| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-11-15, 13:31 | |
| |
| | | |
| | 2016-11-15, 14:04 | |
| Tamsos skraiste pasidabinusias Sietlo gatves tokiu metu apšvietė tik seni šviestuvai, vienas su kitu jungiami nuskurusiais laidais, tad nieko keisto, jog tamsiame ir menkai žmonių lankomame skersgatvyje kai kurios švieselės baugiai žybsėjo, pranešdamos, kad bet kurią minutę gali išsijungti. Visą dieną miestą kankinęs lietus visai neseniai nurimo ir dabar praėjimas buvo balotas, vietomis slidus, tačiau Auroros tai nesustabdė. Ką tik baigusi darbą, kurį laikinai susirado prieš porą savaičių atvykusi, mergina keliavo namo, jau dabar galvodama kaip susirangys šiltuose pataluose ir užmerks akis, palikdama galvos skausmą už nugaros. Pastaruoju metu tik miegodama ji galėdavo atsipalaiduoti, mat vos tik akims atsimerkus keisti vaizdiniai imdavo veržtis į paviršių, priversdami ją painiotis tarp to, kas yra tiesa, o kas ne. Dar prieš pora mėnesių ji buvo eilinė mergina, gana gerais pažymiais baigusi mokslus žurnalistikos srityje, siekianti pradėti darbą elitiniame Niujorko laikraštyje "New York times" į kurį dirbti buvo pakviesta išleidusi savo populiarumo susilaukusį straipsnį, kai pirmą kartą išvydo keistą miražą. Tuo metu ji galvojo, kad prasidėjo dehidratacija ar tiesiog ryte pamiršo pavalgyti, kas neatrodytų itin keista, žinant jos įtemptą grafiką, tačiau kuomet miražai pasirodydavo vis dažniau. Visi aplinkiniai ėmė rūpintis jos sveikata, tačiau Aurora atsisakė klausyti kitų patarimų nueiti pas daktarus, o kuomet tėvai per prievartą ėmė stumti į psichologo kabinetą, raudonplaukė nusprendė, jog jai laikas palikti taip mylimą miestą. Jeigu ne John ji veikiausiai nebūtų pasirinkusi Sietlo, tačiau atsisakyti seno draugo kvietimo, bent jau kuriam laikui apsigyventi pas jį, kol viskas aprims, ji negalėjo.
Aukštakulniams bateliams taškant balas ir sukeliant skersgatvyje šaižų aidą, o ausinukui grojant "Panic! At The Disco: Nicotine", Zabat skynėsi kelią, kai priešais sušmėžavo keistas šešėlis. Iš pradžių pamaniusi, kad ten benamė katė mergina nė nepristabdė, toliau linguodama galvą į muzikos taktą, tačiau po kelių sekundžių jos kvėpavimas buvo sulaikytas, o ranka staigiai trūktelėjo laidelius, ištraukdama ausines. Priešais raudonplaukę stovėjo du augaloti vyrai, randų išvagotais veidais, rankose laikydami kažką panašaus į laužtuvus, o gal paprastus vamzdžius, skirtus sukelti kuo daugiau skausmo. Pastariesiems ėmus grėsmingu žingsniu eiti merginos link, ji atatūpsta žengė kelis žingsnius, iš visos širdies tikėdamasi, kad jai nieko blogo nenutiks. Deja, kol kas situacija tikrai neatrodė pavydėtina.
-Tokia žavi mergina neturėtų tokiu laiku viena vaikščioti tamsiose vietose.-pasigirdo žemas, aiškiai prarūkytas ir pragertas vieno iš vyrų balsas, o jo veidą perkreipė piktdžiugiška grimasa, tarytum persigandusio Auroros veido vaizdas jam keltų didžiausią pasitenkinimą. Kitas vyras nieko nesakė, tačiau jo veide atsispindėjo tokia pati kraupi mimika. Dabar buvo vienintelis kartas, kuomet raudonplaukė nuoširdžiai tikėjosi, kad tai tik dar vienas miražas iš daugelio. Juk kai kurie jų buvo tokie tikri, kad mergina jausdavosi emociškai iškankinta. Aišku, emocinis ryšys su iliuzijomis būdavo toks stiprus tik žvelgiant į iki kaulų smegenų pažįstamas meilės kupinas šviesiai rudas, kone gintarines akis. |
| | | |
| | 2016-11-15, 20:47 | |
| Eilinė naktis David nesibaigiančioje egzistencijoje. Ryte jis vėl prabudo kažkokios merginos namuose. Vėl iškamuotas pagirių ir jautėsi dar siaubingiau, negu kelios dienos prieš. Turbūt šįkart vaikinas viršijo net savo ribas. Kol grįžo iki savo namų, spėjo kelis kartus sustoti ir paleisti skrandžio turinį ant šaligatvio. Dar niekad taip siaubingai nesijautė. Su kiekvienais metais jo, kaip angelo galios seko, kadangi jis buvo ištremtas. Kaip žinia, puolę angelai turi du pasirinkimus – arba atgailauti ir grįžti į savo pradines pareigas, arba pasirinkti demono kelią. Kitu atveju Alistair silps tol, kol galiausia jo egzistencija užsibaigs niekam net neįsikišus. Gabrielis jau kelis kartus bandė jį įkalbėti grįžti, bet tai buvo beprasmiška. David nenorėjo vėl kažkam tarnauti. Demono gyvenimas jo taip pat netraukė, nes nebuvo tas, kuris jaustų malonumą, žudydamas žmones. Jau du tūkstančius metų jis buvo puolęs angelas, tad automatiškai jo, kaip angelo galios, iš lėto seko. Jis pradėjo būti mažiau atsparesnis alkoholiui, narkotinėms medžiagoms. Tiesa, taip greitai nenusitašydavo, tačiau kitą rytą tikrai jausdavo pasekmes, kai nejausdavo ribų ir gerdavo be perstojo.
Grįžęs David namuose miegojo praktiškai kiaurą parą. Atsikėlė tiktai kokią ketvirtą valandą, vakarėjant. Perbraukęs ranka per veidą jis mintyse išvadino suknistu tinginiu ir pradėjo savo įprastą rutiną – mankšta, bokso kriaušės padaužymas, kad būtų ramesnis bei keli pratimai, prisimenant jaunystę, kai Alistair galėdavo lengvai nukauti priešininką, pasinaudojęs tiktai savo paties jėga. Užkandęs jis pasitrynė namuose ir jau smarkiau sutemus persirengė bei vėl išėjo į miestą. Gerai, jog dabar jis turėjo kelias laisvas dienas, nes jei būtų į darbą nuėjęs tokios būsenos…na, jis nebeturėtų darbo. Žingsniuodamas tamsiu skersgatviu David jau bandė suplanuoti į kokį barą šįkart eis ir visiškai nusitašys. O galbūt netgi derėtų nueiti į kokį nors “džentelmenų klubą”? Vaikinui vis dar atrodė komiška, koks pusprotis sugalvojo striptizo klubą vadinti “džentelmenų klubu”. Absurdiška.
Su tokiomis mintimis iš lėto žingsniuodamas skersgatviu, jis pakėlė galvą ir išvydo priešais save besirutuliojantį veiksmą. Kažkokie du nusmurgę ir lengvai pagėrę tipažai grąsino merginai. Raudonus it ugnis plaukus jis mate iš tolo. Prisidegęs cigaretę jis nusprendė prisiminti savo, kaip angelo, pareigą. Tiesa, tuo pačiu jis jautė nenumaldomą trauką padėti merginai, lyg ši būtų jam labai svarbi. Nekreipdamas į tą nemalonų Alistair jausmą dėmesio, jis nutaisė kreivą vypsnį ir praėjo pro merginą į jos pusę nepažvelgęs, galės ji jam dėkoti vėliau.
- Kodėl manot, jog ji vaikščioja viena? – nukratęs pelenus ant žemės jis tiesmukai pažvelgė į du bukapročius, kurie kol kas nežinojo, su kuo prasideda. Pikdžiugiškas šypsnys pirmojo veide dingo po pirmojo David smūgio, nuo jo vyras pametė savo įrankį, kuriuo turbūt ketino šiąnakt kažką gerai primušti. antrasis strypu smogė angelui į šoną, šis susilenkė, išspaudamas kraujo ir seilių mišinį, bet tai nereiškė, jog Alistair pasiduoda. Kadangi vyras netvirtai laikė strypą, David buvo lengva kelių judesių pagalba jį atimti ir pirma stipriai smogti antrąjam augalotam tipui į pilvą, o vėliau į galvą, jog šis netektų sąmonės. Pirmasis, pamatęs, jog David kažin ar jam nusileis, tepė slides, susiėmęs suknežintą nosį. Visgi, jis dar nebuvo praradęs visos energijos, kokią turi angelai. Atbula ranka nusivalęs lūpas.
- Abejoju, jog antra kartą jis norės grįžti… - kreivai vyptelėjęs jis tik dabar pakėlė akis į merginą ir sustingo. Ne, ne, ne. Tik ne vėl. Jo burnoje atsirado tarsi gumulas, bet ne ilgam. Akyse bematant pasirodė pagieža ir įniršis.
- Jei vėl ketini su manim žaistis šlykščiu žaidimus, Dorothy, tai smarkiai klysti. Šįkart tau neišdegs, - nutrenkęs ant žemės metalinį strypą jis piktai dėbčiojo į merginą, kol galiausia nusisuko ir virpančiomis rankomis prisidegė cigaretę. Jis pirmą kartą taip šiurkščiai kalbėjo su Aurora, bet jam nė motais, nes tai nebuvo ji. Jis buvo įsitikinęs. |
| | | |
| | 2016-11-16, 00:56 | |
| Sieltas buvo vienas pavojingiausių Jungtinių Amerikos Valstijų miestų, o nusikalstamumas paskutiniais metais čia tik dar labiau išaugo, tačiau Aurora, net tai žinodama, niekada negalvojo, kad Niujorko vaikui prireiks apsaugos. Ji užaugo ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, ne pačiame prašmatniausiame rajone ir niekuomet nepakliuvo į bėdą iš kurios nesugebėtų išsisukti. Veikiausiai dėl to, kad visi aplinkui pažinojo draugišką, raudonų plaukų kasa pasidabinusią mergaičiukę ir kiekviename žingsnyje atsirasdavo tokių, kurie bet kurią minutę galėtų stoti prieš gaują vien tam, kad apsaugotų mažylę. Johnaton numeris jos adresų sąraše buvo nustatytas greituoju rinkimu, tačiau vaikinas tikrai nebūtų spėjęs pasirodyti prieš šiems kraupiems vyrams įgyvendinant savo planų, kurie merginai buvo visiškai neaiškūs. Geriausiu atveju ji bus sumušta... Apie blogiausią net mintyse aiškiai pasakyti nesinorėjo, tačiau pasąmonėje Aurora jau nusiteikė tam. Nežinodama kaip elgtis, neturėdama jokio pranašumo ar vilties, ji tirtėjo lyg epušės lapelis, o akyse ėmė kauptis ašaros. Dar keli žingsniai atgal, padidinantys atstumą tarp jos ir pavojingų vyrų. Padidinantys atstumą, tačiau nė trupučio nesumažinantys iškilusios grėsmės. Jau besižiodama klausti ko jiems reikia, tarytum tai padėtų, tarytum jos balso aidas tuščiame skersgatvyje kažką pakeistų, Aurora išgirdo, kaip už nugaros kažkas greitu tempu juda link jų. Pirmiausia merginos mintis perskrodė tai, kad pasirodys dar vienas apgirtęs vyras, taip įsprausiantis ją į kampą, be galimybės pasprukti, tačiau vos tik vaikinas prabilo, raumenys tarytum gavę oro šiek tiek atsipalaidavo, o ji kelis kartus giliai įkvėpė. Tai galėjo būti pabėgimas nuo vilko ir užšokimas ant meškos, mat šis vaikinas nebuvo jos pažįstamas, kad ir koks savas atrodė jo balsas. Ir kūnas. Net iš nugaros Aurora galėjo prisiekti, kad jį kažkur yra mačiusi, tačiau nieko nuostabaus, žinant, kad Sietlas, jos standartais, visai mažas miestelis, kuriame rodos kiekvienas turėtų pažinoti vienas kitą. Galbūt jie jau kada prasilenkė gatvėje ir kaip kartais būna - šis tas užstrigo.
Užsigalvojusi Zabat praleido pirmąjį smūgį, tačiau vėl sugrįžusi į realybę išvydo ant grindinio gulintį vyrą, kuris jau vargiai galėjo atsikelti ir tada... smūgis. Geležinis strypas smarkiai susidūręs su tamsiaplaukio šonu veikiausiai turėjo sutrupinti kaulus, tačiau jis po kelių akimirkų atrodė visiškai sveikas, nepaisant kraujo, kuris prasiveržė iš vidaus. Dar pora smūgių į kuriuos nebegalėdama žiūrėti raudonplaukė tiesiog užsimerkė ir chuliganai jau nešė kudašių, nenorėdami sulaukti naujos kumščių lavinos, kuri jiems būtų tekusi. Ir štai vėl pasigirdo tas aksominis balsas, nuo kurio per nugarą perbėgo šiurpuliai. Vaikinas buvo toks aukštas, kad norint į jį pažiūrėti Aurora būtų turėjusi ne tik pakelti akis, tačiau šį kartą jis stovėjo per kelis žingsnius ir... na fizika. Jų žvilgsniams susidūrus merginos vidų užplūdo maloni šiluma. Tos gintarinės akys, kurios jau pora mėnesių ją persekioja neduodamos ramybės ir vedančios iš proto, tačiau taip geidžiamos. Kaip kokia narkomanė ji, suvokdama, kad tai tikrai nėra sveika ar normalu, vis dažniau prigaudavo save svajojant vėl išvysti tą gilų žvilgsnį. Deja, vizijos taip neveikia ir kartais blogi, skausmą keliantys dalykai iškyla į paviršių, užslėpdami maloniuosius.
-Dorothy?-raudonplaukės balse buvo juntamas nuoširdus nustebimas, mat nors šis vardas jai atrodė pažįstamas ir netgi artimas, ji niekada nepažinojo merginos tokiu vardu ir tikrai jau, kad pati nebuvo Dorotė.- Man rodos jūs mane su kažkuo sumaišėte.-kiek ramesniu, ne tokiu pasimetusiu balsu atsakė, nežymiai kilstelėdama lūpų kampučius į viršų ir taip suformuodama žavingą šypseną.- Aš Aurora.-kadangi jau galėjo vadinti tamsiaplaukį savo gelbėtoju, vardas buvo mažiausia, ką jis nusipelnė apie ją žinoti. Žinoma, nebūtų ji Zabat, jeigu neimtų mąstyti apie kur kas rimtesnę padėką, tačiau šią akimirką ji negalėjo atitraukti akių nuo to pažįstamo veido. Vienai sekundei jos akims sustojus ties vaikino lūpomis, ji greitai pasikuitusi rankinėje ištraukė baltą nosinaitę ir ištiesė ją.-Vis dar liko kraujo prie lūpos kampučio.-pasakė taip, tarytum muštynės jai būtų visiškai įprastas dalykas, užslėpdama vis dar viduje esančią baimę. Tačiau ne vaikino ji bijojo. Kažko kito. Tarytum jis jai būtų toks svarbus, kad baimę keltų mintis jį prarasti.- Beje, kaip tavo šonas? Tas vyrukas gana stipriai vožė.-kaip visada, kai susijaudindavo, taip ir dabar ji kalbėjo gerokai per daug ir pati to nesuvokdama žengė kelis žingsnius į priekį, dabar visiškai priartėdama prie vaikino, bei švelniai priglaudė ranką prie sumuštos vietos.- Galbūt reikėtų nuvežti tave į ligoninę, kad peržiūrėtų?-ji tiek daug kalbėjo, tačiau esminio dalyko taip ir nepasakė, nors jis kabėjo ant liežuvio galiuko. Nudelbusi akis žemyn ji pakandžiojo apatinę lūpą, tarytum primindama sau valdytis.- Ačiū.-galiausiai negarsiai sukuždėjo, įsitikinusi, kad tyliame skersgatvyje vaikinas ją kuo puikiausiai girdėjo. |
| | | |
| | 2016-11-17, 11:32 | |
| Tai kad vėl matė Aurorą priešais save buvo turbūt blogiau, negu ją matyti, o vėliau sužinoti, jog tai savo galiomis išvaizdą pakeitusi Dorothy. Nors galbūt abu dalykai buvo vienodai siaubingi vaikinui. Matydamas ją David jautė gan dviprasmiškus jausmus. Jis jautė šiai merginai tiek daug, jog atrodė, kad iš krūtinės iššoks širdis. Juk negalima taip stipriai jausti, taip? Juk negali dėl to būti kaltas vienas žmogus? Pasirodo gali. Jis vis dar savotiškai pyko ant merginos, jog ši pasirodė jo gyvenime, jog dėl jos dabar Alistair visą egzistenciją kankinasi ir negali pradėti gyvenimo iš naujo, nes vos tiktai pradeda, ji pasirodo jo kelyje, tarsi jų gyvenimai būtų neatskiriamai susipynę vienas su kitu. Dėl to jau kelis dešimtmečius vaikinas net nesistengia kažko keisti, bandyti ieškoti išeities, bandyti gyventi kitaip. Jis pavargo. Jo siela pavargo nuo tos skaudinančios minties, jog vieną dieną Aurora vėl pasirodys ir viskas vėl bus nuspalvinta ryškiausiom ir skaidriausiom spalvom, viskas vėl bus gerai, o kai ji mirs, viskas eilinį kartą panirs į tamsą. Tokie epizodai sunkiai išgyvenami net angelui, ką jau kalbėti apie žmogų. David pavargo nuo tokių euforiškų pakilimų ir visiško smukimo žemyn. Dabar jo emocijos buvo vienodai siaubingos. Išvydęs merginą jis džiaugėsi labai trumpą laiką, nes jo protas jau aiškiai suvokė, kuo tai baigsis, tad Alistair veidą gaubė šaltumas ir apatija.
Išorė galėjo būti apgaulinga. Dėl per didelio adrenalino kiekio, pykčio išlaisvinimo vaikinas net nepajautė skausmo, kuris turėjo sekti po to, kai strypas iš visos jėgos trenkėsi jam į šoną. Tik dabar, kai šis nieko nedarė, kai sumišimas ir sielos skausmas prasiveržė į paviršių, suvokiant, jog priešais jį stovi Aurora, tik dabar David pajautė ir fizinį skausmą. Jam buvo sunku kvėpuoti, nes gijimas dar net nebuvo prasidėjęs, puikiai jautė, jog keli šonkauliai tikrai gali būti sutrupinti, dėl to nenorėjo kelti jokios panikos. Visgi, jo veidas puikiai parodė, jog jam nėra viskas gerai. Jis šiek tiek perbalo, lūpos susispaudė į vieną siaurą liniją, nes skausmas buvo vos pakeliamas. Vaikinas meldėsi, jog neatsijungtų čia ir dabar, ant šalto ir šlapio grindinio. Sunkiai kvėpuodamas jis iš lėto priėjo prie pastato sienos ir į ją atsirėmė, atlošdamas galvą ir vos užsimerkdamas. Atsimerkdamas jis išvydo tą skaisčią merginos šypseną. Kokio velnio ji šypsosi? Alistair nelabai suprato, kodėl jis vis dar taip niršo, bet šiuo atveju tokioje situacijoje tai buvo pateisinama. Jis buvo gerai aplamdytas, o Aurora šypsojosi, lyg gatvėje būtų radus pusę milijono dolerių. Skausmas vos sunkiai pakeliamas, tad vaikinas vos sugriežė dantimis.
- Atleisk, turbūt būsiu kažką sumaišęs… - į tą “atleisk” turbūt tilpo daugiau, negu David šiuo metu galėjo pasakyti. Atleisk, jog vėl susitikom, atleisk, jog vėl tave pražudysiu, atleisk, jog nesugebu nuo tavęs laikytis atstumo. Visi šie žodžiai sukosi vaikino galvoje, tačiau dabar jis negalėjo jų pasakyti. Juk Aurora nieko neatsimena, o tai, jog jis jai viską papasakos, tuo labiau nepagerins situacijos.
- Dėkui…šonas…gerai, jaučiuosi gerai, - paimdamas nosinaitę Alistair nusivalė kraują prie lūpų ir matydamas, kaip mergina link jo artėja, instinktyviai įsitempė. Vaikinas prisimerkė, kai ši uždėjo ranką ant sumuštos vietos. Neišleido nė garso, nors skaudėjo nežmoniškai. Įsmeigęs akis į Aurorą jis tyrinėjo jos veidą, tokį iki skausmo mylimą. Jei būtų galėjęs, tikrai dabar tą pačią akimirką būtų abiejomis rankos jį suėmęs ir įsisiurbęs į lūpas, nes to laukė dvidešimt du metus, tačiau turėjo valdyti save, tuo labiau, neparodyti, kas dedasi jo galvoje, kad ir kaip jį trikdė tas artumas.
- Man viskas gerai, jaučiuosi puikiai. – trumpai tarstelėjo, nes vienaip ar kitaip būtų iš ligoninės pabėgęs tą pačią minutę. Ten niekas jam nebūtų galėjęs pagelbėti, tuo labiau, visi būtų nustebę, kaip greitai gyja Alistair po tokių sužeidimų, tad papildomų rūpesčių jam nereikėjo. Jis net neatsimena, kiek kartų buvo nugabentas į ligoninę ir iš ten pabėgdavo.
- Nėra už ką dėkoti. – burbtelėjęs jis negalėjo atitraukti akių nuo kandžiojamos Auroros apatinės lūpos. Norėjo ją sustabdyti, kaip tai darydavo visada, tačiau negalėjo. Jo kūnas tarsi sustingo, kai ši buvo taip arti, net jei būtų norėjęs, nebūtų sugebėjęs ištiesti rankos į jos pusę ir prie jos prisilietęs. Tiesiog bijojo, jog tai galbūt tiktai miražas ir jis greitai išnyks, kai taip netikėtai pasirodė. Vėl. |
| | | |
| | 2016-11-25, 22:07 | |
| Du tūkstančius gyventi užburtame rate, žinant kaip užsibaigs kiekvienas ciklas, turėjo būti nepakeliama kančia, tačiau David bent jau žinojo, kad jis yra pasmerktas netekti savo gyvenimo meilės, kai tuo metu Aurora per vienerius metus pakartodavo savo turėtus gyvenimus, nė nesuvokdama, kad tai laikrodžio rodyklės pasukimas iki pabaigos. Tarytum kokia pelenė ji po šokio su mylimuoju princu vis sulaukdavo dvylikto dūžio. Deja ši pasaka neturėjo laimingos pabaigos ir vietoje pamestos kurpaitės ji palikdavo savo, paskutinį atodūsį išleidusį, kūną. Tačiau ištrūkti iš šio rato raudonplaukė nenorėjo, kiekvieną kartą vis greičiau pasiduodama aistrai, vis stipriau pamildama angelą, kuris jai veikiausiai buvo siųstas Liuciferio, o ne Dievo. Šis kartas nebuvo išimtis. Nuo pat pirmos sekundės, kuomet išvydo tas rudas akis, ji veikiai galėjo kvėpuoti tolygiai. Ji jį pažinojo, tačiau vis dar negalėjo prisiminti iš kur. Ir vėl vizija. Šį kartą ji buvo kiek kitokia, kur kas aiškesnė, ryškesnė, su daugiau emocijos ir... skausmo. Tarytum kažkas pervertų jai krūtinę ir paliktų viduryje rugiagėlėmis pasidabinusio lauko. Auroros ranka pakilo ties širdimi, o veidas susiraukė. Viskas trūko vos kelias sekundes, o atrodė tarytum amžinybė. Ji matė save mirštant. Tai buvo pirmas kartas per visus šiuos gyvenimus, kuomet mergina matė save mirštant ir tai iš tiesų gąsdino. Gąsdino ir dėl to, kad viskas atrodė taip pažįstama, tarytum tai vyktų šiame gyvenime. Kažkas, kas dar neįvyko. Tačiau tai buvo tik vizijos, sukeltos šizofreniškos prigimties, į kurias mergina nė nenorėjo gilintis.
Galėdama matyti kančią vaikino akyse, Aurora atsisakė tikėti jo žodžiais ir jau traukė telefoną iš rankinės, kad galėtų iškviesti greitąją, kai suvokė, kad vaikinas sako, jog jam viskas gerai dėl kažkokios rimtos priežasties. Juk jis ką tik atjungė du ginkluotus vyrus keliais judesiais. Galbūt jis sėdėjęs kalėjime ir paleistas už gerą elgesį? Juk tai buvo visiškai tikėtina, žinant kad šis miestas pilnas visokio plauko žmonių. Nuleidusi telefoną Zabat vėl pakėlė akis į tamsiaplaukį, kurio žvilgsnis regis skrodė ją kiaurai. Nors ir turėjo jaustis nejaukiai, kažkodėl viskas atrodė taip sava ir normalu. Būtent tai ir kėlė didžiausią nerimą. Žinoma ir faktas, kad ji galėjo prisiekti jį pažįstanti, tačiau vis dar negalėjo prisiminti vardo, kuris dabar kabojo ant liežuvio galo.
-Atleiskite, kad esu tokia akiplėšiška, bet būtų malonu sužinoti savo gelbėtojo vardą.-jos balsas nuskambėjo taip švelniai ir tyrai, tarytum visas angelų choras giedotų maldą, siekdami pakylėjimo į dangų. Ten, kur David jau veikiausiai nebegrįš, paaukojęs save meilei žmogaus, kuris atneša jam skausmą ir tamsą. Tokį pasiaukojimą veikiai galėtum pavadinti meile, tačiau jie ne vieninteliai, kurie dėl šio magiško jausmo kenčia ir vis tiek pasineria, tarytum narkomanai, nematantys jokios kitos išeities.
-Gal norėtumėte užsukti pas mane žolelių arbatos? Atgautumėte jėgas.-nenorėdama tiesiai šviesiai išsakyti to, kad mano jog šią akimirką jis atrodo kaip viduryje gatvės pamuštas kačiukas.- Bent jau taip galėčiau atsilyginti.-pridūrė kiek nedrąsiai, bijodama pasirodyti kaip visiška keistuolė, kuri kviečiasi į svečius ką tik gatvėje sutiktą vaikiną, apie kurį visiškai nieko nežino. Tačiau ji jį pažinojo. Jau tiek daug metų. Ir nors negalėjo to suvokti, giliai viduje jautė, o širdis, plakanti tarytum motoras, tai tik patvirtino.
-Tikrai yra už ką.-kad ir kokia švelni ir miela atrodė, Aurora turėjo tvirtą nuomonę ir buvo linkusi priešgyniauti bei ją išreikšti net tada, kai situacija atrodydavo apgailėtina ir itin pavojinga.- Jeigu ne jūs viskas galėjo baigtis kur kas blogiau.-pridūrė ir žengė pora žingsnių atgal, jausdama nuo vaikino sklindantį nerimą. Keista, tačiau būdama šalia tamsiaplaukio ji galėjo justi jo emocijas, nerimą, girdėti padažnėjusius širdies smūgius. Tarytum jie būtų sujungti kokio magiško ryšio. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
