Įėjimas/ išėjimas/ galinis kiemas

Guest Guest

2017-01-27, 16:17

Guest Guest

2017-01-28, 23:15

Visą kelią namo tamsiame automobilyje vyravo nejauki tyla. Tamsiomis akimis pro langą stebėdamas nuolat besikeičiančius vaizdus, Luciano, rodės, buvo paskendęs savo galvoje, savo mintyse ir savotiškame skausme, kuris tarsi grandinė sukaustė šio tvirtą kūną. Jis nepyko ant Lizos. Žinoma, galbūt tuos metus ir praleido kiek nusivylęs, kaltindamas save ir faktą, jog pasidavė viduje kilusiam geismui, bet jis nepyko. Tik dabar, šios kompanijoje pastebėjus kitą, gerokai vyresnį vyrą, sirenos širdis tarsi sustingo, apsitraukė storu ledo sluoksniu. Sorrentino nenorėjo jo skaudinti. Konstantinas pasirodė kaip visai padorus vampyras - gynėsi, mokėjo išlaikyti tolygu balso tembrą, sugebėjo nepritraukti nereikalingų žingsnių, tačiau faktas, kad Liza pasirinko jį vietoj jo, žmogaus, kuris bene visą šios gyvenimą buvo šalia, skaudino. Gal Piero ir stengėsi to neparodyti, tačiau tvirtai sukąsti dantys ir žvilgsnis, vengiantis pažvelgti į priekyje sėdinčią tamsiaplaukė, išdavė viską. Tik tamsiam automobiliui sustojus prie ganėtinai prabangiai atrodančio pastato, kažkas pasikeitė. Giliai įkvėpęs italas atsiduso, rodos, visu kūnu palinko į priekį, kažką tyliai bene negirdimai sušnabždėjo vairuotojui ir, regis, nė nesusimąstęs padavė šiam nemažą pinigų sumą. Tikėjosi, jog tamsiaplaukis, į kelią susitelkęs vyras laikysis savo pažadų. Galbūt naivu, tačiau Lizai būnant taip arti, Luciano netruko suvokti, kad prireiks laiko. Laiko tam, kad išsiaiškintų viską, tam, kad sužinotų, kas po galais dedasi. Jau vien prie teatro tvirtas sirenos kūnas virpėjo iš noro žudyti, pralieti tirštą vampyro kraują ant šaltų grindų, tačiau net prabėgus tiek laiko, Liza jam vis dar rūpėjo. Galbūt ne taip, kaip jis norėtų - po viso šito vyras buvo pasiryžęs palaikyti dukters/tėvo santykius, jis nežinojo jos ir Konstantino santykių. Nežinojo, ar gali žudyti jį nesukeldamas dar didesnės jaunosios Sorrentino pykčio bangos. Juk vis dėlto, net jei ši pabėgo, niekas nepasikeitė. Jis vis dar legalus jos globėjas ir, net jei tai reikštų, kad jis privalo užgniaužti visus savo jausmus, Sorrentino buvo šimtu procentu pasiryžęs palaikyti bent minimaliai draugiškus santykius su ja ir su jos.. mylimuoju. Jei toks žodis tiko apibūdinti vyrą, kurio buvimas arti, rodos, vertė ją jaustis nemaloniai. -Iš tiesų nežinau, ar man verta čia pasilikti.-Tik išlipus iš tamsaus automobilio, italas atsitiesė, atgalia ranka nubraukė ant kaktos užkritusias tamsių plaukų sruogas ir įdėmiai nužvelgė Lizą.-Jei nori kalbėtis, aš sutinku. Ir, jei esi laiminga su.. Konstantinu.-Išspaudęs nedidelę šypseną, it siekdamas parodyti, jog visai nepykta, Luciano atsiduso.-Pasistengsiu jį toleruoti. Ir vis dėlto, jei nenori kalbėtis apie tai, kas nutiko.. Manau, turėčiau vykti į viešbutį. -Šaltas sirenos balsas buvo lygus it stiklas. Ilgi metai praktikos privedė prie to, kad jis lengvai tvardė savo jausmus, emocijas, o dabar, stebėdamas nusiminusį podukros veidelį, šis nenorėjo dar labiau jos nuvilti. Tik tyliai atsikvėpęs ir pirštais sulyginęs ant juodo švarko susimetusias raukšles, Piero sukando dantis ir kilstelėjęs tamsius antakius nužvelgė ganėtinai didelius namus.

Guest Guest

2017-01-28, 23:47

Konstantinas buvo dvilypis. Jis galėjo atrodyti gan malonus bei padorus tipas, tačiau tiesa ta, jog vampyras nebuvo pats geriausias mokytojas, tuo labiau pats geriausias kūrėjas. Vyras puikiai, netgi aiškiai žinojo Lisos nuomonę apie jį, ji, galima sakyti, pačią pirmą dieną ją išrėkė jam į veidą. Tuo labiau, jis kuo puikiausia žinojo, jog mergina nenorinti būti su juo. Ji negalėjo pakęsti Konstantino prisilietimų, su kiekviena diena ji jo nekentė vis labiau, o jis sugalvodavo vis originalesnių bausmių už Lisos nusižengimus. Ji jau suvokė, kas jos laukia šį vakarą, kai Konstantinas grįš namo. Nebūtų nustebusi, jei asmeniniui vairuotojui jau būtų duota užduotis iki vakaro laikyti merginą uždarytą rūsyje. Tiesa, turbūt jam buvo duota kita užduotis – saugoti, jog Lisa nesugalvotų pabėgti, kaip tai bandė padaryti kelis kartus. Ypatingai dabar, kai jai kelyje „pasipainiojo“ giminaitis. Tikėtina, jog Konstantinas būtų užmušęs Luciano, jei iš pradžių būtų sužinojęs apie jo egzistavimą. Planas pasikeitė. Galbūt jis jį užmuš šįvakar, nes tikėtina, jog vampyras pakvies Piero likti nakčiai ir....visos tos mintys sukosi merginos galvoje ir atrodė, kad jai trūksta oro. Ji kvėpavo trūksmingai, greitai ir neramiai. O ir atrodė, jog nežino, kur dėti rankas ir ką su jomis daryti, nes jose neramiai glamžė ir sukiojo nosinaitę, kurią išsitraukė iš delninukės. Išlipusi prie milžiniškų namų durų, Lisa jau ketino patraukti akmenimis grįstu takeliu, kai išgirdo Sorrentino žodžius. Ir ją užplūdo toks nežmoniškas įsiutis, jog kai atsisuko, akys vos ne sužaižaravo tuo pykčiu. Priėjusi prie Luciano ji net nesusimąstė ir trenkė šiam antausį, kurio turbūt galimai gailėsis. - Čia už „tėvą“. Ir jų bus daugiau, jei šnekėsi tokias nesąmones, - sušnypštusi ji iškėlė antakius ir sarkastiškai nusivaipė, kai vyras pavartojo „laiminga“ ir „Konstantinas“ viename sakinyje. Apsidairiusi ji tiesiog papurtė galvą. - Tu girdi, ką tu šneki? Aš viso to nepasirinkau, Piero. Nepasirinkau viso šito. Žinai, kiek kartų bandžiau iš čia pabėgti? Ar bent nutuoki? Ne, nes tau nusišikt. Tu pamatai mane su kažkokiu tipu ir iškart sugalvoji kažką panašaus, jog tave iškeičiau į jį ir esu siaubingai laiminga, - sumosavusi rankomis ore ji ėmė blaškytis, dėliodama mažus žingsnelius, vaikščiodama pirmyn atgal lyg įkalintas žvėris. Išvydusi vyro šypsnį, atrodo, ji visai pasiuto. Nežinia ar įniršis, ar neviltis privertė ją balsu suurgzti. Tačiau išgirdusi, jog Luciano nori rinktis viešbutį, kaip savo buvimo vietą, nurimo, sustojo, tarsi ėmė mąstyti. - Viešbutis galbūt ir gera idėja. Tu supranti, jog turi dingti iš čia, tiesa? Nes jis tave nudės pirmai progai pasitaikius. Turi dingti iš Italijos. – atsisukusi į Luciano mergina akimis bėgiojo aplink jo veidą, bandydama vėl į atmintį sugerti jo bruožus, kad turėtų ką atsiminti.

Guest Guest

2017-01-29, 13:46

Kaip nekeista, tačiau tamsiomis akimis stebėdamas pakankamai ištaigingus namus, Luciano nebijojo. Gal buvo naivu ir kvaila tikėtis, kad lygioje kovoje sugebėtų nugalėti Konstantiną, tačiau tvirtas sirenos kūnas juk ir buvo skirtas kovoms. Galbūt taip ir neatrodė, tačiau platūs vyro pečiai, didingas stotas ir nežemiška jėga buvo sutverti žudyti, kankinti, tarsi pats Piero gyvenimas egzistuotų tik tam, jog jis naikintų visus, nejučia pasipainiojusius tamsiame šio kelyje. Vampyras ar ne, šio įdukrą pasisavinęs padaras jam nebuvo kliutis, veikiau atvirkščiai - į netrukus pasitraukusį Konstantiną Sorrentino žiūrėjo kaip į pramogą, žaisliuką, kuris pats savo noru įžengė į aptemusį, įsiūčio kupiną italo gyvenimą. Žinoma, incidentas, dar visai neseniai sudrebinęs grindis greta kino teatro durų, galėjo sukelti kiek kitokį įspūdį, tačiau sirena dėl to nesijaudino, gal net kiek džiūgavo, jog visai netrukus gaus galimybę parodyti, ką iš tiesų moka. Daugiau nei šeši šimtai metų šioje žemėje išmokė dalykų, apie kuriuos dalis kitų būtybių nė nenumanė. Juk vis dėlto, neįprastas sirenos gyvenimo būdas turėjo ne tik minusų, bet ir išskirtinių pliusų - dalykų, su kuriais, vargu, ar būtų sugebėjęs susitvarkyti nieko dėtas vampyras. -Tu ir esi mano dukra. Patinka tau tai ar ne, aš vis dar tavo globėjas.-Nors jaunos moters smūgis sudrebino tamsią vyro širdį, lygus šio balsas to neparodė. Lieknais pirštais surakinęs merginos riešą, tarsi siekdamas įsitikinti, kad ši nenuspręs dar kartelį jam trinktelėti, tamsiaplaukis tik kilstelėjo antakius, atidžiai nužvelgdamas nusivylusią, drauge su pykčiu sumišusią Lizos išraišką.-Liza, ko tu iš manęs nori?-Šį kartą tylus Luciano balsas nebebuvo šaltas, veikiau nusivylęs. Ne tiek pačia mergina, kiek juodu supančiu pasauliu, Italija, faktu, jog kadaise toks nuostabus likimas pasisuko tokia nemalonia vaga.-Prabėgo metai. Aš tau skambinau, išnaršiau kiekvieną suknisto pasaulio kampelį, o atvykęs į Italiją radau tave su kitu vyru. Ko tu tikiesi? Kad aš apsidžiaugsiu? Pasveikinsiu? Nežinau, ar esi laiminga. Ir negalėčiau žinoti, nes nuo paskutinio mūsų pokalbio prabėgo daugiau nei suknisti metai, per kuriuos nesiteikei man nė vienos žinutės. Nekaltink manęs dėl savo pasirinkimų.-Giliai atsikvėpęs, Luciano galiausiai atleido merginos riešą ir žengė žingsnį atgal, žvilgsnį nukreipdamas kažkur į tolį, į dangų, tarsi tikėdamasis iš ten pasisemti ramybės. O jam jos trūko. Rodos, visas kūnas pulsavo iš pykčio, iš nevilties, tačiau jis tvardėsi. EIlinį kartą nesiryžo žengti žingsnio, galėjusio amžiams pakeisti dviejų atskirų širdžių likimus. -Liza, nemanau, kad tu žinai, kas aš esu.-Išgirdęs šios žodžius Piero tik tyliai nusijuokė ir pakreipė galvą. Matyt, negalėjo patikėti, kad toji išvaizdi, jauna moteris vis dar buvo tokia naivi.-Aš sutvertas žudyti. Konstantinas,-It tyčia pabrėždamas šio vardą, vyras vėl prabilo.-Man nereiškia nieko. Jis tik vampyras. O mums, manau, derėtų pasikalbėti.-Galiausiai vėl nukreipęs žvilgsnį moters link, Luciano tik kilstelėjo antakius bei sukando dantis. Vis dar negalėjo numalšinti to keisto pykčio, užliejančio bene kaskart, kai pastebėdavo šios nusivylusį žvilgsnį.

Guest Guest

2017-01-30, 11:00

Na, Lisai tai neatrodė kaip žaidimas, tuo labiau, kai žinojo, jog Konstantinas tikrai neketintų kovoti sąžiningai prieš Luciano. Jis turbūt pasikviestų kelis savo darbuotojus, kurie yra vilkolakiai – taip, Konstantinas net nekenčiamiausią vampyrų rasę pasisamdęs kaip savo darbuotojus – ir tik tada imtųsi sirenos. Pirmiausia turbūt lieptų deramai išbalansuoti Piero kovoje, o kai šis būtų praradęs budrumą, pats jį pultų. Nesąžiningas žaidimas visada buvo stiprioji Konstantino pusė. Tiesa, kovoje vienas prieš vieną jis taip pat atrodydavo neblogai, juk kelis šimtmečius jau trynėsi ant žemės, bet vampyras nemėgo lygios kovos, tai Lisa jau išsiaiškino. Kad suvaldytų savo sukurtą vampyrę Konstantinui teko paaukoti kelis savo darbuotojus. O tam, kas vėliau laukė merginos...na, galima pasakyti tik tiek, jog tą naktį ji ilgai prisimins ir ne iš gerosios pusės. - Leisk priminti, jog nelabai elgiesi kaip įprastas globėjas, - truktelėjusi ranką į save susiraukė, kai vyro pirštai surakino jos riešą. Vidiniai jos demonai tik ir reikalavo Piero išdraskyti akis, tačiau Lisa puikiai suprato, jog tai kalba paprastas pyktis, kuris po kelių minučių nuslūgs. Nežinia dėl ko labiau ji pyko – dėl to, jog jis prisistatė Konstantinui kaip jos tėvas ar dėl to, jog išvis pasirodė. Bet iš kitos pusės galvojant – kaip ji būtų jam pasirodžiusi, jei būtų ištrūkusi iš vampyro valdžios? Kaip būtų galėjusi pažvelgti į akis? Juk net ir dabar siusdama ji praktiškai nesugebėdavo išlaikyti ilgo akių kontakto su Luciano, nes jautėsi savotiškai jam nusikaltusi. Juk pabėgo nieko nepranešusi ir kaip tik tą naktį, kai jie... - Aš mačiau kaip tu užmušei moterį. Kaip tu ją išmėsinėjai viešbučio kambaryje tą pačią naktį, kai mes...ar tu galvojai, jog pasiliksiu su tavimi tada, kai tai pamačiau? Ar bent nutuoki, kaip tada aš išsigandau? – pagaliau pasiryžusi pažvelgti į Luciano veidą, įrėmė savo kaip niekad tamsias akis į jo veidą. Sunkiai atsidususi ji nežymiai prilietė ranka šio skruostą ir suraukė antakius. Lisos naujai atrasta galia dar buvo sunkiai valdoma, tačiau ji lengvai galėjo perduoti savo prisiminimus arba bent jau jų nuotrupas asmeniui, ką dabar ir padarė. Gerai, jog jais bent jau nebuvo galima perduoti emocijų, tačiau prisiminusi, kaip tą naktį susmukusi ant grindų ji pravirko, Lisa atitraukė nuo Piero ranką, tarsi būtų nusideginusi. - Tik vampyras? Nuvertini jį, Piero. – tarstelėjusi ji pažvelgė į vieną iš Konstantino darbuotojų, kurie jau stovėjo už vyro nugaros. Persibraukusi ranka per plaukus ji griežčiau žvilgtelėjo į juos, tačiau tai nieko nereiškė. - Panele, JIS prašė, jog aprodytumėte svečiui namus. Ponas grįš už geros valandos, - žemas, gergždžiantis balsas nutraukė tylą. Linktelėjusi Lisa tik tvirčiau suspaudė lūpas. Vėliau žvilgsnį vėl nukreipė į Luciano. Jei jos širdis vis dar plaktų, tai šiuo metu merginą galimai būtų ištikęs infarktas. Nors ji ir stengėsi elgtis ramiai, tačiau buvo labai sunku tvardyti kai kurias emocijas, kurias jautė, pažvelgiant į vyrą.

Guest Guest

2017-02-12, 21:02

Luciano jos ilgėjosi. Žinoma, prabėgo pernelyg daug laiko, kad šis tą pripažintų balsu - pripažintu, jog taip karštai išsiilgo moters, sava valia pabėgusios iš šio tamsaus gyvenimo. Ir vis dėlto, stovint kažkokio nepažįstamo vampyro namuose, stebint, kaip nejaukiai jaučiasi toji vienintelė kadaise tikrai mylėti moteris, Piero, rodos, prabudo iš gilaus, varginančio sapno. Tiesa, kartu prabudo ir tyra neapykanta, kažkas, kas kadaise ir tapo šio žudynių priežastimi, kas privedė jį prie tapimo tuo, koks jis yra dabar. Juk kadaise ir pats Sorrentino buvo jaunas, buvo naivus, aklai tikėjo, jog šioje žemėje neegzistuoja blogis, neegzistuoja toji neapykanta, kuri dabar, nuo šio jaunystės prabėgus bene šešiems šimtams metų, aistringai bei nesuvaldomai liepsnojo šio per stipriai besidaužančioje širdyje. Ta diena, kai Liza taip netikėtai išnyko iš šio gyvenimo, pakeitė viską. Nors daugybė metų Piero stengėsi susivaldyti - stengėsi net tuomet, kai ši pabėgo - kažkas šio viduje apsivertė aukštyn kojomis, rodos, prižadino pernelyg greitai išprovokuojamą žvėrį, prižadino padarą, kurio suvaldyti negalėjo net jis. Pažadino kažką, nuo ko sirena bėgo metų metus. -Ir vis dėlto, globėjas.-Sukandęs dantis Luciano tik lėtai užsimerkė. Vėl būnant šalia jos, suvokiant, jog privalo susilaikyti, kūną purtė savotiškas skausmas, netikėtumas. Bene metus nerimavęs dėl šios gerovės, visu kūnu troškęs šios prisiletimų ir bučinių, Piero nė nenumanė, jog bus taip sunku, kai jie vėl susitiks. Nenumanė, kad bėgant laikui Liza tik dar išgražės, pasikeis. Dabar, žvelgdamas į tamsių plaukų apgaubtą moters veidą, Sorrentino nebematė šios motinos. Tiesą sakant, tamsios sirenos akys pastebėjo šį tą daugiau, šį tą, ko niekuomet taip ir nesugebėjo išvysti šios mamos akyse. Ir vis dėlto, tvirtai sukandęs dantis, Piero laukė. Pats nežinojo ko, galbūt sugrįžusio Konstantino, galbūt tos akimirkos, kai kadaise podukra vadinta moteris vėl prabils, savais žodžiais dar labiau sugniuždydama šio tvirtą stotą. -Galėjai palaukti. Po galais, Liza, tu nė nenumanei, ką aš darau. Pamatei ir pabėgai, nė pagalvojusi, kad galėjai pasiklausti, pasiteirauti.-Tylus Sorrentino balsas vis dar buvo pernelyg ramus, tik tamsiose sirenos akyse sužibo kažkas kitokio. Galbūt pyktis, kuris ilgais savo čiuptuvais pamažu sukaustė tvirtus sirenos pečius.-Klausyk, Liza..-Giliai įkvėpęs, o plačius delnus sugniaužęs į kumščius, Luciano vėl prabilo.-Konstantinas man neįdomus. Visiškai. Aš čia tik dėl tavęs, tad tik tark žodį ir iš čia išvyksime. Joks Konstantinas ar.. Jo pakalikai..-Akimis nulydėjęs netrukus nutolusį vyrą, Luciano kreivai nusišypsojo.-Man nesutrukdys.

Guest Guest

2017-02-14, 09:06

Lisai buvo sunku. Pradžioje ji negalėjo patikėti, jog gyveno su tokiu žmogumi, bet kiaulystės dėsnis – dabar ji gyveno su dar žiauresniu ir kraujo ištroškusiu vyru. Ji, kaip ir būdinga moteriai, niršo ant visos vyrų giminės, jog jie visada patys nusprendžia, kas jiems geriausia ir padaro tai, nesvarbu, jog galbūt kiti žmonės kentės arba nesutiks su jų nuomone. Lisa nepasirinko naujo gyvenimo, naujos egzistencijos, būdama vampyre. Konstantinas ją rado leisgyvę kažkur nuošaliau ir nusprendęs, jog taip bus geriau jam (vienaip ar kitaip, jam trūko moteriškos kompanijos), tiesiog pavertė merginą vampyre, tuo pačiu apribodamas jos laisvę. Vienaip ar kitaip Lisa net nebūtų galėjusi pasprukti, nes kūrėjo žodis vienaip ar kitaip reiškė daug ir darė didelį poveikį. Dėl to Konstantinas net neketino jos „išlaisvinti“ – juk tada mergina nebūtų tokia paklusni. Tiesa, pyktis jie pykdavosi kaip šuo su kate, bet vėliau vyras už tai atsiimdavo. Juk kankinimai būdavo vienas iš jo „arkliukų“. - Būtų kur kas geriau, jei juo nebūtum... – burbtelėjusi panosėje mergina atsiduso, sunerdama rankas ant krūtinės. Ji nenorėjo pasakyti, jog Lisai nereikia Sorrentino. Tiesiog ją visada erzino tas faktas, jog ji turėtų į jį žiūrėti kaip į tėvą, ko, pripažinkim, niekada nebus. Taip ir dabar ji norėjo pasakyti, jog jau geriau nebūtų tų apribojimų, keistų visuomenės normų, kurios stabdytų ar dar kitaip draustų Lisai jaustis taip, kaip dabar jautėsi. Apskritai, ji jau būtų seniausia apsivijusi Luciano kaklą ir prie jo prisiglaudusi, veidą paslėpdama kaklo linkyje, tačiau kažkodėl manė, jog šis turintis atsiprašyti jos už tai, jog vyras nepasakė apie savo prigimtį, kai buvo laikas. Jog ji keturiolika metų gyveno su žmogumi, kuris net nėra žmogus. - O ką tu darei? Nes tai labiau priminė skerdynes, nei mielą pasiglaustymą. Žinai, netgi būčiau kažkaip ramiau susitaikiusi su tuo faktu, jog eini per moteris, negu tai, kad jas žudai be reikalo. – pakėlusi akis Lisa tik dar kartą atsiduso. Vienaip ar kitaip, per vėlu kažką aiškintis. Senos žaizdos išlindo į paviršių ir mergina jautėsi pažeidžiama. Ji ir buvo pažeidžiama, kai šalia buvo Sorrentino. Ir Konstantinas tai žinojo. - Manai, jog viskas taip paprasta? Konstantinas, kaip kūrėjas, niekada manęs „nepaleido“. Tas ryšys nutrūksta tik jei jis mirs, arba kai jis pats sugalvos mane paleisti. – ironiškai šyptelėjo ji pasisuko profiliu bei mostelėjo namų link, taip pasiūlydama Luciano užeiti. Pati iš lėto ėmė žingsniuoti akmenimis grįstu takeliu, nusiėmė aukštakulnius į vieną ranką, kita ranka pasikėlė suknelę ir nužingsniavo link stiklinių durų. Jas atsidariusi iškart atsidūrė erdvioje ir minimaliai baldais apstatytoje svetainėje.

Sponsored content

» Kiemas/Įėjimas/išėjimas
» įėjimas/išėjimas
» įėjimas/išėjimas