| | | Įėjimas/ išėjimas/ svetainė |   |
| |
| Author | Message |
|---|
| | 2016-12-03, 12:25 | |
| |
| | | |
| | 2016-12-28, 22:28 | |
| Praėjo galbūt daugiau negu mėnuo ir tai, kas nutiko tą naktį, liko tik kaip gražus, širdį diegiantis prisiminimas. Lisa tikėjosi, jog pats Piero norės su ja apie tai pasikalbėti, tačiau jis visai pradėjo nesirodyti namuose. Bendro naudojimo erdvėse jie per pusantro mėnesio buvo susitikę gal tik tris kartus ir visus tris kartus vyras atrodė, lyg vengtų merginos dar labiau, nei anksčiau. Ir tai ją visiškai palaužė. Jautėsi lyg gyventų viena, nes dažniausia visi namai likdavo jai, net naktimis. Kelis kartus netgi miegojo Liuciano miegamajame, kai jo nebuvo namuose. Iš esmės dėl to, jog ilgėjosi jo, iš kitos pusės – jo miegamojo lova visada buvo kur kas patogesnė, nei Lisos. Ir dėl to, jog po aštuonių metų pertraukos jai vėl ėmė sapnuotis tas pats košmaras apie motinos nužudymą.
Iš vienos pusės buvo gerai, jog jie praktiškai vienas kito nematė. Mergina ėmė atprasti nuo jo buvimo, jai buvo kur kas lengviau „užkonservuoti“ tuos jausmus, kuriuos jautė Piero. Ji pradėjo atkreipti dėmesį į vaikinus. Pagrinde, į vieną. Jis buvo iš jos mokyklos, tiktai iš kitos klasės. Buvo vienmetis su ja. Apskritai, Jonathan buvo labai mielas. Su juo buvo...smagu. Dėl jo Lisai niekada nelinko keliai, jai nebuvo sunku kvėpuoti ir ji niekada nesijautė taip, lyg eitų dėl jo iš proto, tačiau su juo buvo ramu. Gera galbūt. Jis mokėjo ją prajuokinti, todėl nenuostabu, jog ji sutiko, kai šis pasisiūlė ją palydėti namo. Vienaip ar kitaip žinojo, jog Liuciano namuose yra tarsi svečias.
Grįžusi namo Lisa paliko Jonathan svetainėje vieną, kol nuėjo persirengti į patogesnius drabužius. Šiek tiek jaudinosi. Vienaip ar kitaip nujautė, jog kažkas tarp judviejų tikrai įvyks. O ir pati nesiruošė neigti, jog to nenorėtų. Jis buvo geras jai, todėl...kodėl gi ne? Piero vis tiek ji nerūpėjo. Bent jau taip, kaip Lisa to norėtų.
Visą vakarą pražaidę kortomis ir prisijuokę iki pilvo ir skruostų skaudėjimo, vakarą jie vainikavo bučiniu. Mergina nesijautė taip, kaip tada, kai šią pabučiavo Luciano. Tai nebuvo tas bučinys, kuris paliktų kažkokį aiškų pėdsaką. O gaila, nes tikėjosi, jog Piero ji pamiršo. Pasirodo tik su juo jautėsi taip. Per daug nekreipdama į tai dėmesio, Lisa leido Jonathan‘ui pakišti rankas po jos labai per dideliu megztiniu. Kol šis bučiavo jos kaklą, ji gan apatiškomis akimis spoksojo į svetainės lubas. Galiausia vaikinas liko be megztinio ir marškinėlių, o Lisa galėjo pademonstruoti savo naują apatinį trikotažą, kuriuo Jonathan buvo labai sužavėtas. Bet kažkas buvo ne taip...mergina nejautė to jaudulio, to visą kūną užvaldančio geismo. Ir vis dėlto, kad nenuliūdintų vaikino, ji stengėsi kaip įmanydama tai pajausti, per glamones vėl sujungdama jų lūpas bučiniui. |
| | | |
| | 2016-12-28, 23:16 | |
| Kiekviena sekundė, praleista toli nuo jos, pamažu žudė. It laukinė, nepasiduodanti ugnis degino visas šio kūno ląsteles, pačias atokiausias, svarbiausias tvirto kūno daleles. Luciano pavargo. Pavargo nuo nesibaigiančio bėgimo, nuo žaidimo, nejučia įsigaliojusio erdviuose namuose, tačiau labiausiai pavargo nuo to, jog buvo priverstas šios vengti, it tikėdamasis, jog atstumas ir bėgantis laikas atitaisys viską, ką šis padarė negalvodamas, paveigtas paiko, aistros pastūmėto impulso. Taip, Sorrentino ir vėl bėgo. Jo naktys, leidžiamos prie krūtinės glaudžiant nepažįstamas moteris, leidžiamas šaltuose viešbučio kambariuose, prailgo, aukos nebeviliojo, tarsi vienas Lizos prisilietimas, vienas bučinys būtų sugebėjęs ištrinti bei sunaikinti viską, ką tiek metų siekė pastatyti sirena. Galbūt dėl to, atėjus vakarui, šis pagaliau patraukė namo, nė nepasigailėjo fakto, kad pakankamai nedraugiškai atstūmė tą dailutę, trumpu sijonu pasipuošusią padavėja kažkokioje kavinėje. Luciano suvokė, jog privalės su ja pasikalbėti, privalės atsiprašyti, galbūt pasiaiškinti, pažadėti, kad tai - nebepasikartos, nors visas šio kūnas rėks iš noro dar kartą prisiliesti, dar kartą priglusti prie to liekno, moteriško kūno, vis dažniau ir dažniau apsilankančio šio mintyse ir sapnuose. Vyro įsitikinimai, kad ir kaip gaila bebūtų, nepasiteisino. Nors kadase tamsiaplaukis tvirtai tikėjo, kad atstumas panaikins šio viduje užsimezgusius jausmus, tik žengdamas namų link Piero suvokė, kaip stipriai klydo. Vos suvokus, jog ji visai netoli, jog juodu skiria vos keli metrai, Luciano kūnas pasidavė, pašiurpo, rodos, galiausiai sugėrė visus jausmus ir visą aistrą, kurios tiek laiko vengė, nuo kurios bėgo ir su kuria taip atkakliai kovojo. Deja visos paikos vyro svajos žlugo, vos nuostabi sirenos klausa išgirdo kitą kvėpavimą, išgirdo tylų, galbūt net kiek užgniaužtą vyrišką alsavimą, susipynusi su keliomis malonumo, keliomis aistros gaidomis.
Tiesa ta, jog jei Lizos vietoje būtų bet kuri kita, Piero tik nusijuoktų, lėtai patrauktų savo kambario link, tačiau buvo ji. Moteris, apvertusi šio pasaulį aukštyn kojomis, moteris, atsakinga dėl to, jog visai netrukus stipriai trenkęs sunkiomis durimis, Luciano nesudvejojęs patraukė svetainės link, o vos po kelių sekundžių ilgais pirštais apsivijo nepažįstamo jaunuolio kaklą. Matyt, pažvelgus iš šono, sirena atrodė kitaip nei kada nors anksčiau. Spausdamas nepažįstamojo kūną prie sienos, Sorrentino juto, kaip visu kūnu plinta toji žudanti galia, it skatinanti suspausti bent šiek stipriau, nors tamsios vyro akis jau ėmė pastebėti pamažu gęstančius žiburėlius to kvailo paauglio akyse.
-Išeik. Tuojau pat.-Nors veido išraiška, rodos, buvo pakankamai rami, balsas, palikęs vos pravertas lūpas, veikiau priminė susierzinusio vilko urzgimą. Paskubomis atleidęs pirštus, ant nepažįstamo jaunuolio kaklo palikusius penkis ryškius rėžius, Luciano nusisuko ir giliai įkvėpė - į dukrą pažvelgti ryžosi tik tuomet, kai kažkur toli nuaidėjo užtrenkiamos durys.
-Kodėl?-Dar nė nenužvelgęs liekno Lizos kūno, Luciano nurimo. Vos kelias akimirkas tamsią šio fizionomiją aplankė keista ramybė, paskui vėl sužibusi it toji niekaip nenurimstanti ugnis. Tamsios italo akys nejučia slydo šios kūnu, rodos, siekė suvokti tai, kas taip netikėtai atsivėrė prieš šio akis, tai, kas visai netrukus supurtė šio kūną ir privertė šaižiai įkvėpti. Pusnuogė Liza pranoko visas jo svajones, aplankė net pačios lakiausios vaizduotės vaisius. Liekną šios kūną, regis, tobulai apšvietė blausi šviesa, leidusi sirenos akims vos keliomis sekundėmis ilgiau apsistoti ties šios krūtimis, plokščiu pilvuku bei ilgomis, apnuogintomis kojomis. Jauna mergina atrodė tokia.. nekalta, pažeidžiama, tarsi šios lygią odą sudraskytų bet koks piktesnis, pagiežos kupinas žodis, tačiau žvelgiant į ją tokią tyrą, tačiau pasiryžusią nusidėti, Luciano kūną dar kartą supurtė aistra, supurtė geismas, paskatinęs šį žengti dar vieną žingsnį artyn.
-Tiesiog.. Kodėl?-Vyrui priklaupus, jos galėtų pažvelgti tiesiai į tamsias podukros akys, šio lūpas paliko tylus, rodos, nusivylimo kupinas atodūsis. Sirenos balsas nebebuvo piktas, tik kimus, pernelyg tylus, it kažką slepiantis, tarsi siektų apsaugoti visus jausmus nuo išsiveržimo lauk.-Juk tu tokia.. Nuostabi moteris, Liza, kodėl?-Kilstelėjęs antakius, pirštais nubraukęs ant jos veido užkritusius plaukus, Luciano tyliai atsiduso, baltais dantimis visai nejučia sukando rusvą apatinę lūpą, o pirštais visai netrukus nuslydo šios juosmens link. Labiau už viską troško prisitraukti ją artyn, troško pajusti šios saldų kvapą prie pat, troško pajusti jos šilumą, jos artumą, net jei tai reikštų, jog vienu kartu būtų nusižengęs bene visiems savo įsitikinimams. |
| | | |
| | 2016-12-28, 23:58 | |
| Gulėdama ant sofos ir jausdama Jonathan rankas, slystančias jos kūnu, o lūpas, žyminčias kiekvieną jos odos lopinėlį, Lisa trumpą akimirką pagalvojo, jog viskas galėtų būti kitaip. Jog vietoje Jonathan galėtų būti visai kitas asmuo, tas, nuo kurio jai pašiurpdavo oda, kurio prisilietimai ją versdavo virpėti. Tačiau to nebuvo ir to nebuvo verta tikėtis. Liuciano čia nepasirodys nei dabar, nei kurią nors kitą naktį. Mergina nujautė, ką jis veikia ir su kuo jis tai daro. Ar ji pavydėjo? Siaubingai, tačiau dėl to nieko padaryti negalėjo, nes vyras nei teikėsi su ja šnekėtis, nei tuo labiau jai pasirodyti.
Vaikinui besiruošiant atsegti Lisos liemenėlę, lauko durys taip staigiai trinktelėjo, jog ji krūptelėjo iš išgąsčio. Visa kita vyko pernelyg greitai. Suprato, jog viskas yra labai negerai, kai pamatė iš siaubo pabalusį Jonathan veidą, kuris pusnuogis buvo priremtas prie sienos, o tvirta Luciano ranka šį laikė už kaklo. Peršokusi per sofos ranktūrį Lisa išsigandusi spoksojo į juodu.
- Piero, ką tu darai?! Jis visas pabalęs, paleisk jį. – surikusi ji su palengvėjimu atsiduso, kai vyro gniaužtai atsileido ir kosėjantis Jonathan ėmė greitai rinktis daiktus. Tik tada, kai trinktelėjo namų durys ir jie liko dviese, tik tada Lisa atsigavo iš šoko ir dabar jau ji bijojo pačio Luciano. O gal tiksliau bijojo to, kad kai vėl jį pamatė, mergina nepyko. Lisa jautė tokį nenusakomą džiaugsmą vėl jį matydama, jog tiesiog norėjo jį apsikabint, prisiglausti prie jo ir ant savo odos jausti jo kvapą, ne kieno nors kito.
Kelias akimirkas sumirksėjusi tik po kiek laiko ji suvokė, kaip apsirengusi, o tiksliau, kaip neapsirengusi stovi priešais vyrą. Jos skruostai nukaito, veidą paslėpė didelėje garbanėlių kupetoje. Greitai nuėjusi prie sofos Lisa pasiėmė savo numestą megztinį ir juo šiek tiek prisidengė, tačiau vienaip ar kitaip, bet kokiu kampu žiūrint, gan aiškiai matėsi, jog ši sėdi praktiškai nuoga. Vis dar jautė ant savęs Liuciano žvilgsnį, tačiau nesijautė nejaukiai, atvirkščiai. Ir kaip kvaila iš tikrųjų – jis turbūt visas tas naktis praleisdavo su daugybe moterų, kol Lisa miegodavo namuose viena ir bandė iš sielvarto neišverkti akių, bet štai, jis grįžo, pasirodė ir atrodo, jai net neliko dėl ko pykti, dėl ko liūdėti ar dėl ko priekaištauti.
Į jo kelis kartus pakartotą klausimą mergina nežinojo kaip atsakyti, nuleidusi žvilgsnį ji laukė kokio nors tėviško moralo apie tai, kaip reikia saugotis arba tai, jog reikia užsiiminėti seksu tik su patikimu partneriu, tačiau to, ką išgirdo, nesitikėjo. Juk jau beveik buvo pamiršusi. Juk jau beveik buvo susitaikiusi su tuo faktu, jog Liuciano į šią niekada nežiūrės niekaip kitaip, kaip į dukterį, o dabar jis vėl čia ir vėl jai suteikia paikų vilčių, jog galbūt ne viskas prarasta.
- To paties galėčiau paklausti ir tavęs. – tarstelėjusi Lisa pakėlė akis, jog vėl sutriktų nuo to, kaip arti šalia jos buvo Sorrentino. Ji giliau įkvėpė, sugniaužė megztinį rankose, tvirčiau jį glausdama prie krūtinės, tačiau jos klubai, kojos bei dešinysis šonas liko atidengtas Piero akiai. Pajautusi šio prisilietimą mergina užsimerkė, sulaikydama kvėpavimą, tačiau buvo pakankamai akivaizdu, kokį poveikį vyras jai darė. Jai vėl darėsi sunku kvėpuoti, atrodo, oro kambaryje kelis kartus sumažėjo, širdis nenumaldomai malėsi krūtinėje nuo jausmų antplūdžio, kurie visą mėnesį buvo tvirtai užrankinti, paslėpti ir nugrūsti į tolimiausią Lisos pasąmonės kampelį. Atsimerkusi ji įsmeigė žvilgsnį į Piero veidą. Tamsioje akyse degė ta pati ugnis, kuri buvo pasirodžiusi ir tada, kai šie buvo jos kambaryje. Jausmai niekur nedingo. Jie vėl užvaldė merginos kūną, kad ir kaip smarkiai ji bandė juos per tą mėnesį numarinti. |
| | | |
| | 2016-12-29, 17:19 | |
| Luciano pyko, o tas pyktis, pamažu palikdamas tvirtą vyro kūną, rodos, virto kažkuo, ko suvaldyti sirena nebegalėjo. It laukinė aistra, geismas ir neapykanta būtų susiliejusi į vieną nesuvokiamą, nesunaikinamą jausmą, pamažu žlugdantį visus kitus, pamažu naikinantį tą rūpestį, susierzinimą, pamažu savo kelyje deginanti viską, kas galėjo sukliudyti tam, kam taip ilgai prieštaravo nusistovėję Luciano įsitikinimai bei kūnas, neleidžiantis priglusti dar arčiau mylimos moters. Bėda tik tame, jog tas kylantis, liepsnojantis jausmas buvo nukreiptas į ją, tokią pažeidžiamą, pasiekiamą per ištiestą ranką, bėda tik ta, jog žvelgdamas į liekną šios kūną, Luciano nerimavo, vis greičiau ir greičiau žengė to prakeikto persilaužimo link. Kažkuri tamsiaplaukio minčių dalis vis dar klajojo nepažintais, pykčio bei nerimo takais, kita skatino pasitraukti, trečia - prisitraukti šią artyn, galiausiai pabučiuoti taip, kaip dar niekas nėra jos bučiavęs. Juk jis turėjo patirties, mokėjo elgtis su moterimis bei su vyrais, tačiau Sorrentino vedė jį iš proto, vertė abejoti visomis savo galimybėmis, vertė abejoti viskuo, kas galėjo apsaugoti jį nuo to pražūtingo, tačiau tokio patrauklaus, tokio gundančio žingsnio. Pirmuosius garbanės žodžius Piero praleido negirdomis, šio rankos drebėjo, kūnas, regis, visai nepakluso šio sveiko proto likučiams, jis troško jos, troško jos artumo, prisilietimų, troško tos prakeiktos šilumos, kuria ši ką tik dalijosi su visai nepažįstamu, nieko vertu paaugliu.. Tai, ką juto Sorrentino, nebuvo tėviškas pyktis, nebuvo ir rūpestis, juk žvelgdamas į juos kartu jis nepagalvojo apie tai, kad tas prakeiktas paauglys gali ją įskaudinti, gali sudaužyti šios naivią, nepaprastai tyrą širdutę į milijonus mažų dalelyčių. Ne. Viskas, kas tą akimirką sukosi Piero galvoje buvo tik tai, jog jis atiduotų viską, kad bent kelias akimirkas praleistų tos smulkios merginos glėbyje, kad bent kelioms sekundėms gautų galimybę priglusti prie šios kūno - tokio švelnaus, smulkaus, tačiau tokio moteriško, gundančio ir svaiginančio.
Paika, tačiau skubus moters susigėdimas ir kūno prisidengimas kažkokiu megztuku tik privertė šį kreivai nusišypsoti. Kaip juokinga. Tiek metų šioje žemėje, nepaslaptis, kad vyro rankos lietė daugybę moterų, mėgavosi pačių gražiausių modelių kūnu šiluma, tačiau Lizos artumas buvo tas vienintelis, kurio jis taip troško, o būtent šio trokštama moteris jo gėdijosi, gėdijosi to, ko jis taip prakeiktai troško. Ji buvo jo silpnybė, narkotikas ir kriptonitas, neleidžiantis gyvuoti taip, kaip šis norėtų, neleidžiantis kvėpuoti. Juk iš tiesų, būnant taip arti jos, kad lieknas kūnas buvo lengvai pasiekiamas ištiesta ranka, Luciano duso, tarsi kažkokie tamsos čiuptuvai būtų užspaudę visus kvėpavimo takus, tarsi vienintelis išsigelbėjimas nuo tos prakeiktos kančios būtų šios bučinys, toks nepadorus, toks.. neįmanomas.
-Tuomet paklausk. Pirmyn.-Nors vis dar tylus ir kiek pakimęs šio balsas buvo vargiai girdimas erdvioje patalpoje, šio tonacija buvo kiek provokuojanti, tarsi pati sirena būtų norėjusi išgirsti šios balsą, tarianti tuos žodžius.-Atsakysiu į viską, ko paklausi, tik paklausk.-Atsikrenkštęs vyras pakėlė žvilgsnį ukštyn, kelias trumpas akimirkas žvelgė tiesiai į tamsias merginos akis, o tuomet, tarsi nesugebėtų susivaldyti, pasviro į priekį, rusvomis lūpomis įsikibdamas į ją, delnais kiek arčiau prisitraukdamas šios kūną, liežuviu ragaudamas jos skonį, tokį išsiilgtą, tačiau tokį artimą, tokį nuostabų. Dar kelias minutes, kurios, regis, susitapatino su bėgančiomis sekundėmis, vyras glamonėjo šios lūpas, ragavo tai, ko troško taip ilgai, tačiau tuomet staiga atsitraukė, nukreipė žvilgsnį tolyn ir tyliai iškvėpė. Po galais, jis jos taip troško, taip norėjo, tačiau vis dar negalėjo sugriauti tų barjerų, kuriuos pastatė pasiryžęs šią auginti. |
| | | |
| | 2016-12-29, 22:11 | |
| Lisą labiausia siutino ne tai, kad vyras sutrukdė pasimylėti su Jonathan. Tiesą sakant, ne taip ji buvo įsivaizdavusi savo pirmąjį kartą. Juk jis turėtų būti stebuklingas, kažkuo ypatingas. Tiesa, dauguma dabar juk net neketina galvoti apie meilę, ypatingus pirmuosius kartus. Dažniausia merginos praranda nekaltybę neblaivios, kažkokio pirmą kartą matomo vaikino glėbyje, kurį turbūt matys ir paskutinį kartą. Nežinia ar tai tampa mada, tačiau ne to mergina norėjo. Ji gan senamadiškai troško daryti tai su tuo, kurį myli, kuriuo pasitiki ir žinoti, jog tai jos yra apsisprendimas ir ji tikrai to nori. Lisos Jonathan taip netraukė, kaip kad traukė Sorrentino, todėl iš vienos pusės gerai, jog jis sutrukdė jai žengti žingsnį, kurio turbūt gailėtųsi visą savo gyvenimą. Ją siutino faktas, jog Liuciano galbūt, tik galbūt jaučia tą patį, ką ši jaučia jam, tačiau jis nesiima jokių didesnių veiksmų. Ir nors vyrai dažniausia žengia pirmąjį žingsnį santykių įtvirtinimo prasme, čia buvo visai kitas atvejis. Juk jis buvo jos patėvis, jei taip galima pavadinti. Tai jiems abiems buvo ganėtinai keista, tačiau Lisa labiau troško, jog Piero galėtų žvelgti į ją kaip į moterį, kuria norėtų rūpintis, o ne kaip į podukrą, kuria rūpintis reikia ir tai yra savotiška prievolė.
Mergina prisidengė vien todėl, nes galvojo, kad šį jos nuogumas gali trikdyti. Juk paskutinį kartą, kai jie netikėtinai pasibučiavo, Piero trenkė durimis ir išėjo. Išėjo ir pusantro mėnesio realiai net nesistengė pasikalbėti su Lisa. Turbūt tai nebūtų taip skaudu, kaip pats faktas, jog ji puikiai žinojo, jog vyras, didelė tikimybė, atsiprašytų už savo elgesį. Ir tai būtų tikrų tikriausias pažeminimas Lisai. Ji buvo gan principinga mergina ir tai, jog jai patinkantis vyras atsiprašytų jos dėl to, jog ją pabučiavo...na, tai vienaip ar kitaip kirstų stipriai per jos savigarbą. O kadangi nenorėjo, jog Liuciano vėl nuo jos pabėgtų, kaip tąkart, tiesiog ėmėsi atsargumo priemonių. Galbūt jį trikdo jos vos apatiniu trikotažu pridengtas kūnas, galbūt jis vėl jaučiasi nejaukiai.
Vyro balsas privertė jos stuburu žemyn nukeliauti virtinę virpuliukų. Jis nieko nedarė, absoliučiai nieko, o jo balsas kėlė Lisai tokį stiprų poveikį. Juk tai nebuvo normalu, tiesa? Šiai jau žiojantis kažką sakyti Liuciano priartėjo ir sujungė jų lūpas bučiniui. Tam, kurio Lisa tiek laiko laukė, kurį, galvojo, anąkart susapnavusi. Viskas buvo tikra ir viskas vyko dabar. Merginai net užgniaužė kvapą, vieną ranką uždėjo ant vyro kaklo, slysdama ja į viršų, pirštus panerdama į jo plaukus ir juos nesmarkiai suimdama. Atrodė, jog per visą kambarį ataidi Lisos širdies dūžiai, ji pernelyg garsiai daužėsi šios krūtinėje, kai, paleisdama megztinio medžiagą, antrąją ranką priglaudė prie Liuciano skruosto, įdėdama į bučinį visą ilgesį, skausmą ir tą meilę, kuri neapleido jos nė minutę.
Piero taip staiga eilinį kartą atsitraukus, Lisos rankos nusviro, ji liko sėdėti vis dar išgyvenanti tas emocijas, kurios lyg cunamis vėl ją užplūdo.
- Va apie ką aš kalbėjau. Kodėl tu suteiki viltį, o vėliau vėl ją sugriauni? Nori mane pakankinti? Ar tau patinka žinoti, jog bet kokiu atveju sėdėsiu kaip visiška pusprotė ir tavęs lauksiu? Kad vėl galėčiau patirti kažką panašaus? – piktai tarstelėjo nė nesuvokdama, jog praktiškai pasakė Liuciano, jog jį myli. Ir ne taip, kaip kad podukra turėtų mylėti savo patėvį. Tikrai ne. Greitai gaudydama orą Lisa suraukė antakius, sužaibavusi akimis, palietė viena ranka vyro smakrą, jo veidą atsukdama į save, jog šių akys susitiktų.
- Negalvok, jog lauksiu tavęs visą gyvenimą. – tarstelėjusi ji kelis kartus sumirksėjo, merginos veidas atrodė rimtas. Pernelyg rimtas. Tokio rimtumo Liuciano niekada negalėjo joje pakęsti, visada tokiu atveju ją imdavo kutenti. Tačiau dabar tikrai nebuvo laiko kutenimui. Lisa pasilenkė prie vyro, stengdamasi neišsiversti iš lovos, ir su paaugliška energija įsisiurbė šiam į lūpas, abiejomis rankomis apsivydama šio kaklą ir pritraukdama jį prie savęs. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:25 | |
| Jei tik Lizos vietoje būtų buvusi kita moteris, jei tik ji būtų ne jo podukra, Luciano nedvejotų. Greičiausiai būtų atsidavęs jausmams jau pirmąjį kartą, kai išvydo tas nekaltas akis, stebinčias jį su keista, nepateisinama aistra, būtų atsidavęs tą pat akimirką, kai judviejų lūpos susidūrė pirmąjį kartą, o raumeningą italo kūną aplankė savotiška graužatis. Liza buvo graži, nepaslaptis, kad traukdavo tikrai ne vieno vyro žvilgsnį, juk vis dėlto, palaikydamas šiai kompanijoje mieste, ar mokykloje, tomis akimirkomis, kai buvo kviečiamas susitikti su mokytojais. Jauna, gyvybe bei meile pasauliui spindinti moteris, rodos, švietė net tamsoje, tačiau Luciano, kaskart stebėdamas, kaip lengvai ši sklendžia net žmonių perpildytomis vietovėmis, pavydėdavo. Pavydėdavo fakto, kad kiti į ją žvelgia taip, kaip turėtų žvelgti jis, pavydėdavo to, jog jiems netrukdo jokie įstatymai, jokie įsitikinimai. Ne,sirena nesigailėjo to, kad vietoj atidavusi dukterį į vaikų namus apsiėmė šią auginti, juk jos vaikystės metai, praleisti kartu, buvo geriausi jo gyvenime, pamažu pranoko net laiką, praleista su nepaprastai dailia jos motina. Visos bėdos užgimė tik tuomet, kai ši subrendo, kai kadaise vaikiška figūra sumoteriškėjo ir ji, it tikrų tikriausia sirena, ėmė gundyti kiekvieną. Vargu, ar tamsiaplaukė pati suvokė, kokia patraukli yra, vargu, ar žvelgdama į veidrodį matė tai, ką kasdien išvysdavo patyrusi Luciano akis. Juk tis žvelgdamas į ją Piero matė šį tą daugiau nei paprastą moterį, švelnūs, dar kone vaikiški, tačiau kartu ir savotiškai subrendę merginos bruožai pranoko visus. Gyvenęs kiek daugiau nei šešis šimtus metų, tik žvelgdamas į ją vyras pagaliau suprato, ką iš tiesų reiškia tas tikras, nesuvaidintas grožis.
-Ak, Liza, Liza, Liza..-Papurtęs galvą, pirštų galiukais vis dar nejučia glamonėdamas šios lygią odą, Luciano tik tyliai atsiduso. Ir iš tiesų, kodėl? Kodėl šis buvo priverstas tiek laiko bėgti, tiek laiko slėptis ir malšinti savo jausmus? Juk tai, ką juto Lizai buvo tikra, nesuvaidinta, tai buvo kažkas, kas kasnakt apsilankydavo šio sapnuose, svajonėse, pačiose slapčiausiose, rodos, net labiausiai iškrypusiose fantazijose.-O gi todėl, kad tave užauginau. Todėl, kad nenoriu išgąsdinti tavęs taip, kaip išsigandau pats. Po galais, Liza, tu laikai manė tėvu, patėviu, kaip atrodytų, jei iš tiesų pasikėsinčiau į tave? Į tavo grožį?-Nors rusvas italo lūpas netrukus paliko šaižus juokas, vargu, ar šį buvo galima pavadinti linksmu. Trumpame, pro šio lūpas išsprūdusiame garse buvo sutalpinta viskas, ko šis tiek metų vengė. Visas skausmas, visa neapykanta sau pačiam, neapykanta, neleidžianti kvėpuoti, neleidžianti gyventi taip, kaip gyveno kadaise. Juk Lizai ėmus dominuoti šio gyvenime kaip moteriai, o ne vaikui, viskas pasikeitė. Žinoma, šis vis dar maitindavosi kone kasnakt, vis dar mėgaudavosi kitų moterų kompanija pašonėje, tačiau ji buvo vienintelė, kurią Luciano iš tiesų įsileido į savo mintis. Visos tos moterys, netgi visi vyrai nublankdavo prieš ją, prieš savotišką jos didybę. Luciano to nekentė. Nekentė fakto, kad kažkokią žmonių moteris taip lengvai, nejučia įsiveržė į šio gyvenimą, nekentė ir to, jog ji taip lengvai drįso sujaukti jau nusistovėjusią tvarką. Jeigu kadaise Piero aklai teigė, kad mylėjo šios motiną, kad dievino kiekvieną jos žodį, kiekvieną veiksmą ar skambantį juoką, tas jausmas nublankdavo kaskart pažvelgus į Lizą. Liza buvo aukščiau visko, ir, nors sirena negalėjo pakęsti minties, kad jį taip lengvai suvystė žmogus, kiekvieną kartą pažvelgęs į spindinčias Lizos akis šis suvokdavo, kad galbūt meilė žmogui nėra tokia bloga, kaip atrodė kadaise, net jei pirmoji žmogiškoji meilė ir buvo taip skaudžiai atimta.
Retkarčiais Luciano susimąstydavo apie tai, kas būtų nutikę, jei jos motina būtų išgyvenusi. Ar ji ir sirena vis dar būtų kartu, ar jausmai jaunąjai Sorrentino vis dar plazdėtų šio krūtinėje, o galbūt atvirkščiai, žvelgdamas į ją jis iš tiesų matytų tik paprastą, velniškai mylimą dukterĮ? Tiek daug variantų, tokia neaprėpiama galimybių gausa, o jis, kvailys, pasirinko patį sunkiausią kelią - meilę tai, kuri tokia tolima, tačiau kartu tokia artima, rodos, pasiekiama per ištiestą šio ranką. Juk vis dėlto, visus tuos ilgus, varginančius metus būtent tamsiaplaukė buvo šalia, niekas jam netrukdė, niekas nebūtų galėjęs pasakyti nė vieno blogo žodžio jam į akis, jei būtų savo meilę pažinęs anksčiau, tačiau dabar ji - pilnametė, net jei kas siektų supeikti judviejų santykius, tai būtų kvaila, juk vis dėlto, jie nėra giminės.
Juokinga. Luciano niekuomet nemanė, kad paprasčiausia meilė gali sukelti tiek daug skausmo. Juk kiekvieną rytą prabudus ir suvokus, kad ji nebus šalia, šis jos nepriglaus, nepabučiuos ar nepasijuoks iš paikų šnekų, širdį nudiegdavo nemalonus maudulys. Žinoma, jis žinojo ir suvokė, kad jo jausmai greičiausiai liktų neatsakyti, juk ji - jauna, visų trokštama mergaitė, o jis, kad ir koks išvaizdus bebuvo, buvo vyresnis, labiau subrendęs, nenusiteikęs visiems tiems paaugliškiems žaidimams. Ir vis dėlto, ką gi jis darė dabar? Kone nužudęs paprastą paauglį vien dėl to, kad drįso prisilieti prie moters, apie kurią šis svajojo tiek laiko. Galbūt Luciano buvo pernelyg pavydus, galbūt būtent tas piktas, pagiežos kupinas jausmas vis stūmė jį pirmyn, skatino vengti ne tik merginos, bet ir kitų moterų, taris kažkur giliai jo viduje vis dar alsuotų baimė. Baimė, jog netrukus praras viską, ką tiek laiko brangino. Baimė, jog Lizos motinos istorija pasikartos su ja ir jis, vieną vakarą grįžęs namo, nebesuras šios virpančios iš nerimo, atvirkščiai, jį pasiliks tik sunkiai išvalomos kraujo dėmės, vis primenančios, kad jis sugrįžo per vėlai, sugrįžo nelaiku, ne tada, kada turėjo. Juk vis dėlto, galbūt, jei namo būtų įžengęs penkiomis minutėmis anksčiau, viskas būtų pasikeitę. Galbūt tamsiaplaukė vis dar turėtų motiną, žmogų, iš kurio galėtų mokytis, kuris galėtų nušviesti šios pasaulį kur kas šviesesnėmis spalvomis nei tą padarė Luciano. Juk vis dėlto, jo meilės niekuomet nebuvo gana. Iki Lizos šis nežinojo, kaip turėtų elgtis su vaikais, ką šie mėgsta, ką vertiną ar ko neapkenčia. Juk būtent ta smulki, it ant mielių auganti mergaitė atvėrė sirenai duris į visai kitokį gyvenimą. Ak, kaip jis ją mylėjo. Mylėjo labiau, nei tėvai myli ką tik gimusias atžalas, labiau, nei nuodėmingi žmonės myli seksą ar maistą, juk tiems ilgiems metams bėgant, o laikrodžio rodyklėms besisukant vis greičiau ir greičiau, Liza tapo vienintele šio gyvenimo šviesa - jiems susipykus viskas aptemo, sirenos nebedžiugino nei seksas, nei tamsus kraujas, srūvantis iš šio aukų žaizdų. Ir taip, galbūt toji meilė buvo keista, nesuprasta, pernelyg gašli ar iškrypusi, tačiau jo jausmai buvo tikri, audringi, augantys sulyg kiekviena prabėgančia diena.
-Tuomet nelauk, juk aš tavo. Velniop visa tai, šiandien aš tavo. Visas prakeiktas mano kūnas, mano siela ir jausmai tavo, tau tereikia panorėt.-Ir pagaliau Luciano palūžo. Pajutęs, kaip pačios merginos priglunda prie jo, kaip šios rankos nedrąsiai, pamažu prisiliečia prie šio odos, jis nesusilaikė, delnais kiek stipriau apsivijo šios liemenį, vos per kelias sekundes prisitraukė jos kūną artyn, tiek dantimis, tiek lūpomis ėmė pamažu glamonėti ir jos lūpas, it siekdamas parodyti, kaip ilgai to laukė, kaip ilgai troško jos kūno, jos artumo. Delnais lengvai kilstelėjęs moters kūną, kad pats atsidurtų ant sofos, o ji - ant jo kelių, pirštų galais nutraukė tą prakeiktą megztinį, nuo šios lūpų atsitraukė vos kelioms sekundėms, tam, kad pagaliau gautų galimybę pasigrožėti šios kūnu be jokio pykčio, jokio pavydo, tik su ta begaline, liepsnojančia aistra. Kone suaimanavęs, o galbūt tiesiog išleidęs gilų, duslų atodūsį, vyras dar kartą įsisiurbė į šios lūpas. Tiesa, šį kartą neilgam. Vienu delnu stipriai suspaudęs šios krūti, kitu nuslydęs liekna Lizos šlaunimi, bučiniais nusėjo šios žandikaulio linija, šios kaklą, su kiekvienu prisilietimu vis labiau ir labiau gerdamas šią į save, mėgaudamasis tuo, ką pagaliau gavo. Matyt, Luciano jautėsi kaip mažas vaikas per Kalėdas, galiausiai gavęs galimybę išpakuoti dovaną, apie kurią svajojo metų metus. Juk vis dėlto, tokia ir buvo ta tiesa, apie Lizos artumą Piero fantazavo jau labai ilgą laiką ir dabar, pagaliau sulaukęs to išsvajotojo prisilietimo, šis nė neketino sustoti. |
| | | |
| | 2016-12-30, 09:24 | |
| Jei ši negaudavo tam tikros formos dėmesio iš žmogaus, kuris jai tikrai labai patinka (o šiuo atveju tai buvo Luciano), Lisa manydavo, jog nėra galbūt tokia patraukli, tokia įdomi ir traukianti akį kaip kad kitos moteriškosios lyties atstovės. Taip, niekas nepaneigs, jai buvo malonu, jog sulaukdavo iš kitų vyrų ar vaikinų dėmesio. Vieną kartą, kol Piero tvarkė su mokykla susijusius reikalus, merginą automobilių stovėjimo aikštelėje užkalbino jo amžiaus vyriškis. Jis dažnai važiuodavo pro Lisos mokyklos pusę, tačiau ji nelabai nutuokė dėl kokių priežasčių. Buvo gan pasitempęs, išvaizdus. Teigė, jog jau ne kartą mato ją prie mokyklos, todėl nusprendė šį kartą sustoti ir pasisveikinti, jei neatrodo kaip koks nesveikas iškrypėlis. Pokalbis ėjosi galbūt netgi pernelyg lengvai, tad vyras jau po dešimties minučių pasakė, kad Lisa yra dailiai nuaugusi mergina. Deja, šiam nepasiūlius susitikti dar kartą (o matėsi iš akių, jis tikrai norėtų tai padaryti), iš mokyklos išėjo Piero, todėl padavęs savo vizitinę vyras palinkėjo geros dienos ir grįžo į savo automobilį. Ir tai buvo tik keli iš atvejų, kai Lisa negalėjo nepastebėti, jog kažkokie bruožai joje visgi vyrus traukia. Tiktai netraukė to, kurio ji iš tiesų norėjo. Bent jau jai taip atrodė iki šiandien.
Stengdamasi išlaikyti sveiką protą, idant fakto, jog Piero rankos pirštai ramiai slydinėja jos apnuoginta oda, Lisa, šiek tiek virpėdama, iškvėpė plaučiuose susikaupusį orą. Tame ir buvo bėda, jog į vyrą ji jau seniai nežiūrėjo, kaip į tėvą ar tuo labiau patėvį. Mergina apskritai abejojo ar sugebėjo ir būdama maža į jį taip žiūrėti, tačiau kai buvo maža, viskas buvo šiek tiek kitaip. Jai jis buvo tiesiog asmuo, kuris buvo su šios motina, vertė ją jaustis laiminga ir kuris dažnai kvėpindavo tokiais kvepalais, kurie patinka Lisai. Kai ši sulaukė išsvajotos pilnamestystės, Piero vaidmuo jos gyvenime pasikeitė. Taip, ji tikrai jį gerbė ir mylėjo už tai, jog šis ją išaugino, tai buvo tikrai sunku darbas žmogui, kuris gyvenime neturėjo vaikų ir nežinojo, kaip su jais tvarkytis. Tačiau iš kitos pusės, jis, galima sakyti, užsiaugino sau moterį, kuri nebuvo nei labai aikštinga, nei pernelyg griežta. Nors dabar su Lisa ir buvo sunku susikalbėti, tačiau dabar buvo paauglystė. Iš kitos pusės ji buvo labai sukalbama asmenybė, subrendusi tikrai ne pagal metus. Žinoma, negalima sakyti, jog Liuciano neturėjo pasirinkimų, aplink jį visada buvo kur kas geresnių moterų ir galbūt netgi vyrų, tačiau ar bent kuris iš jų pažinojo jį tiek laiko, kiek su juo išbuvo mergina?
- Bet aš jau seniai nebežiūriu į tave taip, kaip turėtų žiūrėti podukra. Negi tu tikrai toks aklas? – liūdnai šyptelėjusi Lisa pakėlė į jį akis, vėl nežymiai atsidusdama. Taip, ji visada tuos jausmus puikiai maskuodavo, tačiau juk retkarčiais jų pamatyti tiesiog buvo neįmanoma. Ir apskritai, Piero turėdavo kilti įtarimas, kad mergina vis slepia daugiau paslapčių, atrodo, jog savyje laikytų didžiausią iš visų. Nes juk tikrai – kai žmogų tikrai myli, tačiau nenori išsiduoti, nes bijai, jog negausi atsako, kitiems gali atrodyti, kad įsimylėjusysis kažką saugo. Kažkokią paslaptį, kurios nenori garsiai papasakoti.
Kelis kartus apie tai buvo pagalvojusi ir pati Lisa. Kas vis dėlto būtų, jei jos motina būtų likusi gyva? Ar ji vis tiek jaustų tą didžiulę galybę jausmų, kuri yra susijusi būtent su tuo vyru, kuris buvo priešais ją? Atsakymas vienaip ar kitaip būtų teigiamas. Abejojo, jog kažkas būtų pasikeitę, tiesiog tokiu atveju Lisa kažin ar turėtų bent menkiausią galimybę savo jausmus parodyti viešai, nes motina, kad ir kokia bebūtų, turbūt būtų siaubingai įskaudinta, jei žinotų, jog jos pačios kūnas ir kraujas kėsinasi į jos laimę. Nepagalvokit neteisingai – mergina nė už ką tada nebūtų viliojusi Luciano, tačiau juk traukos paneigti nebūtų įmanoma. Ši ją supurtydavo kaskart, kai jie buvo vienoje patalpoje, atrodo, oras įsielektrindavo, kokia atmosfera vyrodavo aplink juos.
Mirti Lisa, dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, nebijojo. Keista, kai pagalvoji. Juk ji buvo dar labai jauna, juk visas gyvenimas buvo šiai prieš akis, o ji nebijojo sulaukti tokio paties likimo, kokio sulaukė jos motina. Tiesa, ji negalvojo, jog taip netgi galėtų atsitikti, tokios minties jaunoji Sorrentino net neįsileido į savo galvą. Ir visgi, jei iš tiesų būtų bent menkiausias pavojus, kad santykiai su Piero šiai atneš mirtį, turbūt net ir tada nebūtų išsižadėjusi savo jausmų. Tiesiog negalėjo. Tai buvo pernelyg stipru, kad galėtų lengvai visa tai pamiršti. Galbūt ir kvaila, tačiau tai galimai buvo pirmoji Lisos meilė. Ir kaip komiška, jog jos pirmoji meilė yra jos patėvis. Tragikomedija kažkokia. Bet net tokiu atveju ji jautėsi kur kas laimingesnė, negu būdama su žmogumi, kuris tiesiog buvo...geras jai. Tinkamas pagal visus visuomenės standartus. Ką jai padaryti, jog su niekuo kitu taip nesijaučia, kaip kad jautėsi su Luciano? Ji to išjungti negalėjo, jei būtų buvę taip lengva, turbūt būtų labai greitai atsisakiusi viso šito ne kiek dėl savęs, tačiau dėl paties vyro, nes visa šita situacija jam buvo pernelyg...sunki.
Iš tikrųjų Lisa šiek tiek bijojo. Bijojo, jog bus atstumta, jai bus pasakyti eiti į savo kambarį ir ši jausis siaubingai kalta, jog privertė vyrą jaustis nejaukiai, tačiau to, kaip Piero sureagavo, ji bemaž laukė kelis metus. Tvirtoms rankoms apsivijus jos liemenį, merginos širdis pasiuto krūtinėje, kvėpavimas pasidarė tankesnis, kiek greitesnis, negu įprastai. Luciano užsikėlus praktiškai ją ant savęs, ši patogiau įsitaisė, apsižergdama jį, visu kūnu prisiglausdama prie jam priklausančio, kol viena ranka nugulė vyrui ant kaklo, o kita nuslydo pečiu ir krūtine žemyn. Šiam paleidus jos lūpas, iš išsprūdo prislopintas, gan aistringas atodūsis, nes jos kūnas taip smarkiai reagavo į Piero prisilietimus, jog galvojo, kad tuoj išprotės. Kiek išlenkdama kaklą, jog šis galėtų patogiau jį pasiekti, ji mėgavosi kiekvienu bučiniu, kuris nuguldavo, įsispausdavo į šios odą tarsi antspaudas, žymintis vyro teritoriją. Vėliau priglaudusi savo kaktą prie jam priklausančios, Lisa tarsi laukė, kol šis vėl puls jie jos lūpų, erzinančiai lėtai atseginėdama šio marškinių sagas. Galiausia, kai visos sagos buvo atsegtos, mergina virpančiais pirštais perbraukė per apnuogintą vyro torsą, pilvu presu žemyn, kol pirštai užlindo už kelnių medžiagos, tvirčiau suimdama Piero diržą. |
| | | |
| | 2016-12-30, 11:11 | |
| Luciano nebuvo aklas. Tamsios vyro akys ne kartą pagavo ilgesingus, paslapties šydo gaubiamus Lizos žvilgsnius, pastebėdavo ir tai, kaip smulkų šios veidelį iškreipdavo nepasitenkinimas kaskart, kai jis užsimindavo apie kitas moteris ar kaskart, kai garbanei neatsakydavo tuo pačiu - susiraukdavo, pernelyg greitai nukreipdavo žvilgsnį tolyn, o galbūt paprasčiausiai aspimesdavo, jog nieko nematė, nieko nepastebėjo. Toks jis jau buvo. Kur kas mieliau nuignoruodavo tokio tipo problemas, tarsi tikėdamasis, jog laikui bėgant šios išnyks, pasimirš, galbūt jo gyvenime pasiliks tik kaip paikas, blyškus prisiminimas. Deja, ši maža.. problema neišnyko, veikiau atvirkščiai, augo sulyg kiekviena diena, kol galiausiai pasidavė ir jis. Jei iš pradžių tai, ką jautė Liza buvo tik kiek kvaila simpatija, Piero nejučiomis įsiliejus į visus tuos prakeiktus žaidimus, viskas pasikeitė, rodos, kelio atgal nebebuvo. Sorrentino pasimetė, pasiklydo savo minčių, jausmų bei išgyvenimų jūroje, iš kurios ištrūkti nebegalėjo. Tačiau jis nebuvo tas žmogus, kuris pasiduotų savo instinktams, nebuvo tas, kuris lengvai prisileistų ją prie savęs, juk vis dėlto, Luciano buvimas šalia skelbė apie pavojų, tik ji, būdama visapusišku žmogumi, to, regis, nesuprato, nesuvokė, kodėl tamsi italo išvaizda kelia tokią galybę jausmų ne tik jai, bet ir jos draugėms ar pasimetusioms, nelaimingas santuokas išgyvenančioms moterims. Tai, kad jis - sirena, pačioje pradžioje ir buvo pati didžiausia problema. Vis dažniau pastebėdamas, kaip keičiasi kambario atmosfera jiems būnant greta, vyras ėmė kaltinti savo galias. Žinoma, niekuomet iš tiesų prieš ją jų nenaudojo, tačiau jis vis tiek spinduliavo kiek kitokią energiją nei dauguma žmonių, tad galbūt, tik galbūt, Liza nejučia pakliuvo į tos energijos, tos prakeiktos auros išregztas pinkles. Taigi, jis ją ignoravo, jos vengė, vis rečiau ir rečiau grįždavo į šiltus, jaukius namus, tačiau tie jausmai niekur nedingo, galbūt atvirkščiai, dar labiau užsiplieskė, tarsi ilgai nematytas Lizos atvaizdas veiktų ne tik šio kūną, bet ir pasimetusią, kažkur tamsoje klaidžiojančią italo sielą.
Tiesa, galbūt jis, nė pats to nesuvokdamas, siekė nueiti lengvesniu keliu. Siekė atsikratyti pečius apgaubusios naštos, bandė pamiršti. jog Liza visuomet buvo ir, matyt, dar ilgai bus neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Tai, kad jo jausmai dukrai nėra paprasčiausias susižavėjimas, Luciano suprato kiek per vėlai, kai kelio atgal jau nebebuvo, suprato dar gerokai anksčiau nei įvyko pirmasis judviejų bučinys, paveiktas aistros, to prakeikto geismo ir suerzinto durų trenkimo, juk vis dėlto, dienų dienas Sorrentino savęs neapkentė dėl to, kad pasidavė tai kvailai emocijų bangai, pasidavė tam, ko vengė metų metus. Juokinga. Kaip vyras Piero turėjo ganėtinai daug patirties su moterimis, mokėjo perprasti jų jausmus, simpatijas, mokėjo elgtis ir su jų kūnais, tačiau Liza, matyt, buvo vienintelė, kurios perprasti jis nesugebėjo. Nesugebėjo suprasti, ar šios žvilgsniai - šiltų jausmų įrodymas, ar ši žvelgia dėl ko nors kito, dėl to, ką jis kadaise pasakė, o galbūt dėl to, kad garbanomis papuoštoje galvelėje kyla begalės klausimų, kurių ši taip ir neišdrįsta paklausti. Luciano visuomet toks buvo. Įprastai pakankamai savimi pasitikintis, pozityvus vyras pasimesdavo kaskart, kai suvokdavo, jog šio jausmai nėra vien tik alkis ar aistra, o juk Liza į jo sujauktą gyvenimą atnešė milijonus dar nepažintų, neperprastų jausmų. Jis ją mylėjo. Suvokimas vėlgi atėjo per vėlai, galbūt tik tada, kai pajutęs jos lūpas ant savųjų nepanoro vien tik nuplėšti šios drabužių, tačiau panoro pajusti jos šilumą, troško, kad ši būtų laiminga. Tiesa, jau nebe kaip jo vaikas, ne žmogus, kurį šis augino metų metus, bet kaip mylima, trokštama moteris. Luciano, pats to nesuvokdamas, papuolė į jos spąstus ir, nors vis dar vengė savo jausmų, vengė to paiko atsidavimo, būtų padaręs viską, kad tik ši pralinksmėtų, kad jos gyvenimas taptų dar geresniu nei buvo kadaise.
Galbūt būtent dėl to, pagaliau juntant tą išsvajotą mylimos moters artumą, Luciano daugiau nekalbėjo. Lizai nutilus, kambaryje stojo tyla, tik judviejų kvėpavimai, sumišę, susipainioję bene visais savo atomais, pamažu darkė tą nusistovėjusią ramybę, sklido pernelyg tyliai, tarsi šešėliai, savais čiuptuvais pamažu susaistantys du susiglaudusius kūnus. rodos, netrukus tapsiančiuos šiuo tuo daugiau nei dviejais atskirais, paklydusiais kūnais. Lūpomis jausdamas šios, vos kelioms akimirkoms atsiduodamas tai aklai palaimai, Sorrentino netroško nieko daugiau nei šios kūno, nei šios artumo, kimaus, jam į ausį šnabždančio balso. Tas minutes, kai sunkiai besikinojanti Luciano krūtinė juto šios kūną prie pat, atrodė, kad visos svajonės pamažu išsipildo, pamažu virsta ta išsvajota, tolima realybe, apie kurią dar prieš kelias valandas jis galėjo tik pasvajoti. Viskas aplinkui išnyko, jo lūpoms vis dar atkakliai atakuojant Lizos žandikaulio liniją, kaklą ir apnuogintus pečius, pasimiršo visi pykčiai, visi ankstesni vakaro įvykiai ir, nors kažkur giliai sirenos galvoja vis dar liepsnojo pagieža tam kvailam paaugliui, pasikėsinusiam į šio moters grožį, jusdamas Lizos artumą Luciano paprasčiausiai tai ignoravo. Pirštų galiukais lėtai slysdamas moters stuburo linkiu, lūpomis vis dar ragaudamas šios tamsią odą, Luciano, rodos, siekė pasisavinti, pažymėti ir pajusti viską, kiekvieną tobulo dukters kūno dalelę. Nežinojo, kas judviejų laukė rytoj, nė nenumanė, kas nutiks, kai judviejų kūnai išsiskirs, juk tą akimirką, jo rankoms tyrinėjant šios kūną, viskas atrodė taip tobula, amžina, kad sirena, rusvomis lūpomis nubučiavusi ne tik moters kaklą, bet jau ir raktikaulius, negalėjo patikėti, kad taip ilgai to laukė, kad tiek varžėsi ir stūmė tolyn žmogų, galintį paversti šio gyvenimą kur kas geresniu. Pirštų galais nusmaukęs Lizos liemenėlės petnešėles, tuomet bučiniais nusėjęs nuo jų kiek paraudusias vietas, galiausiai atsegė ir pačią liemenėlę, trumpais, drėgnais bučiniais nusėjo ne tik šios kaklą ar raktikaulius, bet ir krūtis, kurias netrukus ėmė glamonėti ir delnais. Viskas tą akimirką atrodė tobula, nesunaikinama ir Luciano, jusdamas, kaip stipriai daužosi podukros širdis, pagaliau suvokė, kad būtent tos moters jam ir trūko iki pilnos, visapusiškos laimės. |
| | | |
| | 2016-12-30, 22:03 | |
| Labai didelis klausimas ar Lisa jaučia tokią milžinišką trauką dėl to, jog Liuciano nėra visai žmogus. Taip, ta kitoniška energija, supanti jį, aiškiai jautėsi, bet visa tai ji priskyrė stiprioms vyro charakterio savybėms, charizmai, kurios šis turėjo per akis. Juk dauguma žmonių turi stiprią energetiką, dauguma traukia kitus pernelyg nesistengdami, nors net nebuvo kažkuo išskirtiniai. Mergina galbūt tik kelis kartus buvo girdėjusi apie mitinių būtybių egzistavimą, nes po to, kai pasauliui buvo parodyta akivaizdi tiesa, visi tarsi vėl nutilo. Antgamtinių galių turintys asmenys ėmė slėptis šešėliuose ir apie juos buvo galima sužinoti tik iš kraupių, ne visai tiesą atspindinčių faktų. Tiesa, Lisai nuo vaikystės susidarė įspūdis, jog visi vilkolakiai yra žudymo mašinos ir nė vienas negalėtų būti geras, nė vienas neturi širdies ar jausmų, tokių kaip meilė ar atsidavimas. Ji žinojo, jog šiame pasaulyje apart jos ir vilkolakių, su kuriais merginai teko susipažinti, yra ir daugybė kitų antgamtinių būtybių, tiktai ji niekada nenumanė, net nenujautė, jog gyvena su viena iš jų.
Ar galit įsivaizduoti, koks šokas buvo pačiai Lisai, kai ši suvokė, jog myli Piero tikrai ne kaip savo patėvį, o kaip į vyrą, kuris joje sukuria tikrą jausmų audrą? Iš pradžių galvojo, jog kraustosi iš proto, vėliau manė, jog galbūt tai praeis. Kelis mėnesius, suvokusi, jog šitie jausmai yra kur kas stipresni, nei ji manė, jautėsi kažkokia nesveika. Vis galvojo, kas su ja yra negerai, kodėl ji įsižiūrėjo būtent Luciano. Lisą jau būtų suėmusi stipri depresijos forma, nes ji tuo metu nei valgė, nei kalbėjo, tačiau kadangi visą dieną būdavo mokykloje, o po pamokų dar užsiiminėjo privačia veikla ten pat, tai grįždavo tiktai vakare. Vyrui neturėdavo kilti įtarimas apie tai, jog Lisa psichologiškai nesijaučia tikrai taip gerai, kaip kad turėtų. Ir visgi, po kažkiek laiko ji tarsi pripražino tuos jausmus ir ėmė jaustis netgi geriau. Tiesa, juos reikėdavo slėpti po devyniais užraktais, kad tik Piero to nepastebėtų, tačiau ji bent jau nekenkė sau. Susitaikiusi su tuo, ką jaučia, mergina jautėsi tarsi išlaisvinta. Taip, ji vis dar galvojo, jog tokie santykiai visuomenėje nėra toleruojami, tačiau juk tai jos gyvenimas, o ne tos vadinamos „visuomenės“. Tik pati Lisa galėjo spręsti, kas jai priimtina, o kas ne. Žinoma, buvo kiek keista iš pradžių, bet vėliau ji suvokė, jog tai turbūt tikriausia ir stipriausia meilė, kokią galėjo jausti. Taip taip, pirmoji meilė visada tokia, tačiau mergina aiškiai suvokė, jog daugiau kažin ar ką taip mylės. Tai buvo vienintelė tokia stipri meilė, kuri galėjo visiškai supurtyti Lisos pasąmonę.
Ir taip, kambario tylos nedarkant žodžiais, jame girdėjosi tik sumišęs judviejų kvėpavimas ir kokia nors tyli, moteriška aimana, kuri ištrūkdavo iš Lisos lūpų nuo vyro prisilietimų. Kiekvienas jo veiksmas iššaukdavo jos kūno atoveiksmį. Virpančiais pirštais mergina nutraukė nuo Piero pečių marškinius, palikdama juos mėtytis ant sofos, kol jos rankos nusileido pilvo presu žemyn, sučiupdamos diržo sagtį ir ją atsegdamos, kol Lisos lūpos, sugavusios vyrui priklausančias, vėl pasivogė ilgą, aistros pripildytą bučinį. Jos širdis daužėsi ne vien nuo to, jog Piero savo prisilietimais vertė ją jaustis visai kitaip, nei kad Jonathan. To vaikino prisilietimai jai nekėlė tokių emocijų, kokias galėjo sukelti vyras. Greitas širdies ritmas išdavė ne vien susijaudinimą, tačiau ir baimę...juk tai iš esmės buvo pirmas kartas, kai taip kontaktavo vyriškosios lyties individu. Liuciano bučiniais nusėjus jos krūtinę, Lisa užsimerkė atlošdama galvą ir tyliai suaimanavo šio vardą. |
| | | |
| | 2016-12-31, 12:59 | |
| Liza buvo graži. Luciano šios neįprastą grožį pastebėjo dar vaikystėje, jai lakstant uždarame kieme, besijuokiant iš, rodos, pačių kvailiausių dalykų. Būtent jos juokas ir tapo pirmuoju dalyku, prikausčiusiu sireną ne tik prie šios motinos, bet ir prie jos, tokios nekaltos, į pasaulį žvelgiančios taip, tarsi jame nebūtų nieko blogo, nieko, kas galėtų sunaikinti jos laimę. Tai buvo seniai, praėjo daugybė metų, Luciano pamiršo daugybę smulkių, nereikšmingų detalių, tačiau viena tų smulkių dalelių išliko, įsirėžė į šio atmintį kone visai ateinančiai amžinybei. Nekaltumas. Tądien lakstydama kieme, krizendama ir kvailiodama, Liza atrodė tokia.. tyra, nepažeista gyvenimo, vis dar kupina gyvybės, privertusios Piero susivokti, kad laimę ne visuomet teikia tik tie materialūs ar kūniški malonumai. Metams bėgant, keitėsi viskas. Ta smulki, naivi mergytė pražydo į gražią, savimi pasirūpinti gebančią moterį, švelnus šios juokas traukdavo ne tik jo, bet ir kitų dėmesį, tačiau net dabar, prabėgus daugybei metų, ji vis dar atrodė kaip ta nekalta, gyvenimą mylinti mergaitė, net jei kadaise ir susidūrė su įvykiais, galėjusiais pakeisti ne tik šios charakterį, bet ir visą pasaulio sampratą. Dabar, švelniai atsakinėdama į jo bučinius, Liza vis dar atrodė kaip ta, kurią reikia ginti, mylėti ir saugoti, o Luciano, pirštų galais vis dar tyrinėdamas šios lygią odą, buvo pasiryžęs padaryti visą tai mainais į jos artumą, į jos šilumą ir buvimą šalia. Juk vis dėlto, jos gyvybė bei laimė buvo du neįkainojami, du patys svarbiausi dalykai sirenos gyvenime jau daugybę metų.
Jiems nereikėjo žodžių. Nereikėjo nieko, kas būtų galėję sugriauti tą šventą tylą, tą ramybę vyraujančią tykiame kambaryje. Jis buvo jos, kiekviena savo kūno dalele, kiekvienu iškvėpimu ir bučiniu vis labiau save pririšo prie tos nepaprastos, šiam atsidavusios moters. Visos tos dvejonės, baimės ir išgyvenimai išnyko, jusdamas, kaip visai šalia plaka šios širdis, kaip duslus kvėpavimas atsimuša į šio kaklą, lūpas ar net krūtinę, Luciano negalėjo patikėti, kad tiek laiko to vengė. Vengė tos šilumos, apie kurią svajojo kasnakt, vengė artumo, pamažu išpildančio visą jo kūną, vengė jos. Vengė jos žvilgsnių, prisilietimų, rodos, ignoravo net šios kalbas su viltimi, kad ateis pabaiga. Tik dabar, į merginos kūną kabindamasis ne tik švelniais prisilietimais, bet ir nagais, dantimis, Luciano pasiryžo. Vienu, staigiu judesiu apvertė šios kūną taip, jog jiems atsidūrus ant sovos tamsiomis akimis galėjo nužvelgti ją visą, lūpomis netrukus vėl įsikabino į šią, iš žvėris į auką, nesuteikdamas galimybės jai pasprukti, išsivaduoti iš šio gniaužtų. Lūpomis vis dar glamonėdamas josios, tvirtomis rankomis vyras apvijo šios kojas aplink savo liemenį, viena ranka pasirėmė į sofą, o kita - vėl ėmė glamonėti jos kūną, lėtai, neskubėdamas, leisdamas sau pažinti ne tik jos reakcijas, bet ir pačius atokiausius jo kampelius. Regis, visa tai buvo nulemta, o Lizos lūpas palikęs Luciano vardas tik dar labiau jį paskatino, parodė, kad šio veiksmai - būtinybė, kažkas, kam atsakyti negalėjo net jis. |
| | | |
| | 2016-12-31, 14:21 | |
| Tiesa, tas nekaltumas su kiekvienais metais kažkiek susitepdavo. Blogos draugų kompanijos dažnai vesdavo Lisą iš kelio. Per šiuos metus ji galbūt šešis kartus buvo pagauta rūkant mokyklos teritorijoje, o mokslo metai dar nesibaigė. Taip, palyginus šitas skaičius buvo mažas, tačiau merginai niekada nepatiko cigarečių kvapas. Visai kita kalba yra apie svaigiuosius gėrimus. Pirmą kartą ji girta pasirodė namuose, kai buvo šešiolikos. Būtumėt matę Piero veidą, kai jis ją pamatė prie paradinių durų. Visiškai be orientacijos, šiek tiek svirduliuodama ir tyliai krizendama Lisa veikiau atrodė smarkiai pavartojusi kažko daugiau, nei alkoholis, tačiau pusės butelio alaus ant tuščio skrandžio jai pilnai užteko, kad kelias valandas būtų užsidariusi vonios kambaryje, apsikabinusi unitazą. Ir tokios „linksmybės“ vis dažnėjo. Gal kokius tris kartus vyrui teko šią vežti į ligoninę, jog merginai praplautų skrandį, kadangi nebuvo apskaičiavusi savo jėgų ir išgėrė smarkiai per daug, jog išgąsdino ne tik savo draugus, tačiau ir patį Piero. Žinoma, tai buvo tik paaugliškas maištas, tačiau tai vis tiek galėjo neraminti vyrą. Ir nors Lisos veidas nerodė jos nuodėmių, vis dar išliko toks pat nekaltas, tačiau nekaltumas – trumpalaikė sąvoka aštuoniolikos sulaukusiai merginai.
Nugara pajautus sofą, Lisa atmerkė tamsias akis, žvilgsniu tyrinėdama vyro veidą. Ir nors dabar ši akimirka buvo labiau pripildyta aistros, nei meilės ir susižavėjimo, jos žvilgsnis spinduliavo tuo atsidavimu ir jausmais, kuriuos kažin ar galėjo suvaidinti aštuoniolikmetė. Lakstydama akimis po Piero veidą ji vis dar negalėjo patikėti, jog visa tai tikrai vyksta. Atrodė, jog širdis iš džiaugsmo, jaudulio, nekantrumo ir aistros išlips iš krūtinės. Ji net negalvojo, jog norėtų dingti, pabėgti iš jo glėbio, nes tai viskas, ko šiuo metu norėjo. Viena ranka apsivijusi vyro kaklą, kojomis Lisa tarsi vijokliais apsivyniojo aplink Piero liemenį, tarsi neduodama jam pasirinkimo pabėgti. Kita ranka slydo jo krūtine, pilvo presu per šoną ir nagais įsikabino į šio nugarą, pro bučinį išleisdama dar vieną atodūsį. |
| | | |
| | 2017-01-01, 19:15 | |
| Galbūt visa tai, tie bučiniai, prisilietimai ir malonumo kupini atodūsiai buvo tik laiko sukurta iliuzija. Tik kelios, malonės kupinos akimirkos, pamažu išpildančios visas slapčiausias vyro svajones. Galbūt tik sapnas, užgimęs tamsoje, nuodėmių ir aistros kupinoje mąstysenoje, sapnas, pamažu sukaustantis tvirtą vyro kūną palaimoje, kažkoje keistoje, atrodo, niekaip nesibaigiančioje fantazijoje, vis giliau ir giliau įsišaknijančioje Luciano krūtinėje. Visos tos kartu praleistos sekundės, siekiant suvaldyti ne tik save, bet ir viduje kylančią aistrą, tirpo it sniegas pirmąją pavasario dieną, tarsi judviejų kūnu šiluma, kone deginanti, jaudinanti, atstotų ryškius saulės spindulius, lėtai pralaužiančius ledus. Viskas, rodos, buvo tobula. Lizos artumas, šios lūpų šiluma, lieknas, prie sirenos besiglaudžiantis moters kūnas.. Vyras nė sapnuoti negalėjo, kad vieną dieną slapčiausios šio svajonės išsipildys, kad jis taip laisvai, be jokios baimės, be nerimo, glaus šios smulkų, virpantį kūnelį prie savęs.
Tvirtos vyro rankos vis dar lėtai slydo podukros kūnu, vis dar tyrinėjo kiekvieną įdubimą, kiekvieną ženklą, išskiriantį šią nuo visų kitų jo moterų, nuo tų, kurios mylėjo, gerbė, kurios nė nenumanė, kad naktis pasibaigs kur kas kruviniau nei galvojo jos pradžioje. Tik šį kartą viskas buvo kitaip. Jo lūpos, glamonėjančios jos kaklą, jos kūną, jo rankas, slystančios glotnia šio oda neturėjo jokių kruvinų, nepadorių ketinimų, rodos, kiekvienas sirenos veiksmas buvo kupinas meilės, ilgesio, kiekvienas veiksmas skyrėsi nuo tų, kuriuos šis it pareigą atlikdavo medžiodamas. Vos kelioms akimirkoms atsitraukęs nuo jos kūno, pirštų galais lėtai nutraukęs itin dailius merginos apatinius, Luciano bučiniais nusėjo bene visą jos kūną - tą pačią žandikaulio liniją, kaklą, dailias, į jo rankas puikiai telpančias krūtis, plokščią pilvuką ir net šlaunis, rodos, visiškai pasiduodančias kiekvienam jo prisilietimui, kiekvienam, rodos, nieko dėtam bučiniui. Tik tuomet, kai tvirtai įsitikino, jog lūpomis ištyrinėjo pačias svarbiausias, pačias gražiausias moters kūno daleles, Sorrentino sugrįžo prie šios lūpų ir, pirštų galais ėmęs tyrinėti šios lytinius organus, vėl ją pabučiavo. Tik šį kartą kitaip, ne taip stipriai, ne taip žvėriškai, veikiau švelniai, tarsi jo bučiniai atspindėtų visą rūpestį, liepsnote liepsnojantį jo viduje. |
| | | |
| | 2017-01-01, 20:45 | |
| Lisa negalėjo suvokti, kaip ji vis dar gali blaiviai mąstyti, kai su ja vyksta tokie dalykai. Kaip ji gali normaliai, deramai gaudyti kvapą, kaip jos kūnas veik koordinuotai atsiliepia į Liuciano prisilietimus, kadangi tai buvo kur kas daugiau, nei svajonės išsipildymas. To, kad vyras į ją atkreiptų dėmesį, ji laukė, jei nesumeluosiu, daugiau nei tris metus. Tai ilgas laiko tarpas. Du pirmieji metai buvo patys sunkiausi, nes reikėjo kovoti pačiai su savimi. Trečiaisiais metais mergina suvokė, jog negali tiesiog laikytis kažkokios paikos svajonės, todėl stengėsi apie tai negalvoti, nors kartais nepavykdavo. Kaip kad ir tą kartą, kai Piero užtiko virtuvėje su savo mokytoja. Ar ji tai atsimins ilgai? Ji tai, be abejonės, atsimins visą savo gyvenimą, tačiau kol kas nenorėjo sau priminti nemalonių, labai realių ir ranka apčiuopiamų dalykų. Kaip kad to fakto, jog galimai naktį vyras vėl išeis iš namų. Pas kitas moteris, palikdamas Lisą vieną. Ji niekada netaps vienintelė, kad ir kaip to norėtų.
Jai niekada neteko nurenginėti vyro, jei neskaitysime to, kas visai neseniai vyko svetainėje su Jonathan. Ir tai, kadangi vaikinas norėjo paskubinti įvykius, pats nusirengė, todėl Lisai neteko apie tai pernelyg galvoti. Bet dabar tai tapo bene jos galvos skausmu. Mergina buvo drąsi, niekas negalėtų to paneigti, tačiau, kai ateidavo laikas tokiems gan intymiems dalykams, ją surakindavo kažkokia nepaaiškinama baimė. O kas, jei kažką padarys ne taip? O kas, jeigu ji visiškai apsikvailins? Juk buvo gan akivaizdu, jog Piero turi gan kokius milijoną kartų didesnę patirtį su moterimis, nes jo veiksmai bei prisilietimai buvo gan tikslingi ir į juos Lisos kūnas reagavo. Jam prisilietus prie jos intymios vietos, merginos nugara trumpam išsirietė, ji atlošė galvą, tyliai suaimanuodama prie Luciano ausies, priglausdama lūpas prie šio kaklo. Rankos neužtikrintai, šiek tiek virpėdamos patraukė apatinius ir kelnių medžiagą žemyn, kiek pasiekė, o vėliau dar drabužius patempė kojomis žemyn, bet jei Piero norėtų visiškai iš jų išsilaisvinti, jam reikėtų pačiam juos nusitempti, akivaizdu. Širdis atsidūrė kažkur burnoje, galėjo prisiekti, kai viena ranka apglėbė jo lytį. Na, jai reikėjo susipažinti...su tuo. Ar Lisai buvo baisu? O taip. Ar ji vis tiek norėjo pasimylėti su vyru? Tikrai taip. |
| | | |
| | 2017-01-03, 22:45 | |
| Luciano nebuvo pastovus žmogus. Sulyg kiekviena prabėgančia diena kažkas jo viduje keitėsi, augo, tarsi ir taip pakankamai skaidrus vyro protas tobulėtų kasdien. Tiems ilgiems metams vis greičiau bėgant pro šalį, keitėsi viskas. Ne tik gamta, ar ta pati Liza, bet ir sirenos mąstysena, jo požiūris į pasaulį, į žmones, netgi į savas aukas. Galbūt jis tapo nebe toks išrankus, ne toks erzinantis ar patiklu, tačiau dabar vyras nė negalėjo pagalvoti apie aukas, negalėjo pagalvoti apie maistą, kuris šiam grįžtant namo vis dar buvo pagrindiniu nakties tikslu. Dabar tamsioje Piero minčių raizgalynėje vyravo tik Liza, rodos, net norėdamas vyras nebūtų galėjęs nukreipti minčių kita, galbūt kiek padoresne linkme. Toji smulki, po tamsių garbanų šydu besislepianti moteris visiškai užvaldė jo kūną, jo mintis. Galbūt tik nakčiai, galbūt visam gyvenimui, tačiau Luciano buvo jos. Kiekviena tvirto kūno dalele, kiekvienu minčių linkiu, kiekvienu prisilietimu. Jos. Visos moterys, kadaise apsilankiusios Sorrentino lovoje, nebereiškė nieko. Nieko nebereikšė ir jos motina, jų ateities planai. Liza sugriovė viską, o Piero, kad ir kaip kvailai tai beskambėtų, dar niekuomet nesijautė toks prakeiktai laimingas.
Rodos, vos per kelias akimirkas netekęs kelnių, o plonus merginos pirštus pajutęs ant jau sustangrėjusios savo lyties, - vien mintys apie Lizą veikė kur kas stipriau nei norėtųsi, tad ką jau bekalbėti apie šios prisilietimus? - vyras nesulaikė šypsenos. Galbūt pati tamsiaplaukė to ir nesuprato, tačiau Luciano, nė pats to nenorėdamas, ėjo dėl jos iš proto. Dar kelias akimirkas praleidęs prie šios lūpų, rankomis nuodugniai tyrinėdamas dailaus kūno linkius, vyras galiausiai atsitraukė. Giliai alsuodamas pats nusitraukė merginos nusmauktas kelnes, iš jų išsitraukęs piniginę, visai netrukus joje susirado prezervatyvą ir, vėl pasisukęs į Lizą, švelniai, galbūt net kiek raminančiai, tarsi nenorėtų šios išgąsdinti, nusišypsojo.
-Jeigu skaudės ar nebenorėsi, sakyk. Sustosiu.-Pirštų galais atplėšęs įpakavimą, o tuomet ganėtinai greitu, įgudusiu judesiu užsitraukęs apsaugą, vyras vėl palinko virš moters, lūpomis dar kelioms sekundėms prigludo prie josios, o tuomet, delnais tvirtai suėmęs šios klubus, lėtai į ją įėjo, tuomet staiga sustodamas, suteikdamas merginai kelias akimirkas vien tam, kad apsiprastų arba lieptų šiam sustoti. Juk vis dėlto, prievarta niekuomet nebuvo kažkas, kas jį žavėjo. |
| | | |
| | 2017-01-03, 23:29 | |
| Lisos pasaulis keitėsi. Iš tiesų, gan keista, jog ji išaugo į tokią drąsią merginą, kuri norėjo viską sužinoti, visko išmokti, tobulėti su kiekviena diena. Turbūt nedaugelis galvojo, kad po tokios traumos mergina galės normaliai kabintis į gyvenimą. Vos penkerių pamatyti, kaip nužudoma tavo motina, o kaltas yra tavo patėvis. Tik vėliau ji iššifravo tuos žodžius, kurie sapnavosi jai kiekvieną naktį. Lisa suprato, kaip ir suprato tai, jog prieš aštuonerius metus, kai gan akivaizdžiai paklausė vyro ar jis yra dėl to kaltas, jis pasakė griežtą ir užtikrintą „ne“. Ar mergina jo nekentė? Taip, iš dalies galima taip pasakyti. Vos suvokusi tam tikras tiesas, sudėliojusi taškus ant „i“, ji pasikeitė pati. Iš vienos pusės, galbūt tai darė tyčia, norėdama, jog Luciano į ją atkreiptų dėmesį, pamestų galvą ir ji padarytų taip, kad jam skaudėtų. Skaudėtų dar labiau, negu skaudėjo Lisai, kai ši suvokė, jog visus tuos metus jai meluojama, tačiau pati nepajautė, kaip ima vis stipriau tą vyrą mylėti. Meilė ir neapykanta tuo pačiu metu jai draskė krūtinę. Ji prižadėjo niekada nepamiršti, ką Piero padarė, juk iš dalies jis prisidėjo prie motinos mirties, tačiau dabar ji puolė jam į glėbį, net neapgalvodama pasekmių. Ir to net nesigailėjo. Galbūt meilė jam buvo stipresnė už keršto troškimą?
Trumpam pastebėjusi vyro šypsnį, Lisa šiek tiek sutriko, tačiau tikėjosi, jog jo šypsena nereiškia, jog jis iš jos juokiasi. Ką? Tai buvo pirmoji jos mintis, šovusi į galvą, nes pripažinkim – ji šitame reikale tikrai buvo labai „žalia“ ir tai, jog deramai nežinojo, ką daryti, varė merginą į neviltį. Jai nepatiko kažko nuvilti, tuo labiau, ji nenorėjo nuvilti Piero. Nežinia, kodėl galvojo, kad savo nekaltumu jį nuvils, bet ji moteris, o moterys dažnai prisigalvoja dalykų, kurie jas vėliau griaužia.
Sunkiai nurydama seiles Lisa linktelėjo, kai Luciano prakalbo. Taip, ji žinojo, jog pirmas kartas, didelė tikimybė, gali būti skausmingas. Ji buvo surinkusi tam tikrą informaciją apie tai iš bendraklasių, nes daugumą jų jau nuo penkiolikos buvo seksualiai aktyvios. Taip pat ji stengėsi neatrodyti kaip pasibaidęs žvėrelis, nors akyse matėsi baimės šešėliai. Galbūt labiau buvo susijaudusi ir deganti nekantrumu, tačiau tuo pačiu ir bijojo. Stipriai įsikabindama Piero lūpų Lisa užsimerkė, laukdama tos akimirkos. Rankos automatiškai įsikabino į jo nugarą, suleido nagus. Net pati nepajautusi tyliai suinkštė, nors tikėjosi, jog neišleis nė garselio, jei vis dėlto skaudėtų. Neskaudėjo taip velniškai, kaip tikėjosi, tačiau buvo...nepatogu? Kol apsiprato, jog joje yra „kažkas“, praėjo kelios minutės. Pramerkusi tamsias akis ji įsispoksojo į Piero, atleisdama nagus nuo jo nugaros, tačiau kojomis apsivydama jo juosmenį, taip tarsi duodama sutikimą tęsti. |
| | | |
| | 2017-01-05, 22:45 | |
| Luciano neskubėjo. Galbūt tai patirtis, galbūt paprasčiausias susižavėjimas greta gulinčia moterimi, tačiau kiekvienas vyro judesys, kiekvienas prisilietimas ar net įkvėpimas buvo nuodugniai apgalvotas, ištyrinėtas, tarsi jis kažko bijotų, it nerimautų, kad šio judesiai ją išgąsdins, privers pasigailėti to, kam taip aklai, neapgalvotai pasidavė. Žinoma, sirena žinojo, kad galbūt šios pirmasis kartas būtų kur kas geresnis su jos amžiaus žmogumi. Juk tokiu atveju abu padarai nebūtų patyrę, galbūt nežinotų, kaip elgtis ar kur dėti rankas, galbūt tas keistas nejaukumo jausmas nebūtų toks stiprus, jei Piero bučiniai nebūtų tokie švelnūs, jei prisilietimai nebūtų tokie rūpestingi. Kvaila, juk pats Sorrentino dažniausiai toks nebūdavo. Nebūdavo toks malonus, toks dėmesingas, tačiau girdėdamas, kaip nedidelėje moters krūtinėje stipriai daužosi šios širdis, tiek kartų sutrypta ir sudaužyta, vyras kitaip nesugebėjo, gal net negalėjo. Liza nusipelnė daugiau nei trumpas, greitas seksas, daugiau nei tai, ką vyras darydavo kasnakt palikęs šiltus ir mylimus namus, juk vis dėlto, ją jis mylėjo, kiekviena kūno dalele buvo prie jos prisirišęs, o naktimis į viešbučio kambarius parsivedamos moterys nereiškė nieko. Juk jos - tik aukos, netyčia pasitaikiusios netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
Luciano stengėsi. Iš tiesų, kiekvienas šio judesys buvo neįprastas jam pačiam, juk jis nenorėjo jos įskaudinti. Nenorėjo, kad toji smulki mergina viso to pasigailėtų, net jei tai reiškė, jog judviejų santykiai ateityje neabejotinai bus kitokie. Galbūt tamsiaplaukė pyks, galbūt nekęs vyro, visai neapgalvotai atėmusio jos nekaltybę, tačiau Piero tikėjosi, jog bent tą naktį ši prisimins pakankamai pozityvia gaida. Juk vis dėlto, jam tai - ne pirmas kartas, Lizos pasitenkinimas buvo kur kas svarbesnis, reikšmingesnis. Jusdamas šios kūno artumą, virpulį, rodos, persiduodantį jam pačiam, Sorrentino neskubėjo, laukė. Kiekvienas jaunos moters atsikvėpimas, kiekvienas jos lūpų prisilietimas, rodos, sumenkino viską. Tik tuomet, kai lieknos moters kojos apsivijo jo liemenį, kai ilgi nagai pagaliau atleido tamsią vyro nugarą, Luciano vėl ją pabučiavo, lūpomis vėl atidavė jai visą save. Netrukus ėmęs judėti, Piero taip ir nenutraukė bučinio, tik siekdamas atrasti jiems abiems tinkamą ritmą, karts nuo karto visai nejučia išleisdavo tylius, į putlias šios lūpas atsimušančius atodūsius. |
| | | |
| | 2017-01-05, 23:29 | |
| Yra daugybė teorijų, kada pirmasis kartas yra geresnis. Vieni teigia, jog geriau yra tada, kai vienas iš partnerių jau yra patyręs, kiti atvirkščiai – teigia, jog abu partneriai turėtų būti vienas kitam pirmi. Teisingi, iš esmės, yra abu atsakymai. Ir vienu, iš kitu atveju nė vienas nebus neteisus. Kiekvienas asmuo pasirenka savo partnerį, su kuriuo nori patirti tokį intymumą. Lisa puikiai žinojo, jog Piero patyręs. Ir tikrai nemažai, juk buvo už ją vyresnis, tačiau tai jai netrukdė. Jai kaip tik atrodė, jog jau geriau tai pradėti su žmogumi, kuris žino, ką daro. Apskritai, mergina nemanė, jog tai bus paskutinis kartas, kai tarp judviejų tai vyksta. Ji naiviai tikėjosi, jog po šios nakties viskas kardinaliai pasikeis, jog jų santykiai keisis. Tiesa, iš vienos pusės ji neklydo – jų santykiai tikrai pasikeis, tačiau ar ta linkme, kokia norėjo Lisa? Ji juk tikėjosi, kad po šios nakties Piero nebereikės vaikščioti po nykius ir šaltus viešbučius, turėti dar daugybę moterų. Mergina manė, jog ji gan akivaizdžiai parodo, kad eina iš proto dėl vyro ir kad jis, tai suvokęs, pasirinks ją. Savanaudiška, tiesa? Tačiau Lisa nebūtų ištvėrusi dar vieno karto, kai užtinka Piero su kita. Tik ne po šios nakties.
Luciano inicijuotas bučinį vėl atėmė jai kvapą, ji turėjo prisiminti kaip ritmingai kvėpuoti, jog neuždustų. Apsivijusi rankomis jo kaklą ši instinktyviai glaudėsi arčiau jo, vienos rankos pirštos panerdama į vyro plaukus, karštligiškai įsisiurbdama į jo lūpas. Šią akimirką jai jų reikėjo kaip oro. Piero judesiai vis dar kėlė šiokį tokį diskomfortą, tačiau po kelių minučių Lisa jau savotiškai buvo su tuo apsipratusi. Galbūt netgi jautė šiokį tokį malonumą, nors kažin ar per pirmąją kartą apie kažką tokio kaip palaima, verta svajoti. Ir visgi, vyro prisilietimai tikrai vertė Lisą suabejoti bendraklasių pasakojimais, jog per pirmąjį kartą orgazmo tikėtis neverta. Šiek tiek atlošusi galvą, duodama priėjimą prie šios kaklo, mergina dusliai suaimanavo, o iš jos lūpų išsprūdo Piero vardas. Kojomis ji šiek tiek tvirčiau apsivijo vyro liemenį. |
| | | |
| | 2017-01-07, 22:16 | |
| Kadaise, kiek daugiau nei prieš šimtą metų, Luciano pavydėjo žmonėms. Bene visa savo esybe troško tapti kažkuo artimesniu tai keistai rasei, troško pajusti, ką iš tiesų reiškia toji meilė, apimanti ne tik kūną, bet ir sielą, troško pagaliau suprasti, kodėl visi jos taip atkakliai ieško, kodėl būtent apie meilę kuriami garsiausi filmai bei knygos. Metams bėgant, tokie troškimai pasimiršta, ištirpsta, šiuos tarsi užglaisto visai kitos, galbūt ne tokios reikšmingos, tačiau kur kas lengviau pakeliamos mintys.. Visgi, dabar, juntant, kaip minkštos Lizos lūpos atsako į jo bučinius, Piero vėl viską prisiminė, tiesa, šį kartą jis rado atsakymus į visus kadaise iškilusius klausimus. Būtent toji smulki, prie jo kūno besiglaudžianti tamsiaplaukė parodė, kad meilė - ne vien tik kūniškas jausmas, ne vien tik kažkas, kas karts nuo karto perskrodžia vyro mintis. Toji meilė užvaldo viską, sugeria visas jėgas, palieka silpnu, neryžtingu, tačiau nepaprastai laimingu. Galbūt kadaise Luciano ir mylėjo jos motiną, troško sukurti bendrą, vieningą šeimą, bet būtent Lizos artumas įrodė, kad ji - kur kas geresnis pirmosios meilės variantas.
Vis dar palaikydamas pakankamai lėtą ritmą, vyras nutraukė bučinį, lūpomis nuslydo šios žandikaulio linija, dantimis švelniai, tačiau pakankamai tvirtai sukando moters kaklą, rodos, siekdamas šią paženklinti, įrodyti, kad toji nepaprasto grožio tamsiaplaukė priklauso tik jam. Tylus moters kvėpavimas, šios lūpas karts nuo karto paliekantis Piero vardas ir toks švelnus, nekaltas veidas, sireną, regis, veikė kur kas stipriau nei pačioje pradžioje. Išleidęs kelis duslius, užslopintus atodūsius tiesiai į moters kaklą, delnu tvirtai suėmęs vieną iš šios šlaunų, Luciano kiek paspartino ritmą, dantimis dar kartą įsikabino į šios kaklo odą, it išalkęs, grobio ieškantis žvėris. To jis troško pernelyg ilgai, kad susilaikytų, kas vėl taptu švelniu ir besirūpinančiu patėviu, tad dabar, ne tik šios kaklą, bet ir raktikaulius nusėdamas drėgnais bučiniais, Sorrentino, nors vis dar stengėsi išlikti ganėtinai švelniu, savo judesiais, prisilietimais ir lūpų glamonėmis atskleidė kur kas daugiau nei pačioje pradžioje. |
| | | |
| | 2017-01-07, 23:55 | |
| Meilė yra toks keistas jausmas iš tikrųjų. Tu ne visada gali ją pajausti, ne visada ją pajausi su bet kokiu, tavo gyvenime pasitaikiusiu asmeniu. Ji ne visada bus tokia stipri, viską užgožianti, beveik kaip nesunaikinama jėga, kaip uraganas, šluojantis viską, kas pasitaiko kelyje. Tuo pačiu su ne tau skirtu žmogumi meilė nebus rami, tyra. Nesijausi patekęs į savo ramybės uostą. Nejausi tos pilnatvės, laikydamas tą žmogų glėbyje. Labai retai žmonėms pasiseka iškart atrasti tą ypatingą žmogų, su kuriuo galima jausti tokias stiprias emocijas. Kai kurie visą gyvenimą lieka ieškoti tokio partnerio. Kai kurie išvis jo neranda arba būna tokie akli, jog paleidžia jį. Lisai turbūt pasisekė, nes ji iškart atrado tą žmogų, bent jau manėsi jį atradusi. Ir jis dabar tvirtai ją laikė glėbyje. Ir nežinia dėl ko jai trūko oro – iš dusinančios, viską deginančios aistros, ar iš tos neaprėpiamos laimės, jog pagaliau gali drąsiai, su visa ta meile, žvelgti į Piero ir nesijausti daranti kažką blogo.
Užsimerkusi mergina jautė kiekvieną vyro prisilietimą lūpomis ir pati nevalingai nusišypsojo ta lengva, nuoširdžia šypsena, kai pajautė šio dantis ant jos kaklo. Dar būtų ir sukikenusi, tačiau tik prikando lūpą, bandydama paslėpti tą šypsnį. Turbūt norėjo šypsotis iš tos begalinės laimės, tačiau Lisos lūpas vėl paliko aimana, šįkart truputį garsesnė, kai Piero judesiai tapo spartesni. Aklai susiradusi jo lūpas, mergina į šias įsisiurbė, apsivydama rankomis jo kaklą, vienos rankos nagais nesmarkiai perbraukdama per šio odą. Kambaryje, atrodo, nebeliko oro, nes buvo pernelyg karšta. Dantimis ji pati kiek nedrąsiai, švelniai sugavo Piero apatinę lūpą ir timptelėjo ją į save, taip tarsi žaisdama. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
