Montero kambarys.

Tai vienai iš konservatyviausių seserų nuėjus, Ulla ramiai apmąsčiusi savo galimybes pasirinko kelią atgal. Raven kambarys buvo ne taip ir toli, kad idėją mergina būtų atmetusi, mat manydama, kad tos kelios minutės nieko baisaus, o ir žinodama, kad čia paprastai viskas vyksta daug vėliau nei įprastai, save nuraminusi nusekė paskui šalia gyvenančią senbuvę. Juolab, kad mergina neįžvelgė pagrindo kodėl jos sutiktoji sesuo galėtų meluoti. Kad ir ką būtų dar pastebėjusi nueinančioji Dievo namų gyventoja, ilgai niekas neužsilieka čia gyvenančių mintyse ir viskas ilgainiui būna atleista bei pamiršta. Sara kaip žinia daug meldėsi. Tai darė ne tik savo kambaryje, o ir bažnytėlėje per mišias, koplyčioje, savo kambaryje, tyliai duodama išpažintį, prieš ir po valgio.. Savo gyvenimo mergina neįsivaizdavo be Jo apvaizdos paminėjimo ir jam padėkojimo, tai buvo ne tik savotiškas ritualas, bet ir įprotis, tradicija, svajonės pildymasis..
- O kokios jos yra?,- tyliai uždavė klausimą balso žinoma, per daug nepakeldama. Nors pastatas ir buvo didelis, Ulla jautė kaip, kad ir kur bebūtum reikia būti atsargiam ir nepaleisti vadelių. Nekelti balso, neugdyti galimai tapsiančios ugningos diskusijos, kas be ko leisti kažkokią muziką ar dar kažin ką veikti tikrai nebuvo leidžiama, netoleruotino elgesio pasekmės buvo tik kelios ir tos pačios ne tokios jau ir švelnios. Itin griežtai yra baudžiamas savivaliavimas. Saugiu atstumu imdamasi veiklos ir dialogo užmezgimo, Sara ėjo kol kas storu ledu ir jei pasitaikys plonas, ji pasirinks geriausią problemos sprendimo būdą jau žinodama visus saugius kelius. Žengdama paskui vienuolę čia ilgiau gyvenančią ir visus pažįstančią mergaitė pajuto kaip jos oda lengvai pašiurpo, tačiau tai nebuvo dėl kažkokios vidinės baimės ar užsilikusių dvejonių, lengvas skersvėjis sukėlė nemalonų jausmą kuris iš karto dingo vos tik Raven uždarė savo kambario duris. Čia atmosfera ir pats dizainas buvo visai kitoks nes jos, ar kituose seserų kambariuose kuriuos mergaitė praeidama pro šalį spėjo apžiūrėti. Čia dvelkė labai keista aura. Jei nuoširdžiai, Sara pati nežinojo ko tikėjosi tačiau išgirdusi tokį paliepimą visa sustingo. Ką ji sau leidžia.. To jau tikrai per daug.. kaip iš viso seseriai kilo tokia idėja.. Mintys viena po kitos užėmė galvą, o kūnas kaip sustojo taip ir ėmė tai daryti toliau. Tiksliau nieko nedaryti. Kol viduje šėlo ir vyko svarstymai bei diskusijos, jos kūnas nepajudėjo nė per milimetrą.
- Aš.. negaliu..,- nuleido galvą užmerkdama akis. O ji tikrai negalėjo perlipti per save ir padaryti kažką tokio, kas jos visą tikėjimą pasiųstų velniop. Jau ir tai, kad vien čia atėjo į Ullos maldų sąrašą jų dar trigubai įsitraukė. Atgręžusi nugarą seseriai vis dar užsimerkusi ir nuleisdusi galvą tyliai kvėpavo ir tikėjosi rasti jėgų iš čia išeiti. Nepapuolusi į panašią situaciją niekada ankščiau, Bellavance saugojo save tam vieninteliam/iai. Laikui bėgant priėjusi prie išvados, kad jos gyvenimas ir egzistencija priklauso Dievui, jam ir nusprendė paskirti savo tyrą kūną ir mintis. Ji turėjo labai tvirtus įsitikinimus ir tai matė visi.

Iš pradžių pagalvojusi, kad visa tai skamba kaip puikiai suregztas planas pasinaudoti, dabar tamsiaplaukė ėmė manyti, kad sesuo tikrai žinojo kažkokį būdą kaip priartėti dar arčiau Dievo. Jos tas niekur nedingstantis pasitikėjimas savimi ir tolesni žodžiai negrįžtamai pašalino mergaitės abejones, kad ir kokiais rimtais faktais jos ankščiau buvo pagrįstos.
- Sese, bet ar esi tikra, kad viskas taip ir turi būti?,- iškvėpė sunkiai netrukus iškeldama krūtinės ląstą ir dabar jau akis į akį kalbėdama su vienuole. Raven mokėjo pritraukti dėmesį ir tai darė rodos labai paprastai, pernelyg daug pastangų neįdėdama, mokėjo sudominti žmones bei čia pat gyvenančias kitas vienuoles, lankytojus nukreipti tam tikra linkme. Autentiškas požiūris į šventus dalykus kuris pačiai Ullai toks ir buvo, jos bendramintės kėlė daugiau klausimų ir kankinamai gundė leistis į diskusijas. Ulla savo kambaryje turėjo nemažai priemonių tam, kad galėtų susisiekti su Juo, kalbėdama maldas, rožančių ar kitaip nuklysdama į šventuosius laukus išaukštinti sielą bei savo mastymą.
- Tavo žodžiuose yra tiesos. Juk Ieva ir Adomas, pirmieji žmonės pragyveno savo kūnus vos dengdami natūraliu rūbu.,- lėtai kelis kartus sumirksėjusi kol sesuo šiek tiek atidengė jos kūną, tarė netrukus nesipriešindama tolesniam žingsniui. Ramiu veidu, tačiau kelioms mintims vis dar maišant mintis ir budinant abejones, stebėjo visą situaciją nematydama nieko nenuoširdaus. Nors tai tebuvo maži žingsneliai link kažko didingo, kas laukė jau taip arti, Ulla pajuto kaip kraujas jos kūne ėmė tekėti greičiau ir kaip lengvas maudimas pranešė apie savo atsiradimą pilvo apačioje. Po minutės pakėlė savo rudas akis ir įsitikinusi, jog viską vis dar turi būtent taip padaryti, pirštais suėmė už likusio audinio dengusio jos kūną ir traukė jį į šalis atverdama vis daugiau savo nuogos odos. Rimtai susitelkusi ties privaloma užduotimi, Sara nusiėmė megztuką, jį sulankstė ir padėjo ant šalia stovinčios kėdės; nusiėmė liemenėlę, dengiančią jos krūtis ir išlaisvinusi jas, drabužėlį padėjo šalia megztuko; pirštų pagalvėlėmis suėmusi kelnaičių gumelę netrukus nuleido ją žemyn. Visus kūną dengusius rūbus sudėjo vieną šalia kito likdama visiškai nuoga, prieš vienuolę, kurios žvilgsnis kėlė nerimą mergaitei. Šiek tiek jaudindamasi, nes dar niekada gyvenime prieš nieką nebuvo tokia atvira, užkišo plaukus už ausų ir lengvai, tyliai atsikrenkštė. Dailus kūnas rytinės šviesos pro langą besiskverbiančios nuspalvintas, buvo toks gražus, kokį pamačius sukyla pačios įvairiausios mintys ir prisimeni kaip gamta ir pats Dievas sugebėjo tai sukurti. Nors beveik visose vienuolyno patalpose buvo vėsu, Raven kambaryje buvo šilčiau. Po kelių minučių Saros speneliai pabrinko ir pasidarė šiek tiek didesni nuo jaučiamos ir jos kūną glostančios šilumos. Nuo minčių, nuo tikėjimo Juo kuris buvo toks besąlygiškas, Ulla jautėsi palaiminta, nors ir stovėjo nuoga ir visa tokia atvira. Priglaudusi delną prie šlaunies lengvai vydama jaudulį perbraukė seilėmis sudrėkindama apdžiuvusias lūpas.
- Kas.. toliau?,- nors nuogomis pėdomis stovėdama ant grindinio jautėsi stabiliai, nuojauta neapleido, kad lengvam skersvėjui atsiradus, jos kūnelis pradės virpėti kaip drebulės lapas, taip gražiai ir natūraliai atsakydamas į gamtos stichiją. Ramiu, švelniu balsu paklaususi nenusuko žvilgsnio ir sulaikė jį viena, į moterį nutaikytą kryptimi.

Sara kuomet Raven delnas sujungtas su jos pačios nuslydo kūnu, giliai įkvėpė, plaučius užpildžiusi šviežiu oru visgi ėmė kvėpuoti. Šita akimirka ir visos kitos po jos beproto jaudino ir stingdė kraują. Sesers nuožmus planas padėti Sarai susisiekti su Aukščiausiuoju su kiekviena minute rodėsi vis labiau nuodėmingesnis,verčiantis pažiūrėti į gyvenimą nauju žvilgsniu, prisiminti ankščiau jokios reikšmės neturėjusius žmones, kalbas, žodžius.. Sara pažvelgė į seserį ir įsitikinusi, jog viską daro teisingai šiek tiek spustelėjo pirštais savo kūno vietą, bet tą pačią akimirką pasigailėjo.
- Niekada nesu nieko panašaus dariusi..,- susinervinusi patraukė delną nuo buvusios arti jos tarpukojo esančios vietos delnu užgoždama akis. Rodomuoju bei nykščiu spustelėjusi ties smilkiniais juos pradėjo masažuoti visą laiką apatinę lūpą spausdama dantimis, kurie tvirtai laikę rusvasias jos tvirtoje pozicijoje. Galvoje siautė toks minčių tornadas, kad Sara pamanė nualpsianti iš to svaigulio apėmusio ją visą. Nepažintas ir asmeniškai nepatirtas malonumo pasaulis tvirtai įsitaisė Saros smegenų pusrutyje ir dabar tai buvo vienintelis dalykas apie ką mergaitė galėjo galvoti. Vaizdas veidrodyje neramino, apsisukusi dabar jau veidu į Raven, uždėjo delną ant jos peties.
- Suteikiu tau visišką laisvę.. ,- švelniu balsu tarė įrodydama savo ištikimybę davus pažadą ir tvirtu jos žodžiu.
Rudos Bellavance akys dabar žiūrėjo tiesiogiai į Montero. Lyg ir pasakydamos kas dabar turėtų įvykti, bet tuo pačiu tyrinėdamos ją pačią ir būsimus Raven veiksmus, štai buvo ta akimirka kuomet vilioklė vienuolė galėjo pasireikšti. Mat Sara gyvenime nebūtų pagalvojusi, kad išdrįs padaryti kažką panašaus į tai kokį skatinimo žodį dabar praleido pro lūpas. Mergina geidė vienuolės, jos kūno, bučinių, prisilietimų ir dėmesio.. taip staiga tapo tokia priklausoma, kai kitas žingsnis, bet kurio tikslo link be Montero nuomonės Sarai buvo sunkiai įsivaizduojamas. Švelniai delną kelias akimirkas laikiusi ant jos kūno, jį nuleido žemyn ir paėmė moters delną į savąjį.
- Raven.. tai taip.. ,- pritrūkusi žodžių nusuko akis į šoną sudrėkindama savo išsausėjusias lūpas nauju požiūriu ir potyriais. Nurijusi seiles mergina pajuto metalo skonį burnoje, kraujo skonį.. ir tik po kurio laiko susiprato, kad visas, pirmasis susijaudinimas pasireiškė kraujavimu iš nosies. Šiek tiek sumišusi tačiau negaišdama paėmė nuo stalo servetėlę ir ją prispaudė prie veido. Susigėdusi visa dėl šitokio incidento atsisėdo ant Montero lovos ir giliai, tyliai įkvėpė palengvindama savo savijautą susikaupusias emocijas jau nežymiai išlaisvindama. - Kokia gėda.. manau turėčiau eiti..,- netrukus suburbėjo siekdama išvengti nejaukumo.

Saros vokai nusileido paskandindami tamsiaplaukę aklinoje tamsoje ir nežinioje. Ji jautė kaip kūnas jautriai reaguoja į kiekvieną pokytį, jos prisilietimus, daromus pokyčius. Skatindama pasirodyti kažką, kas giliai joje miegojo ir nė sykio nebuvo prižadinta, Sarai kėlė šiokią tokią baimę. Merginos keliai ėmė mažumėlę virpėti kai Montero savo pirštus patalpino jos jautrioje vietelėje. Tai yra nuostabu, bet kartu ir taip natūralu. Gamtoje ir gyvenime vyksta tokie procesai kurie mums įgimti ir tik nedaugelis ryžtasi juos pažinti bei patirti. Sara nesirįžo ir kažin ar būtų jei ne Ravena, ji, atrodo elgėsi švelniai ir maloniai, bet Bellavance jos žinios bei įgūdžiai pasirodė kaip staigmena, likimo pametėtas iššūkis. Negalėjo to vengti, nes pati taip troško susilieti su ją taip jaudinančia ir įdomia persona apskritai. Imdama alsuoti aiškiau atsidavė jaučiamam malonumui ir savo emocijų bei pojūčių išreikštų dejone ji neslėpė, leido tam užpildyti kambarį. Sara tarsi norėjo, kad Ravena ją girdėtų tokią, norėjo, kad moteris ją pažintų.
- Sese.. o Dieve.. tai nepakartojama.. ,- kelioms akimirkoms prasimerkė, kad galėtų veidrodžio atspindyje pamatyti tamsiaplaukę už jos stovinčią. Gailestingu ir meiliu žvilgsniu nulydėjo Raven neilgai trukus savo delną perkėlusi per petį ir uždėjusi ant jos skruosto. Savo užpakaliuku prisiglaudė prie jos kūno ir dabar pilnai jausdama ją šalia, galėjo patenkinti savo mažulyčius iš didžiausių gelmių besiveržiančius troškimus.
Šiltas jos kvėpavimas atsimušantis į merginos odą, jos aitriai saldūs kvepalai nukėlė į visai kitokią aplinką nei jos šią akimirką buvo. Sara pasijuto esanti egzotiškoje šalyje, kur kultūra bei tradicijos ženkliai skyrėsi nuo šios šalies papročių. Užmerkusi akis, 'nukeliavusi', galėjo jausti laisvę, vidinio balso šauksmą, ir tai, kad visas jos gyvenimas buvo tik jos pačios rankose. Sudrėkinusi lūpas ant šių paliko rodos paskutinius kraujo likučius vos matomus, delną laikytą ant juodaplaukės skruosto perkėlė ant kaklo ir negalėdama daugiau prisiimti aukos vaidmens, apsigręžė veidu pagaliau sutikdama Raveną. Giliai įkvėpė dabar tik pajusdama jaudulį, tą jaudulį kurį turėtum pasitikti kai prieš kažką pirmą kartą nusimeti drabužius. Montero buvo taip arti Saros, o vienuolės gundytojos pastangos keliant malonumą Sarai su kiekviena sekunde davė vis ryškesnį atsaką. Mergina ramiai glostė jos kūną to dar šiek tiek drovėdamasi. Nors pastarosios emocijos valdė jos mintis, S visą laiką žiūrėjo R į akis. Tik po kelių minučių jas nunarinusi žemiau, ėmė žvilgsniu glostyti šios putlias lūpas kurių taip paslapčia geidė prisiliečiant prie savųjų.
- Nė vienas tavo žingsnis ar pasirinkimas manęs nevertė jaustis nepatogiai.. ,- ištarė sugrąžindama tiesioginį žvilgsnį moteriai ramiu, pasitikinčiu savimi balsu. Ir tai buvo tiesa, jei kelias akimirkas tamsiaplaukė ir jautėsi kankinama abejonių, dabar visa tai po truputį ir turbūt negrįžtamai traukėsi. Sara gimė iš naujo ir tai buvo akivaizdus faktas patyrus kelius virpinantį, visą kūną ir mintis kaitinančią malonumo viršūnę, orgazmas buvo stiprus, neturėjo reikšmės ar tai buvo vos pirmasis jos patirtas gyvenime.

Nors pareigos, peraugusios į ritualą kasdieninį ir merginos vis kartojamą tapo itin reikšmingu įpročiu, šią akimirką tai, kad ir kaip viduj būtų sau prieštaravusi, jai nerūpėjo. Sara tikėjo, kad savo dėmesį vienu metu įmanoma sutelkti tik į vieną dalyką, tik tuomet tai pavirs reikšmingais prisiminimais ir naujomis žiniomis. Kai jokie kiti dalykai neblaško, kai pasieki tokią susikaupimo būseną, nejučia kūnas atsipalaiduoja ir atsiranda ramybės jausmas. Mergina medituodavo savo kambaryje itin dažnai. Atlikusi dienos pareigas ir sukalbėjusi maldas, paskaičiusi šventojo rašto - tai jai teikė ramybę, savo kambaryje ir užsiimdavo būtent meditacija. Kai tik galvoje imdavo suktis ir kurtis nereikalingos idėjos, šis užsiėmimas tapo puikia išeitimi, nors dažnai ir gyvenimo problemas padedantis pamiršti.
- Ar tikrai vienuolių tarpe savanaudiškumas iškeliamas aukščiau visko?,- akimirkai užsimerkė, po to ramiai iškvėpė paskutinius jausto malonumo likučius ir pažvelgė į vienuolę šalimais. Nors ji ir buvo naivi, tikėtis, kad vienuolės tokios negatyvios emocijos pagrindais gyvena šį atskirtą gyvenimą tarp keturių sienų jai nesinorėjo. Bellavance tikėjosi nuoširdumo, atvirumo, kad ir kaip šie laikai buvo pažengę elgesio tipų įvairovėje, o ir žmonių charakteriai tikrai buvo ne iš lengvųjų, bet jau iš čia esančių ji norėjo matyti gėrį.
- Pusryčiai..,- pakartojo ne itin garsiai, netrikdančiu ausies balsu, kokiu visuomet ir kalbėjo. Sara alkio nejautė, todėl apie juos prisiminė tik dabar. Žvilgsnį sulaikydama ties Raven, laukė jos žingsnio. Pirštais suėmė plaukus ir juos perbraukusi stovėjo tyloje. Tačiau instinktai šią akimirką buvo stipresni už protą. Priėjusi prie Montero savo švelnų delną uždėjo ant jos skruosto ir pažvelgė vėlei į jos akis. Po kelių sekundžių priėmusi jos žvilgsnį kaip sutikimą, švelniai savo lūpomis prisilietė prie jos putliųjų, raudonai šviečiančių ir gundančių lūpų. Visas jos kūnelis ėmė virpėti, Sara nežinojo kodėl tai daro, kodėl daro tai, kas prieštarauja jos nuostatoms ir pažiūroms. Nepaisant to, priimto sprendimo ji nesigailėjo bent jau šią akimirką.

Sara nesitikėjo, kad į bučinį bus atsakyta, vis dėl to, viskas buvo spontaniška ir taip neišpasakytai jaudino. Kelioms akimirkos džiaugsmo - to Sarai užteko iš jos, nes bučinys visa ko viršūnė buvo ir atrodė nieko už tai jausmingesnio ir malonesnio fiziškai jau negali būti. Po kelių akimirkų, po sąlyčio pabaigos mergina šyptelėjo kiek susinepatoginusi ir nuleido akis. Paėmė savo apatinius pradėdama rengtis ir netrukus savo kūną pridengdama pirmuoju jų sluoksniu. Po to sekė įprastiniai drabužėliai ir abitas, pilnai užbaigiantis pilną ir bendroje visumoje šiltą aprangos komplektą.
- Dievas yra maloningas, negalima leisti jam abejoti mūsų nuoširdumu ir ištikimybe..,- po tokios patirties Bellavance susikūrė naują teoriją kaip galėtų būti ir ko lauktų Jis tų, kurie šiek tiek nusižengė taisyklėms ir pasimėgavo uždraustaisiais vaisiais kaip kad padarė Ieva užsitraukdama rūstybę.
- Jei tikėjimas didelis, užteks Jo visiems.. Net ir didžiausios nuodėmės gali būti atpirktos jei labai to norėsi ir gailėsiesi..,- tarė ir dar nebuvo tikra ar pati pastarąjį dalyką jautė, nestumdama į vėlyvą laiką užsidėjo ant galvos netrukus ir tą abito dalį kuri dedasi ant minėtosios vietos. Sara neturėjo žalio supratimo kiek laiko dabar galėjo būti, bet jautė vėluojanti. Vieną akimirką atrodo, kad laiku atlieki viską kas tau paskirta ir ką nori atlikti, kitą, kad tam jau per vėlu ir praleidus tai, reikia imtis dalykų ir darbų kurie dar tik laukia.
Merginos nuojauta pasitvirtino kai varpas, pranešantis apie pusryčių pradžią nuaidėjo vienuolyne tarp jo sienų, dar ir lauke šiek tiek pramušdamas garsą. Jis girdėjosi tiek, kad būnant viduje bet kurioje vietoje galėjai puikiai, aiškiai girdėti, taip pat kaip ir esant atviroje lauko erdvėje - kieme, dar šiek tiek girdėjosi. Išėjus iš už vienuolyno vartų aidas varpų buvo jau beveik negirdimas. Automobilių garsai, kiti išoriniai veiksniai lemiantys mažėjantį garsą labai slopino iš amžius menančio pastato sklindančias natas.
- Laikas eiti..,- tarė akimirkai dar nutiesdama žvilgsnį į vienuolės sesers pusę ir jose ieškodama kažkokios emocijos, atsako, kažko, kas nuramintų jos sielą leidus suprasti kaip dabar viskas nuo šiol turės būti.