Grota

Guest Guest

2016-12-02, 18:41

Guest Guest

2016-12-02, 18:43

Auksinis vakaras nudažė Karibų dangų. Gruodžio pirma diena, laikas, kuomet dvi būtybės iš skirtingų pasaulių planavo susidurti akis į akį. Nereyda ypatingai laukė šios dienos, vandenyno gelmės nebebuvo tokios mielos, kuomet jose nardyti teko jau be savo šeimos. Jai norėjosi iškilti į paviršių, pabendrauti su asmenimis, kurie dievina gyvenimą Žemėje, paklausyti istorijų, kurios skamba it geros legendos vaikams. Dielthan, žemėje gyvenantis elfas, štai su kuo undinė nekantravo susitikti. Saulei jau baigus ritinėtis žeme ir palikus raudoną ruožą horizonte, undinė pagaliau išdrįso išnirti į paviršių. Pasiekusi grotą, kad galėtų pasislėpti nuo smalsaujančių žvejų akių, Nereyda išniro į paviršių ir apsikabino nišoje esančią uolos sieną. Nejaudi Dielthan vėlavo? Nejaugi ją pamiršo? Mergina itin nerimavo, kad elfas nepasirodys, nes sutartu laiku jo valties vis dar nebuvo matyti.

Guest Guest

2016-12-02, 19:10

Dielthan neskubėjo, leido sau pasimėgauti ramiomis, lėtai tikslo link jį nešančiomis bangomis. Kadaise Karibai jam patiko, jaunas elfas dievino lengvas saulės glamones, dievino neaprėpiamą vandens gausą ir artumą, aplankantį kaskart, kuomet šio liaunas kūnas pasileisdavo į kelionę, tačiau dabar, nuo pirmojo apsilankymo prabėgus daugybei metų, nepaprasto grožio salos tapo įprastomis, į jas Rohirzenel atvykdavo tik tam, kad, prisikaupęs neaprėpiamas žmogiškų istorijų gausas, galėtų pradžiuginti bene viską praradusią undinę. Skamba juokingai, juk vis dėlto, Nereyda panašėjo į pasakišką būtybę, kažką, kas buvo pernelyg tolima nuo realaus, jam įprasto pasaulio. Ir visgi, elfas niekuomet nepriaštaravo. Du kartus į metus, tuo pačiu laiku šis sėsdavo į ta nedidelę valtelę ir vos per kelias minutes atsidurdavo greta grotos, kur kantriai laukdavo pasirodančios moteriškos figūros. Tik ne šį kartą. Keliaudamas savo tikslo link, D. neturėjo jokių istorijų, neturėjo naujų pasakų, tačiau lieknas šios kūnas turėjo daug daugiau vilčių, daug daugiau svajonių ir tik tuomet, kai tamsios vyro akys pastebėjo vandens paviršiuje pludūčiuojančią figūrą, jis suprato, kokios kvailos buvo jo viltys. -Nereyda... Sveika.-Ranka persibraukęs per pakankamai seniai kirptus plaukus, vaikinas nukreipė žvilgsnį undinės link. -Atleisk man, kad vėluoju.-Nusišypsojęs ta švelnia, draugiška šypsena, Dielthan kiek pakreipė galvą, bene visu kūnu palinko arčiau jos. Vandens nebijojo, panorėjęs būtų galėjęs čia atplaukti ir be valties, tačiau lygintis su ta liekna moterimi negalėjo niekaip. Galbūt dėl to šis visuomet ir rinkdavo valtis, juk vandenyje jo elfiškas kūnas būdavo toks.. lėtas.

Guest Guest

2016-12-02, 19:30

Netrukus horizonte pasirodė elfo valtis, tačiau undinė iš šešėlio išnirti nedrįso. Ji buvo itin baikšti būtybė, mat tik baimė ją išlaikė gyvą šitiek metų. Pastaruoju metu Karibuose iš ties neramu, žmonių čia daugiau nei kada nors gyvenime. Jie pramogavo, plaukiojo, lankė tyras ir stulbinamo grožio vietas, netgi nardė tyrinėdami povandeninį pasaulį. Dauguma undinių seniai apleido Karibus, ieškojo geresnio prieglobsčio, toliau nuo žmonių. Tačiau ne Nereyda, jai susitikimai su elfu buvo vienintelis džiuginantis dalykas, ji nenorėjo apleisti Karibų būtent dėl jo, nors kiekviena diena tapo kova dėl išlikimo ir dažniausiai tenka slėptis tamsiausiuose Karibų vandenyse. Pagaliau elfo valčiai pasiekus grotą ir atsidūrus jos šešėlyje, undinė priplaukė arčiau, ji net uodega pliaukštelėjo per vandens paviršių iš džiaugsmo pamačiusi vyrą. - Dielthan! - džiugiai sušuko ji ir galiausiai priplaukusi prie valties, pirštais įsikibo į jos atbrailą. - Viskas gerai, svarbiausia, kad pasirodei. Jau spėjau sunerimti, - švelniai nusišypsojo šviesiaplaukė undinė, lengvai mosikuodama vandenyje savo didžiule uodega, kad galėtų išsilaikyti paviršiuje. Iš tiesų kiekvieną kartą išnirus į paviršių jai buvo baisu, kad elfas taip ir nepasirodys. Laikai vis žiaurėjo, antgamtinėm būtybėm vis sunkiau darėsi išgyventi, todėl toks nerimas visuomet buvo. - Kaip tu laikaisi? Kokiu naujienų turi? - pasiteiravo smalsiai undinė ir padėjo savo smakrą ant valties atbrailos. Atrodo, jie taip retai susitikdavo, tačiau jiems visada buvo lengva ir paprasta bendrauti. Tokia ta jų draugystė buvo...

Guest Guest

2016-12-02, 19:43

Žmonių pasaulyje Dielthan gyvenimas buvo keistas. Jaunas, viską mylintis vyras vargiai prie tapo prie žiaurių, ištvirkusių vyrų, nemokėjo elgtis ir bendrauti taip, kaip bendravo jie. Jis buvo.. kitoks, visai nejučia traukė aplinkinių žvilgsnius, vertė juos stebėtis šio dosnumu, šio meile gyvenimui ir žmonėms. Galbūt jis ir nepritapo, galbūt išsiskyrė it ryškiausia žvaigždė, tačiau net žiauriausių despotų kupinas pasaulis buvo saugesnis nei niokojami, žingsnis po žingsnio lėtai naikinami miškai, kuriuose šis užaugo, kuriuose išmoko tos nepaprastos, nesunaikinamos meilės ne tik gamtai, paukščiams ar gyvūnams, tačiau ir tiems akliems, gyvenimo nesuvokiantiems žmonėms. Kasmet stebėdamas, kaip Karibų salos užsipildo žmonėmis, kaip šie pamažu niokoja ne tik laukinę gamtą, bet ir vandenynus, Dielthan nerimavo. Ne tiek dėl savęs ar pasaulio, kiek dėl Nereidos. Ji buvo vieniša, bene su kiekvienu susitikimu šios akys atrodydavo vis liudnesnės, rodos, gyvenimas vandenyje nebebuvo toks geras kaip prieš tuos kelis šimtus metų, kuomet tamsios elfo akys pirmą kartą pastebėjo vandens paviršiuje atsispindinčią uodegą ir šviesas, naiviai į jį žvelgiančias akis. -Pas tave atplauksiu visuomet. Na, bent tol, kol būsiu gyvas.-Rusvas lūpas ištempęs į plačią šypseną, lieknais pirštais vaikinas perbraukė per lygius merginos plaukus. Šios džiaugsmas jį pamačius visuomet buvo toks tyras, toks naivus, Rohirzenel net širdį sutraukdavo, kai pagalvodavo, kokia vieniša ji buvo.-Nereida, pasaulis keičiasi. Nemanau.. Nemanau, kad vandenynai tokie saugūs kaip anksčiau.-Negirdomis nuleidęs šios tylius klausimus, vyras persibraukė vėjo suveltus plaukus ranka. Nežinojo, kaip prabilti, nežinojo, ką turėtų pasakyti, kad įtikintų šią pasitraukti, tačiau stebėdamas šios džiugesį ir žmones, kasdien niokojančius kadaise tokius gražius krantus, jis privalėjo žengti pirmą žingsnį, privalėjo bent pasiūlyti judėti pirmyn.-Negi tau visa tai nepabosta? Juk tavo seserys taip toli.-Nukreipęs žvilgsnį saulės link, Dielthan prisimerkė ir tyliai atsiduso. Laikas bėgo ir, nors jis turėjo visą naktį, šis troško paskubėti, pajudėti kranto link, tiesa, ne vienas, o drauge su ja.

Guest Guest

2016-12-02, 20:08

Undinėms apskritai atėjo itin sunkūs laikai, jos paprastai gyvendavo tyruose, švariuose vandenuose, kurių žmonės negali pasiekti. Tačiau pasauliui tobulėjant vis sunkiau būna atrasti saugų prieglobstį, vis daugiau ir daugiau undinių nužudoma, arba jos net pačios miršta nuo vandens užterštumo. Sunku apskritai patikėti, kaip Nereyda sugebėjo taip ilgai išgyventi. Ji buvo viena iš tų retų undinių, kurios kūną nepuošė nei vienas aršios kovos randas, jos plaukai kone švytėjo rūpestingai prižiūrimi, bet tai buvo palyginus menkniekis su jos uodega... Reta undinė turėjo tokią gražią, didelę ir išpuoselėtą uodegą. Kiekvienas žvynas švytėjo netgi ir tamsiausioje naktyje. Baimė, tik baimė merginą išlaikė tokią gražią ir nepaliestą ištisus šimtmečius. Elfas buvo vienintelė būtybė, su kuria undinė palaikė kontaktą ir kuri buvo ne iš vandenyno gelmių, o iš žemės. Kuomet elfas prisilietė, prie undinės šlapių plaukų, ši kilstelėjo galvą šiek tiek į vyrą ir meiliai jam nusišypsojo. Ak, kaip ji buvo pasiilgusi paprasčiausių prisilietimų... iš tiesų, vienatvė merginą pamažu žudė. - Dėl to ir nerimauju, Dielthan... Tavasis pasaulis atrodo žiaurus, - prikando lūpą mergina ir pati pirštais prilietė tamsiaplaukio plaštaką. Sunku patikėti, kaip apskritai jie taip vienas kitu besąlygiškai pasitiki, tačiau elfas buvo vienintelis undinės draugas. Tačiau elfo žodžiai privertė Nereydos veide esančiai šypsenai ištirpti. Jos akys kiek praplatėjo ir mergina sukluso bandydama suprasti ką elfas nori pasakyti. Po jo žodžių, undinė paleido valtį, panėrusi po vandeniu apiplaukė ratą apie valtį ir išniro kitoje jos pusėje.- Ką tuo nori pasakyti? - nesuprasdama pasiteiravo ji. Niekada Dielthan taip nekalbėjo, niekada jis nemenkino vandenyno galios jai girdint. - Mano seserys nebegyvos, Dielthan... Tačiau vandenynas visada bus mano namai. Juk aš gimiau čia gyventi. Kokia undinė be vandens? -klausė elfo, mat nežinojo kodėl jis apskritai užvedė tą temą. Taip, Karibuose darosi vis sunkiau išgyventi, tačiau ar undinė turi kokį nors kitą pasirinkimą? Kur ji kitur dėtis gali?

Guest Guest

2016-12-02, 20:30

Žodžiai, kone nejučia paliekantys rusvas, nukandžiotas vaikino lūpas, plėšė šio širdį į milijonus mažų dalelyčių. Dielthan mylėjo vandenyną, visa širdimi dievino šio bangas ir laisvumą, mylėjo ir Nereidą - tokią naivią, savotiškai primenančią pasaulio nemačiusį, visko bijantį vaiką.. Tačiau toji meilė, kone kasdien vis labiau ir labiau virpinanti jo širdį, buvo neįtikėtinai tyra, galbūt net šventa, tarsi doro vienuolio meilė žmonėms ir pasauliui. Žinoma, elfas buvo vyras, mylėjo ne tik savus, bet ir moteris, mylėjo šiuolaikinį pasaulį, technologijas ir internetą, kone kasdien reklamuojantį ir skelbiantį apie moterų laisvumą, tačiau meilė Nereidai buvo kiek.. kitokia, rodos, neapibūdinama paprastais žodžiais. Žvelgdamas į tas šviesas, tyrumo kupinas akis Rohirzenel nesvajojo apie seksą, negalvojo apie kiek grubesnius, aistros kupinus prisilietimus, juk tas troškimas, jau kurį laiką atkakliai liepsnojantis šio širdyje, nebuvo susijęs su šios kūnu, veikiau atvirkščiai, visa savo elfiška širdimi Dielthan troško jos gyvybės, troško to laisvumo, kurį šiuo metu galėjo pažadėti tik platus ir kiek gąsdinantis žmogaus sukurtas pasaulis. -Nereida, tą ir noriu tau pasakyti. Vandenynas nebe saugus, jau ir dabar krantai kupini žmonių, kupini vyrų, trokštančių viską pakeisti.-Rodos, kiekvienas žodis buvo kupinas kančios, tarsi elfas suvoktų, kiek daug jai reiškia šio žodžiai. Atrodo, dar visai neseniai jis pats paliko gimtuosius namus.. Prabėgo keli šimtmečiai, jis priprato prie nuolat besikeičiančio pasaulio, tačiau dalis jo vis dar troško to laisvumo, vis dar atkakliai ilgėjosi jau, matyt, nebeegzistuojančio miško ir senų, magijos kupinų medžių bei laukų.-Keliauk su manimi.-Visai netrukus vyro balsas nutilo, ištartus žodžius pasiglemžė netikėtai sukilusios vandenyno bangos.-Jie teršia vandenį, jei liksi čia, neišgyvensi. O aš negaliu tavęs prarasti.-Kimus Rohirzenel balsas buvo tylus. Žinoma, jie pasimatydavo kartą, galbūt du kartus į metus, tačiau toji undinė, žibančia uodega plakanti vandenį, buvo geriausia jo draugė, vienintelė mistinė būtybė, sugebėjusi suprasti šio nuoskaudą miškui ir prarastai žemei.-Ten nėra taip blogai, kaip atrodo. Ne visi žmonės tokie blogi.-Sukandęs apatinę lūpą D. tyliai atsiduso. Ištarti žodžiai skaudino jį patį, tačiau šis neketino pasiduoti. Perdaug mylėjo tą smulkų, vandens pridengtą kūnelį, kad leistų jai numirti ar slėptis kažkur giliai vandenyno dugne.

Guest Guest

2016-12-02, 21:18

Nereyda, kuri dar nebuvo palikusi savo undinės uodegos, nuoširdžiai ėmė svarstyti elfo pasiūlymą. Žmogiškasis pasaulis? Ten kur pilna įvairiausių asmenų, tiek žmonių, vampyrų, vilkolakių ir kitokių būtybių? Ar iš tiesų jai ten bus saugiau, negu vandenyne? Undinė panėrė po vandeniu akimirkai palikusi elfą vieną, jai reikėjo pamąstyti, ką pasirinkti: naują gyvenimą žemėje ar lėtinę mirtį vandenyne. Shageiros greitai suprato, kuris variantas naudingesnis jai pačiai, todėl nusprendė sekti paskui elfą. Sprendimo momentu ji tik dar giliau panėrė į vandenį supliauškėjus uodega ir taip aptaškius elfą. Žinoma, ji neperspėjo jo, kad ketina grįžti, skubėjo tiesiog kuo greičiau į vandenyno gelmę pasiimti su savimi vieną daiktą, kuris jai itin pravers žmonių pasaulyje. Undinė grįžo po gerų penkiolikos minučių, jos uodega sublizgėjo vandens paviršiuje neoninėmis melsvomis spalvomis. Mergina plukdė kažką sunkaus tarp savo gležnų, undiniškų rankų. Galiausiai ji priplaukus prie pat valties krašto, įmetė į ją skrynią, kuri nukrito šonu ir pasibėrė įvairiausios prarastos vandenyno gelmėj brangenybės. Išnirusi Nereyda plačiai nusišypsojo elfui. - Kiek pamenu, sakei kadaise, kad šie daikčiukai žmogiškajame pasaulyje yra labai vertingi... - paslaptingai ištarė ji, savotiškai pranešdama, kad keliaus su elfu ir tuomet nužvelgė gana nedidelę valtį. - Atitempk skrynią per valties vidury ir atsisėsk ant jos tvirtai. Bandyk laikyt lygsvarą, pamėginsiu įsiropšti, - perspėjo vyrą šviesiaplaukė ir paskutinį kartą panėrė po vandeniu pasigrožėti savo uodega, kurios galbūt niekada daugiau nebepamatys. Perbraukusi ranka paskutinį kartą per žvynus, undinė atsispyrė ir šoko per valties bortą ant denio. Valtis gerokai susiūbavo, nedaug truko, kad ši apvirstų, tačiau sunki undinė pagaliau buvo sausumoje. Refleksiškai Nereida plakė savo didžiule uodega, ji net nesugebėjo tilpti valtyje, dalis jos buvo už borto. Pamažu tekant vandens lašams nuo jos kūno, ėmė irti gražioji undinės uodega. Iš pradžių pradėjo kristi žvynai. Pakraupusi nuo reginio, mergina gulėdama valties dugne įsikibo į kraštus ir stebėjo, kaip jos didžiausias turtas nyksta akyse. Galiausiai kai pusė žvynų nubyrėjo, nukrito ir pelekai, tuomet plika žuvies oda. Netrukus tarp undinės uodegos likučių galėjai įžvelgti atgimusias naujas, švelnias kojas. Undinė spoksojo į visą tą darinį su pasišlykštėjimu, veidas visas buvo susiraukęs, tarsi tuoj vems, o pirštai atsargiai palietė savo naujas kojas. Šviesiaplaukė nusipurtė, o kai pamatė savo kojų pirštus krutant, pradėjo klykti. - O DIEVE, KAIP ŠLYKŠTU, - sucypė undinė, o akyse ėmė kauptis ašaros. Buvo tokia graži būtybė, o dabar... kažkokios šlykščios ataugos vietoj ištaigingos uodegos. Užsidengusi veidą delnais ir nebegalėdama žiūrėti į tas baisias kojas, Nereyda pravirko tikromis, didelėmis undinės ašaromis.

Guest Guest

2016-12-02, 22:01

Laikas bėgo. Ryškią vakaro saulę netrukus pasiglėmžė įsiaudrinusios vandenyno dangos, švelni tamsa pamažu apgaubė iškilusius kyšulius ir nedidelę, vandenyje siūbuojančią valtelę, kurios viduryje vis dar sunerimęs sėdėjo jaunas, suveltų plaukų niekaip nesusitvarkantis elfas. Paprastai švelniame, besišypsančia jauno vaikino veide šį kartą atsispindėjo nerimas, primerktos tamsios akys atidžiai skrodė pačias vandenyno gelmes. Dielthan nežinojo, ar turėtų laukti, nežinojo, kokio atsako sulauks iš tos smulkios undinės, dar visai neseniai aptaškiusios šviesius vyro drabužius vandeniu. Šiai dingus tarp dangų, elfas pasigailėjo savo žodžių, galbūt šie ją įžeidė? Galbūt pasiūlymas palikti mylimus namus ją įskaudino? Juk jei nebūtų užsiminęs apie kitą pasaulį, apie žmones ir šių papročius, ji būtų išgyvenusi dar kelerius metus. Galbūt sūrus, užterštas vanduo ir suniokotų šios grožį, sužeistų tą žvilgančią, saulės šviesoje net blizgančią uodegą, tuos švelnius, pečius dengiančius plaukus, tačiau ji būtų gyva, būtų kartu su juo, o dabar, žvelgiant į tamsų vandenyną, ateitis buvo nežinoma. Laikas bėgo, nežinia, kiek sekundžių ar minučių šis praleido neramiai besižvalgydamas po vandenį, naiviai tikėdamasis, kad ši sugrįš, galbūt atsisakys, tačiau sugrįš, parodys, kad nepyksta. Ko jau ko, tačiau vaizdo, atsivėrusio priešais šio akis vos po keliolikos minučių, elfas nesitikėjo. Ryški undinės uodega, rodos, dar labiau sušvito, lieknos rankos gniaužė kažką sunkaus, tačiau bangoms užgožiant šios veidą ir įtemptas rankas, Rohirzenel taip ir neįžiūrėjo ką. Tačiau ji buvo čia, išvydus tą ryškią, vandenį skrodžiančią uodegą, elfo širdis nurimo, rusvas lūpas paliko sunkus atodūsis. Ir štai, skrynia, privertusi šio nedidelę valtelę neramiai susiūbuoti, sužibo tiesiai jos viduryje, sutrikęs elfo žvilgsnis, rodos, net kelias minutes praleido žvelgdamas tai į tą milžnišką skrynią, tai į vis dar vandenyje besipliuškenančią moterį. -Nereida, ką, po galais..-Suraukęs antakius šis iškvėpė.-Vadinasi, vyksi kartu?-Rodos, pamiršęs taip ir neužbaigtą mintį, elfas atidžiai nužvelgė smulkų merginos veidelį. Nesitikėjo, kad ši sutiks, tiesą sakant, pasiūlęs vykti drauge buvo beveik įsitikinęs, kad atsisakys, tačiau šios sutikimas, leido jam lengviau atsikvėpti, pagaliau suteikė galimybę patikėti, kad viskas bus gerai ir toji undinė, netrukus prarasianti tą nuostabią uodegą, vis dar bus su juo, nesvarbu, kiek metų prabėgtų. Kiek suraukęs antakius ir atidžiai išklausęs undinėlės paliepimus, elfas iš tiesų prisėdo ant tos skrynios, kiek bijodamas sulaužyti, tačiau tuomet, kai pernelyg ilga moters uodega suplevėsavo ore, Dielthan pirmą kartą apsidžiaugė šios paklausęs. Posakis, kaip žuvis vandenyje, šį kartą įgavo kiek kitokią prasmę. Tamsios elfo akys atidžiai nužvelgė moters uodegą ir papurtė galvą. Neįtikėtina, kokio dydžio gali būti tos nuostabiai atrodančios uodegos. -Na jau, Nereida, nėra jau taip šlykštu.-Stebėjęs, kaip pamažu irsta toji nuostabi uodega, elfas netgi kiek apsidžiaugė išvydęs šios kojas. Bet kas buvo gražiau nei krinantys žvynai ir, tiesą sakant, kiek nepatraukliai atrodanti žuvies uodega. Žinoma, net ir ilgiausios kojos nebūtų prilygusios tai nuostabiai, melsvai uodegai, kokią ši dar visai neseniai turėjo, tačiau atsivėręs vaizdas tikrai nebuvo toks kraupus.-Viskas gerai, pastatysiu tau didelę vonią. Arba baseiną. Galėsi plaukiot kiek norėsi.-Pats suraukęs antakius nuo savo kalbų, vyras tik paglostė merginos galvą. Nežinojo, kaip turėtų šią raminti - juk pats pabėgęs iš miško neprarado tokio neaprėpiamo grožio ataugos, o šio ausys dar ir dabar, prabėgus šimtams metų, buvo kiek smailesnės nei įprasto žmogaus. Tyliai atsidusęs, vyras ėmė segiotis baltus, nuo vandens kiek sudrėkusius marškinius, rodos, siekė suteikti šiai bent kelias akimirkas tylos, siekė suteikti galimybę nusiraminti.-Apsirenk.-Išsinėręs ir kiek susiraukęs, mat vėjas visai netrukus ėmė glamonėti apnuogintą šio odą, elfas atkišo undinei baltus marškinius. Nors šios nuogumas jo ir netrikdė, žmonės krante būtų sureagavę visai kitaip. Juk jie, pagrinde, ir buvo vienintelė priežastis, dėl kurios šis taip ir nelakstė nuogas, o visai nenoromis pirkosi tuos nepatogius ir spaudžiančius žmogiškus drabužius.

Guest Guest

2016-12-02, 22:28

Nereyda niekada nebuvo sausumoje, niekada neteko jai stebėti, kaip yra jos gražioji uodega. Tikriausiai todėl ji tokia didelė ir išaugo, kadangi niekada nebuvo kojomis. Nuleidusi delnus nuo veido, timpčiodama graudžiai lūpą, mergina žvelgė į vietą, kurioje turėjo būti jos gražioji uodega. Tačiau čia buvo tik lipni masė su skysčiais ir žvynais. Undinei nedaug trūko, kad ji dar kartą apsiverktų tokį vaizdą pamačiusi. Kojos jai atrodė baisiai. Rožinės, dvi ataugos, o apie pėdas iš vis nekalba... Jos apskritai šlykščios, ypač tie maži pirštukai. Kam jie apskritai žmogui reikalingi? Sėdėdama ant denio, mergina rieškučiomis graibė masę, kuri buvo anksčiau uodega ir metė viską pro bortą, negalėdama žiūrėti į ką jos brangiausias turtas pavirto. Priedo, jie negalėjo palikti jokių įtartinų pėdsakų valtyje, todėl teko šalinti įkalčius. Kadangi kojomis naudotis nemokėjo, tai viską darė sėdomis, bijodama judinti tas ataugas. Galiausiai kai išmetė tiek, kiek pasiekė, mergina pakėlė akis į elfą. Jo bandymas paguosti nebuvo itin veiksmingas, paprasčiausiai undinei pačiai reikėjo susitaikyti su savo netektimi. - Kas yra vonia ir baseinas? - paklausė mergina nesuprasdama, kokius ten keistus žodžius elfas mini. Undinė nepažinojo žmogiškojo pasaulio visiškai ir nežinojo kaip dauguma dalykų atrodo ar vadinasi. Delnais kiek apvaliusi savo kojas, ji pasižiūrėjo į tiesiamus marškinius ir batus. Gerai, batai ją gundė, nes pėdos iš tiesų buvo labai šlykščios, todėl mergina juos paėmė ir sunkiai, užtrukusi kiek, bet apsimovė. - Padėk man atsistoti, negaliu marškinių apsirengti sėdėdama, - ištiesė rankas į elfą, kadangi niekada nėra vaikščiojusi, jai ta misija pasirodė per daug sudėtinga, kad įveiktų pati. Priedo, kaip ji prisidengs marškiniais tas baisias kojas, jeigu sėdi? Taip, ji galvojo, kad elfas duoda marškinius ją gelbėti nuo to baisaus vaizdo, o ne pridengti krūtinę ar užpakalį.

Guest Guest

2016-12-02, 22:55

Stiprios bangos, lėtai siūbuojančios judviejų valtelę, netrukus nurimo, pranyko ir vėjas, vos prieš kelias sekundes vis dar glostęs įtemptą elfo nugarą. Vargu, ar pati Nereida suvokė, koks gyvenimas šios laukia taip toli nuo vandens, taip toli nuo namų. Žinoma, žmonių pasaulis savotiškai viliojo, gundė, atrodė toks tolimas, nesuprastas, kupinas keistų technologijų ir piktų, amžinai skubančių žmonių, saugūs ir mylimi namai atrodė kur geresni, kur kas patogesni nei gyvenimas su tokiomis keistomis būtybėmis kaip žmonės. Šimtus metų praleidusi vandenyne, Nereida, vargu, ar numanė bent kažką apie žmogiškąjį gyvenimą, ką netrukus ir patvirtino šios tylūs žodžiai. -Aa..-Išgirdęs merginos klausimą, elfas pasimetė. Nežinojo, kaip apibūdinti tokius įprastus žmogiškuosius dalykus, juk pats šių reikšmę suvokė tik tuomet, kai išvydo savomis akimis.-Tai vandens kupinos vietos. Ne vandenynas, tačiau jos privačios, ten niekuomet nebūna nelauktų svečių.-Kreivai vyptelėjęs ir dar kartą pažvelgęs į jau vandenyje plūduriuojančią masę, vyras atsiduso. Sunku vien pagalvoti apie tai, kiek daug ši prarado trokšdama išsigelbėti, juk jokie turtai, brangenybės ar pinigais nepakeis to, ką vos prieš kelias sekundes pasiglemžė alkanos vandenyno bangos.-Turėtum žinoti, jog nuoga vaikščioti ten negalėsi. Žmonės nuogą kūną demonstruoja tik tiems, kuriems jaučia.. potraukį.-Suvokęs, kaip iš tiesų sunku paaiškinti žmogiškuosius jausmus ir poreikius, Dielthan atsistojo. Lengvai pakėlęs mergina ant dviejų kojų, aprengė šiai marškinius ir lėtai užsagstė sagutes. Žinojo, kad undinė gėdos jausmo, greičiausiai, nejaučia, tačiau nenorėjo, kad tie seni, laiką paplūdimyje leidžiantys vyrai išvystų kažką tokio gražaus ir nepaprasto.

Guest Guest

2016-12-03, 00:05

Nereyda nežinojo kas yra gėdos jausmas, todėl jai buvo sunku suvokti kam reikalingi drabužiai. Ypač Karibuose, kur taip velniškai karšta. Su marškiniais buvo velniškai nepatogu, jie nors ir buvo didoki, tačiau vis tiek nebuvo itin komfortiški įpratusiai būti nuogai undinei. - Keisti tie žmonės, Dielthanai... Nesuprantu visiškai, kam šis skudurėlis iš vis reikalingas, - timptelėjo marškinius nuo krūtinės, kurie merginai pasirodė itin nepatogūs. Dar keisčiau buvo stovėti ant kojų, taip stačiai ir žmogiškai. Visą gyvenimą praleidus su uodega, Nereyda nebuvo pratusi prie žmogiškos stovėsenos. Tačiau jai patiko viską stebėti iš aukšto. Pamėgino ji savo kojas pakilnoti rankomis įsikibusi į elfo pečius. Visai neblogai kai laikaisi. Stebėdama batais apautas kojas mergina bandė vaikščioti tai pirmyn, tai atgal, lėtais žingsniukais. - Žinai, o vaikščioti ne taip ir blogai, - sumurmėjo ji paleisdama elfo pečius bet tuo pačiu neatitraukdama akių nuo kojų. Ištiesusi rankas į šalis, kad išlaikytų pusiausvyrą, ji lėtai, atsargiai pavaikštinėjo po valties denį. Gana greitai įprato prie vaikščiojimo, batai visai malonius jausmus kėlė, o kojos po minutės kitos nebeatrodė tokios šlykščios. - Manau, apsipratau, galim plaukti į krantą, - pakėlusi galvą šyptelėjo elfui. Kol dar turėjo laiko, mergina pabirusias brangenybes sudėjo atgal į skrynią, galutinai viską išmetė iš valties, kas buvo likę iš jos uodegos, pasiliko tik vieną didelį žvyną kaip atminimą ir įsikišo jį į kišenę prieš tai nuplovus vandenyje. Kai įkalčiai galiausiai buvo panaikinti, mergina atsisėdo ant skrynios paragindama elfą plaukti iš čia.

Guest Guest

2016-12-03, 14:46

Kone visų mitologinių būtybių, įskaitant ir elfus bei undines, požiūris į pasaulį gerokai skyrėsi nuo paprastų žmonių. Jų netrikdė nuogi kūnai, šių tvirtovėse neegzistavo gėdos ar nejaukumo jausmas, o turtai buvo kaupiami vien dėl kvailo noro pritapti prie tų paikų, gyventi taip ir neišmokusių individų. Juk iš tiesų, žmonės buvo.. kitokie. Jų susikurtame pasaulyje vyravo visai kitos taisyklės, tarsi šie patys būtų siekę įkalinti aplinkinius pačių kvailiausių normų narvuose. -Šis skudurėlis reikalingas tam, kad nepritrauktum nereikalingo dėmesio. Ne visi žmonės tokie malonūs, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.-Tyliai atsidusęs ir primerkęs tamsias akis, elfas dar kartą nužvelgė jau ramų vandenyną. Juokinga, kad jis, taip trokštantis laisvės ir senojo miško, privalėjo aiškinti undinei žmogiškąsias taisykles, turėjo rodyti pavyzdį ir mokyti, nors pats šios kūne ar apnuogintose krūtyse neįžvelgė nieko baisaus. Visgi, karibų salų krantai buvo perpildyti senais, susiraukšlėjusiais vyrų kūnais, Dielthan ne kartą matė, kaip jų šviesios, kiauliškos akutės lėtai nulydi lieknas moterų figūras. Kiek juokinga, tačiau žvelgdamas į vos šio marškiniais pridengtą undinės kūną, elfas nenorėjo, kad jai tektų susidurti, nenorėjo pamatyti šios reakcijos, kai ši supras, jog tie seni, atrodo, vos pajudėti galintys vyrai svajoja apie ją ir jos dailų, liekną kūnelį. -Įprasi. Viskas nėra taip blogai, kaip atrodo.-Nusprendęs, kad merginai bent kol kas nereikia žinoti apie visas žmogaus pasaulio blogybes, Rohirzenel plačiai nusišypsojo. Galbūt ji įpras, galbūt jai net patiks - juk nors ir manė gerai pažįstantis Nereidą, nė nenumanė, koks šios požiūris į tas visas technologijas, kadaise šokiravusias dar gyvenimo nesuvokiantį elfą. -Jei tik tu pasiruošus..-Atsidusęs ir dar kartą nužvelgęs skęstančią šios uodegos masę, vaikinas atsisėdo, apsižvalgė ir po poros minučių vėl patraukė tolimo kranto link.

Sponsored content