Matthew Barthélemy.

Paklauskite pirmo pasitaikiusio praeivio: ar jis prisimena savo pirmuosius gyvenimo metus? Ar jis gali detaliai nupasakoti jį supančią aplinką? Ką jis tada matė? Ką jautė? Ar jis norėtų visą tai prisiminti? Aš trokštu visą tai pamiršti. Trokštu užblokuoti savąją atmintį. Nebenoriu regėti vaizdinių, kuriuos kažkada matė mažasis Metjusas; nebenoriu jausti to, ką kažkada jaučiau ir patyriau.
Gimiau prieš dvidešimt dvjeus metus, pačiame pavasario gale. Riaumojantys griaustiniai nešė žinią, kad vėsius orus pakeis kasdienis saulės švytėjimas, sušildantis po truputėlį bundančią žemę. Mano tylų verksmą užgožė už lango kylanti audra, o ligoninės palatos sienos švytėjo nuo žemėn smingančių žaibų. Ši audra buvo verta dėmesio, bet visų akys ir dėmesys buvo nukreiptas į tokį menką, liesą, baltutėlį mano kūnelį. Mano blausiai melsvos akys tyrinėjo naują aplinką; jos buvo susidomėjusios pasikartojančiais blykčiojimais. Iš jų lėtai tekėjo pirmosios skaidrių ašarų vagos. Tylus niurzgėjimas rodė nepasitenkinimą ryškiu temperatūros skirtumu bei akinančia šviesa, kuri kas keletą minučių sužibėdavo vis ryškiau. Vaizdas pasikeitė. Išvydau savo motiną. Ji verkė. Ji šypsojosi. Aš įsiminiau šią emocijų kombinaciją. Mama buvo laiminga išvydusi mane, laikanti savo pirmagimį. Tai vienas gražiausių mano prisiminimų, kurį galėčiau laikyti savo atmintyje. Netrukus išvydau ir savo tėvą. Mano plaučiai paragavo pirmojo deguonies gurkšnio vos prieš keletą minučių, tačiau aš sugebėjau išreikšti savo emocijas mažame veidelyje. Visi buvome laimingi. Buvome. Štai kas suskaldo šią nuostabią akimirką. Štai kas priverčia mane norėti pamiršti viską nuo pat pirmosios gimimo sekundės.
Mano motina gimė sirena, tėvas – mediumu. Jo kraujas, genai ir amžius užblokavo galimybes gimti pasižymint savybėmis, būdingomis sirenoms, tačiau galingas šios rasės žavėsys, visus pavergiantis žvilgsnis ir dėmesį pritraukianti charizma prasmuko ir tapau dviejų rasių mišiniu. Ilgai netruko, kad jiedu sužinotų kokia mano prigimtis. Jau nuo pat pirmų mėnesių aš žvelgdavau į tuštumą, kvatodavausi; stebėjau kambario kampą susidomėjimo ir smalsumo kupinu žvilgsniu. Aš regėjau tai, ko negalėjo regėti kiti. Sunerimusi motina pranešė apie mano elgesį tėvui ir nusekęs mano žvilgsniu, išvydo mažą mergaitę, kuri neturėjo jokių blogų ketinimų. Tuo momentu nesupratau nei vienos tariamų žodžių esmės. Ir nesistengiau suprasti. Naujoji draugė man buvo maloni, jos šypsena ramino ir šildė, tačiau tą vakarą paaiškėjo, kad Bartelemų šeimoje gimė dar vienas mediumas – vaikas, kuris gebės regėti dvasias, jas priimti į savo kūną ir su jomis bendrauti.
Kūdikiai – maži ir naivūs sutvėrimai. Jie nesupranta jų supančio pasaulio, reikia laiko, kada pradės reaguoti į aplinkos veiksnius, vaizdus, pojūčius. Laikui bėgant aš buvau įbaugintas vaikščiojančių žmonių. Po truputėlį į mano gyvenimą atsėlino baimės jausmas. Tokių dvasių, kaip toji maloni mergaitė, buvo mažai. Vos keletas. Mane sekino jų įkyrus stebėjimas, pranašingi sakiniai, neigiamos emocijos. Jos tarsi siurbė iš manęs gyvastį bei energiją, kurios keturmečiai turi tiek daug. Vaikų dvasios buvo kur kas malonesnės. Jos paliko savo kūnus kai šie buvo dar visai maži, kai jiems terūpėjo žaidimai ir juokas, kai prie jų nebuvo prisilietusi niekinga pasaulio realybė. Atėjo laikas mane mokyti. Imogena. Sena mediumė, treniravusi daug mažų ir silpnų vaikų. Ji išmanė savo darbą, žinojo nuo ko man reikia pradėti. Pasitikėjau tėvo sprendimu ir atidaviau savo likimą į šios moters rankas.
Tamsa. Kraupūs kuždesiai. Migla. Painūs keliai mano pasąmonėje. Veidai. Visi veidai perkreipti skausmo ir nusivylimo. Nuovargis. Kas antrą savaitės dieną mane mokė, kaip naudotis savosiomis galiomis. Mane tai vedė iš proto, mano mažas ir smulkus kūnelis negalėjo atlaikyti viso to sekinimo. Mane be paliovos motyvavo būti stipriam. Tėvas, skausmo kupinomis akimis, žvelgdavo į mano pabalusį veidelį,  žadėjo, kad ateityje būsiu laimingas, stiprus; visą tai patyręs galėsiu viską perimti į savo rankas. Aš galėsiu valdyti savo gyvenimą, savo sugebėjimus.
Man keturiolika. Mano ūgis stipriai šoktelėjo, balsas lūžinėjo, išlikau tokios pat porcelianinės odos, o akys įgavo nuostabų dangaus mėlio atspalvį. Kankinausi vis mažiau. Iš tiesų, prisiminus mano tamsią ir bauginančią vaikystę, dabar gyvenau nuostabų gyvenimą. Gebėjau atskirti dvasias nuo kitiems aiškiai matomų žmonių kūnų; gebėjau valdyti dvasių apraiškas; gebėjau sužinoti reikalingas detales iš praeities ar ateities. Priverčiau tėvą didžiuotis manimi, daugiau nevedžiau mamos iš proto, ji nebegyveno baimėje ir skausme. Su Imogena taip pat buvome artimi, ji man paruošdavo vis naujų iššūkių ir išbandymų, kurių metų išmokdavau vis kažką naujo. Tiesa, viskas nesiklostė taip, kaip norėtųsi. Kartais buvau tragiškai bežengiantis ribą, kurios nederėtų peržengti. Vieną dieną aš smarkiai suklydau.
Ankstyvas paauglystės periodas pasižymi smalsusmu ir užsispyrimu. Buvau kvailys, kad pasidaviau šioms savybėms. Nerandu tinkamų žodžių savo kvailumui apibūdinti. Nusprendžiau praktikuoti savo galią vienas. Be Imogenos. Be tėvo. Be niekeno pagalbos. Tik aš ir didelė sena palėpė, kurioje tik mažas langelis meta šviesos lopinėlį, apšviesdamas lengvai besileidžiančias dulkes nuo kurių man kuteną nosį. Susikaupiau. Pradėjau. Buvo smalsu, kaip išlaikysiu savo paties išbandymą. Neturėjau itin didelio tikslo, tai veikiau priminė nekaltą žaidimą, nuo kurio niekas nenukentės ir viskas greit liausis. Kažkas įvyko ne taip. Nenumaniau kas. Supratau, kad viskas pasisuko ne ta linkme. Atsimerkęs išvydau miglą,  perregimus kūnų siluetus, veidus, kurių bruožų negalėčiau nupasakoti. Išsigandau. Sumišau. Atrodo pamiršau viską, ko buvau mokomas. Ir tą lemtingą akimirką, visiškai ne laiku, pro duris įžengė mano tėvas.
Mano ausyse nuaidėjo kurtinantis, dar niekad negirdėtas, vyro riksmas. Nenoriu pasakoti to vaizdo, kurį mačiau. Nenoriu pasakoti savo jausmų tuo momentu. Nenoriu prisiminti savo balso, rėkiančio tėvo kreipinį. Aš nenoriu savo atmintyje regėti jo kūno, kurį puolė alkanos ir pasiklydusios sielos. Sielos, kurios pražudė mano tėvą. Sielos, kurios atrado šią vietą mano dėka. Padariau tai, ką turėjau padaryti. Užblokavau visus kelius ir mano iškviestos dvasios buvo įkalintos tėvo kūne. Minėtas žaidimas greit liovėsi. Buvau šokiruotas netikėta jo pabaiga. Aplink mane tvyrojo cypianti tyla. Nutilo kankinančio tėvo riksmas. Nustojau rėkti ir aš. Neramių sielų balsai ir klyksmai dingo. Smulkūs moteriški žingsniai, keliaujantys laiptais. Senų durų girgždėjimas. Širdį draskanti motinos rauda.
Mums reikėjo daug laiko atsigauti po šio įvykio. Kai atrodė, kad viskas taisosi, nenumaniau, kad aš vėl pajusiu nepakeliamą širdies skausmą. Tik šįkart kitokį. Aš sutikau vaikiną. Jis leido man atitrūkti nuo visų minčių, kurios mane kankino pastaruosius du metus. Šešiolikmetis Metjusas. Jis buvo gan naivus. Išties žavus, linksmas, turintis savitų charakterio bruožų, kurių aplinkiniai ne itin mėgo. Taip, su manimi reikėjo išmokti bendrauti. Tai daryti stengėsi Etanas. Be proto patrauklus vaikinas, turintis daug būdo savybių, panašių į manąsias. Aš įsimylėjau. Neabejoju, kad jis jautė tą patį. Turbūt tai lėmė mano priešiškumą meilės jausmui. Meilė atitraukia nuo realybės, ji uždeda, kaip aš vadinu, rožinius akinius, per kuriuos matyti vien tik gėris. Jos dėka pro akis prasprūsta daug, itin svarbių ir reikšmingų, smulkmenų. Tampi nepastabus, meilė tave išbalansuoja. Be abejonės, šitaip meilė paveikė ir mane. Viskas būtų puiku, jeigu situacija būtų kiek kitokia. Aš niekad nepajutau Etano prisilietimo, o jis manojo vengė. Turėjau svaiginantį norą prisiliesti prie jo, suglausti mudviejų lūpas ar bent jau gauti galimybę palaikyti jį už rankos. Tačiau man niekad nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti šia prabanga.
Po tėvo tragedijos, mano ir Imogenos santykiai sustiprėjo. Ji padėjo man ir motinai susitaikyti su nelaime, bandė atitraukti nuo kasdienių rūpesčių. Jai tai dažnai pavykdavo. Kad ir štai: vartydami seną ir apdulkėjusį Imogenos albumą, mes aptarinėjome kiekvieną asmenį, esantį pilkšvoje fotografijoje. Buvau susikoncentravęs ties nuotraukomis ir jose esančiais žmonių veidais. Tai man padėjo bent akimirkai pamiršti tėvą ir Etaną. Tiesa, neilgai. Atvertęs tolimesnį albumo puslapį, aš išvydau iki skausmo žinomą veidą. Pilkame fone, keleto žmonių apsuptyje išvydau jį. Mano kūnas suvirpėjo, akys tuščiai žvelgė į fotografiją.
-O! Žiūrėk, Nojau,-moteris žvali, kupina energijos, kreipėsi į mane antruoju mano vardu,-štai čia mano sesers šeima. Ji, jos vyras, dar visai jauna Imogena,-ji lėtai badė fotografiją pirštu, įvardindama kiekvieną, man menkai reiškiantį, veidą,-čia mano sūnėnas. Tau jis būtų patikęs! Kad ir kaip gaila, jis žuvo būdamas vos septyniolikos. Šis įvykis buvo toks netikėtas ir tragiškas. Jis dažnai užsisedėdavo vietinėje bibliotekoje ir vieną naktį iš jos važiuodamas dviračiu, automobilis nepastebėjo jo ir atemė gyvybę šiam talentingui vaikiui.-Lėtai nutęsė, ilgesingai žvelgdama į  laimingą vaikino veidą. –Jei atvirai, jūs abu man itin panašūs savo vidumi,-nusišypsojusi ji atsisuko ir išvydo sustingusį mano veidą.
Po patirto šoko mane ištiko isterija. Per tuos sumautus rožinius akinius, aš nepastebėjau visų reikšmingų smulkenų. Lengvai dvelkiantis šaltis, vos vos perregimas kūnas ir prisilietimų vengimas. Aš pamilau dvasią. Įsimylėjau tai, kas teoriškai neegzistuoja. Jo niekas negali matyti. Tik aš. Aš svajingai žvelgdavau į tuštumą. Desperatiškai bandydavau paliesti orą. Dar vienas skaudus smūgis į mano jausmus. Dar vienas išgyvenimas. Dar keletas metų, kuriuos teko paaukoti emociniam stabilumui atstatyti. Negalėjau patikėti savo neatodairiškumu ir netikėtai atsiradusiu naivumu.
Mano gyvenimo istorija verčia mane suabejoti. Prisiminus visus skaudžius įvykius, pakeitusius mano likimą, susimąstau. Galbūt visą tai prisiminti nėra taip blogai? Man pasidaro graudu, mane apima šlykštus liūdesio ir kaltės jausmas. Negaliu pakęsti tokių emocijų. Bet kitą vertus, tai primena kaip aš tapau stipriu.
Man dvidešimt dveji. Esu visiškai kitoks, nei prieš šešerius metus. Perkopęs savo dvidešimtmetį, supratau esąs visiškai kitas vaikinas. Esu narcizas – pripažįstu – dažnai elgiuosi savanaudiškai. Kadangi esu nepastovus, mėgstu itin dažną ir įvairią vaikinų kompaniją. Sakydamas įvairią, turiu omenyje vis kitą vaikiną kasnakt. Esu patenkintas gyvenimu, kokį susikūriau per keletą metų. Man nebereikia Imogenos pagalbos, viską kontroliuoti galiu pats. Verta paminėti, kad manęs nebekankina paranormalūs reiškiniai. Pažįstamų žmonių siluetai surengia savo pasirodymą tik reikalui esant. Jos praneša svarbias žinias ar perspėja dėl ateities.
Mano gyvenimas taip pat nėra pastovus. Gyvenimas kiek pasikeis, kai į Sietlą atvyko mano brangioji pusseserė, kuri nuo šiol gyvens kartu su manimi. Be to nežinia, kaip pasikeis mano gyvenimas, jeigu laiku nesustabdysiu savo kylančių jausmų.
Visuomet naiviai maniau, kad praeities įvykių dėka aš tapau stiprus. Tačiau aš net nenumaniau, kad jam įžengus į mano gyvenimą, jis sugebės man parodyti realybę, kurioje iš tiesų buvau silpnas.
Niekad nesitikėjau, kad atrasiu jėgų išsižadėti savo arogantiškumo ir savimeilės. Niekad nemaniau, kad mano širdis atgis ir kiekvienas dūžis bus skirtas jam. Visa tai turėjo tapti tik vienu vakaru, galbūt dar vienu susitikimu, tačiau bet kuriuo atveju privalėjau suskaldyti vaikino širdį. Tokių veiksmų ir ėmiausi. Nepasiduodantis, įžvelgiantis manyje nepaaiškinamo gėrio, jis vijosi ilgais pirštais į ploną vilties giją. Man atvertą, lėtai plakančią širdį aš negailestingai plėšiau ir draskiau, trypiau ir maišiau su purvu. Vos pažvelgęs į Gabrielį jusdavau tą seniai užmirštą virpulį krūtinėje. Galbūt prisiminimai buvo išblukę, tačiau šis jausmas buvo stipresnis. Jis vertė mane jaustis silpnu, bejėgiu, nemokančiu tinkamai elgtis su nuoširdžiais jausmais. Mėgindamas išvengti šios atsakomybės tapau dar šaltesniu. Tiksliau, mano veidą puošė šaltumo kaukė - širdis šilo, meilė jau buvo pradėjusi leisti savo šaknis. Ji šaknijosi vis giliau ir tvirčiau, todėl vis rasdavau dingsčių pamatyti Gabrielį. Grioviau jo gyvenimą ir asmenybę, bandydamas nuraminti save. Savanaudiškas elgesys. Sulig šia mintimi aš pradėjau jausti kaltės jausmą. Mano sąžinė atbudo. Jaučiau atsakomybę. Į mano rankas buvo patikėta širdis, kurią turėjau saugoti nuo visų menkiausių neigiamų gyvenimo veiksnių.
Beprotiškai įsimylėjęs suvokiau esąs tik menkas, silpnas vaikinas. Niekad nepajutęs tikros meilės, net negalvojau jos pažinti. Rinkausi lengviausią kelią: skaudinau vaikinus, nežinodamas ką tai reiškia. Vos per pusmetį mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Dariau daug klaidų, kurios galėjo būti lemtingos. Rizikavau mudviejų gyvenimu. Rizikavau prarasti viską, ką turiu dabar. Tačiau sugebėjau atverti savo širdį, išduoti slapčiausias paslaptis, dalintis mintimis. Sugebėjau pajausti ir tai parodyti. Tik dabar suprantu, kad gyvenau švaistydamas savo gyvenimo laiką veltui.
Jį pažinęs aš pradėjau gyventi.
Tačiau praeitis nelieka savo vietoje. Ji seka mane ir priverčia suklupti, pasiduoti bei rizikingai elgtis. Tačiau jo viltys mane motyvuoja. Niekad netikėjau šiais pasakojimais, kai gali stiebtis aukščiau kito žmogaus dėka. Jei nebūtų jo - būčiau niekas. Niekad nesuprasiu, ką esu padaręs tokio gero, jog nusipelnyčiau Gabrieliaus. Nusprendžiau žengti didžiulį gyvenimo žingsnį, įrodydamas, kad jokio kito asmens neįsivaizduoju greta savęs.