Mažasis koridorius

Vos išaušo naujos dienos rytas, Ula paėmė į rankas maldaknygę. Mergina į savo paprastučius ritualus žiūrėjo labai kruopščiai ir viską atlikdavo nepriekaištingai bei laiku. Atsikėlusi šeštą valandą kaip visuomet buvo pratusi, atsiklaupusi prie lovos sukalbėjo poterius, tuos, kuriuos kiekvieną rytą reguliariai išsakydavo. Kalbėtis su Dievu buvo svarbi akimirka, todėl susikaupusi ir kaip visuomet atsipalaidavusi, mergina dėliojo puikiai žinomus žodžius mintyse juos tiesiogiai siųsdama Jam. Tarp pirštų lengvai spausdama auksinį kryžių neilgai trukus palenkė galvą ir ištarė paskutinį žodį visas maldas užbaigiantį ir apibrėžiantį. Po to sekė įprastiniai veiksmai, nusiprausė, apsirengė savo abitą ir pasiklojusi lovą bei uždariusi langą išėjo iš kambario. Ulai kiekviena diena šioje šventovėje buvo tarsi niekada nesibaigianti dovana. Išorinis pasaulis mergaitės negundė, vykdydama šventą pareigą širdyje jausdama pašaukimą, gyveno gyvenimą taip, kaip verta kiekvienam. Atrasti būdą kaip jausti pilnatvę ir tai daryti kasdien - yra šventa. Spausdama prie krūtinės savo nedidukę bibliją iš kurios vos tik kyla dvejonės dėl vienokių ar kitokių dalykų semiasi išminties ir patarimo bei mažuoju koridoriumi patraukė link koplyčios. Eidama siauru koridoriumi negalėjo atsigrožėti jo šonuose kabančiais paveikslais ir kokie šie nuostabūs buvo. Ir jie, ir visa tai kas čia išliko pastovaus ir nesikeitė labai ramino ir kėlė šypseną čia gyvenančiai Sarai.

Būtent tokiais rytais kaip šis, kai saulei dar nepatekėjus tamsiaplaukė išgirsdavo vienuolių maldas ir lėtus žingsnius virtuvės link, ši kaip niekada gailėjosi savo gyvenimo pasirinkimo. Gailėjosi, kad atsisakė neįtikėtinai ilgų, tingių rytų ir skanaus maisto, gailėjosi, kad atsisakė akivaizdaus vyrų ir moterų dėmesio, tačiau net tai nebuvo blogiausia. Puiki demonės klausa girdėjo viską, kas vyksta ganėtinai dideliame pastate, tačiau viską nustelbdavo vienos smulkios, rodos, dar visai nekaltutės vienuolės balsas. Kiekvieną rytą. Kiekvieną vakarą. Po galais, net dienomis Raven galėdavo girdėti, kaip netoliese esančio kambario savininkė tyliai šnabžda biblijos tekstus vietoj to, kad apraudotų prarastą jaunystę. Būtent dėl tų prakeiktų maldų, tamsiaplaukė keldavosi kiekvieną rytą. Kiekvieną rytą užsitempdavo ilgas, tinklines kojines, apsiaudavo aukštakulnius, o putlias lūpas nudažydavo kruvinai raudona spalva. Senos vienuolės jau buvo pripratusios prie vis beiskeičiančio Montero stiliaus, netgi pats kunigas nebeprieštaravo šios elgesiui, o vis besikeičianti tamsiaplaukės apranga, regis, stebino tik tą šviesiaplaukę, neįtikėtinai primenančią visus tuos mažus mielus angeliukus, pavaizduotus ant atvirukų, kurios vienuolės vis dar siųsdavo namo. Nepaslaptis, kad vienuolių apranga - pernelyg konservatyvi, nesikeičianti jau ilgus metus, tačiau smulkus kambario kaimybės kūnas tiesiog skęsdavo pernelyg dideliuose apdaruose, o ši, rodos, tuo tik džiaugėsi. Raven negalėjo tuo patikėti. Jokia nepilnametė neturėtų to vilkėti savo noru. Jokia. Taigi, šį rytą, kaip ir kiekvieną kitą, išgirdusi šviesiaplaukės kambario duris prasiveriant, pakilo ir Raven.
-Sese!-Ištrūkusi iš kambario kaip tik tuomet, kai Ula nutolo kelių metrų atstumu, demonė išspaudė plačią šypseną ir suspaudė kruvinas lūpas.-Galbūt gali parodyti savo bibliją Negaliu rasti savosios.-Greitu žingsniu pasivijusi tolstančią figūrą, Eve mirktelėjo ir lėtai nužvelgia abatu pridengtą šviesiaplaukės figūrą. Ir vėl. Rodos, pastaroji tikrai neturėjo jokios fantazijos arba, neduok Dieve, iš tiesų gerbė tų ilgų, nuobodžių ir netgi erzinančių drabužių stilių.

Ula dėliodama žingsnius tyliai ėjo koridoriumi, kad niekas nebūtų sutrukdytas. Šalia kambarių mažajam koridoriui beveik baigiantis stovėjo įrengta klausykla skirta būtent vienuolėms. Joje labai dažnai ryto metu kažkas išsakydavo savo nuogąstavimus ir baimes kunigui, todėl nederėjo kelti tono ir maišyti tokiai svarbiai apeigai. O jų visame pastate net keletas. Viena kaip jau minėjau skirta čia besimeldžiančioms, kitos čia apsilankantiems tikintiesiems, kurių pasirodo nemažai. Neseniai dar galima sakyti savo gyvenimą čia pradėjusi, mergaitė gerbė visus ir nenorėjo nusižengti bent vienai taisyklei. O jų čia buvo, paprastos ir pakankamai aiškios. Tačiau nors ir žinojo jas atmintinai, Ulla nenorėjo kelti nei triukšmo nei kokių diskusijų vardan to, kad Jam tai nepatiktų. Jau dabar jausdama ramybę, vis tiek turėjo padėkoti už tai Dievui ir pasimelsti už tuos, kurie jos vis prašo, kuriems jos žūt būt reikia. Giliai susimasčiusi Sara buvo, kol išgirdusi sesers balsą iš karto sustojo ir sukluso. Būtų žengtelėjusi arčiau, tačiau to neprireikė jai pačiai priėjus. Seseriai išsakius paprastą prašymą, Ulla linktelėjo mielai galėdama padėti.
- Žinoma, prašau, naudokis kiek tik reikės,- santūriai minimaliai nusišypsojo paduodama minėtąjį daiktą. Ryškiai raudonos jos lūpos varė mergaitę į neviltį, nes už tai ji jautėsi kalta ir prie viso to ką ketino sukalbėti per artimiausias dešimt minučių pridėjo dar kelias už savo smalsumą. Kai delnai jau buvo laisvi nuo nešulio, šviesiaplaukė surakino pirštus abiejų rankų ir juos nunarino išilgai kūnu. Nesišnekučiuojanti taip dažnai su šalia gyvenančia seserimi, Sara neturėjo ko ir pridėti, o ir jautė, kad pats laikas skubėti ir pasveikinti kitas vienuoles su nauja diena bei papusryčiauti. Šiandien valgomajame bus paskirta akimirka Sarai, kai vyresnioji leis sukalbėti maldą prieš visiems paimant šakutes į rankas ir pradedant valgyti.

Ula buvo pernelyg naivi ir tyra tokiai tamsiai, kančios perpildytai vietai. Tokia nekalta, vilties ir nekaltos meilės Dievui kupina moteris, matyt, net neįsivaizdavo, kiek daug kančios ir skausmo slėpė aptrūnijusios pastato sienos, galbūt net nebuvo pagalvojusi apie tai, kad tie patys šventųjų paveikslai, dažnai prikaustantys savo išskirtiniu grožiu, prieš kelis šimtus metų tapo žiaurių mirčių ir nusikaltimų liudininkais. Tokios šviesos kupinos moterys nė nenumanė, kiek daug nuodėmių apima pats Dievo namų centras, matyt, visai nejučia pro akis praleido faktus, kad tos pačios vienuolės, prisidengusios aukščiausiosios dvasios vardu, slepia neįtikėtinai iškrypusius, žodžiais neapibūdinamus dalykus. Nuo vienuolyno pastatymo prabėgo vos keli šimtmečiai, tačiau įspaudas, paliktas atgailavimų ir pagalbos maldų, taip ir liko užrakintas storose, tamsiomis spalvomis nudažytose sienose, ant kurių pakabinti portretai vis dar slėpė pridžiuvusias tamsaus nekaltųjų kraujo dėmes.
-Dėkui, sese. Vertinu tai.-Plonais pirštais suėmusi nedidelę knygą, Raven tik kreivai nusišypsojo ir prikando putlią apatinę lūpą. Akivaizdu, jog geriausiu atveju bibliją atsivers tik tam, kad paliktų drėgno bučinio žymę, tačiau panašu, jog Sara to nesuvokė.-Galim neskubėti. Kai kurios sesės dar net nepaliko savo kambarių, tad papasakok, kaip tau čia patinka-Kilstelėjusi vieną tobulai sutvarkytą antakį, mergina stabtelėjo, delnu suėmė merginos petį it siekdama šią sustabdyti, it siekdama paskatinti šią pasiduoti demonės įtakai. Tiesa ta, kad apačioje esančio laikrodžio dūžiai pranešė apie vis artėjančią pusryčių pradžią, dauguma seserų jau seniai sėdėjo prie lėkštėmis apkrautų stalų, tačiau toji nekalta šviesiaplaukė to nežinojo, mažame koridoriuje nebuvo nei vieno laikrodžio, kuris būtų galėjęs patraukti šios šviesias akeles. O tai pačiai Monterai tik į naudą, juk nei ji, nei kitos seserys, jau įpratusios prie šokiruojančio tamsiaplaukės dėmesio, negalėjo sužinoti tikrųjų šios kėslų ir naujų planų, vos prieš kelias sekundes užgimusių šios galvoje.

Raven akys buvo tokios gilios ir nuodėmes primenančios. Žiūrėdama į jas Ulla pamiršo apie ką prieš tai galvojo ir lengvai pasimetė. Tokios stiprios emocijos, kurios vertė mintis nuklysti nuo tikslo mergaitei buvo naujos, todėl to paprasčiausiai nesureikšmino mat užklydęs smalsumas nepasirodė doras dalykas kuris būtų pateisinamas, todėl mergina tyliai ir toliau klausėsi tolesnių sesers žodžių.
- Tikrai nėra už ką. Gali ir pasilikti aš turiu dar vieną savo kambaryje. Tokiu atveju bus gerai abiems,- ramiai pridėjo nusišypsodama. Kol dar vienuolyne ne tokį jau ir ilgą laiką, mergaitė sesers sutikusi nebuvo. Vieta didelė, o Bellavance buvo toks žmogus kuris susikoncentruoja ties maldomis, darbais ar bet kokiame kitame dalyke kuris atrodo svarbus ir ties kuriuo tuo metu užsiėmusi. Žinoma Sarai kilo dar keletą klausimų, vienas jų kodėl ji visuomet taip dailiai atrodanti bei ryškiomis raudonomis lūpomis pradeda bei užbaigią dieną? Juk tai užtrauks nuodėmę? Tai nepagarba Jam? Bet Sara neskubėjo teisti kol nežinojo visos istorijos. Niekada to neleido nei sau nei kitiems daryti, mat būtų neteisinga visais atžvilgiais. Kol nėra išklausomos abi pusės, susidaryti išankstines nuostatas nėra protinga. Jaunoji vienuolė susilaukusi įvairių etikečių tokių kaip 'teisuolė' 'nekalta mergaitė' nenusiminė, noras visus mokyti ir padėti pas skaisčiaveidę niekuomet niekur nedingo ir kažin ar kada taip iš viso atsitiks.
- Tikrai? Maniau septintą visuomet vyksta pusryčiai..,- labiau jau sau pasakė paversdama žodžius retoriniu kreipiniu. Kai visuomet viskas būdavo jos dienoje sustyguota, kažkokie pokyčiai nežymiai stebino, bet jei sesuo taip pasakė, vadinasi taip turėjo ir būti. Čia gyvenančiomis mergaitė pasitikėjo besąlygiškai. Nematė priežasties kodėl neturėtų to daryti Kiek labiau pralinksmėjusi, nes dar kol kas niekas jos to neklausė, Ulla mielu noru troško pasipasakoti, pasidalinti pastebėjimais ir džiaugsmais.
- Jaučiuosi čia kaip namuose. Ne tuose, kur šeima ir broliai bei seserys, bet ten kur visada turėjau priklausyti. Kur mano kūnas ir siela laukiami, kur galiu skleisti savo tikėjimą ir melstis už kitus. Nors su šeima jaučiuosi labai ypatingai, būvimas čia yra kažkas didingo, nepaprasto..,- kol kalbėjo švelniai šypsojosi tarp pirštų paimdama ant kaklo kabantį kryžių ir lengvai paglostydama. Tikėjimo ir šventumo simbolis ant mergaitės kaklo puikavosi beveik visą jos gyvenimą. Tėvai nieko savo vaikui negailėjo, o ji daug ir neprašė, materialinės vertybės nebuvo kažkas tokio be ko ji negalėtų gyventi, bet gavusi auksinį kryžių neturėjo žodžių kaip padėkai išreikšti. Sarai atrodė, kad jie padovanojo kažką daugiau nei daiktas, jie įteikė jai laisvę, meilę, rūpestį ir skatino gyventi taip, kaip ji troško. Mylinti ir gerbianti tėvus, Ulla savo gyvenime patyrė daugiau laimės nei nuoskaudų ar nusivylimų, nes ar tu būsi laimingas visada priklauso tik nuo tavęs paties.

Didžioji moterų dalis į vienuolyną patraukė tikrai ne dėl neišblėstančios meilės dievui. Netgi atvirkščiai, kone kiekviena vienuolė, liekną kūną dengianti juodais drabužiais, bėgo nuo savo praeities. Bėgo nuo skausmingų klaidų, prisiminimų, nuo nepavykusios, galbūt net įskaudinusios vasaros meilės. Jaunos moterys įžadus priimdavo nejučia, rodos, net nesuvokdamos, kad keli žodžiai ir sunkia medžiaga apgaubtas kūnas lėmė daug daugiau nei priartėjimą prie Dievo. Moteris, įžengusi į šventus namus, nebeturėjo kelio atgal, nebeturėjo valios atsitraukti nuo bažnyčios, nuo teisiančių ir kaltinančių seserų žvilgsnių. Viskas buvo taip.. paprasta, tačiau iš dalies skaudu. Ula, matyt, nė nesuvokė, jog bent viena nedidelė dalis moterų sename pastate buvo įkalintos tik dėl savo klaidų. Žinoma, Raven vienuolyną pasirinko pati. Niekuomet nedvejojo, neabejojo savo pasirinkimų tvirtumu, juk Dievo namai šiai atvėrė duris į daug geresnį gyvenimą nei buvo galima pagalvoti. Vienuolės buvo linkusios nusidėti. Linkusios paniekinti Dievui duotus įžadus tik tam, kad pajaustų bent kelias minutes gėdingo malonumo, o Montero, būdama tokia ištikima aukščiausios dvasios tarnaite, niekuomet neprieštaravo pasitarnauti toms, kurios tik paprašydavo.
-Ak, Ula, tu tokia maloni.-Tik dar stipriau spūstelėjusi kietą knygos viršelį, Eve atsiduso. Neįtikėtina. Iš tiesų, tiesiog neįtikėtina, kad tokia maloni, jauna mergaitė savo noru pasirinko tokį kelią. Retai kada tarp tų tamsių sienų išvysdavai tokias jaunas moteris. Juk ši smulki tamsiaplaukė dar nebuvo patyrusi, galbūt nė nesuprato, kiek daug iš jos atima tas prakeiktas vienuolės gyvenimas.-Be to, septintą valandą seserys tik renkasi. Tikrieji pusryčiai prasideda puse aštuonių, galbūt aštuntą. Nėra jokio reikalo skubėti.-Ar Raven tikėjo dievu Be jokios abejonės. Nuo pat pirmos dienos, kai demonės akys pasaulį išvydo kiek kitokiu kampu. Tamsaus gymio moteris žinojo, kad Dievas egzistuoja, tačiau šios pagarba aukščiausiąjam buvo visai kitas dalykas. Ji jo negerbė. Nevertino. Galbūt net savotiškai niekito taip kvailai išaukštintą esybę, kuri taip retai pasireikšdavo netgi vienuolių gyvenimuose.
-Kaip džiugu, kad tau čia patinka! Dauguma moterų pasigaili vos tik supranta, kad duoti įžadai galioja visą gyvenimą. Supranti, jog vis dar puoselėja šeimos ir vyrų idealus.-Suokdama kimiu it gyvatės balsu, moteris vis dar atidžiai stebėjo Ulos reakciją. Galbūt šios tikėjimas dievu ir buvo nuoširdus, tačiau tamsiaplaukė negalėjo patikėti, kad ši neturėjo tokių minčių. Negi ta jauna, gyvenimo nepatyrusi moteris tikrai netroško vyrų moterų Netroško šeimos-Klausyk, sese, ar jau kalbėjai su Dievu Nes jeigu ne, mielai pasidalinsiu savo.. įgūdžiais. Aukštumas pasieksi vos per kelias minutes. Pažadu.-Pirštų galiukais nuslydusi merginos delno link ir šį tvirtai suspaudusi, mergina dar kartą kilstelėjo antakius.-Dauguma vienuolių nenori dalintis šia paslaptimi su naujokėmis, tačiau aš tau mielai visa tai parodysiu.. Jeigu tik sutiksi, žinoma. Laiko dar turime.-Primerkusi tamsias akis ir kiek tvirčiau spūstelėjusi Ulos delną, Raven išsišiepė. Juk galvoje puoselėdama visai kitus dalykus, negalėjo išsiduoti, privalėjo pasirodyti draugiška tam, kad smulki naujokė sutiktų, kad žengtų tuos kelis nedidelius žingsnius Montero kambario link.

Be visų gerų savybių rinkinio tokių kaip nuoširdumas, gerumas, lojalumas, Ulla buvo labai patikli. Tiesiog tikėdama, kad žmonės gali būti geresni kartais taip jau išeina, kad tampa jų melo ir kruopščiai regzto plano auka. Kuomet iš sesers lūpų nuskambėjo mielas apibūdinimas, komplimentas kuris tikrai paglostė mergaitės sielą, ši nejučiomis kiek plačiau nusišypsojo. Tačiau stovėdama ir kalbėdamasi su tuo pačiu tikėjimu besidalinančia seserimi, negalėjo ilgai ties tuo pasilikti. Sara buvo iš tų kurie neleido sau praleisti svarbių dalykų, kad ir kokios kitos pagundos kviestų išeiti iš kelio. Kankinama abejonių šiek tiek surimtėjo bei pakėlusi akis sukluso, nes ausiai malonus raudonų lūpų savininkės balsas tapo kaip sirenos šauksmas, Ulla norėjo jo klausytis dar ilgiau, kai kūną ir mintis tuo pačiu kankino ir kaltės jausmas dėl daromos nuodėmės.
- Viskas gerai, man nesunku.,- tarė ramiai pakeldama akis ir pajusdama šaltą ledinį žvilgsnį iš šone stovėjusio silueto. Pažvelgusi pastebėjo nemalonų šalia gyvenančios vienuolės smerkiantį nuosprendį. Ar Sara darė kažką nederamo? Juk kalbėjimasis ir pasidalijimas mintimis ir pastebėjimais su kita seserimi neturėjo būti nieko blogo, nesvarbu ar ji buvo tokios pat konservatyvios išvaizdos kaip kitos čia gyvenančios ar ne. Susigėdusi linktelėjo šiai nueinant ir prikandusi iš vidaus apatinę lūpą vėl suteikė dėmesį Ravenai.
- Nes aš tikrai nenorėčiau vėluoti. Gal visgi derėtų pasirodyti ankščiau.. Būtų gražus gestas iš mano pusės..,- garsiai reiškė savo mintis tuo pačiu netrukus iš pirštų paleisdama kryželį. Bet gal jų pokalbis ilgai netruks ir mergaitė be jokios sąžinės graužaties galės keliauti į valgyklą? Ramindama save tokiomis mintimis išspaudė šypseną vos sesuo toliau ėmėsi pokalbio tesimo. Tolesnis moters pasiūlymas skambėjo kaip tikrų tikriausias draugiškumo ženklas. Ką ji turėjo omenyje, kad galės pasikalbėti su Juo? Dabar jau visas Ulos susidomėjimas ir dėmesys buvo paskirtas seseriai Ravenai. Kitos šalia gyvenančios Dievo tarnaitės buvo vienišės ir labai savarankiškos. Supažindino mergaitę tik su esminėmis tradicijomis ir taisyklėmis, kas be ko nelabai turėjo laiko leistis į kalbas ir gilesnes diskusijas. Bet čia tokia vieta kur turi teisę būti vienas ir daryti tai, kas apvalo tavo sielą.
- Pasikalbėti su Juo? Ką turi omenyje, sese?,- gilesnis balsas užgožė įprastą kai galiausiai uždavė rūpimą klausimą. Nors laiko iš tiesų buvo užtektinai, todėl matyt mergaitė ir galėjo nueiti pažiūrėti ir įsitikinti ką ji turėjo galvoje. Kuomet švelnus mergaitės delnas buvo apglėbtas sesers, ji pajuto kaip kūne esanti gyvybė ėmė pulsuoti ties riešais, širdis atrodė šiek tiek apmirė, bet paleisti jo Sara nenorėjo. Kaip tai buvo negerai! Tokie dalykai tikrai nepaskelbs jos kada nors kaip šventosios. Jautė nusižengianti šių namų taisyklėms, bet pasipriešinti buvo per silpna.
- Na, laiko dar šiek tiek turiu..,- užmezgė akių kontaktą atidžiai žiūrėdama į sesers akis kuriose matė geismą ir didžiausius, nuodėmingiausius troškimus.