Laukimo salė

Šiltas kraujas ką tik palikęs moters kūną ir ant Izabelės lūpų atsidūręs tapo šaltas ir vėsus, toks kokia buvo moters oda. Šalta ir skaisčiai balta. Jausdama tokį pasimėgautiną skonį vampyrė jautė ir savo aukos prisiminimus ir šią palietusius praeities įvykius. Kas kartą vis naują kraujo grupę išbandydama Capone įsitikino, nesvarbu kokia ji bebūtų - bet kurio žmogaus kraujas perduoda praeities šešėlius. Darydamas paslaugą ir kraujasiurbiams. Visada yra naudinga žinoti apie savo auką kuri jau niekada nebus tarp gyvųjų, sielai iškeliavus į dangų ar į pragarą, o gal tiesiog pasilikus žemėje dėl nebaigtų reikalų, paliks atšalusį kūną galbūt ateityje reinkarnuosianti kitu pavidalu žemėje. Jei iškiltų kokių neramumų ar sumėtyti pėdas pasidarytų sudėtingiau, žinojimas apie svarbiausias ir kartais netgi daugiau žmogaus detales puikiai išgelbėja iš situacijos.
Aistringas bučinys paverstas dar labiau liepsnojančiu kai Alphonse taip pat grubiai į jį atsakė, virto kol kas didžiausią malonumą sukėlusiu atoveiksmiu jų sukurto plano. Netgi kraujo skonis kuris buvo toks stiprus, tam neprilygo. Protas atrodo maišėsi su grasinančia savo veiksmais beprotybe, o jaučiami pasitenkinimo aidai tik tolino gerąsias žmonių savybes - gailestingumą, nuoširdumą, supratingumą. Nors vampyrė kažin ar jų turėjo. Viskas išgaravo kaip dūmas kai pabudo nemirtinga, prieš akis atsivėrus naujam pasauliui atsivėrė ir naujas požiūris bei supratimas, prieš kuriuos žinoma Isabelė nekovojo ir leidosi jų užvaldoma. Gal tai kažkiek įtakojo ir tai, kad Alphonse taip pat tapęs nemirtingu, meile besidalinančiu šaltuoju, visiškai supaistė žmoną kuri nenorėjo nieko kito kaip tik būti su juo. Besąlygiška ištikimybė kuri siejo Capone buvo griaunanti jėga.
Mintims ir toliau šėlstant, Izabelė priėjo prie kraujais besitaškančio vaikino ir suėmusi jį už pakarpos staigiai suvarė dantis į jo kaklą. Visas skystis kuris palaikė jo gyvybę ir darė kūną šilta ir gyvybingą netrukus buvo jau nebe aptinkamas. Nuleidusi jo kraują iki paskutinio lašo metė lavoną į šalį ir apsilaižė lūpas. Nusišypsojusi tik jos vyrui pažįstama ir jaudinančia šypsena, priėjo prie jo.
- Brangusis, manau su ja, geriausias pasirinkimas būtų kankinimas. Kol šioji maldaus nužudoma, nes dabar ji manęs neįtikina. Juk mes nenorim daryti to, ko ji neprašo tiesa?,- delnu perbraukė per vyro krūtinę, o netrukus paliko jį už kaklo. Nykščiu glostė jo žandikaulio liniją, kuri buvo taip idealiai, paties Dievo nubrėžta. - Verkšlenimai niekam neįdomus.. noriu pamatyti tą veidą, kai paskutinis džiaugsmo lašas išgaruoja iš jos proto ir vienintelis dalykas kurio ji mūsų mels visa savo esybe, bus mirtis. Pasimėgaukim tyra kančia, kuri laukia mūsų visai čia pat,- netrukus baigusi kalbėti pasilenkė ir pabučiavo mylimojo kaklą. Jo kūnas buvo tobulas, kiekvienas įlinkis ir jo dalis Izabelei buvo nepakeičiamas skulptoriaus meistriškumo įrodymas.

Sutuoktinių darbas nebuvo kruopščiai suplanuotas. Nebuvo pasirašytas planas ir dėl to nebuvo kažkas atidėta ar atsigabenta. Spontaniškai Capone užvaldžiusi mintis kai tam nereikėjo nieko daugiau tik šiek tiek laiko ir pasitikėjimo vienas kitu, buvo pats idealiausias planas. Protą apsėdęs mirties troškimas niekada nedingo ir nedings nė iš vieno asmenybių ir veiksmų, o tai jau kažkas nepaprasto. Per gyvenimą retai kada žmonės sutinka tokius sielos draugus, kurie dėl tavęs galėtų padaryti tiek daug, retai kada padarysi tokius dalykus kurių nesikratė daryti Izabelė ypatingą judviejų ryšį ir toliau kurstydama naujomis idėjomis ir žaidimais, dėl kitų stengtis yra gera.. Tuo moteris su savo šaltakrauja antrąja puse ir skyrėsi nuo viso pasaulio, kažin ar atsiras tokie žmonės, ar tie patys kraujasiurbiai kuriuos jungs ne tik didžiulė meilė ir priklausomybė vienas kitam, bet ir troškimas žudyti, pralieti nekaltą kraują vardan malonumo, vardan tos emocijos kuri suteikia didžiulę jėgą ir dar labiau nujuodina ir taip suterštą ir juodą kaip smala vampyrų sielą. Izabelė tikėjo ją turinti. Nors kūnas buvo šaltas ir be jokios gyvybės, tikėjo šią išlaikiusi.
- O laisvą vietą reikia kuo skubiau užpildyti, argi ne taip?,- sutelkė visą savo dėmesį mylimajam ir mintyse dėliodama jo genialų planą jau nekantravo jį pradėti. Izabelė dar nebuvo mačiusi Alfonso minėtosios salės todėl smalsumas su kiekviena akimirka vis augo. Moteris žinojo jį esant nepriekaištingu žudiku besimėgaujančiu šiltu krauju taip pat dažnai kaip ir ji. Pakraupęs judviejų paskutinis kraujo maišas kampe sėdėjo stiklinėmis akimis nesuprasdama ar realiai viską mato ir girdi kas buvo išgirsta, ar čia miražas toks tikroviškas ir savo pačios kūnu jaučiamas ir atimantį su kiekviena akimirka vis daugiau fizinių ir emocinių jėgų. Panika, baimė, stresas - visos tos emocijos artino negrįžtamą sumišimą, artino norą viso to atsikratyti. Žmonės buvo labai paprasti padarai, juos perprasti ne tik, kad buvo vieni juokai, juos sunaikinti buvo galima taip paprastai kaip spragtelti pirštais sukeliant nedidelį ir lauktą garsą.
- Tau padengsiu, kad ir visą stalą. Ilgą, nutiestą balta staltiese.. puošta žvakėmis bei vyno taurėmis.. Šalia tuzinu gyvųjų.. savo kraują mielai tau paaukosiančių..,- meiliai kuždėjo šiuos žodžius vyrui prie ausies lyg pačią gražiausią meilės priesaiką. Capone žodžiai ir buvo, pagrįsti visiškos ištikimybės, pagarbos, pasitikėjimo, meilės visapusiško supratimo pagrindais. Alfonsas tai puikiai žinojo, bet Izabelė niekuomet nenustos lepinti savo partnerio tokiais ausis glostančiais pasisakymais.
- Rūsyje padėti tašką bus vakarienės kulminacija,- pridėjo netrukus palaimindama žinoma vampyro planą nuskambėjusį dar kraupiau nei buvo pasakyta sužalotai blondinei, kitos dienos ryto jau nebesulauksiančiai. Jei Izabelės kūnas būtų toks kaip ankščiau, šią akimirką jis pasidengtų piestu pasistojusiai plaukeliais. Šaltos jo lūpos teikė malonumą ir kvietė atsakyti tuo pačiu. Kelis kartus sumirksėjusi nusprendė tai atidėti į šalį ir paerzinti ir savo vyrą ir save. - Pabaigai, aš visa, kaip ir per amžius būsiu, tavo,- apsigręžė ir nuėjo prie paskutiniosios Capone aukos visą kampą iškruvinusios brangiu, liejamu krauju kuris buvo kaip brangiausias ir geriausiais išlaikytas vynas tokiems skonio gurmanams kaip Alfonsas ir Izabelė.

Dabar kai jų linksmai leidžiamoje popietėje išaušo akimirka padėti paskutinį tašką, vampyrė buvo tam pasiruošusi geriau nei reikia. Išlikdama tokia pat rami kokia išbuvo ir visą savo laiką čia, dar sykį nužvelgė gyvybės ženklų nerodančius kūnus ir mintyse padėjo pliusą prie dar vieno sėkmingo sumanymo įgyvendinimo. Likęs paskutinis žingsnis tebuvo mažumėlę įdomesnis posūkis vakarui prasidedant, kai dangų uždengę platūs debesys praleido vos kelis saulės spindulius, kurie nutiesė savo rankas pro banko pastato stiklus ir paliko laikiną žymę ant parketo prie raudonų, vos pastebimų jau, kraujo balų. Išklausiusi Alfonso nesudėtingo plano pažvelgė į tirtančią paskutinę likusią auką ir tai, kaip ši vos laikėsi kėlė malonų pasimėgavimą. Akivaizdu, ji buvo šoko būsenoje, ašaros ramiai niekieno netrukdomos riedėjo krauju išteptais jos skruostais ir ši pati atrodė jog būtų patyrusi patį didžiausią siaubą savo gyvenime. Jos išraiška ir kūno kalba bylojo apie puikiai atlikto poros darbo pasekmes.
- Viskas aišku, galim nedelsdami pradėti.,- jau ne tokiu švelniu, bet rimtu balsu sutiko imtis nustatytų veiksmų nuoseklumo. Lauke dar nesibaigianti lengva sumaištis ir gaisrinės signalizacija pranešanti visiems aplinkiniams apie savo greitą pasirodymą jau darėsi labai aiški, o jautrios klausos savininkei net per daug. Atsisukusi į Alfonsą jau buvo pasiruošusi veikti ir skvarbiu žvilgsniu tai jam priminė.

Pastebėjusi kas ir taip buvo aišku - žmonės susipratę apie galimybę grįžti į pastatą tapo trigdžiu, todėl veikti reikėjo labai greitai. Pravėrusi duris dar apsižvalgė ar niekas nesivaidena netoliese ir pamojusi delnu davė ženklą veikti. Išėjus iš patalpos Isabelle nusišypsojo džiaugdamasi šios dienos sėkme.
- Brangusis.. abejodamas manimi žeidi ir niekini,- nors vyro domėjimasis ir buvo labiau profilaktinis, moteris neatsispyrė progai jam to priminti. Isabelle kratėsi, o niekada ir neleido, kad kitų akyse imtų atrodyti silpna nuo Alphonse priklausoma moterimi. Šviesiaplaukė pasižymėjo itin gerai garsiausių praeities vadų vertinamomis savybėmis: ryžtu, šaltakraujiškumu, taip pat išsiskyrė iš kitų kaip puiki startegė, tas buvo nepaneigiama.
- Sėkmės, nors tau jos neprireiks,- pabučiavo vyrą karštai jo lūpose palikdama lūpdažio žymę kas reiškė ne tik, kad porą siejo santuokos saitai, bet ir tą, kad Al buvo tik jos. Tas įprotis prieš kiekvieną įdomesnį žingsnį susijungti bučiniui Isabelės buvo mėgstamiausias. Žengtelėjusi į šoną pažvelgė per turėklą žemyn ir vos moters akys sugaudė pirmuosius į banką grįžtančius žmones, tai jau buvo signalas, kad veikti reikia dabar pat.