuos atrėmė alkūnes. - Atleisk, kad nebeaplankiau tavęs ligoninėje. Kai Dolores atėjo paimti tavo daiktų, maniau, kad ji mane užmuš, todėl nusprendžiau nebesimaišyti jos akiratyje, - tykiai sušnekėjo ir vangiai, kiek liūdnokai šyptelėjo. |
| | | |
| | 2017-01-01, 23:25 | |
| Reina, žiūrėdama į Klaudijų, mąsliai čiupinėjo kryžiaus formos pakabuką sau ant kaklo. Jai buvo neramu. Žinojo, kad jos buvęs sužadėtinis yra ganėtinai destruktyvus savo paties atžvilgiu, todėl senoji Reina rėkte rėkė, kad turi jam padėti. Tačiau naujoji Reina žinojo, kad kištis neverta. Gūžtelėjusi pečiais, de la Valencia-Lindstom linktelėjo ir išpūtė dūmus.
- Tu teisus. Tai ne mano reikalas. Nebe mano reikalas. - nusišypsojusi, moteris įsmeigė žvilgsnį į Klaudijų. Net nebuvo pagalvojusi apie tai, kad jis jos ligoninėje nelankė. Ko jau ko, bet įsiutusi ir iš pykčio net šiek tiek išprotėjusi Reina jo tikrai nepasigedo. - Nieko tokio. Abejoju, ar kas nors būtų tave įsileidę, net jeigu ir būtum sugalvojęs ateiti. O ir... Abejoju, ar nuo to kuriam nors būtų geriau. - išpūtusi dūmus, suprasdama, kad galiausiai turi apie tai prabilti, moteris įsmeigė žvilgsnį į grindis, degino jose skylę. Mindžikuodama vietoje, rodos, neprisiruošdama tų žodžių ištarti, Reina galiausiai praplėšė lūpas. Sekundę atrodė, kad ir vėl užsičiaups, tačiau ji sukaupė visas jėgas ir krenkštelėjo. - Aš žinau, kad tu tai padarei netyčia. Kad... Nenužudei jo. Tai nebuvo tavo kaltė ir aš tą supratau jau seniau, tiesiog... Parašyti žinutę ar paskambinti atrodė absurdiška. - numojo ranka. Numetusi nuorūą, prispaudė ją bateliu ir sutrynė, nuleisdama akis į grindis. Priėjusi prie Klaudijaus, švelniai ranka paglostė jo skruostą.
- Aš turiu vienišų draugių. Galiu jus supažindinti. - lyg niekur nieko pasiūlė. |
| | | |
| | 2017-01-01, 23:44 | |
| Lūpomis apgaubęs rudai nuspalvintą cigaretės filtrą, Claudius supumpavo į save kelis paskutiniuosius dūmus. Nuorūką sutrynė į grindis ir atlošė galvą, paremdamas pakaušį į vėsią lifto sieną. Jis niekaip negalėjo pasijausti savo kailyje. Jį dusino. Ir visai ne dėl to, kad buvo mažoje patalpoje. Claudius niekad nesiskundė tuo, jog yra klaustrofobikas. Vyrą trikdė asmuo, įstrigęs kartu. Jaeger buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad visi jo ryšiai su Reina yra nutraukti, o viskas, ko galimai susilauks iš jos pusės netyčia susitikus, tebus šalčiu alsuojantis žvilgsnis. Claudius nežinojo, ar turėtų apsidžiaugti tuo, kas dabar vyksta. Taip, galbūt tai, jog tamsiaplaukė nerodo jokių pykčio ženklų, ir buvo geras ženklas, tačiau verta suabejoti, ar tai užglaistė, ar tik dar labiau pagilino vyro žaizdas.
- Reina, kad ir ką pasakysi, tai nepakeis to, kaip aš matau tą situaciją, - Jaeger nudūrė žvilgsnį žemyn ir atsistojo ant kojų. - Ir nesijausiu mažiau kaltas, - jis papurtė galvą, kone sustingdamas nuo tokio švelnaus, rodos, visiškai nereikšmingo merginos prisilietimo. Vyras užlaikė kvapą plaučiuose, skausmingai suvokdamas, kad nežmoniškai jos pasiilgo. - Jokios vienišos draugės manęs nedomina. Net jei jos ir labai žavingos ar protingos, - Claudius liūdnai šyptelėjo ir sunkiai atsiduso. - Jau praradau viltį, kad gali būti įmanoma su kuo nors kitu sukurti tai, ką turėjom mes. Ir praradau viltį, - vyras akimirkai užsikirto ir giliau įkvėpė, tarsi save drąsindamas, - kad nustosiu tave mylėti, - sukuždėjo, pirštais prisiliesdamas prie riešo tos rankos, kuri dar visai neseniai lietė jo skruostą. |
| | | |
| | 2017-01-01, 23:52 | |
| Reina žiūrėjo į Klaudijų. Buvo pamiršusi kaip jis gali į ją žiūrėti. Kaip vien nuo jo žvilgsnio, nuo menkiausio žvilgtelėjimo ji pasijausdavo tokia vienintelė ir ypatinga, tokia pati geriausia, nuostabiausia ir gražiausia visame pasaulyje. Kaip jis priversdavo jos širdį spurdėti, rankas drebėti, širdį daužytis, o kojas drebėti. Kaip vien nuo jo žvilgsnio jai trūkdavo kvapo, širdis permušinėdavo, o pilve atsirasdavo drugeliai. Nusišypsojusi, Reina sugavo jo ranką ir sunėrė jų pirštus tarpusavyje, taip stipriai, kad krumpliai pabalo.
- Tu nesi kaltas. Ir nebuvai. Bet man reikėjo ką nors kaltinti ir lengviausia buvo kaltinti tave. Aš taip mylėjau jį, kad negalėjau pagalvoti, kad kaip nors prisidėjau prie to, kad jo nebėra. - nurijusi gumulą gerklėje, moteris išspaudė šypseną. - Tačiau dabar, kai sugebu į viską pažvelgti iš šalies, aš žinau, kad tai nebuvo tavo kaltė. - linktelėjusi, moteris jau ketino atsitraukti, bet išgirdo lemtingus Klaudijaus žodžius. Jausdama, kaip ima trūkti oro, Reina atsitraukė ir drebančiomis rankomis nuo kaklo nusikabino pakabuką. Petimi pasirėmusi į lifto sieną, vieną pakabuko galą truktelėjo į save ir ištraukė mažą šaukšto formos pagaliuką, su baltais milteliais ant viršaus. Virpančia ranka pridėjusi jį prie šnervės, trūktelėjo į vidų ir užvertė galvą, giliai įkvėpdama. Papurtė galvą, užmerkdama akis ir sutaisydama pakabuką.
- Nesakyk to. Daugiau niekada nesakyk to. |
| | | |
| | 2017-01-02, 00:18 | |
| Claudius jautė, kaip nežmoniškai dreba jo širdis. Kaip skaudžiai ji daužosi įkalinta krūtinėje ir grėsmingai lipa į gerklę. Vyras žvelgė į Reiną šiek tiek išsigandęs. Nebuvo įsitikinęs, jog tai, ką pasakė kažką reiškė. Jau ėmė gailėtis savų žodžių, plačiai atlapotos savo sielos. Vyras nežinojo, ar kada pajėgs susitaikyti su tuo, kas įvyko. Claudius manė, kad kaltas jausis visą gyvenimą. Juk ir buvo kaltas. Tikrai buvo. Jeigu tik nebūtų toks egoistas, toks silpnas savo paties pykčiui, juk nieko nebūtų ir nutikę. Už tą vyras neketino sau atleisti. Niekad gyvenime. Jaeger tvirtai suspaudė lūpas, stebėdamas tolstančią Reiną. Savo delne tebejuto jos pirštus. Vyras atidžiai stebėjo ją ir... sustingo. Jaeger akys išsiplėtė, kone išsprogo, o drebanti širdis nuriedėjo į kulnus. Vyras prišoko prie Reinos, rankomis stipriai suėmė ją už pečių ir sunkiai papurtė. Didelėmis, išgąsčio prisipildžiusiomis akimis žvelgė į tamsiaplaukę.
- Kas... čia? - sušnarpštė, net nesuvokdamas, ar pyksta, ar tik dar labiau griūna. Vaizdas, kurį neseniai regėjo, privertė Jaeger dar bent tuziną kartų viduje numirti. Jis sunkiai kvėpavo, niekaip negalėdamas sunaikinti oro deficito. Pirštai karštligiškai spaudė Reinos pečius. Pykino. - Ką tu galvoji? Reina, po galais, - suurzgė. |
| | | |
| | 2017-01-02, 00:24 | |
| Reina kasdien pas savo psichiatrą praleisdavo dvi valandas. Rytais tiek pat praleisdavo sporto salėje, liedama prakaitą, kad absoliučiai niekas jos kūne jai neprimintų apie kadaise po širdimi nešiotą kūdikį. Dienomis ji dirbdavo bene iki nukritimo. Tačiau kai padėdavo galvą ant pagalvės, akys būdavo stačios, širdis daužydavosi, į galvą lysdavo blogos mintys. Pradžioje padėjo silpni raminamieji. Vėliau - migdomieji. Po to ir antidepresantai. Galiausiai Reina griebėsi to, ką pasiūlė viena iš naujųjų aukštuomenės draugių - kokainas. Jis versdavo moterį šypsotis ir ištverti dieną. Tik ištverti, ji daugiau nieko nenorėjo. Vis dėlto atrodė, kad Klaudijui toks sprendimas nepatinka. Jam prišokus prie moters ir ėmus purtyti jos liauną kūną, Reina aiktelėjo ir sugriebė jo riešus, įsižiūrėdama Jaeger į akis kiek apsiblaususiu žvilgsniu.
- Klausyk, aš galiu arba eiti iš proto, žudytis ir rautis plaukus, arba bent šiek tiek džiaugtis gyvenimu ir turėti pakankamai jėgų, kad rytais išlipčiau iš lovos ir sugebėčiau pabučiuoti savo vyrą. Kuris variantas tau skamba geriau? - sušnypštė. - Tu nevalgai, nemiegi, geri ir rūkai kaip kaminas. Ir manai, kad turi teisę man sakyti, kad kažką darau ne taip? Mes abu vienas kitą lėtai žudome, tik skirtingais būdais, todėl neapsimesk teisuoliu. - sušnypštė, pasilenkdama link Klaudijaus. |
| | | |
| | 2017-01-02, 00:47 | |
| Taip, Claudius save žalojo. Tapo visiškai apatiškas jį supančiai aplinkai ir leido sau paskęsti neviltyje. Tačiau tai nebuvo priežastis merginai daryti tą patį. Tai nebuvo dalykas, kuris atmuš Jaeger nuo susirūpinimo mergina. Jis pyko. Pyko, kad Reina pasirinko būtent šitą išeitį. Pyko ant savęs, nes buvo įsitikinęs, jog visi įvykiai taip pasisuko tik dėl jo kaltės.
- Ar tu save girdi? - vyras suraukė antakius ir įdūrė žvilgsnį į Reinos akis. - Neatpažįstu tavęs. Neatpažįstu tos merginos, kuri išgyveno tiek dalykų ir niekad nepalūžo, - Claudius atleido jos pečius ir žengtelėjo atgal. Tvirtai suspaudė lūpas į vieną liniją ir papurtė galvą. - Visa tai - ne išeitis, - galiausiai atsiduso ir nudelbė žvilgsnį žemyn. Jautėsi dar šlykščiau nei įprastai. |
| | | |
| | 2017-01-02, 00:54 | |
| Reina žiūrėjo į Klaudijų. Suprato kodėl jis pyko, kodėl laikė tai prastu problemų sprendimo būdu. Tačiau ji tiesiog nebeturėjo jėgų lyg niekur nieko rytais atsikelti ir gyventi. Ji neturėjo jėgų bendrauti su žmonėmis, neturėjo jėgų būti pati su savimi. Reina susigadino santykius su šeima, prarado vaiką, prarado ir sužadėtinį. Gyvenime buvo iškentusi tiek daug, kad tiesiog nebesugebėjo visko aprėpti, su viskuo susitvarkyti.
- Baik. Baik sakyti šitus dalykus. Tu geriau nei bet kas kitas žinai kiek man teko patirti. Aš nebeturiu kur padėti visų tų prisiminimų, visų tų neigiamų emocijų. Gali vadinti mane silpna, gali vadinti kvaila, narkomane, kaip tik nori. Tačiau aš tiesiog nebeturiu jėgų visą laiką būti stipri. Ir taip, tai nėra pati geriausia išeitis, tačiau gyvenimo kartais tiesiog per daug. Ir ar tu gali mane kaltinti? - atsiduso, žiūrėdama Klaudijui į akis. Priėjusi arčiau, rankomis atsirėmė į jo krūtinę ir į ją atsirėmė kakta, atsidusdama ir užmerkdama apsunkusius vokus. - Tu negali tikėtis, kad visada būsiu tokia stipri kaip tu, kad visada rasiu būdų kaip kabintis į gyvenimą. Aš per silpna, žinau tai... Bet aš daugiau nebežinau būdų kaip ryte pakilti iš lovos. |
| | | |
| | 2017-01-02, 01:07 | |
| Vyras sunkiai nurijo seiles ir sunkiai pasirėmė į veidrodinę lifto sieną. Rankos drebėjo, patvirtindamos jo susijaudinimą ir išgąstį. Jis bijojo. Bijojo, kad Reina nebeišlips iš tos duobės, į kurią įkrito. Bijojo, kad nesugebės jos iš ten ištraukti. Menkai virptelėjęs nuo merginos prisilietimo, Claudius apglėbė ją rankomis. Pirštais įsipynė į tamsius plaukus ir atsiduso. Taip. Ji tiek kartų buvo stipri. Galbūt laikas ir Jaeger pabūti stipriam už ją?
- Mes surasim būdą. Surasim, kas tau padės, - sušnabždėjo, rodos, net pamiršdamas, kad viskas, kas juodu tebesiejo, tik bendra praeitis. Juk pagal visus standartus Claudius ir Reina viens kitam dabar buvo niekas. Tik viena iš daugelio išsiskyrusių porų. - Aš neleisiu, kad tau nutiktų kažkas blogo. Tik ne vėl. Žinau, jog jau kartą tai žadėjau, bet šįkart atiduosiu visas savo jėgas, - jis pirštais susirado merginos smakrą ir kilstelėjo jos veidą, kad galėtų matyti. Keletą akimirkų tiesiog žiūrėjo į ją, net nesuvokdamas, jog visas dreba. Tuomet pasilenkė ir prilietė Reinos lūpas savosiomis. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
