takeliai

2016-08-21, 18:44

2016-08-21, 18:44

Guest Guest

2016-11-13, 23:07

Anksčiau vaikinas buvo kitoks. Anksčiau jo veide šviete švietė pasitikėjimas, ryžtas ir drąsa. O dabar? Kas iš jo tai atėmė? Deividas žino atsakymą, tik vis dar bijo tai garsiai ištarti. Jis vėl matė Aurorą. Vėl, kaip visus tuos milijoną kartų. Ji tokia pat graži, tokia sava, kaip patį pirmąjį kartą. Jau tada, kai ją pamatė, norėjo pulti prie jos, bet jį sustabdė automobilio stabdžių cypimas ir kažkokio pusgalvio rėkimas, kad jis išlėkė į vidurį gatvės. O vėliau sveikas protas vaikinui liepė kuo greičiau dingti, sprukti kuo toliau nuo jos. Ne, jis negali, jog tai pasikartotų vėl. Kad ir kaip jo širdis veržtųsi pas Aurorą, Deividas turi jos šalintis vien dėl jos pačios gerovės. Su ta mintimi vaikinas šiandien atsikėlė pas kažkokią jam nepažįstamą merginą. Ar jis atsimena, ką vakar tiksliai veikė? Nė velnio. Jo galva dalinosi į keturias dalis. Dienos šviesa buvo pernelyg ryški jo akims, tad jis prisidengė ranka ir apžvelgė patalpą. Ant stalo stovėjo tušti buteliai alaus, ant veidrodinio paviršiaus buvo paberti balti milteliai, kelios kreditinės, kuriomis buvo skirstomi milteliai į tiesias linijas. „Šūdžiau, ką tu vakar veikei?“ – perklausęs savęs mintyse Deividas gavo didelį ir riebų „fuck off“ iš savo atminties. Pasisukęs išvydo ne vieną, o dvi merginas šalia savęs...gerai, šįkart jis tikrai per smarkiai stengėsi užsimiršti. Tyliai išnėręs iš lovos ir sukuistų patalų jis mikliai apsirengė, apsižvalgęs rado savo buto raktus, piniginę, dar šiek tiek alaus. Gūžtelėjęs pečiais jis išgėrė tą alaus likutį ir movė pro duris. Pasišiaušęs, neišsimiegojęs ir vis dar girtas – štai toks dabar buvo Alistair. Visiškai nepriminė kažkada labai kruopštaus, karingo ir ryžtingo angelo. Po to, kai puolė dėl Auroros, po to, kai ją palaidojo jau nežinia kiek kartų ( po kokio dešimto jau nustojo skaičiuoti) jis tapo dar šaltesnis visam likusiam pasauliui. Jis nekentė savęs, nekentė aplinkinių ir nekentė, jog dar yra gyvas. Kelis kartus tiesiog norėjo atsiduoti mirčiai, bet jį ant žemės laikė mintis, jog vėl išvys ją. Ir vėl kaip visiškas silpnaprotis sušiks jai gyvenimą. Ne, to nebus. Šįkart to nebus. Žingsniuodamas parko takeliu vyras stengėsi nesižvalgyti, kad netyčia nepamatytų Auroros, nes šįkart tikrai abejojo ar kas nors jį būtų sustabdę prie jos prieiti.

Guest Guest

2016-11-14, 00:55

Aurora. Vienintelis vardas tebeskambantis merginos galvoje. Vienintelis vardas skatinantis ją keltis kiekvieną ryta, pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje ir įsidėti bent kąsnį į burną jog išgyventų. Ne, visos šios pastangos nebuvo vedamos iš meilės. Pyktys, pavydas ir aišku kerštas versdavo raganą mokytis naujų užkeikimų, tapti stipresne ir aišku gyventi. Ne kiekvienam pavyktų pravaikščioti šioje nuodėmingoje žemėje daugiau nei du tūkstančius metų. Funkcionuoti kaip žmogui, susirasti draugų , pažįstamų ar net mylėti. Tačiau Dorothy stengėsi nepamesti sveiko proto ir stūmtis link tikslo. Tai privedė ją iki šiandienos, kada ji išgėrusi koktaus viralo pakeitė savo išvaizdą į Auroros. Merginos , dar tiksliau gryno kraujo sesers, kuri atėmė tuo metu vienintelį vaikiną , kurį ji iš tiesų mylėjo. Yra sakoma , jog meilė kartais pridaro siaubingų dalykų. Šiuo atveju Dorothy apakinta meilės pridarė neatleistinų ir tuo metu neįmanomų , baisių dalykų. Tačiau ji nepagalvojo, kaip bus skaudu visą savo egzistenciją stebėti du jai artimus žmones, kurie kas kart vis įsimylės. Kai kurie pagalvotų, kas per žiaurus žmogus savo artimai sesei ir mylimui vaikinui gali padaryti tokią bjaurastį? Bet raganos širdis buvo sudaužyta į tūkstančius dalelių, todėl ji pateisino savo poelgius ir stengėsi negalvoti apie jų skausmą. Kelias dienas stebėjusi savo mylimą angelą ji niekaip negalėjo susilaikyti nepalietus jo rankos, nepaglosčius viršugalvio. Žinojo, jog būdama savimi ji niekaip to negalės padaryti. Du įsimylėjeliai jos nekenčia visa širdimi. Tai ir privedė ją prie to, jog parke, visai netoliese David‘o stovėjo Auroros išvaizdos mergina, pasipuošusi ta tyra šypsena ir spindinčiomis akimis. Nedrąsiais žingsniai ji ėjo link vaikino galvodama kaip jiems derėtų susitikti. Vis tikėjosi, jog jis neatstums jos iš baimės, kadangi šis bučinys Auroros tikrai nenužudys. Tūkstančius metu stebėdama šių dviejų paukštelių susitikimus, ji jau atmintinai išmoko kiekvieną jų keistą kalbėseną, žvilgsnių judėjimą bei rankų judesius susinervavus ar pasimetus. Tai davė jai didelį pranašumą būnant Aurora. Dorothy ilgai netrukus pradėjo judėti gan sparčiu žingsniu ties vaikinu ir savo tašėje pradėjo ieškoti velnias težino ko. Tai buvo tik priedanga netikėtam susitikimui. Įsmeigusi savo žvilgsnį į tašės vidų mergina makalavo savo ranką viduje, kol labai netikėtai atsitrenkė į vaikiną. Iš rankų iškrito rankinė ant šalto parko grindinio ir pasibėrė visi buvę daiktai viduje. Viduje ji negalėjo nustygti vietoje, jog jos kūnas netikėtai atsitrenkė į David, bet išorėje veidas buvo sumišęs , bet tuo pačiu ir nustebęs.

Guest Guest

2016-11-14, 10:53

Tai apsėdimas. Deividas netikėjo, jog tai galėtų būti meilė. Po tiek metų jis pradėjo netikėti pačiu savimi ir tai, ką jaučia, nes meilė nebuvo tokia. Jis žinojo, jog meilė neturi nešti nuolatinės baimės ir skausmo. Tai buvo apsėdimas. Po Auroros mirčių jis kelias paras nevalgydavo, neišeidavo iš namų, niršdavo ant viso pasaulio. Pamatytumėt tada jo butą, tai sakytumėt, jog prasisuko ten geras viesulas. Viskas sudaužyta, išmėtyta ir sulaužyta. Visas įniršis išsiliedavo ant šalia esančių daiktų, ne ant žmogaus, kuris to tikrai nusipelnė. Kad ir kaip jis nekentė Dorothy už tai, ką ji su juo padarė, ką ji padarė savo tikrai seseriai, jam iš kitos pusės buvo jo gaila. Ji taip pat turėdavo tai išgyventi per naują, kad ir kokios šaltos širdies ji bebūtų. Be to, kiekviename gyvenime ji dėl Auroros netekdavo mylimojo ar sužadėtinio, nesvarbu. Vaikinas tuo pačiu niršo ant jos ir gailėjo. Jis negalėjo suprasti, kaip toks nesveikas pavydas gali priversti žmogų atsisukti netgi prieš savo seserį? Jūs žinot, kiek kartų jis bandė normaliai gyventi? Pradėti gyvenimą iš naujo. Visiškai švariai. Kažkuriais metais jis pats buvo susiradęs merginą ir su ja susižadėjęs. Ji buvo gan paprasta mergina, rami, bet tos ramybės Deividas ir ieškojo. Ji buvo praktiškai tobula, jei neskaitysime to fakto, jog nebuvo Aurora. Jis iš esmės galbūt netgi buvo ją įsimylėjęs ir ta meilė buvo…normali? Ji nenešė skausmo, nenešė neprognozuojamo įniršio, nenešė savidestrukcijos. Ji supažindino Alistair su savo šeima, jis jau buvo susibendravęs su jos draugais. Visi sake, jog jie atrodo vienas kitą įsimylintys iš naujo kiekvieną dieną. Bet, žinoma, Deividas turėjo, ne, privalėjo viską sušikti, kai vėl kaip suknistas vaiduoklis, išniro Aurora. Jis nekentė jos, tada jis pats būtų ją nužudęs, nes per ją, vien tiktai per ją jis įskaudino tikrai nuostabią merginą. Kad ir kaip vaikinas bandė teisinti save, jam nepavyko. Jis būtų galėjęs likti su mergina, kuri į jo gyvenimą atnešė ramybę, bet ne, tas apsėdimas jį varė iš proto. Vaikinas sugriovė ne vien savo, dar kartą atgimusios Auroros, bet tikrai nuostabios merginos gyvenimą. Tai beprotybė, ne kitaip. Žingsniuodamas parku jis nukreipė žvilgsnį į savo odinės striukės vidinę kišenę. Norėjo parūkyti. Eidamas ieškojo cigarečių, tiktai pajautė, kaip į jį kažkas atsitrenkė. Deivido veidą papuošė susierzinimas. - Žiūrėkit kur einat bent jūs, Dieve mano.... – burbtelėjęs jis pakėlė žvilgsnį ir to užteko, kad jo apatinis žandikaulis atviptų. Šūdas, šūdas, šūdas...jo pasąmonėje įsijungė visi įmanomi pavojaus signalai, smegenys jam rėkte rėkė, jog jis turi apsisukt ant vieno kulno ir nykt iš ten kuo greičiau, kol Aurora jo pradėjo neprisiminti, bet Alistair stovėjo taip, lyg jo kojos būtų prikaltos prie žiemės. Jis vėl viską sugadins, šitą jau žinojo. Jis vėl bus kaltas dėl to, jog eilinį kartą ji mirė ir eilinį kartą prisikels, bet jis nieko nebegalėjo su savimi padaryti. Tik po kelių sekundžių jis žvilgtelėjo į ant žemės išsibarsčiusius daiktus ir pradėjo juos skubiai rinkti, kad neatkreiptų merginos dėmesio į save, nes jis spoksojo į ją kaip beprotis. - Aš...atsiprašau...tiesiog tokia diena... – jis konkrečiai ėmė malti bet ką, kad tik galėtų išgirsti jos balsą. Vaikino rankos nežymiai virpėjo ir jis tikrai būtų pradėjęs isteriškai juoktis, bet greičiau iš nevilties, o ne iš džiaugsmo. Viskas vėl kartojasi, o jis net nesistengia to sustabdyti. „Tu esi viena didelė klaida“ – murmėjo sau mintyse, bet net tai negelbėjo, nes širdis jo krūtinėje vėl tapo gyva. Ji vėl ėmė plakti, nes turėjo priežastį. Ir ta priežastis stovėjo priešais.

Guest Guest

2016-11-14, 18:27

Nuleidusi galvą Dorothy spoksojo į parkritusius daiktus ant grindinio. Rankos buvo tarsi surakintos ir negalėjo pajudėti iš vietos. Pirmą kartą po tiek metų ji stovėjo tiesiai prieš jį per mažiau nei kelis metrus. Prieš savo gyvenimo meilę. Žiūrėdama jam į akis. Nesitikėjo jog raganaitę užklups toks didelis amnezijos priepolis. Mintyse pasidarė tuštuma, joks žodis nepasirodė tinkamas ištarti. Už akių užkliuvo pasilenkęs vaikino pakaušis, kadangi šis bandė surinkti jos visus daiktus. Bandydama sukaupti visas savo jėgas ir neišskysti ji atsitupė ir padėjo jam semti visus daiktus atgal į merginos tašę. David iš pirmo žvilgsnio pasirodė toks piktas, jog jai net šmėstelėjo abejonė pasiklydusiose mintyse. Jei jis kada nors sužinos, jog Dorothy taip jam padarė apsimesdama Aurora.... Greičiausiai prarastų paskutinę draugiškumo dalelę , kuri ragana labai tikėjosi jog slėpėsi giliai vaikino širdyje. Pažinodama jį mergina žinojo ar geriau pasakius tikėjosi, jog jam bent truputį rupėjo Dorės likimas, jog bent kažkiek po gilia neapykanta slėpėsi draugiškumas. Bet šiuo metu ji negalėjo atsisakyti savo plano, tad reikėjo labai smarkiai tam susikaupti. Pakėlusi galvą ir pažvelgusi į jo pasimetusias akis ji mintyse sau nusišypsojo. Taip, jai pavyko. Jis tikrų tikriausiai galvoja, jog Dora yra Aurora. - Aš lab... ai atsiprašau.- kirtinėjamu balsu jam atsakė ir suraukusi antakius pradėjo nužiūrinėti jo veidą iš arti. Kiekvienas raukšlelės išlinkimas, užkritę plaukai ant kaktos. Kaip ši pasiilgo tokio gražaus veido. Stebėjimo iš arti ar net išdrįsdama pagalvoti odos švelnumo. – Tavo veidas man labai matytas. Ar mes pažįstami? – sumurmėjo kiek neaiškiai ir atsistojo pakeldama savo tašę nuo žemės. Kad ir kaip bebūtu , turėjo ji apsimesti , jog jo nepažįsta. Negalėjo pulti į glėbį. Per daug ekstremalu. Nejaugi Aurora negalėjo įsimylėti ko nors kito? Visa istorija būtu pakrypusi visai kita linkme. Greičiausiai jie visi būtu jau senai mirę ir spėję nugyventi dar kokius dešimt gyvenimų. Nesikankintų dabar pykčio kupini ir negyventų visi trys kančioje. Iš viso šito prakeiksmo nei vienam nebuvo nauda. Net ir Dorotei, nors ji tikėjosi visai ko kito. Kas galėjo pagalvoti jog meilė buvo tokia stipri, jog mergina visiškai negalėjo blaiviai mąstyti ar per du tūkstančius metų kokybiškai nugyventi bent kelis dešimtmečius. Aišku ji nemėgo gailėtis savęs ir būti auka, bet niekaip neatrado savo meilės pašaukimo kitam žmogui. Sakoma, jog tik viena tikra meilė vaikšto žemėje, skirta tik tau. O kas jeigu David‘as ir buvo ta vienintelė meilė , kuri buvo skirta Dorothy? Kad ir kiek ji bebūtų bandžius užmegsti santykius su kitu vyru, bet viskas išeidavo ne taip kaip planuota. Vieną kartą per labai didelį kivirčą ji netyčia padegė namus nesuvaldžiusi savo veržlios magijos. Ugnis pasiglemžė ir jos tuo metu buvusį vaikiną. Ir raganai dėl to visai negriaužė sąžinė. Tai nebuvo meilė, tai buvo tik būdas pabėgti nuo savos pačios minčių. - Suprantama.- nusišypsojo ji vaikinui. Kiekvienas turėjome blogų dienų, kai kurie iš mūsų turėjo ir blogų tūkstantmečių. Bet matydama David‘ą tokį pasimetųsį, pagiriotom akim ir įskaudintą Dorotei buvo kiek per daug. Žinojo kiek jis kenčia, bet niekada nebuvo jam pažvelgusi tiesiai į akis. Akys buvo paskendusios amžinybės kančioje. Ką ragana padarė? Jei tik būtu žinojusi kaip visa istorija baigtųsi tikrai nebūtu naudojusi tokio užkeikimo. Tačiau jau viskas per vėlu. Per vėlu ir atitaisyti klaidas. Tad pats laikas išmesti visas krauju pasruvusias mintis ir bent kažkiek pasimėgauti gyvenimu. Kaip Dorothy daro ir dabar, tačiau nebūdama savimi.

Guest Guest

2016-11-15, 12:10

Žinoma, jog jis jautė jai draugiškumą. Vienaip ar kitaip prieš visą tą pragarą, kuris vyksta jau daugiau kaip du tūkstančius metų, jie sutarė netgi labai gerai. Dorothy visada jam rode prielankumą, tačiau tada vaikinas dar nesuprato, ką tai reiškia. Jis neseniai buvo pasiųstas į Žemę, jis domėjosi tiktai savo užduotimi, o ne kažkokiais jausmais, kuriuos jam jautė mergina. Apskritai, kol nesutiko Auroros, Alistair net nežinojo, kas yra meilė. Nors ta meilė po tiek laiko panašėjo į nenutrūkstamas kančias ir skausmą, vaikinas tikrai iš pradžių nežinojo, kas yra meilė ir į ką panašus šis jausmas. Dėl to jis galbūt ne taip Dorothy pasakė, kad negali mylėti, kad jis nesupranta, ką reiškia šis jausmas. David norėjo būti gana aiškus dėl šito klausimo, jog mergina nesusidarytų kokių nors minčių, o vėliau nekentėtų, nes ji atrodė kaip miela būtybė. Tąkart ji pirma visame kaimelyje jį gana šiltai priėmė. Tiesa, tada Alistair mane, kad čia kažkas įtartino, todėl gana akivaizdžiai nerodė pasitikėjimo ja, tačiau po kiek laiko jie su Dorothy gerai sutarė. Pačiam vaikinui ėmė patikti pokalbiai su ja, tačiau ne dėl to, jog jis būtų pradėjęs jai jausti kokius nors jausmus. Ji tiesiog buvo įdomi pašnekovė, visada turėdavo, ką pasakyti. Buvo apsiskaičiusi, jos mąstymas buvo kur kas brandesnis, negu kad jos išvaizda. Dėl to David ją gerbė. Deja, kai sutiko Aurorą, viskas pasikeitė. Jis nenorėjo atrodyti kaip melagis, nes juk teigė Dorothy, jog nesupranta, kas yra meilė, o štai dabar, jis jau stengiasi būti su jos seserimi. Tada jis jautėsi kaip tikras šūdžius, bet kitaip negalėjo nieko padaryti. Vaikinas bandė viską paaiškinti merginai, tačiau ši įskaudinta nenorėjo jo net klausytis. O vėliau prasidėjo viskas, dėl ko jie dabar yra čia. Išgirdęs klausimą David norėjo viską trenkti ir bėgti. Nors jau buvo smarkiai per vėlu. “Tu esi niekam tikęs, žinojai?” – mintyse jį kaltino logika ir sveikas protas, tačiau vaikinui dabar buvo visiškai nusišikt, kas bus vėliau. Nesvarbu, jog tai reiškė tą pačią, dvidešimt du metus trunkančią kančią, kol vėl išvys Aurorą. - Ne, nemanau. Juk būčiau tave prisiminęs, - atsainiai tarstelėjęs jis stengėsi atrodyti kaip įmanoma labiau šaltas ir nerūpestingas, nors mintyse jau įsivaizdavo visus įmanomus scenarijus, kaip ji galėtų atsidurti jo glėbyje arba bent jau kokiu žingsniu arčiau jo. Kelias minutes išvadinęs save prakeiktų iškrypėliu jis sugebėjo kažkaip nuraminti savo įsisiautėjusią širdį ir įduoti Aurorai jos daiktus, kuriuos jis surinko, stengiantis neprisiliesti prie jos rankų. O tai padaryti buvo žiauriai sunku, nes David būtų atsisakęs absoliučiai visko, kad tik galėtų bent keliom minutėm palaikyti ją už rankos, priglausti prie savęs, laikyti glėbyje. Nors ką jis čia bando apgauti, net ir to jam būtų negana. Vėl po kiek laiko pakėlęs akis jis susidūrė su merginos žvilgsniu, pats net nepajautė, kaip skausmingai atsiduso. Nors veidas liko ramus, it iškaltas iš akmens, akys išdavė, jog čia jam stovėti yra tas pats, kas būti pjaustomam peiliu, draskomam į šalis. Nors net ir toks fizinis skausmas kažin tiksliai būtų atspindėjęs, kaip David jaučiasi tuos du tūkstančius sumautų metų. Juk psichologinis skausmas visada yra kur kas sunkesnis, negu fizinis. Fizinį skausmą gali priminti tik randai ant kūno, o psichologinis skausmas tik retais atvejais praeina be pasekmių. Ant Alistair puikiai matėsi, kokios to pasekmės – jis nebekontroliavo savęs, savo veiksmų, elgėsi nežabotai, naikino save. Pagirios? Čia dar niekis, palyginus su tuo, ką jis darydavo anksčiau. Dabar pagirių jam užtenka ryte, numalšinti bukinantį skausmą. Vakare jis galimai išeis į miestą, susiras kokią nors prastai pagarsėjusią kompaniją, su ja nusigers iki žemės graibymo, o vėliau dar ir susimuš. Išleis savo įniršį, galbūt mirtinai sumuš vargšą žmogų, o vėliau jį apstos visa gauja ir jis liks gulėti kraujo baloje. Tokie atvejai kartodavosi kas kelis dešimtmečius. Alistair jau nebepamena, kaip atsidurdavo ligoninėje, bet jis ten tikrai atsidurdavo ir viskas dėl jos. Viskas dėl to, jog nesugeba, nenori ir negali paleisti iš savo minčių Auroros.

Sponsored content

» takeliai
» takeliai
» Takeliai
» takeliai
» takeliai