Lyguma

2016-04-17, 16:39 .

2016-04-17, 16:39

.

2016-11-17, 17:54

Sukoręs gan ilgą, tačiau kojomis nejaučiamą atstumą, Damien galiausiai pasiekė krioklius. Tai nebuvo jo pirmutinė maršruto stotelė, o gero ir ne paskutinė. Nuo mažens gan daug laiko praleisdavęs gamtoje, tokio savo "pomėgio" jis nepamiršta ir po šiai dienai. Gamta padėdavo nukreipti mintis kita linkme, o kartais ir susirasti vieną ar kitą auką, kurią pradanginti bus daug paprasčiau nei mieste. Aišku, su lavonų krūvomis jam susidoroti ir taip lengviau nei įprastiems vampyrams. Šis gi turi ir užsilikusių raganiškų gebėjimų, kuriais gali bet kada pasinaudoti. Apmaudu, kad jie nėra tokie stiprūs kaip buvo kadaise, tačiau vampyrui pastarieji vis tiek labai dažnai pasitarnauja. Įveikęs kalnuotas vietas, vyro kojos galiausiai pasiekė lygumą, kurioje kelias akimirkas šis ir nusprendė apsistoti.

Guest Guest

2016-11-17, 18:10

Kopdama sunkiais, vangiais žingsniais į gana aukštą kalvą Eva žvalgėsi aplinkui ieškodama vietos ramybei ir susikaupimui. Būdama ragana ji išsekdavo kur kas greičiau, nes šimtai senovinių užkeikimų ir įvairių sudėtingų burtų nuvargindavo taip, kad fiziškai kūnas atsisakydavo funkcionuoti. Tam pakeisti ir atstatyti prarastą energiją prireikdavo susitapatinimo su gamta ir jėgų pasisėmimo, o tokios vietos, kur gamtos energija, rodos, perskrodžia viską aplinkui, puikiai tiko raganiškajai meditacijai. Prasibrovusi pro tankmes, vedusias krioklio link, ji pagaliau pasiekė lygumą aplinkui vandens šaltinį, tačiau greit suprato esanti čia ne viena. Išvydusi vyrišką figūrą moteris suprato, kad tamsios, nepaaiškinamos jėgos ji čia turi ne vienintelė, bet išsiaiškinti kas tai tiksliai per būtybė ji negalėjo be prisilietimo. Žengusi kelis žingsnius krioklio link ji atsidūrė per keletą metrų nuo vyro, kurio pažinti jai kol kas nepavyko.

2016-11-17, 18:23

Pastaruoju metu gyvenimas tekėjo gan įprasta vaga. Nutiko tik vienas itin keistas ir daug jo kantrybės bei stiprybės pareikalavęs įvykis, bet ir tas, kažin ar turės ilgalaikių pasekmių. Damien jau įprato susidurti su nuolat ištinkančiais keblumais. Be jų gi ir gyvenimas neįdomus. Vyrai jau taip sutverti, kad ramiu ir įprastu gyvenimu jie tiesiog negali mėgautis. Na, bent jau normalūs. Taip buvo visados. Adrenalino poreikis nuolatos išlįsdavo pačiose netikėčiausiose situacijoje. Gi iš prigimties vyrai yra medžiotojai, o tai ką jau kalbėti apie tai, kad esi raganius, vampyras ir kupinas ne tik kraujo, bet ir neapsakomo keršto troškimo. Laimė, kad Damien yra ganėtinai ramus asmuo. Nieko nedaro neapgalvotai ir sugeba išlikti ramus net ir labai įtemptose situacijoje. Trumpam nuklydęs į nereikšmingus apmąstymus, Damien išgirdo artėjančius žingsnius. Iš pradžių jų visiškai nesureikšmino. Žinojo tik tiek, kad artėja moteris. Nesigilino į kitus savo pojūčius. Iš esmės tai jam giliai nusispjaut ar kitas asmuo yra antgamtinė būtybė ar paprastas žmogus. Kol niekas prie jo nekiša nagų, tol ir jis ramiai stovi. Na... nebent kraujo troškimas paima savo. Kad ir kaip ten bebūtų, jo kūnų perėjo vos pajaučiama ir keista, elektros srovę primenanti, jėgos srovė. Nežymiai suraukęs antakius jis prisivertė atsisukti. Išvydęs kiek tolėliau stovinčią merginą, šis ir liko stovėti kiek susiraukęs. Beveik devyni šimtai metų... Priešais stovinti šviesiaplaukė kėlė keistus ir prieštaringus jausmus, tačiau jos veidui reikiamo vardo šis priskirti nesugebėjo, nepaisant to, kad vienas iš jų, savaime lipte lipo prie jos. Kažkuri jo smegenų dalis akivaizdžiai nenorėjo pripažinti netoliese stovinčios merginos kaip kadaise pažintos personos.

Guest Guest

2016-11-17, 18:48

Įnirtingai nagrinėdama nepažįstamojo fizionomiją iš nugaros, ji mintyse žinoma jau buvo užsidėjusi varnelę ties skiltimi „nerealiai seksualus“, tačiau atpažinti jo vis dar negalėjo, todėl moters mėlynų akių žvilgsnis vis dar varstė vyrą. Ir štai, neilgai trukus, judviejų žvilgsniai susitiko ir nors ji nebuvo viena tų bailių mergaičiukių, nusukančių žvilgsnį ir išraudonuojančių, tačiau kažkoks instinktyvus refleksas privertė Evą nusukti akis. Pavėluotas suvokimas raganai liepė dar kartą pažvelgti į jau dabar atpažintą vyrą, protas nė sekundei neleido sudvejoti tuo, ką ji mato priešais save ir jos lūpose šmėstelėjo plati šypsena, kurioje slėpėsi pagiežos ir ironiškumo gaidos. - O Kalėdos šiemet atėjo anksti,- Eva žengė arčiau Damieno, nė nežinodama, ar asmuo, esantis prieš ją, yra vis dar toks pats, kokį ji pažino prieš bene tūkstantį metų. Įdomu tai, kad raganai retai tenka sutikti būtybes, vyresnes nei šimtas ar pora šimtų metų, nes retas, kuris geba nepasiduoti žmogiškiesiems malonumams ir galiausiai nepakliūti į kokią nors bėdą. Tokios bėdos dažniausiai atneša mirtį ir visgi su laiku ateina suvokimas, kad netgi antgamtinėms būtybėms išgyvenimo faktorius nėra toks lengvas, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Eva įdėmiai net kelis kart nužvelgė Damieną nuo galvos iki kojų, nesigėdydama jokios jo nuomonės, kadangi jį pažinojo tarsi nuluptą. Įdomu tai, kad jeigu vyrų prigimtis yra adrenalino troškimas ir noras egzistuoti tik dabartiniame momente, tai moterys – visai kitokios. Jos gyvena prisiminimais, juos romantizuoja ir svarsto šimtus kartų, tačiau nors ir Eva nebuvo ypač sentimentali, bet šis susitikimas sukėlė senai užkastus jausmus į paviršių.

2016-11-19, 18:54

Atpažinti žmones, su kuriais paskutinį kartą mateisi prieš daugiau nei kelis šimtmečius, buvo sunku, o ką jau kalbėti apie prabėgusį žymiai ilgesnį laiko tarpą. Aišku, kai kurių veidų net ir norėdamas negali išmesti iš galvos. Panašiai buvo ir su Eva. Iš pradžių, regis, nematyta ir neatpažinta persona, tačiau jau po kelių akimirkų tas matomas veidas tave nukelia į velniškai senus prisiminimus. Ironiška, tačiau iš pradžių jo smegenis ir širdį, pasiekė seni ir geri prisiminimai. Galima sakyti, kad net ir jo širdis kelis kart smarkiau suspurdėjo, tačiau tada lyg iš giedro dangaus pasipylė prisiminimai, už kuriuos Damien šios merginos nekentė. Širdis, regis taip ir sustojo kuriam laikui, duodama laiko apsiprasti su ta mintimi, kad asmuo priešai, nieko nereiškia. -Kalėdos ne kokia bobutė, kad vaikščiotų kur nori ir kada nori. - Vampyro veide taip pat sužaidė ironiška šypsena. Pastaruoju metu be ironijos jis kaip be kojų. Nei gyvensi normaliai nei apskritai išgyvensi. Neskubėdamas judintis iš savo vietos, vyras kelis kartus nužvelgė šviesiaplaukę. Damien seniai nebebuvo tas žmogus, kuris buvo prieš devynis šimtus metų. Tada jis buvo tik paprastas žmogus, galiausiai... eilinis raganius, kuris degė pykčių, tačiau nesugebėjo jo išleisti. Jis visada buvo draskomas prieštaringų jausmų. Išauklėtas, geros širdies, nuoširdus vyrukas visada norėjo išlikti tokiu pačiu, tačiau aplinkybės to neleido ir dabar jis yra visiška savo priešingybė. Na, bent daugeliu gyvenimo atveju. - Prisipažinsiu, maniau, kad seniai nevaikštai šiuo žemės paviršiumi. - Linksmai prabilęs ir galiausiai žengęs kelis žingsnius artyn Evos, Damien atsiduso. Nesuprasi ar iš ties norėjo, kad ragana būtų dar gyva ar kaip tik, meldė dievo, kad šioji seniai būtų pakasta po velėna. Atsakyti į šį klausimą ir jis pats negalėjo. Šiuo momentu nelabai suvokė ko iš ties norėtų labiau.

Sponsored content