Takeliai

2017-01-26, 17:20

2017-01-26, 17:20

Guest Guest

2017-10-07, 11:43

Oli puikiai suvokė situaciją, į kurią buvo papuolusi. Ji naiviai tikėjosi lengvo išėjimo, vylėsi, kad jos planas pavyks visais aspektais ir ji galės lengvai grįžti į Valstijas, kur planavo staiga pradingti. Viskas buvo gerokai atsibodę. Ne, ne dėl tinginystės ar jaunatviško užsispyrimo. Autoritetams ji taip pat ne visuomet priešindavosi. Tačiau šeimos išrinktas gaujos vadas nesugebėjo išlaikyti visų pagarbos. Betos ir Omegos nieko nebijodami atsisakė šiam paklusti. Grėsė sukilimas ir Olivia tikrai neplanavo tapti jo dalimi. Jos gyvenimėlis ir taip buvo už ją suplanuotas kitų šeimos narių. Mergina žinojo kur turės gyventi, su kuo turės dulkintis ir ilgainiui prigaminti naujų vilkų gaujai. Mass production. Kažkuriuo metu tas kantrybės (o gal sveiko proto) siūlelis jos galvoje tiesiog nutrūko. O kaip kitaip pavadinti beatodairišką grįžimą į svetimų vilkų zoną?? Ji užtruko, kol sugalvojo pakankamai gerą priežastį tokiai kelionei...tačiau to neužteko. Dabar jai iš paskos vilkosi vienas iš kitų betų - vienas iš interesantų į jos patalus. 'Kelionė bus jums į naudą... Suartėsit.' Nei jis, nei ji nenorėjo čia būti kartu. Koks macho vyras galėtų pakęsti turėti šalia savęs tokią užsispyrusią, aikštingą ir nepaklusnią vilkę? Visas Louvel fasadas tiesiog klykė, kad ji daug mieliau būtų bet kur kitur, tik ne šalia jo, o ir vyras nelabai džiaugėsi auklės pareigomis. Jis turėjo ją stebėti ir prižiūrėti, net jei ir pats nelabai suvokė, ką tai reiškia. Oli vaikščiojo miesto gatvėmis taip, tarsi viskas priklausytų jai. Nors miestas gerokai pasikeitė, kvapai išliko tie patys, o pora pažįstąmų vietų sužadino smegenyse nostalgiją, tarsi viskas per tą laiką būtų buvę įšaldyta lede. Porelė tylėdami pasuko link parko. Merginos mintyse sukosi viena mintis - kaip kuo greičiau nuo jo pasprukti? Jau bandė. Kelis kartus. Baras. Merginų toletas. Prekybos centras. Po kiekvieno bandymo tas padaras prilipdavo prie jos vis arčiau ir arčiau. Rudaplaukė negalėjo sutvardyti savo pikto žvilgsnio. Sparčiu žingsniu keliaudama per parką ji laikė letenas sugrūstas į kišenes, mėgindama sulaikyti norą karts nuo karto paleisti kumščius į darbą, vos tik vyriškas numesdavo protingą komentarą apie ją ar miestą, kuriame jie buvo. Prancūzai nemėgo amerikiečių. Jie nemėgo visų, kas nebuvo prancūzai. Tad nieko keisto, jog jis negalėjo atsisakyti noro viską kritikuoti.

Guest Guest

2017-10-07, 20:06

Žvalios akys naujos dienos rytą Lauren nepuošė. Tačiau šviesiaplaukė nejautė noro nei pridengti patamsėjusių paakių nei savo būsenos, kuri iš tolo šaukė pagalbos. Skaudantys riešai ir juose įbrėžtos ryškios skausmo linijos.. Ko ne kasdienybė ir tokio gyvenimo ji sau galėjo linkėti. Nemielas gyvenimas širdį vis labiau stingdė į šaltą ledo gabalą, o pati Lauren manė jau ir net žinojo, niekada negalėsianti patirti laimės, niekada nebesijuoks iki tiek, kad ištrykštų laimės ašara. Skausmą galėjo prilyginti tokiam, kai motinos praranda savo vaikus per nelaimingą atsitikimą ar teroristinę ataką. Pastaruoju atveju, laikas bent kažkiek pagydo žaizdą širdyje, o šiuo, Lauren neleido sau gyti. Jausmas, lyg širdis ištrūks iš krūtinės, lyg riksmo jau neužtektų, o ašaros srūvančios upeliais dar tik pirmas etapas. Drebančiomis rankomis ir sušalusia siela ilgaplaukė įsislinkusi į džemperį išpėdino iš namų... Nežinojo kur likimas ją vedė, tikėjosi atvirai ir tai jau nebuvo jos slapta svajonė, kad iš šono staiga išlysianti mašina nutrenks jauną ir randais išmargintą jos kūną, o siela kaip ji tikėjo tiesiog išsisklaidys ore. Taip slenkant minutėm, Lo atsidūrė parke. Vietoje, kur laimingiems ir liūdniems žmonėms buvo galima atrasti savo kampelį. Ne kartą ir ne tris galėjo savo rudomis akimis išvysti kaip laiminga vestuvininkų pora dalina praeiviams saldainius, ar liūdnas bei vienišas žmogus parimęs nejudėjo mažų mažiausiai valandą siekdamas neatkreipti į save dėmesio ir tiesiog norėdamas jau ir toliau būti nepastebimu - suakmenėti. Šluostydama ašaras, nes ir grynas oras negalėjo paveikti jos būsenos mergina atrado netrukus save sėdint ant vieno iš atokesnių suolelių. Šis buvo jau aplūžęs, bet ant jo sėdint žmones ji dažnai matydavo. Jis prie pat upelio, vienas žingsnis, šiek tiek nemalonių akimirkų ir skausmas išnyksta amžiams.

Guest Guest

2017-10-07, 20:51

Jos akys vėl apkeliavo puslankį į priešingą pusę, nei tą, kurioje buvo į ją piktai dėbsintis snukis. Merginai darėsi vis sunkiau ir sunkiau susitvardyti. Kaip ji galėjo įsivaizduoti, kad jai pavyks pakęsti tokią kompaniją? Brutalus. Bukas. Tuščias. Atrodė kad vyras savyje nešioja kiekvieną bruožą, kurio tik rudaplaukė nekentė. Žinoma, jos veide jau seniai niekas nematė jokių pozityvių emocijų. Kurį laiką šeimyna mėgino ją priversti būti mandagia, paslaugia...tiesiog patogia kitiems. Tačiau ilgainiui visi pasidavė ir leido jai ramiai egzistuoti tol, kol ji laikydavosi savo pažado bent jau elgtis civilizuotai. Karts nuo karto ji įžūliai timpteldavo savo lūpų kampučius pasivaipydama į kokį nors komentarą vien tam, kad panervuotų jį tarstelėjusį asmenį. Nieko tokio, jei tai buvo kita Beta. Problematiška, kai ji taip sureaguodavo į Alfos remarkas. Ne kartą gulėjo ant rūsio žemės gerokai sudaužyta, tol, kol išsilaižydavo žaizdas. Ne vienas sakė, jog ji taip elgiasi specialiai...lyg norėtų, kad ją kas išmestų iš gaujos. Ir vien dėl to niekas to lig šiol nebuvo padarę. Ta kančia jos ledo žydrumo akyse kasdien nešdavo atgaivą sadistiškiems vilkams, tad kaip jie galėjo to atsisakyti? -Fous-toi. - tarstelėjo sekundėlei stabtelėjusi ir sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Vyriškio lūpose įsižiebė apsipatenkinęs vypsnis. O kaip kitaip. Juk jam buvo taip malonu matyti ją tokią įtūžusią. Jis įsivaizduodavo, kad tą akimirką ji atrodo tokia miela. Ji įsivaizduodavo, kaip tą akimirką iškulia jo visą eilę baltų dantų. Mergina caktelėjo liežuviu ir sparčiu žingsniu patraukė kuo toliau nuo to padaro. Jis, savo ruožtu, lėtai, tačiau vis tiek sekė jai iš paskos. Olivia po poros minutėlių tokio žygiavimo staiga sustojo vietoje, lyg panosėje būtų trenkęs žaibas. Akys taip pat buvo pilnos panašaus šoko, tačiau vietoj to bėgiojo po aplinką, ieškodamos sužadintos juslės kaltininkės. To kvapo mergina gyvenime nebepamirš. Kūnas suvirpėjo, jai nenorint tuo patikėti, tačiau visi raumenys įsitempė, trokštantys bėgte pasileisti link tos krypties, iš kurios tiesiog dvelkė prisiminimais. Mintis vėl užpildė šiluma. Gal net viltis... Lūpos vos vos prasivėrė. Akys pagaliau užkliuvo už pažįstamų šviesių plaukų sruogų. Mergina buvo įsitaisiusi ant suolelio. Jos profilis, lūpas... Kažkur giliai net suskaudo dėl tų poros akimirkų, kurias ji delsė, nepatraukdama link jos pusės. Tiesą pasakius, gerai, kad ji uždelsė, mat buvo pamiršusi apie vyriškio egzistavimą šioje terpėje, iki kol jo sunki letena nenusileido ant jos peties, lyg inkaras gražindama į realybę. Jis negalėjo nepastebėti jos reakcijos, padažnėjusio širdies ritmo... Todėl dabar buvo baisiai susidomėjęs. -Est-ce que tu la connais? Olivia bijojo praverti savo lūpas. Jis supras, jei ji meluoja, tačiau ir tiesos ji negalėjo sakyti. Čia nebuvo jokio kito gaujos nario, kuris būtų galėjęs sustabdyti šį raumenų kalną. Čia buvo ne jų teritoriją. Vyras panorėjęs galėjo lengvai nukenksminti žmogystą ir už tai nebūtų turėjęs stoti prieš niekieno teismą. Merginos žodis gaujoje buvo vargiai ko vertas... -Fine. Be quiet. I guess I'll just go and introduce myself. - jis vyptelėjo žengdamas porą žingsnių priešais rudaplaukę ir skėsteldamas rankomis. -Stop! - ji sugriebė jo riešą, bergždžiai timpteldama į save. Sekundės bėgo. Ji turėjo kažką sugalvoti. Ką sugalvoti??

Guest Guest

2017-10-07, 21:24

Nuo skruostų nuriedėjo paskutinė ašara prieš Lauren išgirstant kažkieno balsus. Mergina nurimo ir leido kaip ji tikėjosi jiems praeiti. Tyliai, tykiai kaip pušys ošia vienišos ir niekieno neteisiamos jūros pakrantėse. Tiesiog eiliniai pilki siluetai kurie kaip susiliejęs fonas vis kartais merginai pakėlus akis pašmėžuodavo priešais.. Visa tai atrodė kaip ilgas ir nesibaigiantis melancholijos apsėstas filmas su keliais aktoriais ir viena aiškia tema ir nuolatos besisukančia savo galimybių ribos karusele... Giliai įkvėpusi šviežio gamtos oro, dviem pirštais suėmė smilkinius darydama lengvą masažą, kuris lyg ir stabdė norą vėl prasiveržti, lyg tuo pačiu ir skatino. Visa emocinė merginos savijauta priklausė nuo jos pačios ir tai buvo blogiausia. Tačiau tai buvo tik viena lazdos pusė. Kitoje žinoma laimingas Diorų vienturtės dukros gyvenimas viskuo apsirūpinusioje šeimoje ir visuomenėje turinčioje gerą vardą. Vakarais labai dažnas išėjimas "į žmones" su laiminga - dirbtine šypsena veide, nuolatinis ieškojimas to išrinktojo spaudimas iš tėvų pusės.. Kai atrodo, kad iki perpildytos tuštybės taurės trūksta labai nedaug, gimdytojai visuomet turėjo idėjų kaip ir ką pilti dar ant viršaus, kad kankinti save ir daryti tai, dėl ko jiems plyštų širdis, Lo atsirasdavo noras dar dažniau. Sunkus buvo gyvenimas tiek atlaikyti galėjo tik stiprus žmogus, o toks ji tikrai nebuvo. Nors už tai noras, kad tėvai ar giminaičiai būtų laimingi ir turėtų mažiau problemų, lengvai ją paversdavo miela, gyvenimu besidžiaugiančia ir paklusnia dukrele. Iškvėpdama skausmingas mintis sulenkė kelius ir užsimerkė. Šiandien pasiryžo Lauren bent kelioms valandos išstumti viską į šalį ir tiesiog nieko negalvoti. Klausyti išorinių garsų ir egzistuoti, kaip tai daro visi aplink išsodinti medžiai ir išstatyti pastatai. Susilieti su visuma.

Guest Guest

2017-10-07, 21:54

Vyras sustingo vos sekundėlei. Mūrinė siena - nei pastumsi jį, nei patrauksi. Išrietė vešlų antakį, taip nebyliai ragindamas rudaplaukę praverti savo srėbtuvę ir duoti bent vieną gerą pasiteisinimą. Olivia buvo gatvės mergaitė, įpratusi visas problemas spręsti kumščiais. Šios problemos ji taip niekuomet neišsprestų. Louvel priėjo prie aukštaūgio, delną atsargiai atremdama į jo raumeningą krūtinę. Švelniai. Moteriškai. -Give me a moment. Please... - vos vos nusišypsojo, gal net kiek liūdnai. Iliuzija. Bent akimirkai ji galėjo sukurti geros mergaitės iliuziją. Ar bent jau ji vylėsi... Užteks ir tiek. Vyras jau buvo pats bepradedantis riesti savo šypsnį. Leido sau pasijusti gailestingu dievu, leisiančiu jai atsisveikinti. Taip, jis bus tas, kuriam pavyko pažaboti laukinę jos siela. Ji atsisveikins su ta šviesiaplauke, kad ir kas ji tokia, grįš su juo į Prancūziją ir... Vilką pažadino iš po kojų išmušta žemė. Jis to nesitikėjo. Nei kiek. Olivia prieš jį buvo silpnesnė, tačiau žymiai greitesnė. Mergina pasinaudojo jo užsisvajojimu ir įstūmė tą kalną į gretimą upelį kiek atvėsti. Ji pasileido link suoliuko, neatsigręždama nei sekundėlei, nešvaistydama brangių akimirkų dvejonėms ir įsitikinimams. Tai buvo vienintelis jos šansas. Ji pribėgo prie Lauren ir neįspėjusi sugriebė ją už dilbio. -Bėgam. - trumpai tarstelėjo, gėdingai bijodama net pažvelgti šviesiaplaukei į akis, vietoj to žvilgsniu ieškodama artimiausio išėjimo. Vartai. Už jų gan busy gatvė. Ji truktelėjo merginą nuo suoliuko, pasileisdama link pravertų metalinių grotų. Visą tą laiką nepaleido jos iš savo gniaužtų. Jautė tą šilumą... Norėjo sustoti, tiesiog ją apsikabinti ir užsimerkus pasinerti į prisiminimus, bet... Bet nebuvo tam laiko. Sustojimas galėjo jai kainuoti ne tik jos galvą, bet ir Dior. Išbėgo į gatvę ir ėmė dairytis. Taksi. Įnirtingai sumosikavo ranka, stabdydama automobilį. Sužviegė stabdžių kaladėlės, mat Oli sugalvojo tą daryti stovėdama vidury eismo. Jos gyvybė vienaip ar kitaip kabojo ant plauko. Pravėrė dureles, įtraukdama paskui save ir šviesiaplaukę, nesuteikdama jai šansų priešintis. -Važiuok! - surėkė, piktam vairuotojui atsisukus į ją, pasiruošus burnoti. Ledinės jos akys būtų sušaldę bet ką, tad vyriškis iš išgąsčio tik suspaudė lūpas ir vėl atsisukęs į kelią įmynė gazą, pranerdamas pro porą mašinų ir šaudamas į priekį. Oli giliai alsavo ant galinės sėdynės, adrenalinui vis dar pumpuojant jos venomis. Persisukusi ji žvelgė pro galinį langą, ieškodama stambaus silueto, tačiau artimiausią minutėlę jis niekur neišniro. Pagaliau ji iškvėpė, leisdama sau grįžti į... Na... Čia. Atsisuko į priekį, tačiau akys nubo nudelbtos į jos kelienius, kyšančius pro specialiai plėšytus džinsus. Nepagalvojo apie tai, ką sakys. Tokio scenarijaus mintyse išvis neturėjo.

Guest Guest

2017-10-08, 13:12

Ankščiau, kai skausmas ir kančios buvo visiškai šviežias ir dar bauginantis dalykas, Lauren šimtus kartų bandė įsivaizduoti kaip elgtųsi ją vėl sutikusi, ką sakytų ir ko paklaustų. Bet kai tai prasideda netikėtai, lyg kometa kritusi iš kosmoso platybių parbloškė merginą čia pat ir dabar ir vos šiai spėjus sureaguoti kūnas tarsi apmirė. Jei ne Olivijos energija, Lauren jautė būtų galėjusi suakmenėti, iš tos staigios panikos ir šoko. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, Alter žinojo, kad kažkas buvo negerai. Lėkdama ir nesidairydama į šalis lyg šviesos greičiu skriejantis objektas, mergina iš visų jėgų troško sustoti ir tiesiog klykti. Kūne jautė plieskiantis ugniai, tam pykčiui ir nežabotam skausmui ir dėl viso to buvo kaltos aplinkybės, žmonės, požiūriai.. Kas būtų jei būtų? Klausimas mintyse skambėjo tiek pat kartų kiek ir visi kiti klausimai kurių atsakymai būtų bent mažumėlę palengvinę sunkią jos dalią. Atsidūrusi automobilyje, šviesiaplaukė pirmąsias dešimt minučių spoksojo į vieną nereikšmingą tašką. Ką galėjo pasakyti tokioje situacijoje? Kad pasiilgo? Kad gailisi, kad taip įvyko? Atsiprašyti ar pykti dėl susiklosčiusio likimo? Iškvėpdama pajuto balso stygoms nevirpant, o taip dažnai nutikdavo, kai didžiulė įtampa imdavo slėgti Lauren pečius. - Sustokit!,- sušuko netrukus virpančiu balsu, bet tuo įsitikinusi ir kaip niekada to trokšdama. Taksistas po kelių akimirkų sustojo prie autobuso stotelės, kurioje kaip tik šiuo metu stovėjo nemaža krūva žmonių. Iššokusi ir gan greit pro juos prasibrovusi, mergina pasileido bėgti ir sustojo tik už kelių šimtų metrų. Ašaros ėmė lietis, o šias ji intensyviai siekė paslėpti išsyk nusišluostydama. Labai tankiai kvėpuodama ir netrukus nukreipdama žvilgsnį į pusę iš kurios atbėgo, mergina sunkiai valdėsi, nes širdį skaudėjo iš skausmo ir laimės. Olivija buvo šalia, praeities įvykių lyg nė nebūtų buvę. Dabar kaip niekada, Lauren reikėjo jos dėmesio, šilumos ir rūpesčio. Meilių žodžių ir buvimo šalia. Dalis jos asmenybės priešinosi, nes kuždėjo, kad visa tai prives tik prie skausmo, kita – troško bėgt atgal ir paskęsti jos glėbyje amžiams.

Guest Guest

2017-10-08, 17:17

Lauren tyla kėlė dar daugiau klausimų, kurie taip ir liko už tvirtai sučiauptų merginos lūpų. Jautėsi lyg kažką prisidirbęs vaikas, stovintis prieš tėvus, kurie tiksliai žino, ką jis padarė. Ji neturėjo kur bėgti. Neturėjo, kur pasislėpti. Ir jei Alter ją atstums, ji nebeturės nieko. Šviesiaplaukei staiga iššokus iš mašinos ir pasileidus bėgti, Olivia tik atsargiai iškvėpė. Visą tą laiką ji bijojo išskleisti bet kokį aršesnį garsą, lyg juo galėtų išgąsdinti Lauren, todėl tvardė net tai, kaip kvėpuoja. Iš kišenės išsitraukusi sulankstytą kupiūrą, mergina ją padavė taksistui ir taip pat išlipo. Susikišusi rankas į džinsų kišenes ji ramiu žingsniu patraukė link tos pusės, kurioj minioje buvo pradingusi jos mylimoji. Neturėjo teisės jos teisti - juk pati visą tą laiką bėgo nuo visų problemų ir jausmų, todėl ir sugebėjo išlaikyti tą patį tvirtą savo charakterį. Negalvoti. Viską tiesiog užbukinti. Tą padaryti buvo daug paprasčiau, nei galėjo pasirodyti, ypač kai ji pati ir kiekvienas padaras aplink ją tiesiog spinduliavo užslėpta agresija. Dabar... Dabar, viskas po truputį liejosi į paviršių ir ji nebegalėjo susitvardyti. Lėtai prasibrovusi pro žmones, kad nesukeltų didesnės suirutės, atkreipiant dėmesį, ji pagaliau vėl išvydo tas šviesias bangas. Kažkas panašaus į šypseną išrietė jos lūpas, jai prisiartinant priepat merginos. Stiklinės, ašarų kupinos akys draskė jos širdį. Negalėjo jos tokios matyti, ypač žinodama, jog pati yra dėl to kalta. -Sveika, - išsunkė bukai, nuo emocijų tvardymo gergždžiančiu balsu. Sveika? O ką daugiau sakyti. Atrodė, jog jokie žodžiai negalėtų užgydyti tų žaizdų, kurias ji paliko taip išvažiuodama. Žodyne nebuvo pakankami resursų deramam atsiprašymui, o juk ir atsiprašinėti ji niekada nemokėjo.

Guest Guest

2017-10-22, 18:25

Susitaręs čia susitikti su Agnetha, su kuria čia buvo supažindintas per bendrus draugus, vienam vakarėlį. Dom pagaliau atrado laiko ir jai. Tad atėjęs į parką kiek ankščiau šis prisėdo ant suoliuko. Na šis vampyras tikrai mokėjo stebinti savo punktualumu ir stengėsi nevėluoti į jokius susitikimus, na tuo labiau kai jis eina susitikti su žavia mergina. O ypač kai dar šitam mieste toks nuostabus oras. Na kaip čia ir bebūtų jam pačiam keista, bet Mare jam jau kiek spėjo kristi į akį. Bet kol kas jis nesiruošė pulti stačia galvą į santykių jūrą. Nes per tiek laiko kol jis trypia šia žemele jo kelyje buvo visko. Tad kažkaip naujiems jausmas jis nebuvo dar pasiruošęs, bet juk niekas netrukdo pakviesti tau patinkančios merginos į pasimatymą. Tad Hill toliau sau sėdėjo ant suoliuko ir dairėsi, gal kur pamatys ateinančia žavia raudonplaukę.

2017-10-22, 18:33

Agnetha negalėjo pasigirtu ilgu ir nuostabiu gyvenimu. Ragana ji tapo tik prieš daugiau nei penkiasdešimt metų ir nuo tos akimirkos savo gyvenimą ji apvertė aukštyn kojomis. Pridarė tiek visko, kad ir pačiai naktimis sapnuojasi košmarai, tačiau praeities nepakeisi, o dėl to ir ateities kūrimas atrodo baisus. Vis dėl to, metai iš metų ji ir vėl bando grįžti prie senojo gyvenimo nors tai ir neįmanoma. Dabar jau niekas nesugebės iš jos širdies išplėšti užgimusios tamsos ir tikrai niekas nenuvalys kraujo nuo jos rankų, bet... bandyti gi niekas nedraudžia. Sulaukusi pasiūlymo iš Dom susitikti būtent parke, mergina sutiko. Žinoma, į tai ji nežiūrėjo kaip į pasimatymą, mat pati nebuvo pasirengusi ir vėl gyventi kančiose. Taip. Santykiai jai asociavosi su kančia. Jei tokia būtybė kaip angelas ją galėjo taip išduoti, tai ir bet kuris kitas dvikojis padaras gali bet kurią akimirką padaryti tą patį. O ir pati mergina per tiek laiko spėjo atšalti, susikoncentruoti tik į save ir pamiršti kitus bei jų turimus jausmus. Įžengusi į parko teritoriją, Neth patraukė takeliu tuo pat metu vis besižvalgydama ir ieškodama vaikino, kurį, jau poros akimirkų ir pamatė. Prižingsniavusi prie suoliuko mergina draugiškai nusišypsojo, lyg nebyliai pasakydama "labas", tačiau po kelių akimirkų galiausiai visa tai pasakė ir žodžiu: -Labas, - vis dar su ta pačia šypsena veide prabilo. - Tikiuosi, kad ilgai nelauki? - kilstelėdama antakius pasiteiravo. Buvo įsitikinusi, kad pati irgi nevėluoja, o kadangi vaikinas čia jau sėdėjo, buvo aišku viena - atėjo ankščiau, o jei šiam ir reikėjo laukti... čia jau ne jos problema. Ar gi ne taip?

Guest Guest

2017-10-22, 18:55

Kas jam tos poras minučių palaukti? kaip ir taip turi visą pasaulio laiką . Žinoma jis negalėjo žinoti kada ir kas jam išlups širdį ar perdurs ji medinių kuolu. Kiek dar šitas padaras vaikščios šia žeme ir dar šimtmečių gyvens. Na bet jau toks jau tas vampyriškas gyvenimas, gyveni ir žvengi, kad sugebėjai likti gyvas dar diena. Pasirodžius pagaliau merginai šis greitai pakilo nuo suolo ir taipogi draugiškai nusišypsojo jai. Juk jis nebuvo koks žiaurus monstras, stengėsi bent jau ta savo žmogiškąją puse išlaikyti. - Labas - pasisveikino ir žinoma kaip ir kiekvienas normalus vyras nužvelgė mergina nuo galvos iki kojų. O ji.. na ji atrodė tikrai nuostabiai. Ta galėtų pripažinti bet kas. - ne, ką tu. Ką tik atėjau ir pats - greitai suskubo atsakyti Agnethai ir vęl va ta šypsena suformavo jo lūpos. - Na galiu pasakyti tiek, kad iš ties malonu tave vėl matyti - dar pridūrė jau galvodamas ką čia nuveikus.

2017-10-24, 00:30

Agnetha irgi turėjo visą pasaulio laiką. Tapdama ragana ji to net nežinojo, bet vos tik pradėjusi daryti siaubingus dalykus šiame pasaulyje, ji nusprendė burtus panaudoti ir prieš save. Gi kadaise ji ketino būti ta žiauria, nemirtinga ir viską naikinančia ragana... vien dėl to, kad vieną dieną ji liko viena šiame žiauriame pasaulyje... - Tai puiku, - tardama su šypsena veide, linktelėjo. Jai nepatiko kai kiti žmonės jos laukdavo, o ir šiai pačiai užknisdavo laukti kitų. Gal dėl to ir dabar ji stengėsi nevėluoti. Punktualumas žmogų visada puošia. Retai ji kada kur išeidavo šiaip sau susitikti su kitais žmonėmis. Jos gyvenime sukosi tik ji ir darbiniai ar muštynėmis ir pykčiais nusėti susitikimai. Gal dabar ji ir buvo plius minus toks pat žmogus kaip ir kadaise, tačiau jos praeitis buvo nuspalvinta juoda spalva. Ji niekada negalėjo žinoti kada ir kur susitiks tą, kuris norės keršto, tad atsipalaiduoti ji taip pat niekada ir negalėdavo. Vis dėl to, šis kartas buvo kiek kitos. Daug ko nemąsčiusi ji tiesiog atėjo čia susitikti su vaikinu, kuris jai krito į akį. Krito, bet Agnetha jau kurį laiką paslapčia bando jį iškrapštyti lauk. Kažkada jai kažkas galvoje susišvietė ir po to dienos ji bijo prisileisti ką nors artyn. O ar gi tai ne pagrįsta? Ji sugriovė daugeli žmonių gyvenimus. Nužudė kitų draugus, gyvenimo meiles, tėvus... savaime suprantama, kad dabar ji bijo, kad kas nors iš jų sugalvos atimti ką nors brangaus ir iš jos. O kaip nuo to apsisaugoti? O gi neturėti nieko brangaus. - Tave taip pat, - vis dar su ta pačia šypsena veide tarė. - Tai... - trumpam nutildama ir kilstelėdama antakius nutęsė. - Turi ką nors sugalvojęs dėl tolimesnės veiklos ar nelabai? - pasiteiravo. Iš ties pati per daug negalvojo ką būtų galima nuveikti. Nusprendė pasiduoti likimo valiai.

Guest Guest

2017-10-24, 21:49

Na Krisas kantrybe pasižymėjo, o ir pats buvo toks gan ramus vampyras.Na kurį laiką, nepaisant jo praeities ir virtinės pūvančių lavonu po jo kojomis, kai kraujo troškimas buvo stipresnis už jį pati. Tuo jis nesididžiavo, greičiausiai save smerkė dėl kiekvienos nekaltos gyvybės kuria jis atėmė savo rankomis. Jau gal praėjo koks šimtas metų kai nuo jo ilčių kenčia tik keturkojai gyvūnai. Na vegetarizmas Domui ėmė patikti, bet niekada nežinojo kada jis paims ir vėl išjungs ta savo žmogiškąją pusę ir vėl pradės skanauti žmonių krauju.Tapti tuo serijiniu žudikų kuriuo buvo nuo pat savo virsmo. Pažintis su šia miela ragana, vaikinui ėmė vis labiau patikti. Pats nežinojo kur tai juos nuves, bet rizikuoti jam visada patiko. Ta miela Agnethos šypsena keistai veikė Doma, jau ilgiau nei pusantro šimto metų jis niekuo nebuvo taip smarkiai susižavėjęs kaip šia raudonplaukę. Senai į savo sušalusia širdį nebuvo nieko gyliau įsileidęs. O jei taip ir nutikdavo, tai trukdavo trumpai. Per tiek laiko jis prarado daug mylimų žmonių, tad pasirinkimas vienatvę nelabai tai jam išėjo į gerą. Dabar norėjosi kažko naujo, kažką keisti bei saugoti. Vampyras taip ir būtų stovėjęs toliau it statulą, jei ne merginos klausimas. - Ak, taip.. žinoma. Sakau gal pasivaikštom ? Vėliau nueisim kur kavos . - tarė jisai, ir taip ji išgirdo teisingai apie kavą, juk Krisas bando pritapti prie žmonių, tad nemirs jei išgers puodelį kavos. - tai ką tarsi ? Ar tu nori veikti ką nors kito ? - nusijuokė, na taip šitas vampyras senai jau atprato ką reiškia laiką leisti su tau patinkančia mergina. O tai jis darė tikrai senai.

Sponsored content

» takeliai
» takeliai
» takeliai
» takeliai
» takeliai