Kelias

Guest Guest

2016-12-09, 21:41

First topic message reminder :

2016-12-22, 18:43

Azraelis dažniausiai būna geras tokiose situacijoje ir neverčia aukų ilgai kankintis. Bet... Kartais jos pačios būna kaltos dėl to, kokioje situacijoje jos atsidūrė. Kad ir šiuo atveju. Jei kelionė būtų buvusi tyli ir rami, viso to greičiausiai nebūtų buvę. Žmonių gyvenimai, kad ir nuspėjamas, tačiau turi labai daug pačių netikėčiausių vingių. Jei pasuki viena kryptimi, susilauki vienokio atsako, o jei kita - visai kitokio. Merginos gyvenimo laikrodis tiksėjo į pabaigą, tačiau jį dar buvo galima sulėtinti. Sulėtinti iki savaitės, mėnesio, metų ar dešimties. Viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus, o Azraelis tėra savotiškas jų pasirinkimų sukurtas pabaigos atvaizdas. Grįždamas į pirminę savo poziciją, vaikinas nusivalė nuo ant rankovės prikibusias stiklo šukes. Jis buvo visiškai ramus, gi ne jis dabar merdėjo ir ne jam dabar nežmoniškai skaudėjo. Mirties skausmas tik parodo kaltės dydį. -Tai aišku, kad skauda, tu tik pasižiūrėk į save... - prunkštelėjęs, Azraelis susiraukdamas nužvelgė suglebusią merginą. - Na ir naivu tikėtis likti sveikai po tokios avarijos. - Atsidusdamas pridūrė. Buvo naivu ir jam tikėtis, kad mergina bent kiek perpranta jo žodžius, tačiau į tai perdėtai jis irgi nekreipė dėmesio. Kalbėti jis mėgo ir nesvarbu ar jo kas klausydavosi ar ne. Sulaukęs tolimesnių merginos veiksmų, Azraelis nežymiai susiraukia. Patraukdamas savo ranką nuo josios, vaikinas įsikiša ją į kišenę taip lyg akivaizdžiai leisdamas suprasti, kad tokie dalykai jai nepadės. - Aš ne gelbėtojas, aš mirtis... vienintelis dalykas ką galiu padaryti tai... na supranti ir pati. - gūžtelėjęs pečiais prieš tai nežymiai pavartęs akis, šypteli. Visa tai priminė veikiau prisistatymą nei paaiškinimą, kad jis negali jai padėti. Iš ties... galėjo. Yra ne kartą nusižengęs savo įsitikinimams ir mirusiuosius pasiunčia antram gyvenimui. Tokias paslaugas dažniausiai teikdavo artimesniems asmenims, o ne bet kokiems gyviems sutvėrimais. - Na gerai, gana žaidimų... - Azraelis surimtėjo akimirksniu. Dar kartą nužvelgęs merginą, jis išsitraukia prieš tai jos laikytą ranką iš kišenės ir perbraukia ja kruviną jos skruostą. Kol Azraelis tarp pirštų trynė jos kraują, merginos siela turėjo palikti jos kūną. Gal vaikinas ir mėgo tuščiažodžiauti, tačiau visada tam ateina galas. Atėjo ir dabar. Iš ties visa tai būtų užtęsęs dar bent porą minučių, tačiau šis suvokė, kad mergina jo negirdi, bent jau ne taip, kaip jis norėtų. - Nėra už ką. - šypsniui nušvietus vaikino veidą, šis išsitiesia pramankštindamas kojas. Nugara atsiremdamas į automobilį, šis kurį laiką lūkuriuoja pasirodančios merginos sielos.

Guest Guest

2016-12-22, 19:05

Apie mistines būtybes Carmen žinojo ne per daugiausiai. Keletą kartų buvo susidūrusi su vampyrais per savo darbą, tačiau labai per daug į tai nesigilino. Dažniausiai pabaigdavo savo darbą ir išvykdavo kur nors kitur, išnešdama sveiką kailį. Apie kitokias būtybes ji nežinojo ir nė nenutuokė. Ji manė, kad visi tie masiški žudymai ir skerdimai tik vienintelių vampyrų darbas, todėl į tai mažai kišo savo nosį, žinodama, kad yra tiesiog paprasta mirtingoji. O ir turėjo kitų problemų savo gyvenime, kurias reikėjo išspręsti nedelsiant. Stebėjo vaikiną pro vos pramerktas akis ir nenuleido nuo jo akių. Bandė išlikti žvali, kol atvyks greitoji pagalba ir pagaliau bus išvežta į ligoninę. Na, taip jau ji tikėjo ir neprarado vilties, kad ir kaip jos čia beveik nebūtų. Tiesiog Carmen nebūdavo iš tų merginų, kurios pasiduoda. Net ir tokiojo katastrofiškoje situacijoje bandė išmatyti šviesą tunelio gale. Tačiau tikriausiai toji šviesa buvo toji ateinanti mirtis, kurios taip ji nelaukė. Nežmoniškus skausmus vis dar išgyvendama, Carmen vis norėjo kažką ištarti, tačiau niekaip garsas neišėjo iš jos kruvinų lūpų. - Pra-a-šau..n-n-ne..., - vis dar sapaliojo, lyg bandydama vyro kantrybę ir testuodama jo gerumą. Tačiau ir taip matėsi, kad šis nepažįstamasis neatėjo čia tam, kad padėtų. O'Connor iš vis negalėjo suprasti ,kas per vyras tai yra. Net nebegirdėjo jo žodžių,prisilietimų, nes su kiekvienu širdies dūžiu, jos kūnas silpnėjo ir žinojo, kad jos minutėlės yra suskaičiuotos. Paskutinį kartą dar pažvelgusi į vaikino akis, ji pagalvojo dar paskutinį kartą apie tai, kaip pasiilgs viso gyvenimo,nuotykių, bei tų įvairiausių gerų jausmų. Su ta mintimi akys pačios užsimerkė. Greit kūnui nusilpus visiškai iki galinio taško, Carmen gyvybė užgeso. Nepraėjus nė minutei, iš jos kūno lėtai pasišalino šviesi siela, kuri tuoj pat atsirado šalia Azrael.

2016-12-22, 19:35

Nepaisant to, jog Azraelis laikydavosi savo duoto žodžio, kartais, vis dėl to, nusižengdavo savo įsitikinimams ir labai dažnai atrodydavo kaip savanaudis egoistas su žiupsneliu sociopato savybių, jis mėgo sandorius, kurie ir privesdavo jį prie savų įsitikinimų sulaužymo. Kad ir kaip ten bebūtų, jis visada užsiprašo daug. Nėra linkęs savo gerumo dalinti į visas keturias puses, nes jo neturi daug. Jis nebuvo sukurtas gėriui ir geriem darbams. Gal tik tais atvejais, kai mirdavo tie, kurie tikrai to nusipelnydavo, bet tokių atvejų buvo mažai. Jis negalėdavo žudyti bet kurio asmens. Apskritai - savo rankomis jis nieko žudyti negalėjo. Galėjo tik paspartinti mirties eigą, bet nieko daugiau. Gal dėl to jis kartais ir būdavo sunkiai sukalbamas dėl vieno ar kito sandorio. Įsivaizduokit vaiką kuriam yra duodamas saldainis, o po to jis staigiai atimamas. Panašiai ir su juo. Laukia, tikisi, o po to viską atiduoda atgal. Štai dėl ko jis ir prašo daug. Tai lyg savotiška jo emocijų išpirka. - O kur ačiū? - Pasiteirauja pasukdamas galvą į ką tik šalia atsiradusią merginos sielą. Sukryžiuodamas rankas ant krūtinės, vaikinas kurį laiką stovėjo su šypsena veide, tačiau šypsena pamažu blėso ir galiausiai jo veide jos visiškai nebeliko. - Turėjai tiek daug siekių, tiek daug svajonių ir visas jas paaukojai vardan vieno kvailo barnio... negi niekas anksčiau nėra sakęs, kad už vairo sėsti susierzinusiam yra pavojinga? O dar pavojingiau erzinti tą, kuris vairuoja? - kilstelėdamas antakius, Azraelis lėtai dar kartą nužvelgia merginą nuo galvos iki kojų. Pirmuosius žodžius minėjo būtąja laiko forma, nes visos jos svajonės nuėjo šuniui ant uodegos vos tik pradėjus automobiliui ridentis šlaitu. O, kad tik jo kas nors iš ties klausytų. Žmonės gyventų žymiai ilgiau, bet niekas jo neklausydavo. Na, arba jis visa tai pasakydavo akivaizdžiai per vėlai, kaip ir šiuo atveju. Vaikinas leido aiškiai suprasti, kad dėl savo mirties ji buvo kalta pati. - Ah, tiksliai! - susivokdamas situacijoje jis visu kūnu pasisuka merginos link ištiesdamas link jos savo ranką pasisveikinimui. - Aš Azraelis, o tu ką tik mirei. - Negali teisti žmogaus už ne itin gerai išvystytą gebėjimą bendrauti. Ne tai jam gyvenime buvo svarbiausia. Vaikino veide dar kartą atsirado plati šypsena. Liūdėti dabar jau nebebuvo dėl ko.

Guest Guest

2016-12-22, 19:57

O'Conner savo gyvenimą tik buvo dar pradėjusi lipdyti. Vis gi buvo 25 - erių metų, o tai reiškia, kad čia pati pradžia savarankiško gyvenimo. Juk nesenai baigė universitetą ir pagaliau turi gerą darbą, kurį dirba su malonumu. O ir su tėvais gerai sutaria, visada padeda , jei iškyla finansinių problemų. Na, gal su aplinkiniais kiek sunkiau, nes Carmen būdas kiek karštakošiškas, tačiau vienu draugu daugiau ar mažiau , iš tiesų nebuvo skirtumo. Laikui bėgant vis tiek pamažu atkrenta draugų skaičius. Sielai galiausiai pasišalinus iš negyvo kūno, ji slampinėjo aplinkui vyrą, nesurasdama sau vietos. Iš tiesų, net nežinojo ir kur dėtis. Niekada negalvojo, kad tokie dalykai iš tiesų egzistuoja. Vis dar sukinėdama rantus aplinkui, galiausiai sustojo, kai vaikinas pradėjo kalbėti. Buvo keista matyti savo kūną ant žemęs ir dar sugebėti kalbėtis su kažkokia nežmoniška būtybe. - Kas tu..? - sušnypštė nepatenkinamai ir tyrinėjo jo išvaizda. - Visa tai neturėjo taip baigtis. Šio barnio neturėjo būti. Ir aš neturėjau sutikti šio žmogaus, kuris mane nusitempė į mirtį kartu su savimi.., - skausmo pilnu balsu iškošė žodžius ir plėvesavo vietoje, priešais Azraelį. - Kodėl tu čia atsidūrei? Kam tu čia esi? - kiek pasimetusi vis toliau kalba ir bando suprasti, kas čia vyksta. Akimirkai pagalvojo, kad gal būt tai yra sapnas ar tas visų žinomas dangus, kuriame atsirandi po mirties. - Azraelis.., - pakartojo vardą, jį įsimindama ir nepaliko savo vietos. - Kodėl aš dabar čia? Ar aš taip ir turėsiu būti? Nejau neturėčiau tiesiog viso šito nematyti ir nejausti? - pažvelgė į savo kūną, visą kraujuotą, gulintį ant žemės ir dar apsidairė aplinkui, stebėdama kaip iš tolo atvažiuoja policijos mašinos, bei išgirsta greitosios sirenas. - Nejau tu tikrai ta mirtis? - kiek garsiau pareiškė, sustodama ties Azraeliu ir nejudėdama iš vietos. Tesiog stoviniuodama, nežinodama kur dėtis. Juk ji dabar buvo tik siela. Viena pamiršta ir niekam nebereikalinga siela.

2016-12-22, 20:54

Kaip gi ten sakoma "buvo ir nebėra". Niekada negali žinoti, kad viskas apsivers aukštyn kojomis. Niekada negali žinoti kada ateis paskutinioji valanda, minutė, sekundė... Dėl to ir reikia gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena. Tai suvokia maža dalis žmonių, o tikrai gaila. Esybės, kurios gali nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu, mylėti, kurti kažką gero, to nedaro... vietoj to jie tik barasi ir žudo vieni kitus. Tai stebėti tikrai apmaudu, ypač žinant, kad nė vieno iš tų dalykų negali padaryti tas. Meilė Azraeliui niekada nebuvo svarbi, kaip ir kiti teigiami jausmai. Be jų jis gyveno nuo pat savo atsiradimo iki pat šių dienų. Jei kada ir pajustų panašų jausmą, tai jo paprasčiausiai nesuprastų. Per savo ilgus gyvavimo metus buvo prisirišęs prie paprasto mirtingojo žmogaus, tačiau kas iš to? Mirtingieji gal naiviai ir tikisi, kad jiems pavyks apgauti mirtį, tačiau ką daryti pačiai mirčiai? Vos tik merginai prasižiojus, Azraelis suraukė antakius ir nenuleido nuo jos akių. Pasipylusi klausimų lavina tarsi atsitrenkė į jį ir po truputį jį skandino neviltyje. - Gi ką tik sakiau, - beviltiškai atsidusdamas jis trumpam užverčia galvą į dangų. Jei kadaise būtų buvęs angelu, tikrai paklaustų savo tėtušio, už ką jam toks gyvenimas, bet šiuo atveju... negalėjo. -Neturėjo? - žvilgsniu grįždamas prie merginos po išgirsto klausimo, vaikinas kilstelėjo antakius aukštyn. - Jei neturėjo, tai kodėl buvo? Ir kodėl tavo manymu viskas susiklostė būtent taip, o ne kitaip? - Šį kartą jis papylęs savo klausimus ir kurį laiką įdėmiai stebėjo vis krutančią merginą. Galiausiai jis dar kartą atsiduso. Akivaizdu, kad turės kalbėti lėtai ir aiškiai. - Trumpai tariant aš esu mirtis ir tu ką tik numirei, tad ir esi čia, kol kas. - lėtai tardamas kiekvieną žodį, jis į pagalbą pasitelkė ir gestikuliavimą. Mostelėjo tai į savo, tai į merginos pusę ir galiausiai rankomis užsimojo į aplinką lyg tai padėtų jai aiškiau susigaudyti. - Kadangi mirei tokia mirtimi, patrauksi savais keliais tada kai susivoksi jog numirei. Po apylinkes klaidžiojančios neramios sielos man tikrai nereikia. - tai veikiau pasakęs sau, vaikinas trumpam surimtėja žvilgtelėdamas kažkur į tolį, tačiau po akimirkos ir vėl dirsteli į mergina. - Taip, aš toji mirtis. Maldavai, kad viskas greičiau baigtųsi, tai viską greičiau ir užbaigiau, bet tavo ačiū vis dar nesulaukiau. - nenuleisdamas akių nuo Carmen išpyškino.

Guest Guest

2016-12-22, 23:25

Deja, Carmen tikrai to nesuvokė. Nesuvokė, kad reikia gyventi taip, jog kiekviena diena būtų paskutinė. Žinoma, savo gyvenime ji stengėsi daug, kad pasiektų viską, tačiau ji turėjo begales kitų užsibriežtų tikslų bei idėjų, kurias norėjo igyvendinti ateityje. Bet dabar jau viskas. Tam tai buvo per vėlu ir Elise tą žinojo, kad ir kaip sunku būtų susitaikyti su tuo. - Kiekvienas padarytas žingsnis turi savo atsaką. Todėl tikriausiai mano pasirinkti žingsniai lėmė šitą likimą. O gal derėtų sakyti, kad tu pasirinkai taip..? - aplinkui apskriejo Azraelį, patvirtindama tai, kad kažkiek kaltiną ir šitą vyrą už tai,kad savo dienas būtent baigė čionais, nusivertusi nuo šlaito. Žinoma, labiausiai neapkentė savo vaikino, kuris visą laiką buvo labai karštakošiškas ir agresyvus. Dažnai neapgalvodavo savo veiksmu ir pasėkmes po to. Štai ir buvo vienas pavyzdys šito vaikino. Žuvo abu vient dėl to,kad nesugebėjo teikti šimtoprocentinio dėmesio į kelią. - Aš noriu būti tokia kaip tu, - greit ištarė, staiga viską apgalvojus. - Aš noriu taip pat nesenti. Noriu turėti nesibaigianti gyvenimą su linksmybėmis. Aš esu girdėjusi apie vampyrus. Jie taip pat nemirtingi, - greit sumurmėjo, būdama priešais vaikiną ir nenustygo vietoje. Mat ši ideja kilo tik prieš kelias sekundes, todėl ir viskas taip ekspromtu gavosi. Yra sakoma, kad geriausi dalykai atsitinka , sugalvoti ekspromtu. Iš tiesų tai Carmen elgėsi kaip nesava. Aišku suprantama, nes ji katik mirė ir paliko savo kūną, tačiau ji visko nenorėjo taip palikti čia. Norėjo tęsti tai ,ką yra pradėjusi ar bent jau pradėti viską iš naujo. Ji jautė,kad ne mirtis tikrai neskirta jai , ypač kai buvo tokia jauna. Gal būt juokinga atrodytų apgaudinėti mirtį, tačiau Elise norėjo pabandyti. Juk prarasti nebėra nieko. - Ačiū pasakysiu tada, kai sugalvosi kaip padaryti mane nemirtinga, - rimtai pasakiusi, priartėjo prie Azraelio veido ir nesitraukė iš tos vietos, laukdama viakino atsakymo. Carmen tikrai nebuvo pasiruošusi palikti šią žemę, kai tiek daug buvo nepadaryta ir nepsakyta. Tikrai dar tam buvo ne laikas.

2016-12-24, 14:48

Azraelis, nepaisant savo prigimties, prieš žmones neigiamai nusistatęs nebuvo. Negyveno vien tam, kad suteiktų jiems skausmo ir panašiai. Kaip tik jis juos laikė būtybėmis, kurios retai būna atsakingos už savo gyvenimą nepaisant to, jog gali paimti vadeles į savo rankas ir gyventi taip, kaip nori. Iš vienos pusės jie buvo laisvi, iš kitos - itin suvaržyti. Kad ir kaip ten bebūtų, laisvės, kurią turėjo žmonės, Azraelis niekada neturėjo ir neturės. Jis neturi pasirinkimo laisvės ir viskas tuo pasakyta. Štai kodėl kartais jis ir yra toks šališkas. Kaip pasakė, taip ir padarė. Tačiau jis niekada nedaro visko tik vieną kartą pagalvojęs. Prieš tai suranda tiek teigiamą, tiek neigiamą visų veiksmų pusę. Kaip sakant - suranda ir juodą ir baltą ir jei visa pilkuma jį tenkina, jis tik tada pasako taip, arba ne. -Už tai, kad gavai galą esi kalta tik tu pati ir niekas daugiau. - Teigti, kad merginos pareikšti kaltinimai vaikiną nudžiugino, jis niekaip negalėjo, tad tai akivaizdžiai buvo matyti ir iš jo veido išraiškos. Suraukti antakiai ir pykčiu sukibirkščiavusios akys buvo nukreiptos tiesiai į merginos veidą. - Jei aš galėčiau bet kada užsimanęs nusitempti su savimi vieną ar kitą sielą... ko gero tai būčiau padaręs daug ankščiau. - Tiesą pasakius, jei nuo jo priklausytų kas mirs ir kas gyvens, daugelis žmonių vis dar būtų gyvi, o dar didesnė galis jau seniai gulėtų po velėna, bet... čia ir išlenda visa jo pasirinkimo laisvė. Išgirdęs Carmen pareiškimą, Azraelis nesugebėjo susilaikyti ir garsiai susijuokė. -Jūs žmonės ko gero naivesni būti jau nebegalit... - po kelių akimirkų ir vėl surimtėjęs, su menka šypsena veide prabyla. - Jei norėjai nemirtingumo ir žinojai apie vampyrus, reikėjo apie visa tai pagalvoti ankščiau ir prisigerinti prie vieno ar kito kraujasiurbio. - gūžtelėjo pečiais. Azraelis iš ties nemėgo vampyrų. Tie pašlemėkai visą savo gyvenimo kontrolę perimdavo į savo rankas neturėdami nė trumpiausio pokalbio su asmenimis, kurie jų sielomis rūpinsis po mirties. Visi galvoja, kad tapimas nemirtingu apsaugo nuo mirties. Ironiška, bet visi nemirtingi vienaip ar kitaip yra nužudomi. Žinant tai, jog Azraeliui ne visada patinka pasiimti žmonių sielas, tai su vampyrais viskas kitaip. Jis tik ir laukia kai šie gaus galą ir šis galės imtis savo darbo. Vaikinas įremia savo rankas į merginos pečius tam, kad šioji galiausiai nebešokinėtų iš vienos vietos į kitą. - Tu niekada netapsi tokia, koks esu aš. - Rimtai ir ramiai prabilęs, vaikinas kurį laiką žiūrėjo į merginą iš galvos neišmesdamas minties, kad kai kurie asmenys tik ir smukdo jo nuomonę apie gyvuosius. Azraelis buvo kantrus asmuo. Dažnai patylėdavo ir nieko nesakydavo, tačiau priešais esanti mergina jį pradėjo vesti iš kantrybės, o išvestas iš kantrybės Azraelis tikrai nebūna geranorišku vyruku, kuris kaip suknista fėja mėto blizgučius į visas puses. - Ar tu bent suvoki su kuo kalbi? - Azraelio balso tonas kaip mat pakilo, o jo tariami žodžiai persipildė įniršio, kuris buvo matomas ir jo tamsiose akyse. - Neturi jokios teisės iš manęs ko nors reikalauti ir dar šitaip. - Akimis perbėgęs merginos kūnu, šis leido jai suvokti, kad toks elgesys ne tik yra neprideramas, bet itin erzinantis ne šiaip kokią esybę, o pačią mirtį. - Aš vienu spragtelėjimu tave galiu įkišti į pragarą, tikrai manai, kad po akių draskymo tau suteiksiu nemirtingumą? - šį kartą jo agresyvus balso tonas persimaišė ir su paniekos prieskoniais. - Tad, gal pabandykim iš naujo? - kilstelėdamas antakius, vaikinas grįžo į ankstesnę savo stovėjimo poziciją. Atsirėmęs į automobilį jis ir vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės. Ko jau ko, bet jis niekada nepakentė išsišokusių personų ir su tokiomis jis susitvarkydavo greitai ir be jokių didelių pastangų. Jei šis ir užsimanytų merginą paversti kokia nors nemirtinga būtybe, jis vienaip ar kitaip už ją taptų ir atsakingas, o jis atsakomybės neprisiima už rakštis šiknoj.

Guest Guest

2016-12-24, 15:16

Carmen žinojo, kad ji būdavo kalta dėl daug savo padarytų veiksmų. Dažnai padarydavo ką nors neapgalvotai ir neprotingai. Kartais tiesiog neturėdavo laiko apgalvoti savo veiksmų ir įniršis ar pyktis paimdavo viršų. Taip, kartais ji tikrai būdavo karštakošė ir per tai ji dažnai susilaukdavo pasėkmių. Nors jos būdas laikui bėgant ir keitėsi, tapo rimtesne, tačiau tam tikromis gyvenimiškomis akimirkomis tas įniršis vis pasirodydavo. Ypač gyvenant su panašaus būdo pavyduoliu vaikinu. Tas tikrai išvesdavo ją iš kantrybės. - Dabar jau tikriausiai per vėlu ieškoti kaltininku, - tik sumurmėjo kiek tyliau, dar kartą nužvelgdama savo kruviną kūną ir tyliai atsiduso, nes buvo iš tiesų gaila. Niekados nemanė,kad paliks gyvenimą tokia jauna, tokia nepatyrusi ri neparagavusi visų gyvenimo skanumynų. Bet niekados negali žinoti , kas atsitiks. Todėl mirtis šia tema buvo visiškai teisi. Žmonės neįvertindavo savo gyvenimo svarbos. O kai jau būdavo per vėlu, tik tada jie atsitokėdavo ir gailėdavosi, kad nebegali padaryti vieno ar kito dalyko, ką galėjo padaryti būdami gyvi. - Aš nenoriu būti tokie kaip jie...Jie mane gąsdina, - kiek suraukė kaktą, prisimindama keletą vampyrų, kuriuos užklupo bedrąskant kelias aukas. Tikriausiai tai ir buvo vienas šiurpausių vaizdų Carmen gyvenime. Po to karto vengė bet kokio kontakto su vampyrais. - Bet aš noriu kaip nors vėl pasijusti gyva. Turėti vėl gyvenimą, jausti saulės psindulius ir matyti mėnulio šviesą, - apgaubė savo rankomis pečius, taip susigūždama ir paeidama kelis žingsnius atgal nuo Azraelio. - Ar yra koks nors būdas? - pakėlusi akis į mirtį, giliai pažvelgė, skausmo perpildytomis akimis ir laukė kantriai atsakymo. O'Connor niekada netikėjo pomirtiniu gyvenimu ar kažkokiomis kitomis mistinėmis būtybėmis. Žinoma, kažkiek tikėjo sielomis, nes pati manė,kad po mirties sielai išėjus iš kūnos,klaidžioja tam tikrą laiką po pasaulį, kol suranda savo vietą po saule. Todėl per daug nenustebo, kai tai įvyko ir pačiai jai po mirties. Mat tikėjimas tikriausiai kažkiek pagelbėjo šioje situacijoje. Bet Azraelio dar ji nelabai suprato, nelabai numanė kaip įmanoma matyti mirtį kaip vyrišką pavidalą. Visados manė,kad mirtis tiesiog neapčiuopiamas ir nematomas dalykas. Bet gal šis vaikinas melavo? Gal jis kažkoks demonas ar šmėkla, kuris tiesiog vaidenasi žmonėmis ir erzina juos iki pat paskutinės sekundės? Carmen mintyse dabar tiesiog buvo didelė sumaištis, nes nebežinojo ką jai reikia daryti, kur eiti. - Atsiprašau, aš tiesiog.., - suspaudusi lūpas, nenuleido akių nuo Azraelio ir tyliai kalbėjo, vis užmesdama akį į savo kūną ant žemės. - .. ką man dabar daryti? Kur man dabar eiti? - priėjusi arčiau vyro, stebėjo jo akis ir veidą. Nenuleido akių ir laukė įvairiausių atsakymų. Tikėjosi, kad šis vyras galės jai padėti kažkaip surasti savo kelią ar bent jau gauti kažkokių patarimų. - Aš nenoriu klaidžioti po pasaulį. Tai skirta ne man..Aš noriu surasti sau vietą arba..tiesiog pasakyk ką man daryti, - padėjusi švelniai rankas ant vyro pečių, stipriau spustelėjo ir giliai įsistebeilyjo į vyro akis, sielos gelmes savo vilties kupinomis akimis.

2016-12-25, 00:48

Azraelis nieko neatsakė į pirmuosius jos ištartus žodžius. Jis šia tema per kelias šias minutes kalbėjo jau ne kartą, tad ir toliau aušinti burnos neketino. Dabar vaikinas jautėsi irzlus ir, bet kada galintis užsiliepsnoti neapykanta. Nepaisant to, kad dažnai tvardydavosi ir išlikdavo ramus, kartais visai kita jo pusės tiesiog paimdavo viršų, o ją nuraminti būdavo sunku, nepaisant to, kaip jis stengdavosi tai padaryti. -Man tai neturi jokios reikšmės, - šaltai tarstelėjęs jis vis dar žiūrėjo į merginą savo kiek agresyvoku žvilgsniu. Iš tiesų tai jam buvo nusispjaut į tai ko ji norėjo ir ko ne. Ką ji mano apie vieną ar kitą asmenį. Azraelis su žmonėmis bendravo tik esant iki jų mirties ir šiek tiek po jos ir tik tam, kad šie susivoktų jog yra mirę. Jų maldos, jų ašaros ir visas kitas balaganas jo nelietė, nebent sulaukdavo tinkamo pasiūlymų kurį būdavo verta apsvarstyti. - Tu niekada nebūsi tokia, kokia buvai ankščiau. Mirtis lygu amžinai žymei, kurios nenusiplausi ir neišsipjausi. Nepaisant to, jog gal ir yra būdų ir vėl vaikščioti šio žemės paviršiumi... tu visada jausiesi mirusi ir jei ne mirusi, tai vis vien ne kaip žmogus. Gal ir galvoji, kad grįžimas iš mirties yra lengvas, bet taip nėra. Tu gal ir gyvensi, bet mirs kiti, o jei tai tave tenkina... nemanau, jog tai gyvenimas. - Taip. Azraelį mirtis tenkino ir jis nesijautė taip, lyg gyventų. Niekada. Nes niekada ir negyveno normalaus gyvenimo, bet jis tokiam ir nebuvo sutvertas, dėl to jam ir nebuvo sunku, o štai su žmonėmis... visai kita kalba. -Tau tereikia nusiraminti... ramios sielos visada randa prieglobstį, o kur keliausi toliau - nuspręs kiti. - šį kartą kiek ramiau prabilęs Azraelis žvilgtelėjo į merginą, tačiau šiai vos prisiartinus, vaikinas pasitraukė šalin. Jis nemėgo kontaktuoti su aplinkiniais, nebent pats to norėdavo. Paėjęs kiek tolėliau, vaikinas sustojo nusigręždamas nuo merginos. - Manai, kad galėsi gyventi su kaltės jausmu, užuot padėjusi žmonėms, juos pasiųsi tiesiai į mano rankas? Manai, kad nemirtingumas ir galimybė jaustis bent šiek tiek žmogiškiau tau bus svarbiau už tai ką darei ankščiau - už žmonių gelbėjimą? Ar ketini priimti savanaudišką sprendimą ir tapti bejėge prieš tai, dėl ko kovojai ankščiau? - pabėręs klausimų laviną, Azraelis tikėjosi, kad ši suvoks jo painius žodžius. Jis taip ir neatsisuko į merginą. Šiuo momentu žiūrėjo kažkur į tolį ieškodamas kažko, kas turėtų ne už ilgo čia, kad pasiimtų Carmen su savimi į tolimesnę kelionę.

Sponsored content

» kelias