Miegamasis + vonios kambarys

2016-11-27, 00:38 **First topic message reminder :**

2016-11-27, 00:38

First topic message reminder :

2016-12-29, 00:30

Beveik visi pasaulio sutvėrimai turi gebėjimą mylėti, tik, kad vieniems jis būna stipresnis, o kitiems silpnesnis. Net ir žiauriausios būtybės sugeba jausti tą jausmą, na, veikiau kadaise jautė ir būtent dėl to jausmo jos ir yra vadinamos baisiausiomis būtybėmis. Meilė toks jausmas, kad jis arba pakeičia į gerą arba į blogą. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, po pastarojo varianto pereiti į pirmąjį būna itin sunku, tačiau ką Azraelis gali apie jį pasakyti... Jis gi tik mato, girdi, bet pats niekada nejautė ir kažin ar jaus. Jo žmogiška širdis gali plakti kaip pašėlusi, tačiau pats Azraelis nesupras to jausmo, nesusimąstys apie jį, o to pasekoje, neleis jam jo užvaldyti. Kontrolė jo gyvenime visada užėmė svarbią vietą, o meilė kontrolę atima. - Ne vienus metus gyvenu, kad nežinočiau kaip viską pasukti palankia sau kryptimi. - ramiai tarstelėjęs, Azraelis kiek pasimuisto fotelyje. Jei jam reikėtų pasakyti tikslų savo amžių, ko gero pamirksėtų akutėmis ir gūžteltų pečiais. Vienintelis dalykas kurį jis žino - jis egzistuoja labai, labai, labai ilgai. Kiek tas "ilgai" na,... ilgiau nei ilgai. Iš tiesų ne vieną tūkstantmetį jis egzistavo nė nesuprasdamas, kad egzistuoja. Tie tūkstantmečiai buvo tarsi kūdikio pirmieji žingsniai, žengiami pasaulio pažinimo link. Jis tik pradėjo suvokti kam jis į šią žemę pasiųstas ir kas bus jei nedarys to, ką reikia. - Nesijaudink, pasitaikysi kelyje to, kuris mėgsta laisvalaikiu visus anapilin siųsti, tai ir sužinosi. - Ištaręs šiuos žodžius, vaikinas trumpam susiraukia. Susimąsto apie tai, kad šis jo sakinys veikiau apibūdino jį patį, bei kurį kitą asmenį, bet... jis to nemėgsta. Dažniausiai. - O man patinka kalbėti, tad jei tave tai erzina... - žvilgtelėdamas į merginą, vaikinas vypteli, - lai tai būna dar vienas menkas kankinimo būdas. - Jei Azraelis būtų viena iš kaimo bobučių, tai visi apie visus viską žinotų. Be to, tokia gyvenimo patirtis... kaip gi ja nepasidalinus su kitais? O ypač tada, kai jie akivaizdžiai ne taip patyre ir pasimetę gyvenime. - Lyginant su tavimi, aš ir esu senolis, dar baisiau... po pro pro pro... - giliai įkvėpdamas jis trumpam prisimerkė, - taip toliau ir panašiai... senelis. - Linktelėjimu užbaigęs savo žodžius jis šypteli, bet greit ir vėl prabyla. - Nesąmonė... bet vis dėl to sėdi čia su velniškai užknisančia mirtimi po nepavykusio bandymo atgauti savo mylimąjį, kurį praradai pasidavusi silpnumo akimirkai... Ne, gyvenimas "iki" ir gyvenimas "po" tikrai neegzistuoja... - ironiškai prabilęs ir galiausiai prunkštelėjęs, Azraelis įsipila sau dar viskio. Sunku už netikėjimą kaltinti žmogų, kuris gal ir tiki, tačiau to nenori pripažinti. Jei žmogus mato juodą, o tu matai baltą, jo niekaip neįtikinsi savo tiesa, jei jis laikosi savosios. Ramiai išklausydamas sirenos žodžių, vaikinas galiausiai pasilenkia jos link, alkūnes įremdamas sau į kelius. - Ir tu tą patį galvojai iki tos akimirkos kol sutikai Julijų. Buvai tokia pat iškankinta ir gyvenimo mėtoma sirena, bet tu jį sutikai ir viskas pasikeitė, tai, kad jo nebėra, nesustabdo tavęs nuo tolimesnio gyvenimo. Kalbi apie egzistenciją? Na, sveikinu, priešais tave sėdi asmuo, kuris egzistuoja nuo šio pasaulio sutvėrimo. Nepaisant to, jog nemyliu ir nejaučiu panašių jausmų, tu net neįsivaizduoji kiek duobių yra pas mane. Nori tikėk, nori ne, bet pats laikas sustoti gręžiotis atgal. Žiūrėdama į priekį nematysi tų prakeiktų savo šešėlių. - baigdamas savo kalbą, šis paima butelį viskio, užsuka jį ir mesteli merginos link. Buteliui nukritus ant lovos, Azraelis ir vėl išsitiesia savo nugarą atremdamas į fotelį. Gal mergina ir nenori jo klausyti manydama, kad šis yra pats blogiausias sutvėrimas šioje žemėje, tačiau realybė yra kiek kitokia.

Guest Guest

2017-01-03, 01:41

Ausis pasiekus tam širdį drąskančiam balsui, sirena giliau įkvėpus žvilgteli į demoną ir šiek tiek prisimerkia. Sunkiai galvoje telpa, kad šiame kūne gyvena nenusakomo amžiaus demono siela. Sunku suvokti, kadangi pati dar, palyginus, savo kūno ir tikruoju amžiumi nelabai prasilenkia su logika, dar viskas pakenčiama, jaunutė ji. - Oi, ačiū, kad taip optimistiškai nuteiki, - kreivai vyptelėjus sausai tarsteli ir šiek tiek pasislenka gilyn lovos bei susikėlusi kojas, jas susikryžiuoja taip įsitaisydama lotoso poza. Žvilgsnis trumpam nuklysta kažkur į tolį. O išties, jeigu pakliūtų kažkam, kas mėgaujasi žudymu? Jeigu tiesiog imtų ir nekovotų, pasiduotų ir nueitų anapilin? Pastaruoju metu sirenai atrodo, kad jos egzistencija darosi bereikšmė ir neįdomi, nieko nepraras. O ir pasauliui bus ramiau – viena pamišusia, nesąmoningai visiems keršijančia už skausmingą praeitį, sirena mažiau. Visi laimi? – tu keistas. Mėgsti kankinti, tačiau, kaip suprantu, žudymas nėra tavo didžiausias pomėgis. Ar kančios sukėlimas nėra kelionė, kurios tikslas – mirtis? – užduoda tarytum retorinį klausimą, nors nujaučia, kad sulauks neva labai jau išmintingų demono pasamprotavimų ir šita tema, - sėdžiu ne savo pačios noru, jeigu galėčiau priminti šitą nereikšmingą faktą, - pavarčiusi akis ji nuseka žvilgsniu, kaip Azrael dar prisipila sau viskio. Išties, dabar ji jaučiasi kaip tamsų laiktoarpį pergyvenanti paauglė, kuriai niekas neįtinka ir viskas aplinkui yra absoliuti nesąmonė. Šviesos nėra, tik skausmas ir juoduma. O kad ir ką aplinkiniai šnekėtų – jie klysta, nes net neįsivaizduoja, kaip jaučiasi ji. O įsivaizduoja, tuo labiau, kai dabar, palyginus, jaunutė sirena šneka su tokią gyvenimišką patirtį turinčiu asmeniu. Net nežiūri į demoną, kol iš jo lūpos ir vėl beria tą neįkainojamą gyvenimišką išmintį. Atsidususi ji tik pasisuka ir pačiu laiku, kadangi pagauna užsuktą viskio butelį, iš kurio neužilgo prisipila dar gėrimo į savo tuščią stiklinę, - nori tikėk, nori ne, bet aš nesigręžioju atgal, - šiek tiek pamėgdžiodama Azrael kalbėjimo manierą ištarusi gurkšteli viskio, - jeigu grėžiočiausi – jau būčiau išprotėjusi. Bėda ta, kad kartais man puikiausiai suvokiant, o kartais nė velnio nenutuokiant, tie šešėliai mane persekioja ir daro įtaką mano poelgiams, mano mintims, mano charakteriui. Ir to joks žvelgimas į šviesų rytojų nepakeis, - papurčiusi galvą moteris šiek tiek prisimerkia, - ir išvis...tu man gali paaiškinti, iš kur dabar pas tave toks noras svaidytis šitokia išmintimi ir atvesti mane į protą? – po poros akimirkų tylos mesteli tokį netikėtą klausimą, - nusišikt tau ant manęs turėtų būti. Aš juk tave tik iš kantrybės ir proto vedu savo atkaklumu dėl Julijaus, o dabar tavo akyse pasidaviau, nuleidau rankas...bet tau dar negana, - suraukusi kaktą Daria nuleidžia žvilgsnį į savo stiklinę ir pateliuskavusi joje esantį skystį, dar šiek tiek jo nugeria.

2017-01-04, 21:44

-Nėra už ką. - Trumpam nukirtęs, persibraukia rankas per plaukus. Nuo veiksmo apačioje, o ir už nugaros esančiam pravertam lankui, kad ir ne ilgi plaukai, tačiau vis vien buvo susitaršę. Iš tiesų tai dažniausiai nekreipdavo dėmesio į savo išvaizdą. Nebuvo pratęs prie kasdieninės "grožio" rutinos, mat esant bet kur klaidžiojančiais ir praktiškai nematomais esybei, tai nebuvo reikalinga, o tai "taisyti" nebuvo ko. Merginai sukrutėjus, Azraelis trumpam dirstelėjo į ją. - Ne. - Taip pat trumpai atkirto į merginos pateiktą "klausimą". Iš viso šio bendravimo jis suprato tiek, kad aušinti burnos jam iš tiesų neverta. Tai kas jai įeidavo pro vieną ausį, kaip mat išeidavo pro kitą. Azraelis greitai mokydavosi iš visokiausių situacijų, tad ir šį kartą gan greitai perprato merginą. - Na, o sėdėjimą čia gali priimti kaip savotišką, man ko gero įprastą kankinimą skirtą būtent tau. Gi kaip ir pati sakei - aš tai darau. - Pašaipiai prabilęs Azraelis pažvelgė į merginą šaltu veidu. Iš ties tai jam nelabai rūpėjo ir tai, kad ši mano, jog jis šaltakraujis žudikas ir panašiai. Akivaizdu, kad neišgirdo jo žodžių, kuriais jis bandė jai išaiškinti, kad šis nedaro visko tam, kad tuo pasimėgautų, bet tarkim... - Gerai, jei jau taip sakai. - Gūžtelėdamas pečiais vypteli. Tuo ir pasibaigė jo bandymai suprotinti sireną. Jei nenori, lai neklauso. Ne jo dukra, kad šis po to save graužtų už pasidavimą. Norėjo bent kartą padaryti gerą, bet neišėjo, tad kas jam iš to. - Ne gana? - kilstelėdamas antakius vis dar žvelgia į merginą. - Tu čia sėdi vien tik tam, kad aš tingiu atlikti savo darbą, bent jau kartą per milijoną metų... - skėstelėdamas rankomis į šonus ir vis dar kiek susiraukęs kalba, - Man nusispjaut į tai ką tu darai ar darei. Bandau tave suprotinti vien tam, kad mane jau negyvai užkniso jūsų naivumas ir durnumas. - kiek griežčiau prabilęs, vaikinas galiausiai atsiduso. - Žinai... jei jau tiek nori... gali eiti savais keliais. Žudyk ir atiminėk iš kitų jiems brangius žmones, kaip, kad aš atėmiau tavąjį. Lai prie tavo ir taip "neapsakomos" kančios prisideda ir dar didesnė, nes žinai, - bagstelėdamas merginos pusės, - tai irgi prisideda prie visų suknistų tavo praeities šešėlių. - Šį kartą žymiai ramiau taręs, vaikinas tik linkteli.

Sponsored content

» Miegamasis, Vonios kambarys
» Miegamasis, vonios kambarys