| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-12-03, 12:46 | |
| |
| | | |
| | 2016-12-03, 13:28 | |
| "Vakaras. Kambariuose dega šviesos, mama kažką daro vakarienei ir tyliai niūniuoja savo mėgstamą dainą. Lisa sėdi prie stalo, dailyraščiu rašo į sąsiuvinį raides, bet ji viską mato tarsi pro miglą. Turbūt labai nori miego. Staiga pasigirsta grubus beldimas į duris. Mama nustoja gaminti valgyti, liepia jai eiti į savo kambarį, tačiau mergaitė nenori. Ji nori likti čia. Įlindusi į vieną iš spintelių, kuriose dažnai mėgdavo slėptis, kai žaisdavo su Lucianu slėpynių, Lisa paliko mažą tarpelį pravirą, jog galėtų stebėti, kas vyksta. Mama nespėja atidaryti durų, kai jos su visais vyriais išlūžta iš savo vietos.
- Pagaliau Jus radau. Tas parazitas namuose? – augalotas, milžiniškas vyras įžengė į namo vidų, giliai įkvėpdamas oro į plaučius, lyg uosdamas aplinkinius kvapus.
- Apie ką Jūs šnekat? Nieko nesuprantu... – mama atatupsta žengia kelis žingsnius, baimingai dairydamasi po patalpą, bijodama, jog Lisa neateitų į tą pačią patalpą, nors ji jau čia. Drebėdama ji tupi spintelėje užsidengusi burną ir bijo net prakvėpuoti.
- Nieko tokio, jei jo nėra. Atiduokit man mergaitę ir būsiu atsiskaitęs su ta velnio išpera. – sugriebęs mergaitės motiną už alkūnės jis ją spaudė tol, kol pasigirdo garsus pokštelėjimas ir moteris sukliko iš skausmo. Lisa pradėjo tyliai kūkčioti, lysdama giliau į spintos vidų.
Toliau viskas vyko tarsi pro miglą. Kuo aršiau vyras norėjo pasiimti mergaitę, tuo labiau moteris maldavo to nedaryti, tuo labiau traškėjo jos kaulai, tuo labiau ji rėkė ir verkė. Kai moters kūnas buvo nusviestas į kitą kambarį, Lisa nieko nematė, tiktai kaip vyras pasiverčia neaiškios kilmės padaru, beveik vilkų ir puola į tą kambarį, kuriame buvo jos mama. Po kelių minučių jis atėjo į virtuvę kruvinu snukiu, vėl atvirto žmogumi ir šypsodamas priėjo prie spintos, kurioje buvo Lisa, ir pritūpė. Pro tą menką plyšį per duris jie padarė aiškų akių kontaktą, jis žinojo, kad mergaitė čia. Kruvinas vypsnis pasirodė vyro veide.
- Taip ir tupėk, mažute. Nė žodelio Sorrentino, nes jei jis pasirodys prie mano durų...aš tave surasiu. Ir tavęs laukia tokia pat lemtis, kaip motinos. – burbtelėjęs vyras pakilo ir dar trinktelėjo ranka per spintą, o mergaitė užsidengė antra ranka burną, kad neišleistų nė garso, nors visa purtėsi iš baimės. Tik staiga vilko nasrai pasirodė jai priešais akis...."
Lisa pašoko lovoje, klykdama nesavu balsu. Ropodama atatupsta lovoje mergaitė prisišliejo prie sienos, stebėdama tamsų kambarį, kad iš šešėlių neišnirtų tas pats vyras. Verkdama balsu ji vis labiau gūžėsi į mažą kamuoliuką, jos visas kūnas virpėjo iš siaubo, kuris ją kamavo kiekvieną naktį po motinos netekties. |
| | | |
| | 2016-12-03, 15:12 | |
| Sorrentino nebuvo geras žmogus. Visą savo gyvenimą jaunas vyras praleido siekdamas naudos, tenkindamas keistus, paprastiems žmonėms pakankamai keistus geismui, tačiau Lisos ir šios motinos atsiradimas sirenos gyvenime pakeitė viską. Italas iš tiesų įsimylėjo, karštai pamilo ne tik žavingą moterį, bet ir šios dukterį, metų metus planavo jų ateitį, planavo dar bent kelis vaikus, galbūt vestuves - rodės, niekas negalėjo sugriauti to, ko šis taip atkakliai siekė, niekas negalėjo nuslopinti tų kvailų laimės žibūrių, aistringai liepsnojančių šio viduje. Ir vis dėlto, viskas pasikeitė, Luciano gyvenime liko tik Lisa. Maža, dar gyvenimo tiesų nesuvokianti mergaitė, kurios motina mirė vien dėl sirenos kaltės. Juokinga, tačiau po šios mirties vyras grįžo prie senų įpročių, vėl ėmė žudyti savo malonumui, pasileido, prisiminė, kiek daug džiaugsmo į šio gyvenimą atneša toji nepaprasta, visu šio kūnu tiesiog pulsuojanti galia. Pasikeitė viskas, išskyrus vieną. Net žudydamas, kankindamas ir maitindamasis pačiais kruviniausiais būdais, Piero taip ir neužmiršo tos mažos mergaitės, vis dar atkakliai siekė šią išugdyti į padorią ir nuostabią moterį, siekė išugdyti ją tokią, kad dar visai neseniai mirusi motina ja didžiuotųsi. Taip, Sorrentino žudė, kankino, italo rankos buvo suteptos tirštu, raudonu krauju, tačiau Lisa to nė nenumanė, matyt, nė nesapnavo, kad ją auginęs vyras naktimis virsta tokia žiauria, nesulaikoma pabaisa.Jis buvo perdėtai prie šios prisirišęs, galbūt ne tiek dėl mylėtos moters, kiek dėl pačios mergaitės gerovės, dėjo visas pastangas, kad tik ši pamirštų tą kruviną naktį. Nors šio genuose ir buvo užkoduotas noras gundyti bei žudyti, Luciano niekuomet taip ir neparsivedė kitos moters, niekuomet nežudė priešais ją, nenorėjo, kad ta maža, neįtikėtinai daili tamsiaplaukė pasijustų taip, tarsi šis būtų pamiršęs ne tik jos motiną, bet ir tai, kiek daug jam reiškia toji maža figūrėlė, dėl kurios sirena paliko taip ilgai mylėtą Italiją.
Būtent dėl jos Piero naktis visuomet leisdavo namuose. Ne visuomet miegodavo, ne visuomet būdavo laimingas ir besišypsantis, tačiau visuomet buvo pasiryžęs šią padėti, tvirtas kūnas visuomet buvo pasiryžęs stoti į kovą dėl tos mažos, silpnos širdelės, pernelyg stipriai plakančios gretimame kambaryje. Prireikė laiko, kol sirena įprato prie nuolatinių klyksmų, kol suvokė, jog pavojus negresia, o mažą dukters kūnelį purto pernelyg varginantis košmarai. Kasnakt pasikartodavo ta pati istorija, nesvarbu, ką jis veikdavo, ką darydavo, vos išgirdęs siaubingus klyksmus pakildavo, patraukdavo į tą nedidelį kambarį ir šią pažadindavo. Visuomet. Tad ir dabar, išgirdęs širdį veriantį klyksmą, Lucianas nesudvejojo. Virtuvėje gėręs arbatą, šviesų puodelį pastatė ant stalo ir vos per kelias sekundes atsidūrė šios kambaryje.
-Lisa, brangioji, viskas gerai.-Kone akimirksniu pripuolęs prie susigūžusio kūnelio, tvirta ranka suėmė šios pečius, o kita švelniai brūkštelėjo per nežymiai susivėlusius plaukus.-Ššš, nusiramink. Tai tik sapnas.-Vargu, ar žodžiais galima apsakyti, kaip stipriai šį skaudino jos emocijos, jos klyksmai. Žinojo, kad dėl jų kaltas tik jis ir, nors anksčiau būtų tik tyliai nusijuokęs, šį kartą iš tiesų sunerimo. Jau kelerius metus jaunoji Sorrentino buvo neišskiriama gyvenimo dalis, tad delnais jusdamas šios virpantį kūnelį ir pernelyg stipriai besidaužančią širdelę, vyras negalėjo sau atleisti to, ką ji išgyveno vien dėl jo kaltės. |
| | | |
| | 2016-12-03, 15:55 | |
| Sorrentino buvo geras žmogus. Lisa nežinojo, ką jis daro už šio, dar visai neseniai pirkto namo sienų, tačiau mergaitė buvo įsikalusi į galvą, jog vyras geras. Tiesa, košmarai jai vis primindavo, jog juo pasitikėti neverta, jog dėl jo kaltės Lisa nebeturi nė vieno artimo asmens ir liko gyventi, galima sakyti, su visiškai nepažįstamu žmogumi. Ir visgi, ji žinojo ir tai, jog mama Liuciano labai mylėjo. Turbūt niekada mergaitė nebuvo mačiusi jos tokios laimingos, kaip tada, kai būdavo su vyru. Ji prisimena tuos jaukius vakarus terasoje, Italoje, kai saulė maloniai šildydavo jos nugarą, kol ši žaisdavo lauke. Visada pakreipusi žvilgsnį į šoną Lisa matydavo gan idile kvepiantį vaizdą – jos mama visada šypsodamasi ar kvatojanti, kol Liuciano pasakoja jai nevykusius anekdotus arba tiesiog bando pasigauti jauną moterį ir pasisodinti šalia savęs. Ir tai buvo tie vaizdai, kuriuos Lisa norėjo prisiminti. Ji norėjo taip prisiminti savo mamą. Ne tą išdraskytą mėsos, kaulų ir kraujo mišinį, kuris buvo paliktas jų svetainėje. Ne tą veidą, kuris įrėmimo siaubą, skausmą ir kančią jai mirštant. Tuo labiau ji nenorėjo prisiminti, kaip tą naktį grįžęs Sorrentino paklaiko radęs svetainėje savo moterį tokią sunkiai atpažįstamą. Mergaitė troško pamiršti, jog tas vyras, kuris tai padarė, aiškiai pasakė, jog būtent Liuciano yra kaltas dėl to, jog ji dabar yra visiškai viena. Žinoma, ji dar visko pilnai nesuprato, nesuvokė to fakto ir dėl to jai vyras buvo vienintelis likes bent jau pusėtinai artimas žmogus. Ji galėjo vyru pasitikėti ir žinoti, jog bet kurią akimirką ją užstos. Juk kitaip jis nebūtų karštligiškai jos ieškojęs tą vakarą visuose namuose, nebūtų taip džiaugęsis, kai rado ją gyvą spintoje. Išsigandusią ir visą virpančią. Jei jam visiškai nerūpėtų Lisos gerovė, jis turbūt būtų ją palikęs vaikų globos namuose…ar ne?
Todėl dabar, kai, kaip ir kiekvieną naktį, pro jos kambario duris atėjo Luciano, mergaitė pasižiūrėjo į jį su ta pačia viltimi, kaip ir tą vakarą. Jog košmaras jau baigėsi, jog ji saugi ir galinti nebijoti, nes vyras ją apsaugos. Net ir nuo to vyro, kuris dvigubai už jį didesnis, kuris taip padarė su jos motina. Vos šiam prie jos priėjus, Lisa mažomis rankutėmis apsivijo jo kaklą taip tvirtai, jog atrodė ją bus sunku nuo jo atplėšti.
- Neleisk jam manęs pasiimti, prašau, neleisk. – kūkčiodama mergaitė trūksmingai kartojo žodžius, žvalgydamasi po tamsų kambarį, bijodama, jog bet kurią akimirką pasirodys vyras, nužudęs jos motiną ir ją tiesiog išsineš į nakties tamsą. Lisa nenorėjo užsimerkti, nes vos tik užsimerkus ji matydavo tuos nasrus, artėjančius link jos, todėl plačiai atmerktomis akimis mergaitė stebėjo kambarį, kol skruostais vis dar ridenosi didelės ašaros. |
| | | |
| | 2016-12-03, 22:26 | |
| Luciano kaltino save. Nuo tos kruvinos nakties prabėjo jau keli mėnesiai, tačiau nebuvo nė vienos dienos, kuomet ryte prabudęs šis neprisimintų jos, neprisimintų to žiauriaus, lemtingo vakaro įvykių. Kone kasnakt sirenos mintis aplanko prisiminimai, prieš akis iškyla ant sienų ištaškytas kraujas, virpantis dukters kūnas, iškyla įsiūtis ir pyktis, anuomet staiga užvaldęs šio kūną. Jis žinojo, kas yra, žinojo visas savo galias, visus gebėjimus ir siekius, žinojo, ką sugeba, tačiau tas vakaras atvėrė duris į visai kitokį gyvenimą. Sorrentino vis dar puikiai prisimena, kaip suradęs tą virpantį, iš baimės nusilpusį kūnelį pajuto palengvėjimą, kaip atsargiai nušluostė Lisos ašaras ir išnešė šią į lauką vien tam, kad ir taip daug mačiusi mergaitė neišvystų kraujo dėmių ant balto kilimo ir sienų. Tą naktį jis praleido namuose. Užmigdęs dukterį sugrįžo į aptemusius namus, virpančias rankas panardino į tviskančias kraujo balas, o vėl išaušus rytuj šviesus namai dar kartą suspindo švara. Tik šį kartą viskas buvo kitaip, virtuvėje nesigirdėjo skambus moteriškas juokas, stovėdamas tarpdūryje Piero negirdėjo tylaus podukros kvėpavimo, namai buvo tušti, o sirenos širdyje pagaliau užsidegė tyras, žodžiais nepaaiškinamas keršto troškimas. Tuomet šis grįžo į viešbutį, prie savo kūno glaudė vis dar velniškai išsigandusią podūkrą, į šios maistą dėjo migdomuosius, it nujausdamas, kad šoko ir baimės ištikta mergaitės psichika nepriims viso to taip ramiai, o naktimis vėl traukdavo į medžioklę. Taip prasidėjo toji keista, savaites besitęsusi rutina. Dieną jis tapdavo tobulu tėvu, naktimis - žiauriu, kraujo ištroškusiu medžiotoju. Laikas bėgo, sirena išnaršė visus tolimiausius Italijos miestus, kol surado viso to kaltininką. Dar ir dabar prisimena jo maldas, prisimena savas rankas, išteptas vilko krauju ir tą keistą palengvėjimo jausmą, tarsi kerštas būtų šį palydėjęs kitos, kiek geresnės ir šviesesnės vietos link. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Nustojus vartoti migdomuosius, dukterį ištiko isteriją, naktimis šį vis pažadindavo kančios perpildyti klyksmai, Lucianas atprato nuo miego, atprato nuo poilsio, tiesiog nežinojo, kaip turėtų susitvarkyti su taip visko bijančiu vaiku. Būtent ji ir tapo naujos gyvenvietės priežastimi. Piero mylėjo Italiją, tačiau tą mažą mergaitę mylėjo kur kas labiau, tad dar po kelių mėnesių pasiryžo ir atvyko į Sietlą, karštai melsdamas, kad nauja aplinka jai padėtų.
-Lisa, Lisa, jo čia nėra. Viskas gerai, aš tave apsaugosiu.-Glausdamas tą virpantį kūnelį prie savęs, Luciano tyliai atsiduso. Juk galėjo jai pasakyti, kad viskas baigta. Galėjo išdidžiai pranešti, jog atkeršijo ir šiai nebegresia joks pavojus, tačiau nenorėjo sukelti jai skausmo, nenorėjo, kad toji maža mergaitė suprastų, kas vyras, jau nežinia kiek laiko atstojantis jai tėvą, slepia tokias žiaurias ir kraujo kupinas paslaptis.-Matai, aš čia. Jis tau nieko nepadarys.-Sukandęs apatinę lūpą, vyras nykščiais nušluostė sudrėkusius mergaitės skruostus, pirštais dar kartelį perbraukė per šios plaukus.-Eime į virtuvę ? Padarysiu arbatos.-Smiliaus galiuku kilstelėjęs mergaitės smakrą aukštyn, Sorrentino kreivai nusišypsojo. Vis dar mokėsi, siekė priprasti prie vienišo tėvo vaidmens, nors puikiai žinojo, kad panorėjęs lengvai susirastų kitą moterį. Skirtumas tik tas, kad jokia moteris nesugebėtų atstoti to, ką šie prarado. |
| | | |
| | 2016-12-03, 22:56 | |
| Tą naktį mergaitė nesugebėjo įžengti į namą. Vos tiktai Sorrentino išvedė Lisą iš tų namų, vos tiktai ji akies krašteliu pamatė pro langą krauju aptaškytas sienas, ji nebegalėjo grįžti atgal. Kad ir kaip švariai namai būtų sutvarkyti, kad ir kaip blizgėtų išplautos grindys ir būtų išmestas kruvinas kilimas, mergaitė nebenorėjo grįžti į tuos namus. Jos niekas nebūtų privertęs ten grįžti. Kai teko pasiimti daiktus iš namo, kai jie ruošėsi keliauti į Sietlą, net tada mergaitė nesugebėjo peržengti namų slenksčio. Įsikabinusi į durų staktą ji nervingai purtė galvą, kai jai siūlė užeiti į vidų ir su baime žvalgėsi aplinkui, jog iš kažkur neišdygtų tas vyras, kuris atėmė iš jos mamą. Tiesa, giliai viduje Lisa žinojo, jog dėl to kaltas Liuciano, tačiau ji juk buvo maža, ji pradėjo bijoti svetimų žmonių, nors anksčiau buvo gan komunikabili ir dažnai besišypsanti mergaitė. Dabar ji slėpdavosi už Sorrentino nugaros, stipriai gniauždama jo ranką, jei ateidavo koks nors jai dar nematytas žmogus. Vyras buvo vienintelis ilgus metus buvęs su ja ir jos motina. Šiuo metu ji galėjo pasitikėti tiktai juo, daugiau niekuo kitu. Ir tai puikiai matėsi. Net kai į namus atvykdavo jos tolimesni giminaičiai ar artimi Lisos motinos draugai, mergaitė visada neramiai imdavo dairytis, ar netoliese nėra Piero. Tik tada, kai šis pasirodydavo kambaryje, ši galėdavo ramiau atsikvėpti. Ji buvo tarsi mažas jo šešėlis. Tai buvo daugiau ar mažiau keista, bet ji nesugebėjo nusipurtyti tos baimės gerus kelis metus. Tik kai jie persikėlė į Sietlą, pasidarė šiek tiek ramiau. Tiesa, košmarai mergaitę vis dar kamuodavo, tačiau ji galėdavo likti viena namuose, nors jausdavosi labai nejaukiai, taip pat ji persilaužė ir ėmė bendrauti su daugiau žmonių, tačiau vis dar retkarčiais slėpdavosi už Liuciano nugaros, jei jausdavosi nemaloniai.
Tik išgirdusi raminančius žodžius, šiek tiek jų įsiklausiusi Lisa nurimo. Ji ne pagal metus buvo gan protinga mergaitė, o ir be to, negi Sorrentino turėtų meluoti, sakydamas, jog jis ją apsaugos? Atleidusi savo mažus kumštukus nuo vyro kaklo mergaitė atsitraukė, atsisėdo ant lovos krašto ir giliai įkvėpė, pasitrindama vieną akį ranka. Žvilgtelėjo į Liuciano su ta pačia viltimi, jog galbūt šįkart viskas pagaliau baigėsi. Galbūt kitą naktį jai neteks to patirti. Šviesios ir didelės akys blizgėjo nuo ašarų.
- Aš noriu kakavos. – burbtelėjusi Lisa įsižūrėjo į vyrą. Visada imdavo ožiuotis arba kelti savo sąlygas, kai ji būdavo ne nuotaikoje, bet kol kas tai buvo menki norai kaip vaikui. Tikėkimės, jog maži norai bus ir tada, kai Lisai prasidės paauglystė.
- Ar galėsiu miegoti pas tave, kaip anąkart? – įsiavusi į minkštas šlepetes mergaitė nutempė nuo lovos savo meškiną ir viena ranka į jį įsikabino. Kita sugriebė Liuciano už rankos, taip paragindama jį eiti į virtuvę, juk kakava nelaukia. |
| | | |
| | 2016-12-26, 09:19 | |
| Trenkusi durimis Lisa pasimarstė, išvydusi jų trečią namų gyventoją – Centą. Didelis gauruotas šuo, kai įbildėjo mergina, pakėlė galvą ir kryptelėjo į šoną, nesuprasdamas, kas vyksta. Dar bandė vizginti uodegą, tačiau išvydęs, jog šeimininkė nesusiteikusi, pašoko ant kojų, smalsiai į ją spoksodamas.
Mergina kūkčiodama nusivilko paltą ir trenkė jį į artimiausią kambario kampą. Po to vos ne vos priėjo prie lovos ir tiesiog į ją sukrito, apsikabindama pagalvę ir pradėdama verkti balsu. Lisa pati nesuvokė, kodėl jai taip skauda. Juk buvo save įtikinusi, kad tokie jausmai, kuriuos jautė Liuciano, yra grynas laiko švaistymas ir apskritai, ji to jausti tiesiog negalėjo. Tačiau galvoje atsikartojantis vaizdas, kaip virtuvėje jis glamonėjo kitą moterį, vertė tik dar labiau siusti, pykti iš nevilties. Centas lėtai užsiropštė ant lovos ir prigulė šalia Lisos, tad ši iškart jį apsikabino, o jis, kaip geriausias jos draugas ir paguodos ramstis, ramiai gulėjo, kol mergina valėsi ašaras į megztuko rankovę, tyliai kūkčiodama. |
| | | |
| | 2016-12-26, 10:24 | |
| Tiesa, galbūt Luciano skubėjo. Galbūt žvelgdamas į vis dar smulkią, garbanomis pasipuošusią dukterį vyras nebematė tos naivios, visko bijančios mergaitės, veikiau atvirkščiai, kaskart pažvelgęs į šią išvysdavo subrendusią, aštriu protu bei nepaprastu grožiu pasižyminčią jauną moterį. Galbūt būtent dėl to Sorrentino siekdavo kiek galima rečiau laiką leisti namuose, gal būtent dėl to šio alkis sustiprėdavo kaskart pažvelgus į tas šviesas, spindinčias podukros akis. Lizą Luciano mylėjo visa savo širdimi. Karštai neapkentė tų akimirkų, kuomet mergina papuldavo į bėdą, kuomet viduryje nakties šis atsidurdavo ligoninėje, suplukęs iš rūpesčio ir nerimo, vien tam, kad išgirstų, jog dukra iškrėtė dar vieną bereikšmę išdaigą. Jis ja rūpinosi, mylėjo, buvo pasiryžęs paaukoti jai visą savo gyvenimą, tačiau kažkur giliai jame, kažkur minčių ir baimių jūroje, vis dar gyvavo Luciano sirenos pusė. Juk retkarčiais pažvelgęs į savo dukrą, Sorrentino pasimesdavo, rodos, žodžiais negalėdavo paaiškinti to sukilusio alkio, sukilusių jausmų ir baimių.
Susitalkęs į virpantį mokytojos kūną, Piero vargiai išgirdo užsitrenkiančias duris ir lėtai artėjančius žingsnius. Tik tuomet, kai dukra visai priartėjo prie virtuvės, sirena sustingo, tvirti šio pirštai tik kiek stipriau įsmigo į tamsiaplaukės moters šlaunis. Po galais. Dar kelios sekundės ir tamsiaplaukės aimaną nutraukė Lizos balsas, privertęs sireną galiausiai atsitraukti bei mostelėti moteriai išeiti. Galbūt kvaila, galbūt grubu, tačiau stebėdamas, kaip ši renkasi drabužius, Luciano galvojo tik apie į savo kambarį nubėgusią dukrą. Pagrinde tai buvo nerimas, pyktis, savotiškas nusivylimas savimi, tik tas kelias, padrikas sekundes, vyro galvoje apsilankė kelios nepadorios, pasišlykštėti privertusios mintis apie ją. Juk vis dėlto, nors ir ne biologinė, Sorrentino buvo jo dukra. Atsidusęs ir susisagstęs baltus marškinius iki pat viršaus, atgalia ranka dar kartą brūkštelėjęs per suveltus juodus plaukus ir išsitiesęs, Piero nusekė Lizos žingsniais. Sustojęs prie šios kambario durų, sukandęs dantis ir suspaudęs lūpas, vyras pasibeldė. Nenorėjo įsiveržti, nenorėjo, kad ši sureaguotų taip, kaip sureagavo virtuvė - juk dar dabar ant grindų spindėjo sudaužytų lėkščių šukės.
-Liza.. Atidaryk duris, reikia pasikalbėti.-Giliai iškvėpęs ir pirštais patrynęs nedidelę barzdą, Luciano žengė žingsnį atgal. Neketino atsitraukti, o ir pati Liza tą, matyt, žinojo. Piero buvo pernelyg kantrus, pernelyg užsispyręs, kad viską taip ir paliktų. |
| | | |
| | 2016-12-26, 10:59 | |
| Centas vyro žingsnius išgirdo anksčiau, nei Lisa, todėl pakėlė galvą ir nežymiai suurzgė. Visada labiau mylėjo savo moteriškosios lyties šeimininkę, nei vyrą. Turbūt tiesos buvo tame, jog gyvūnai jaučia negerus žmones. O galbūt šuo žymiai geriau jautė, jog Luciano nėra visai žmogus, dėl to jis gyvūnui ir nepatiko.
Pajautusi vibraciją prie savęs, mergina pakėlė ašarotas akis į šunį, kuris akylai stebėjo duris. Veidas persimainė, akyse pasirodė pyktis. Išgirdusi vyro balsą, mergina suvirpėjo, tačiau net neketino šiam nusileisti. Nenorėjo jo matyti, nei girdėti. Nors iš vienos pusės puikiai žinojo, jog jei jis stovėtų priešais ją, Lisa tą pačią akimirką pamirštų, dėl ko pyko. Ir nors dabar jautė siaubingą pyktį ir net įsivaizdavo, kaip trenkia Piero, žinojo, jog taip nepadarytų. Kažkokia nematoma jėga ją sustabdytų nuo to. Ir tai ją siaubingai erzino.
- Dink man iš akių, Piero. Nenoriu tavęs matyti. – piktai surikusi ji stengėsi, jog balsas nevirpėtų, tačiau paskutinę minutę šis užlūžo, parodydamas, jog Lisa tikrai blogai jaučiasi. Be to, jog pyko ant vyro, nekentė jo už tai, kad parsivedė į namus moterį ir dar jos mėgstamiausią mokytoją (po šito ji tapo jos nekenčiamiausiu žmogumi žemėje), jai svaigo galva ir apskritai, jautėsi prastai po išgerto alaus. Iš esmės buvo silpna ties išgeriamo alkoholio kiekiu, todėl net po kelių skardinių alaus atrodė taip, jog išgėrė ne alaus, o ko nors stipresnio.
Šuo pakilo nuo lovos ir atsisėdo prie grindų, tarsi ruošdamasis ginti savo šeimininkę, jei į kambarį įsiveržtų vyras. Giliai širdies kamputyje Lisa to norėjo. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų. |
| | | |
| | 2016-12-26, 21:30 | |
| Kiek keistoka, tačiau galbūt, tik galbūt, visos tos moterys ir ilgos, toli nuo namų praleistos naktys padėjo Luciano užsimiršti. Padėjo pamiršti, ką reiškia ta prakeikta, trikdanti trauka vaikui, kurį globojo ir augino ilgus metus, pamiršti, jog tas jausmas, pamažu stingdantis šio kūną, nebuvo toks laikinas, kokį galvojo esant iš pradžių. Lizai suaugus, jiedu atitolo, atrodo, pasistatė tas keistas, nenugriaunamas sienas. Žinoma, vis dar kalbėdavo, vis dar kartkartėmis kartu leisdavo laiką, tačiau jiedu nebebuvo tokie artimi kaip kadaise, juk pajutęs tą kvailą trauką Lizai, pats Piero atsiribojo, suprato, jog kiekviena kartu praleista akimirka vedė vis arčiau šio galių proveržio, vis arčiau kažko nesuvaldomo ir nesulaikomo išsiliejimo.
-Liza, nori to ar ne, mums reikia pasikalbėti.-Sukandęs dantis, it siekdamas neišsiduoti, kad šios žodžiai kerta kur kas giliau nei kirstų paprastam tėvui, Luciano atsiduso. Girdėdamas pasunkėjusį dukters kvėpavimą ir tylius šuns žingsnius, Sorrentino suvokė, kad turėtų pasitraukti. Turėti skirti šiai bent kelias ramybės minutes, tačiau pirštais gniauždamas šaltą durų rankeną, vyras nesusilaikė. Dar tvirčiau sukandęs dantis, šis kiek per stipriai stumtelėjo duris ir, piktai nužvelgęs urgzti ėmusį šunį, žengė žingsnį lovos link. Gyvūnai jo nemėgo, na, bent jau didžioji dauguma. Jis, kaip visai kitos rūšies padaras, prieštaravo bene visiems pasaulio dėsniams, o paprasčiausi padarai to suprasti negalėjo. Atsisėdęs ant pernelyg minkštos lovos, Luciano greitai prisitraukė smulkų dukters kūnelį ir priglaudė šį prie savęs.
-Liza, mažute.-Pirštais ėmęs švelniai glostyti šios nugarą, Piero užsimerkė.-Turi su manim kalbėti.-Tylus jo balsas, rodos, net kiek ramino, o lėtai šią glostantys pirštai it skelbė, jog jis nepadarys nieko blogo, net jei kažkur giliai viduje taip ir troško parsiversti šią ant tos pačios pernelyg minkštos lovos. Žinojo, jog ji pyko, suvokė, kad pyks dar ilgai, tačiau net labai norėdamas nebūtų galėjęs atsitraukti tol, kol juto šios pykti juodu suspančiame ore. |
| | | |
| | 2016-12-26, 22:07 | |
| Kai Lisa pradėjo augti, kai įžengė į paauglystę, bendravimas su Piero keitėsi. Mergina pradėjo turėti daugiau paslapčių, retai ką pasakoti, nors anksčiau ir tai mažai tepasakydavo vyrui. Kas blogiausia, ji suprato, kaip jaučiasi kitos moterys, tos, kurias ji maža matydavo. Kai matydavo jų žvilgsnius, nukreiptus į Liuciano. Pauglystėje ji gan aiškiai suvokė, jog jo traukai kažin ar būtų galima atsispirti. Nesuprato, kodėl taip jaučiasi, tačiau tai nebuvo vien kažkoks paikas noras patenkinti seksualines aistras, kurių paauglystės sulaukusi Lisa patyrė. Tai buvo kur kas giliau, nei ji pati numanė. Turbūt prisidėjo ir tai, jog jis visą gyvenimą ja rūpinosi ir stengėsi duoti tiek šilumos, kiek tik gali duoti visiškai svetimas, kraujo ryšiais nesusaistytas žmogus. Lisa iš esmės kartais džiaugėsi, jog jų nesieja joks kraujo ryšys, nes jei jis tikrai būtų jos tėvas, šita meilė būtų kažkokia iškreipta, nesveika. Ir nors dabar kartais pagalvodavo, jog ji kraustosi iš proto, nes svaigsta dėl savo patėvio, tiesiog nieko sau negalėjo padaryti.
Centui ėmus urgzti ir net kelis kartus sulojus, mergina atsisėdo lovoje, akys susidūrė su vyru, stovinčiu tarpduryje. Lisa suspaudė lūpas, tamsių akių žvilgsnis, rodo, dar labiau patamsėjo (kažin ar tai buvo įmanoma), ji iškėlė smakrą į viršų. Visada taip darydavo, kai būdavo pikta. Išdidžiai, lyg žiūrėtų į už save menkesnį padarą, ji įsispoksojo į Liuciano, nors viduje tą pačią akimirką sutirpo. Bandė išsisukti iš jo glėbio, tačiau tvirtai priglausta, Lisa vėl sukūkčiojo, iš nevilties ir pykčio kelis kartus kumščiu trenkė Liuciano į krūtinę, kita ranka sugniauždama jo marškinių kraštą į saują.
- Aš tavęs nekenčiu. – dar kartą pakartojusi sukūkčiojo. Ir sakė tiesą. Ji nekentė vyro. Dėl to, jog pyktis, būnant šalia jo, slopo. Ir nors Lisai draskė širdį, nes užsimerkus ji per naują išvysdavo tą patį vaizdą, dabar jausdama jo buvimą, rimo. Kvėpavimas darėsi nebe toks sumišęs, tačiau atrodė, jog kambaryje oro perpus mažiau, todėl reikėjo kvėpuoti giliau. Turbūt dėl to, jog buvo šalia jo. |
| | | |
| | 2016-12-27, 14:49 | |
| Vargu, ar Lizos įsiūtis galėjo ką nors pakeisti. Žinoma, žvelgiant į tamsias, tyros neapykantos kupinas dukters akis, Luciano sunerimdavo, kažkur giliai viduje vėl prabusdavo tie visi tėviški, šilti jausmai, tik ir trokštantys, jog jaunosios Sorrentino gyvenimas būtų kur kas geresnis. Deja, to pakeisti jis negalėjo. Negalėjo pasiduoti tai keistai, kiek iškreiptai pagundai, negalėjo priglausti dukters taip arti, kaip troško kiekviena jo kūno ląstelė. Tiems ilgiems metams bėgant, Liza supanašėjo su savo motina. Tos pačios tamsios, rodos, sielą reginčios akys, tie patys tamsūs, garbanoti, dailų veidą slepiantys plaukai.. Tik tiek, jog žvelgdamas į ją, Luciano nematė motinos, nematė ir dukros, kurią tiek metų augino. Žvelgdamas į ant lovos gulinčią mergaitę, Piero sugebėjo įžvelgti nepaprastai dailią, gražią moterį, kažkuo išsiskiriančią iš visų kitų, išsiskiriančią ne tik tarp draugų, bet ir tarp mokytojų, kitų, kadaise Sorrentino sutiktų sirenų.
-Ššš, mažute, viskas gerai.-Pirštais vis dar atsargiai narpliodamas dukters plaukus, vyras tyliai atsiduso. Nė neįsivaizdavo, kaip turėtų šią nuraminti. Mokėjo paguosti dėl sudaužytos širdies, dėl paprastų, vaikiškų nesėkmių, tačiau jausdamas krūpčiojantį mergaitės kūną, prispaustą prie savos krūtinės, jis nė neįsivaizdavo, ką turėtų daryti, kaip galėtų bandyti ją paguosti.-Aš suprantu, aš labai atsiprašau.-Lūpas kelioms sekundėms priglaudęs prie Lizos viršugalvio, Luciano dar stipriau šią priglaudė prie savęs, it siekdamas sugerti visą liūdesį, visą joje susikaupusią neapykantą. Regis, toks artumas degino, pamažu naikino paskutinius sveiko proto likučius, tačiau pirštais vis dar glostydamas šios plaukus, Sorrentino tvardėsi, rodos, visa savo jėga stengėsi nepasiduoti tai kitai, kur kas žiauresnei, iškrypusiai šio pusei. |
| | | |
| | 2016-12-27, 21:31 | |
| Nors Lisos atmintyje motinos paveikslas darėsi vis labiau miglotas, tačiau kelios išsaugotos nuotraukos rodė jai jų aiškų panašumą. Ji, kaip ir motina, jau nuo šešiolikos turėjo gan dailias, moteriškas linijas. Dažna mergina tokių pavydėtų, nes tikrai ne visos turi tokius genus, kaip kad turėjo jaunoji Sorrentino. Nors nebuvo didelė vakarėlių mėgėja, dauguma jos bendraklasių kviesdavo pas save, galbūt dėl to, jog ji tikrai buvo dėmesio verta mergina. Apskritai, turėjo gal tik kelis draugus mokykloje, tačiau dėl to, kiek veiklų turėjo, kur dalyvaudavo, Lisą pažinojo praktiškai visa mokykla. Vyresni vaikinai anksčiau netgi kviesdavo ją kur nors nueiti, tačiau tada ji buvo gan drovi, apskritai, nelabai mėgo bendrauti, todėl labai greitai tuos pasiūlymus atmesdavo. Visgi, kai praėjo trys metai, ji į tai pradėjo žiūrėti kiek kitaip, tapo drąsesnė. Ir išbandyti norėjo daugiau dalykų, dėl ko tapo sunkiai kontroliuojama.
- Tu tik taip sakai, tau visiškai nerūpi. Jei galėtum, tai kiekvieną dieną vestumeis vis po naują moterį. Manai nežinau apie viešbučius ir tai, jog nebūni naktimis namuose? Man nebe dešimt metų, Piero, tokių dalykų nenuslėpsi. – savotiškai pasakiusi faktą, jog naktimis merginą dažnai kamuoja nemiga, ji atsiduso, sulaikydama viduje dar vieną raudą. Užsimerkusi ji leidosi stipriau priglaudžiama prie vyro kūno, ranka, kuri trankė šiam per krūtinę, liko gulėti toje pačioje vietoje. Po delnu Lisa galėjo jausti plakančią Piero širdį. Atrėmusi smakrą į Liuciano raktikaulį, iškvėpė orą tiesiai į jo kaklo linkį ir vėl pripildė plaučius oro, susimaišiusio su vyro kvepalų ir odos kvapu bei...bei moteriškais kvepalais. Susiraukusi, kad ir kaip norėjo likti vyro glėbyje, ji atsitraukė, piktą žvilgsnį įsmeigdama į Piero veidą.
- Tu atsiduodi ja. – burbtelėjusi ji išslydo iš jo rankų, pakilo nuo lovos, paglostydama Cento galvą, kuris visą tą laiką juos akylai stebėjo, tarsi vyras galėtų padaryti Lisai kažką blogo.
- Aš noriu persirengti. – atsainiai tarstelėjusi ji pro veidrodį stebėjo vyrą, duodama jam suprasti, jog jis turėtų pasišalinti iš kambario. |
| | | |
| | 2016-12-27, 22:14 | |
| Liza iš tiesų buvo nepaprastai daili žmogiškųjų merginų tarpę, tą Luciano pastebėjo vos šiai pasiekus paauglystę, vos ėmus kisti jos hormonams ir elgesiui. Jis galbūt ir nebuvo pats geriausias tėvas, nebuvo tas, kuris visuomet atsižvelgdavo į šios nuomonę ar tas, kuris nusileisdavo girdėdamas šios nepatenkintą balsą, tačiau pokyčius Sorrentino pastebėdavo netrukus, o ir grožį vertinti mokėjo kur kas geriau nei dauguma, visgi, tiek metų pragyvenus Italijoje, į viską imama žvelgti kiek kitaip, tarsi kiek iškreiptu, daugumai nesuprantamu kampu.
-Brangioji, tame ir esmė, jog man rūpi. Jei nerūpėtų, nebūčiau išvaręs tos.. moters, nebūčiau atėjęs pas tave. Tu, Liza, esi man aukščiau už visas moteris šioje žemėje.-Sukandęs dantis ir giliai įkvėpęs, Luciano užsimerkė. Kvaila, kad taip švelniai skambantys žodžiai slėpė kur kas gilesnę prasmę, o jis, niekaip nenorėdamas išduoti to prakeikto geismo, privalėjo susilaikyti. Paika, juokinga netgi. Juk jis - sirena, jo gyvenimas visuomet sukosi ir, matyt, suksis aplink seksą, to, regis, nekeičia net faktas, kad prie šio krūtinės glaudžiasi ne kokia nors nepriklausoma moteris, o jo podukra, žmogus, kuris į šį žvelgė tik kaip į paprasčiausią tėvą. Merginai atsistojus, nuo lovos pakilo ir pats Sorrentino. Žinojo, kad ta prakeikta mokytoja tiesiog maudėsi kvepaluose, kurie, vos šią pastebėjus, ėmė graužti šio nosį ir gerklę. Galiausiai iškvėpęs plaučiuose susikaupusį orą, Luciano neskubėdamas atsisagstė kūną dengiančius marškinius bei paskubomis šiuos nusitraukęs numetė kažkur šalin. Vėlgi, nebuvo kvailas, suprato, kad prisilietimas prie nuogos odos sujaudins kur kas labiau nei prigludimas per drabužius, tačiau juk neveltui jis nešiojo prakeiktą tėvo vardą.
-Liza..-Išgirdęs apie šios norą persirengti, vyras vos kelioms sekundėms suspaudė kumščius, o tuomet žengė tiesiai prie jos, pirštų galiukais kilstelėdamas šios smakrą taip, jog podukra žvelgtų tiesiai jam į akis. Pirštais lėtai nuslydęs šios žandikaulio linija bei kaklu žemyn, vyras susiraukė, vėl visai nejučia sukando dantis.-Tu girta?-Šį kartą kimus Luciano balsas toli gražu nepriminė ankstesnio, rodos, vos pažvelgęs į šios akis vyras surimtėjo, persimainė, tapo visai kitu žmogumi. Būdamas taip arti, jog kone juto šios kvėpavimą, atsimušantį į įdegusią odą, Luciano, matyt, pamiršo, jog dar visai neseniai dukra išvydo jį su savo mėgstamiausia moterimi. Juk vis dėlto, net tai nepateisino fakto, kad šio vienintelė podukra drįsta grįžti gerokai apsvaigusi. |
| | | |
| | 2016-12-27, 22:43 | |
| Sau Lisa atrodė paprasti. Nematė to, ką dažnai pastebėdavo dauguma. Ir nors visi atkreipdavo dėmesį į jos savotišką, kiek neįprastą grožį (galbūt labiau meksikietiškų arba itališkų bruožų mergina Sietle buvo retenybė), ji nematė savyje nieko ypatingo. Kažkodėl vis galvodavo, jog jei būtų kažkiek gražesnė, bent jau penkiais procentais, galbūt Liuciano nebežiūrėtų į ją, kaip į vaiką. Kvailos mintys, tačiau jos kamavo merginą nuolat.
- Taip neatrodo, nes vediesi jas į namus, ko anksčiau net nedarei. – suvokusi, jog jos balse atsispindi ne vien tiktai pyktis, tačiau ir kažkoks pavydas, Lisa suspaudė lūpas, pradėjo kramtyti apatiniąją. Nenorėjo taip staiga imti ir išsiduoti, todėl turėjo elgtis kaip įmanoma ramiau, tačiau nesugebėjo. Ją ėmė pyktis, pavydas, nusivylimas, tačiau tuo pačiu širdis spurdėjo greičiau, kai žvilgsnis nukrypdavo į Luciano.
Šiam ėmus sagstytis marškinius, Lisa išpūtė akis, tačiau žvilgsnio atitraukti negalėjo. Veidrodžio atspindyje stebėdama vyro veiksmus, ji, atrodo giliau įkvėpė oro ir trumpam nustojo kvėpavusi. Ne, ne, ne...to buvo per daug. Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį, apsimesdama, jog nužvelgia veidrodyje savo pačios aprangą Lisa jautė, kaip jos skruostai kaista, o širdies plakimas, atrodo, atsimuša į kambario sienas, sudarydamas aidą. Visos mintys, keisčiausios fantazijos ėmė kilti į paviršių ir mergina turėjo pasitrinti pirštais akis, jog sustabdytų tai, ką įsivaizdavo ar bandė įsivaizduoti. Net tai nepadėjo.
- Aš tavęs neprašiau nusirengti. – krenkštelėjusi ji vos ne vos suvaldė savo balsą, apsimesdama, jog jai visiškai tas pats, kad jos kambaryje stovi pusnuogis Luciano. Nors veidas atrodė ramus (turbūt išgertas alkoholis padėjo), tačiau žvilgsnis atrodė sumišęs, neaiškios ugnelės sužibėjo Lisos tamsiose akyse. Kartais mergina nekentė to, ką jaučia šitam vyrui, nes jautė, kad tai nelyg koks apsėdimas. Negalėjo normaliai miegoti, valgyti. Net į kitus vaikinus negalėjo atkreipti dėmesio, nes visas jos mintis buvo okupavęs jis.
Luciano prie jos prisilietus, kažkurią akimirką galvojo, jog sapnuoja. Jis niekada, pakartoju, niekada taip nedarydavo. Sunkiai nurijusi seiles, ji pakėlė akis į jį. Giliai įkvėpė, nors oro, atrodo, visai nebebuvo kambaryje.
- Tai ne tavo reikalas. – sugebėjusi išpyškinti tai, Lisa dar sužaibavo akimis, demonstratyviai apsilaižydama lūpas ir sarkastiškai šyptelėdama, tarsi skelbtų vyrui kažkokį tik jam vienam suprantama iššūkį. Kodėl taip padarė nė pati nesuprato. Nuo jo kimaus balso jai atrodė, jog tuoj pakirs kojas. O tai kas dėjosi merginos viduje...tikrų tikriausias jausmų uraganas. Prie to paties dar galima pridėti kažkokį neaiškų, tačiau malonų dilgtelėjimą papilvėje, kuris rodė, jog Liuciano, net nieko nedarydamas iš esmės, sugeba ją sujaudinti.
|
| | | |
| | 2016-12-27, 23:21 | |
| retai kada dvejodavo savo jausmų tvirtumu. Retai kada klausinėdavo, ar tai, ką daro bene kasnakt iš tiesų verta to, ką išgyvena dienomis, ką jaučia kone kiekvieną rytą, kai patekėjusi saulė priverčia praplėšti tamsias, abejingumo kupinas akis. Visgi, jei pasaulyje egzistavo nors viena moteris, galinti priversti šio širdį plakti stipriau, galinti sutrikdyti šio kvėpavimą ar pasitikėjimą savimi, tai buvo Liza. Toji smulki, už garbanų šydo besislepianti mergina, matyt, nė pati nesuvokė, kokį stiprų poveikį daro žmogui, kuris, pagal visas žemiškąsias nuostatas, į ją turėtų žvelgti tik kaip į paprasčiausią vaiką.
-Tame ir esmė, kad man rūpi. Liza, kiek kartu matei mane su kita moterimi?- Puikiai suvokdamas, kas savo aukas visuomet išlaikydavo paslaptyje, Luciano kilstelėjo tankius antakius ir lengviai atsikvėpė. Jis neslėpė to, kad Sorrentino atžala nebuvo vienintelė šio gyvenimo moteris, tačiau niekuomet, po galais, niekuomet nebūtų leidęs šiai susitikti su bent viena iš tos neaprėpiamos aukų gausybės. Na, bent iki tol, kol ši taip netikėtai, nelauktai įsiveržė į kiek užimtą erdvaus namo virtuvę.- Tai buvo vienas prakeiktas kartas, nes maniau, jog liksi pas draugę.-Viduje kylantį nerimą išreikšdamas tik tvirtai sukąstais dantimis, Piero nesitraukė, akimks atidžiai stebėjo kiek įraudusį, galbūt net truputį susigėdusį merginos veidą. Būtent tokios akimirkos, kuomet švelnus Lizos veidas atspindėdavo visas šios emocijas, gyvenimas apsunkdavo bene dešimtis kartų, o susilaikyti nuo jos paėmimo čia pat tapdavo kur kas sunkiau nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
-Kiek pamenu, tai aš ir neklausiau.-Vėl kilstelėjęs antakius, it nesuvoktų merginos žodžių esmės, Luciano tyliai atsiduso. Rodos, visas kūnas dilgsėjo nuo viduje užgimusio noro, tačiau pirštais vis dar liesdamas šios kaklą, jusdamas, kaip lėtai, ritmingai pulsuoja šios kraujas, jis tvardėsi, siekė sustabdyti save nuo tos neaprėpiamos jausmų gausos. Visai netrukus iš tamsių, nepageidaujamų jausmų Luciano vėl ištraukė gan grubus, tačiau vis dar itin švelnus Lizos balsas, privertęs šį suspausti lūpas ir dar kartą lėtai nužvelgti šios liekną figūrėlę.
-Klysti.-Pirštų galiukais švelniai brūkštelėjęs per šios pečių linkį, vyras nesusilaikė.-Tu mano, vadinasi, ir reikalas mano.-Tyliai nusijuokęs, Sorrentino pirštais apsivijo šios kaklą, suspaudė gana nestipriai, tačiau, rodos, pakankamai, jog perteiktų tą paiką trauką liepsnojančią šio viduje.-Negi nesupranti, Liza?Esi mano.-Pirštais vis dar gniauždamas jos kaklą, nykščiu šis švelniai brūkštelėjo jos apatinę lūpą, kakta prigludo prie šios ir atsikvėpęs taip, jog karšto oro gūsis nejučia užkliudė merginos lūpas, drauge su ja Luciano žengė kelis nedidelius žingsnius lovos link, visais sveiko proto likučiais prieštaraudamas kone visiems savo veiksmams. |
| | | |
| | 2016-12-28, 07:58 | |
| O ir iš kur ji galėjo žinoti, kokį poveikį jam daro, jei jis niekada nesielgdavo...kitaip, nei tėvas? Ir tai Lisą galbūt netgi liūdino. Kaip kvaila, tiesa? Jos neturėtų liūdinti tas faktas, jog Liuciano į ją žiūri, kaip į savo dukrą, tačiau jos jausmai jam buvo visai kitokie, galbūt dėl to šiai ir buvo apmaudu. Ir dėl to ji, galima sakyti, kankinosi viena, nes pasipasakoti, kaip jaučiasi galėjo nebent savo mylimiausiam šuniui, tačiau jokio patarimo jis nebūtų suteikęs. Todėl mergina apsiprato, kiekvieną kartą būnant šalia vyro, jausti, kaip kojos linksta, jai trūksta oro ir kaip iš pasąmonės kampelių išlenda įvairiausios mintys, kurių ji vienaip ar kitaip negalėjo įgyvendinti, nes nenorėjo visko sugadinti.
- Tai kur tada tu būni naktimis, ką? O gal su mano mokytoja taseisi jau kelis mėnesius? – įsmeigusi piktą, reikalaujantį žvilgsnį į Liuciano ji suprato, jog galbūt klausinėja jau pernelyg asmeniškų dalykų. Juk Piero buvo suaugęs vyras, tikrai neturėjo atsiskaitinėti aštuoniolikos metų paauglei, kur išeina ir kada grįš. Tačiau to, ką matė virtuvėje, Lisa negalėjo išmesti iš galvos, todėl įsivaizdavo, jog taip vykdavo kiekvieną naktį kažkur kitur su kažkuo kitu, o gal net su ta pačia mokytoja. Ir tai ją dar labiau skaudino, nors ir neturėtų.
Vienas kartas. Tuo Lisa nepatikėjo, aiškiai matėsi nepatiklumas jos žvilgsnyje, tačiau ji sučiaupė lūpas ir nieko nesakė. Juk nepagautas ne vagis, tiesa? Su žvake, deja, mergina nestovėjo, įkalčių, jog jis naktimis bastosi po miestą su vis nauja moterimi nebuvo. O ir šiaip, kodėl jai turėtų rūpėti? Tačiau rūpėjo. Pirmą kartą jautė pavydą ir tai Lisai nepatiko. Tas jausmas buvo tamsus, nemalonus, klampinantis į vis daugiau klausimų, į kuriuos ji atsakymo gauti negalėjo, nes tada tikrai išsiduotų ir Liuciano suprastų, jog ji ne be reikalo taip klausinėja.
Jo prisilietimai buvo kitokie. Galėjo prisiekti, jog tai kažką reiškia, bet Lisa taip per visus metus buvo save įtikinusi, jog Piero į ją žiūri tiktai kaip į dukterį, jog bet koks šio kitoniškas elgesys ją išmušdavo iš vėžių. Kaip kad ir dabar, ji tiesiog negalėjo patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta. Mergina bent tris kartus pagalvojo, jog yra girta ir turbūt tai sapnuoja, nes taip būti tiesiog negali. Bent jau ji taip manė. Kažkodėl gyveno pasaulyje, kuriame į jos jausmus nebus jokio atsako.
„Mano“. Tai nuvilnijo jos kūnu, stuburu žemyn, tik dar labiau sužadindamas tą tyrą, dar niekada nejaustą aistrą. Buvo keista tai girdėti būtent iš Piero lūpų, nes tikrai galvojo, jog sapnuoja, jog taip vykti tiesiog negali. Jog jis negali jausti to paties, ką jaučia ir Lisa. Ar gali?
- Tavo? – prislopintu, nuostabos neslepiančiu balsu ištarė mergina, giliau įkvėpdama oro, nes atrodė, jog jai sukasi galva, tačiau tiksliai nežinojo nuo ko. Nuo alkoholio, ar nuo to, ką dabar jautė. Užsimerkusi ji automatiškai siektelėjo vyro šalia, todėl viena jos ranka atsidūrė šiam ant kaklo, o kita laikėsi už peties, nes tikrai galvojo, jog nugrius. Kojos jos nelaikė, o ir kai pajautė lovos kraštą, atsiremiantį iš už nugaros, nežymiai suvirpėjo. Bet ne dėl to, jog bijotų. Jei tai buvo sapnas, Lisa nieku gyvu dabar nenorėjo pabusti ir visko nutraukti.
- Nuo kada aš tau priklausau? – kiek tyliau, tačiau priekaištingai paklaususi Lisa atsimerkė, tarsi provokuodama vyrą. Ji to nedarė tyčia, tai buvo grynai pasąmoningas elgesys, kurio ji pati nesuvokė. Jei iš balso dar nebuvo girdėti įsimaišiusios aistros, kurią dabar jautė, tai jos akys niekada nemeluodavo. Ji kiek kilstelėjo galvą, jų lūpos viename lygyje, todėl jei Piero būtų norėjęs, tikrai be sunkumų būtų įkalinęs jos lūpas savųjų nelaisvėje. Oras aplink juos, atrodo, net ėmė kibirkščiuoti nuo įtampos. |
| | | |
| | 2016-12-28, 10:48 | |
| Kiekviena sekundė, praleista jaučiant pernelyg greitą Lizos širdies plakimą, vedė sireną iš proto. Ilgus metus slėpta trauka, rodos, galiausiai prasiveržė, pamažu imdama niokoti visus barjerus, skyrusius Lucianą nuo pasidavimo tai paikai, nesuvaldomai traukai. Visos sienos, visi įsitikinimai pamažu byrėjo, tamsos italo akys apsistojo tik ties ja, atidžiai tyrinėdamos tą pasimetusį, aistros kupiną žvilgsnį, rusvus skruostus bei putlias, viliojančias lūpas. Jusdamas šios kūną taip arti, Piero vos kelioms minutėms pamiršo, kas ji tokia, pamiršo, jog jauna, prie tvirtos krūtinės šio glaudžiama moteris buvo ta nepasiekiama, pernelyg tolima svajonė.
-Būtent, kad naktimis. Būtent, kad taip retai parsivedu kitas moteris, nes nenoriu, jog tu jas pamatytum.-Kimus vyro balsas, rodos, aidu nusirito per visą kambarį. Tylūs, ramūs šio žodžiai vargiai atspindėjo visą tą chaosą, siaučiantį kažkur šio krūtinėje, siaučiantį visame kūne, visoje sieloje, kurios ši nė nemanė turint. Iš tiesų, Luciano niekuomet nevengė moterų dėmesio, niekuomet to ir neslėpė, tačiau kartu ir nenorėjo, kad toji smulki, nepaprastai mylima tamsiaplaukė tą žinotų, nenorėjo, kad jo dukra nujaustų, jog ji - ne vienintelė moteris šio gyvenime. Juk nepaslaptis, kad visos kitos - tik paprastos sirenos aukos, atsiradusios tik alkio dėka.. Tačiau Liza negalėjo to žinoti, matyt, nė nenumanė, kad visą gyvenimą ją auginęs vyras nėra žmogus, galbūt nė nebūtų pagalvojusi apie tai, kad daili išvaizda slepia pabaisą, prabundančią kone kasnakt, lėtai kankinančią, žudančią, bėsimėgaujančią kiek geležiniu tamsaus kraujo skoniu. Kvaila, juk jis net nebuvo vampyras, nebuvo tas, apie kurį sklandė pasakos ir siaubingi mitai, juk tam, kad išgyventų, kraujas nebuvo būtinybė, Piero mito kažkuo šiurpiau, kažkuo, ko netekimas nužudydavo žmones vos per kelias minutes. Galbūt ir gerai, jog Liza mano, kad šis - paprasčiausias pasileidėlis, juk vis dėlto, ši bent nemato jo tokio, koks jis yra iš tiesų, nemato to, ką slepia tamsi, įdegusi italo oda.-Tai buvo vienas vienintelis kartas. Tavo mokytoja, kad ir kokia nuostabi moteris bebūtų, manęs nedomina. Ne taip, kaip tu.-Pro sukąstus dantis išspausti žodžiai buvo pernelyg tylūs, kone negirdimi. Vargu, ar nors kiek toliau stovintis žmogus būtų galėjęs tą išgirsti, tačiau Liza buvo pernelyg arti, kad neišgirstų tų tykių žodžių. Jaunoji Sorrentino buvo taip arti, judviejų veidus skyrė vos keli centimetrai, ranka vis dar laikydamas šios kaklą, Luciano būtų galėjęs padaryti bet ką, o ši, matyt, nė nebūtų sudvejojusi, nebūtų atsispyrusi tai kylančiai, deginančiai pagundai. Tyliai atsidusęs, žvilgsnį nukreipęs šios putlių lūpų link, sirena giliai įkvėpė, bene visą šio kūną apgaubė švelnus Lizos aromatas, nežymiai sumišęs su nestipraus alkoholio dvelksmu.
-Mano. Visuomet buvai, visuomet būsi.-Viena vyro ranka visai netrukus apsivijo tamsiaplaukės liemenį, kita nejučia nuslydo šios plaštakos link. Viskas vyko pernelyg greitai, pernelyg staiga, kaip ir tas netikėtas troškimas, per kelias akimirkas užgimęs vyro sieloje. Prisitraukęs šios liekną kūną arčiau, ranka švelniai spūstelėjęs šios liemenį, Luciano galiausiai prie jos prigludo, lūpomis akimirksniu pasigavo ir jos lūpas, vos kelioms minutėms pasinerdamas į atsivėrusį rojų, netrukus virsiantį košmaru. Delnu netrukus vėl apgaubęs šios skruostą, dantimis braukdamas per rusvą mergaitės apatinę lūpą, vyras nedvejojo, pirštų galiukais greitai perbraukė per apnuogintą tamsiaplaukės koją.
-Šūdas, po galais, Liza..-Atsitraukęs, lėtai iškvėpęs karštą oro debesį tiesiai į merginos kaklą, Luciano atsitraukė, nejučia žengė kelis žingsnius atgal.-Aš atsiprašau. Išsimiegok, ryte pasikalbėsim.-Jusdamas, kaip apnuogintas kūnas kone dega nuo aistros, Sorrentino tik papurtė galvą ir, atgalia ranka brūkštelėjęs per tamsius plaukus, apsigręžęs trenkė durimis. Negalėjo to leisti, negalėjo pasiduoti tam paikam troškimui ir vis dėlto, nesusilaikė, pats tavo savo paikų svajonių vergu. |
| | | |
| | 2016-12-28, 21:43 | |
| O kaip turėjo jaustis Lisa? Tiek metų slėpta trauka, susižavėjimas ėmė viršų ir tai aiškiai matėsi jos žvilgsnyje. Tai buvo daugiau nei vienkartinė aistra ar dieną trukusi meilė. Tai buvo ilgus metus slėpta meilė, kuri jau nebegalėjo būti užgniaužta. Tai jau panašėjo į apsėdimą, nes mergina nesugebėjo kreipti dėmesį į vaikinus, kurie tikrai rodo susižavėjimą ja. Dėl to ji atstūmė daugumą mielų ir niekuo nenusikaltusių vaikinų. Lisa buvo pernelyg susižavėjusi Luciano, todėl nepastebėjo tikrai mielų, galbūt netgi geraširdžių vaikinų, kurie jai puikiai galėjo tikti į poras.
Mergina nė nenumanė, jog gyvena su žudiku. Jog dalinasi vienu stogu su žmogumi, kurio rankos suteptos krauju. Jog labiau už viską trokšta šio, kai jis naktimis ieško nekaltų moterų vien tam, jog galėtų pasimėgauti savo skleidžiama mirtimi. Jei būtų žinojusi, kažin ar taip aklai pasitikėtų Piero. Klausimas ar apskritai norėtų su juo gyventi vienuose namuose, tuo labiau – ar norėtų į jį pažvelgti. Lisos motina mirė nuo žmogaus, kuriam mirtis atrodė tarsi žaidimas. Nors košmarai jos nebekamuoja, ji puikiai atsimena kaip lengvai jis atėmė motinai gyvybę, tarsi tai būtų kokia nors voratinklio gija, kuri gali nusitraukti nuo net švelniausio prisilietimo. Lisa jau norėjo klausti kam vyras apskritai parsiveda moteris, kam jam to reikia, tačiau to klausti būtų buvę pernelyg asmeniška, o ji neturėjo teises jo to klausinėti ar apskritai pavyduliauti, nes Liucianui ji buvo tiesiog...dukra.
- Kaip aš...? – mergina būtų žioptelėjusi iš nuostabaus, tačiau ji buvo šiek tiek (na, palyginus pakankamai) girta, todėl mąstė aštriau. Tik nuostabą atspindintis žvilgsnis bylojo, jog ši negali patikėti tuo, ką girdi. Tai nebuvo tikra. Būtų tikrai sau įsižnybusi, jei būtų galėjusi, tačiau visas kūnas, atrodo, nutirpo vien nuo Liuciano žodžių. Ar svajonės tikrai gali pildytis?
Pamažu jos pildėsi. Didžiausias Lisos troškimas tapo realybe, kai vyras siektelėjo jos lūpų, sujungdamas jas bučiniui. Abi merginos rankos apsivijo jo kaklą, kūnas automatiškai prisišliejo arčiau Piero. Jautė kaip visas kūnas veik dega, dar niekada nebuvo jautusi tokio jausmo. Galbūt ją iš vidaus degino tie troškimai, kurie dabar atrodė visai įgyvendinami. Jo rankai slystant apnuoginta koja, Lisa išleido lengvą atodūsį, iškvėpdama karštą orą ant vis dar taip arti esančių vyro lūpų. Visa virpėjo iš jaudulio? Aistros? Džiaugsmo? Deja, viskam reikėjo pasibaigti pernelyg greitai. Liucianui atsitraukus ir taip staiga dingus iš kambario, Lisa prisidengė ranka burną, kojos jos nebelaikė, todėl ji klestelėjo ant lovos, neįskaitomu žvilgsniu žiūrėdama į savo kambario duris. Kažkurią sekundės dalį netgi tikėjosi, jog vyras grįš, tačiau tokiam jos norui neišsipildžius, ji pasijautė tik dar labiau sugniuždyta. Iškart pradėjo galvoti, jog pati Lisa padarė kažką blogo ir dabar didžiausia jos svajonės liks skaudžiausiu prisiminimu.
Mergina užmigo tik paryčiais, nes negalėjo užmerkti akių. Vos tiktai užsimerkdavo, prisimindavo jų bučinį ir jai atrodė, jog tai dar blogiau, negu įsivaizduoti, jog taip gali nutikti. Nes dabar ji žinojo, jog tai yra įgyvendinama, tačiau...ar pats Piero bus pasiruošęs tai įgyvendinti? Juk jis trenkė durimis ir išėjo, palikdamas Lisą visiškai pasimetusią ir sutrikusią. Ir dabar jai teko vėl užrakinti savo jausmus, nugrūsti juos į atokiausią sielos kampelį. Glausdama prie savęs Centą mergina tikėjosi, jog pabudus ryte viskas bus gerai, jog jie pasikalbės ir viską išsiaiškins. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
