NAMAS || in/out || kiemas

Guest Guest

2016-12-29, 00:14

Guest Guest

2017-01-05, 16:54

Kruvini vyro pirštai agresyviai spaudė oda dengtą automobilio vairą kuomet šis skriejo tamsaus miesto gatvėmis. Ant baltų, dailiai išlygintų marškinių puikavosi tamsiai raudonos kraujo dėmės, o juodos įsiutusios akys akylai stebėjo kelią. Ne dėl to, kad jis baiminosi numušti vieną kitą žmogelį, bet paprasčiausiai dėl to, jog troško kuo greičiau paskersti tą pašlemėką. Dar vieną atmatą, kuri trukdė jo ateities planų vystymuisi. Jis net įsivaizdavo tą kraujo, susimaišiusio su purvu, aromatą. Girdėjo jo čaižų klyksmą, persisunkusį vilties bei naivumo. Visa tai buvo apgailėtina. Jis buvo apgailėtinas. Silpnas. Būtent tokių žmonių N labiausiai negalėjo pakęsti. Tad atvykus jis sustojo prie namo bei atsikratęs žmogiško pavidalo pavirto į raudonų dūmų kamuolį. Sklęsdamas palei žemę šis iš visų pusių pradėjo sunktis į pirmąjį aukštą. Raudoni dūmų kamuoliai veržėsi vidun pro langus, durų slenkstį bei visus kitus menkiausius plyšelius. Įsiveržti pro duris būtų buvę per daug paprasta. Nathanael šioje žemėje praleido per daug laiko, kad leistų sau būti tokiu nuspėjamu. Net jeigu tai buvo nieko verta žmogystos gyvybė, šis mėgo maksimalizmą. Mėgo auką įbauginti iki apsivėmimo. Iki beprotybės. O tuomet išdarinėti šią į menkiausius skutelius. Paversti dulkėmis. Visišku nieku, kuo šiai ir buvo lemta tapti.

Guest Guest

2017-01-05, 17:04

Ką tik grįžusi namo Neferata, palipusi kelis laiptelius iš garažo, atsiduria namo viduje. Dar spėja nunešti ir į šaldiklį padėti iš miesto atsivežtus kelis maišelius kraujo, o tuomet eidama pro koridorių, ji iškelia grakščiai ranką ir suėmusi plaukų gumytę, išlaisvina savo juodus plaukus iš kuoduko ir leidžia garbanoms nugulti pečius. Ji mėgo po namus vaikščioti avėdama aukštakulnius. Tiksliau sakant, priprato ir tai jai atrodė visiškai natūralu. Juk niekad negali žinoti, kada ir kokių svečių gali sulaukti, tiesa? Kaip ir dabar – vampyrės dėmesį akimirksniu patraukia keista dūmų srovelė, besiskverbianti pro durų apačią. Moteris akimirksniu įsitempusi prisimerkia ir prasižiojusi staigiai išleidžia savo iltis lauk. - Aš nemėgstu, kai į mano namus įsiveržia nekviesti ir net į duris nepaskambinę svečiai, - kiekvieną žodį ištaria neįtikėtinai aiškiai ir ganėtinai grėsmingai. Kad ir koks čia demoniūkštis nutarė pasilinksminti, su daugiau negu du tūkstančius metų šioje žemėje gyvenančia vampyre geriau nejuokauti. Neskubėdama ir atidžiai žvilgsniu skenuodama kiekvieną savo namo namo kvadratinį centimetrą, Neferata apsisuka aplink savo ašį ir pastebi, kad jau nemaža dalis jos namo pirmojo aukšto yra užpildyta tirštų, raudonų dūmų, - kur tavo manieros, baily? – po poros akimirkų tylos mesteli ganėtinai paniekinančiai tą trumputę frazę. Pojūčiai ir nuojauta leidžia vampyrei suprasti, kad ji čia tikrai nesusiduria su už save stipresne ar senesne būtybe, dėl to elgiasi drąsiai. Iš lėto žengia kelis žingsnius per koridorių link svetainės, leisdama savo aukštakulnių kaukšėjimui nuaidėti per visą patalpą, kurią staiga užkloja absoliuti tyla, tokia tiršta ir sunki, kad per ją neprasiskverbia nė menkiausias garselis iš lauko. Šiek tiek praskėstos kojos, tvirtai besiremiančios į lygų paviršių; iškeltas aukštyn smakras ir piktas, atidus žvilgsnis, kurį užbaigia suraukta kakta; rankos sukryžiuotos po krūtine – visi šie kūno kalbos elementai tik parodo, kad Neferata neplanuoja čia ilgai žaisti ir laukti, kol demoniūkštis teiksis grįžti į savo žmogiškąjį pavidalą.

Guest Guest

2017-01-05, 19:17

Nathanael išvydęs moterišką siluetą iškart suprato, jog buvo pasiųstas ne ten, kur reikėjo. Ilgos kojos papuoštos elegantiškais aukštakulniais nė iš tolo nepriminė to susmirdusio atmatos, kurį šis turėjo sudraskyti į gabalus. Ilgi banguoti plaukai bei maloniai saldus aromatas persipynė su subtiliu kartumu, kuris suteikė tą nuostabų charakterio cinkelį. Kažkas šioje moteryje buvo iki kaulų smegenų pažįstama, tačiau vyras niekaip negalėjo suprasti kas. Leidęs šiai pašūkauti bei pasidraskyti, vyras grįžo į savo žmogiškąjį pavidalą. Atsistojęs tiesiai priešais ją, N grubiai pačiupo šios kaklą bei pritrenkė šią nugara prie sienos. Jis nebuvo sentimentalus. Jam nerūpėjo lytis ar kokia būtybė tai buvo. Jis moteriai galvą galėjo nunešti lygiai taip pat lengvai kaip vyrui. Net jei tai buvo kraują stingdančiai karšta vampyriukė, kurios veidas vis dar kėlė neaiškius prisiminimus. Asociacijas. Kažkas jos veide buvo per daug artima. Jis nieko daugiau nedarė, tik laikė jos laibą kaklą prispaustą prie sienos, neleisdamas orui patekti į plaučius. Nors teoriškai, vampyrams jo net nereikėjo. Gal labiau pats veiksmas, vėpsojimas į josios povyzą, tą akimirką demoną traukė labiausiai. Jam prieš akis skrido tūkstančiai moterų veidų, vienas jis buvo nudėjęs, kitas išdulkinęs taip, kad šios likdavo voliotis leisgyvės ir niekas nežino kaip joms ten baigėsi. Tačiau tai buvo ne tai. -Kas tu per viena?- Kupinu pykčio balsu, Nathanael kone išspjovė žodžius moteriai į veidą. Jis buvo pernelyg įsiutęs bei susidomėjęs, kad galėtų tvardytis ir būti ramus. Tiksliau tariant, ramus jis būdavo beprotiškai retai. Dabar jam tereikėjo atsakymo.

Guest Guest

2017-01-05, 19:42

Dūmams ėmus pamažu rinktis į vieną vietą, Neferata išriečia vieną antakį. Akivaizdu, kad ilgai laukti ji nenusiteikusi, menki žaidimai su vampyre, dar taip nekviestai įsiveržus į jos valdas. Pamažu besidėliojantis tvirto vyro kūnas, priverčia juodaplaukę vos vos išpūsti akis. Pakanka akimirkos, kad sumažėjęs budrumas leistų demonui prispausti laibą moters kūną prie sienos. Tylėdama ji tyrinėja tamsias vyro akis, neleisdama sau patikėti akivaizdžiu faktu. Porą kartų lėtai pasukiojus galvą į šonus, vampyrė staigiu judesiu sugriebia demono ranką per riešą ir ne tik atitraukia vyro ranką, bet ir nusviedžia pastarąjį tolyn nuo savęs. Žmogelis būtų ir išsitėškęs į sieną, balutė tebūtų iš jo likusi, tačiau demonas tik paskrenda metrą ir sustoja it įbestas. To negana. Akmeniniu veidu ir jokių emocijų netransliuojančiu žvilgsniu, Amelia stebi vyrą, iš visų jėgų mintyse dar laikydama tam tikras sienas, užtvaras, neleisdama emocijoms paimti viršaus. - To turėčiau tavęs paklausti, jei gerai pamenu, tu nusprendei mane aplankyti, - griežtai ištarusi Neferata akimirksniu priartėja prie demono ir savo kūnu prispaudžia šį prie sienos, bet tik kelioms sekundėms, po jų vos vos atsitraukia. Iš žvilgsnio tik matyti, kad geriau demonas dabar nesipriešintų ir nearšintų vampyrės. „Nathanael žuvęs, atsipeikėk, po velniais“ – vienintelė frazė dabar skamba vampyrės galvoje vis iš naujo ir iš naujo, - kur radai šitą kūną? – galiausiai negarsiai, tačiau kietai ir, vėlgi, griežtai ištaria, - po velniais, kur ir kada radai šitą kūną, - dar sykį ištaria duodama suprasti, kad demonui nereikėtų prasidėti su Merills. Geriau atsakytų iškart tiesiai šviesiai, ilgai Amelia nenusiteikusi čia žaisti. O, pagaliau, klausimas, kiek dar ilgai ištemps laikydama visas sienas savo viduje ir nepasiduos kvailam, moteriškam naivumui, kuris tik ir skatiną Neferatą pulti į vyro glėbį. Savo buvusio vyro glėbį.

Guest Guest

2017-01-06, 00:33

Nathanael, kiek dar save atsiminė, visada buvo toks. Visad buvo per daug impulsyvus, per daug agresyvus ir per daug susimovęs. Per daug išgėręs ir agresyvus. Bent jau taip pasakytų bet kuris kitas, kiek „stabiliau“ mąstantis žmogus. Jam visa tai atrodė taip pat normalu, kaip kitiems ryte pasidaryti garuojančios kavos puodelį. Tokia rutina jam asocijavosi su agonijos išvagotais veidais, kartais persimainiusiais su iškrypusiu malonumu. Nė nepagalvotum, kiek moterų eina iš proto, kuomet prirakintos leidžiasi išniekinamos taip, kaip daugeliui trūktų fantazijos apskritai įsivaizduoti. Nė nepagalvotum, kad tos niekuo neišsiskiriančios katalikės klykia iš malonumo, kuomet šis botagu vanoja jų laibus kūnus. Pats demonas. Jis nemokėjo apsiriboti keletu įkandimų į kaklą. Nemokėjo apsiriboti ir kulkos paleidimu į kaktą. Visame kame šis vyras siekė maksimalaus išdarkymo. Maksimalios emocijos ir įsiminimo. Jo įsitikinimu, tai buvo pernelyg paprasta žinant, kiek galios yra sukaupta tose rankose. Jis norėjo palikti tokį pėdsaką pasaulyje, kuris niekada neišblėstų. Gilią, pūliuojančią žaizdą. Norėjo sunaikinti viską aplinkui ir susinaikinti ir pats, nes kad ir koks galingas buvo, mintis apie amžinybę jam malonumo nežadino. Tačiau ši moteris... Kad ir kiek bjaurasties N buvo jautęs ir matęs, žvelgiant į ją kilo visai kitokios asociacijos. Kažkokie nepažįstami klodai. Visiškai kitokia oazė, kuri vertė šį pasijausti be proto keistai. Tai nebuvo baimė. Tai nebuvo niekas, ką šis anksčiau buvo jautęs. Visiška nežinia. Kažkokia juodoji skylė, kuri tuo metu pasiglemžė visą Ravenwood dėmesį ir esybę ir kuo toliau, tuo labiau žadino jo susidomėjimą. -Šis kūnas visuomet buvo mano ir vargu, ar koks demonas drįstų į jį kėsintis. – visiškai ramiai atsakęs, jis akimirką net pats sau perdėtai gašliai šyptelėjo stebėdamas, kokia įsiutusi buvo toji vampyrė. Kažkas buvo tose pamiršusiose moteryse, visiškose isterikėse ir sociopatėse, kas jį velniškai jaudino. Niekados per visą egzistenciją jokia pilka pelė nesugebėjo užvvesti Nathanael. O ši buvo aistringa. Sumišusi ir galinga.

Guest Guest

2017-01-06, 13:17

Vampyrė net nepajaučia, kaip nustoja kvėpuoti. Faktas, kad deguonis jai buvo absoliučiai nereikalingas, juk techniškai šnekant ji – mirusi, kam reikalingas oras? Absoliučiai niekam. Tai tebuvo įprotis, kurio ji nebandė atsikratyti, kadangi norint atrodyti kuo įprasčiau, nenorint sukelti nereikalingų įtarimų, praverčia gebėjimas įkvėpti bei iškvėpti. Tačiau dabar jai tai mažiausiai rūpėjo. Per savo ilgą egzistenciją Neferata mylėjo nekartą. Nekartą ir laidojo artimuosius. Tačiau daugelio jų veidai palaipsniui im blėsti ir nepalieka absoliučiai jokio pėdsako šios atminty. Išskyrus tą vieną, kurio negalėjo net palaidoti normaliai, kadangi liepsnos šį pavertė tiesiog pelenais. Vampyrei prireikė kur kas daugiau stiprybės, negu galima įsivaizduoti, kad neprarastų sveiko proto. Tą kartą ji mylėjo ypatingai stipriai. Tiesą pasakius, stipriau, negu kada yra mylėjusi. Netektį išgyveno taip pat kol kas skaudžiausiai, negu visų kitų. Ir vien kvailai naivi mintis, besibeldžianti į šios sąmonę, velniškai gąsdino. Ar gali būti, kad ji virš tūkstantmečio gyveno praradusi savo buvusį sutuoktinį, o jis...kažkaip išliko gyvas? Ar gali būti, kad tas, dėl kurio ji perėjo savotišką pragarą, kad pagimdytų sūnų, kažkaip sugebėjo išlikti? Visi šie klausimai drąsko moterį, kuri išgirdusi ramų atsakymą tik prisimerkia. Veidas iki šiol netransliuoja visiškai jokių emocijų. Neferata iš lėto kilsteli ranką ir dviem pirštais atsargiai, bet tuo pačiu ir reikliai kilsteli demono veidą už smakro aukštyn. Kūną perlieja amžinybę nejausti šiurpuliukai ir Neferata vos vos palenkia savo galvą į šoną. Žmogaus įgyti randai neišnyksta tapus kokia nors kita būtybe. Vampyrė tematė vieną būdą, kaip viską sustatyti į vietas. Retkarčiais ji maitindavosi iš savo sutuoktinio, tačiau visad iltimis taikydavo į tą pačią vietą, iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimą, kaklo viršuje po žandikauliu. Jeigu turėtų plakančią širdį – šioji dabar daužytųsi it pašėlusi. Iš pradžių ji nieko nepamato – dievaži, jis tik velniškai panašus į buvusį vyrą, bet... Galiausiai žvilgsnis užfiksuoja du nedidelius randelius. Vienu pirštu Neferata brūkšteli per šiuos, o tuomet staiga atitraukia ranką ir išpūtusi akis įsižiūri tiesiai į tamsias demono. Dabar veide ir žvilgsnyje atsispindi absoliutus sumišimas. - Nathanael... – pro putlias lūpas prasiveržia vyro vardas, tariamas taip švelniai, tarytum magiškas žodis, tarytum šventos maldos dalis, - po velniais...kaip? – nerišliai ir dusliai ištarusi klausimą Amelia žengia atgal ir išpūtus akis stebi demoną. Viešpatie, tai tikrai jis.

Sponsored content

» Namas | įvažiavimas | kiemas | aplinkinės teritorijos
» namas
» Namas