| | | Author | Message |
|---|
 |  2016-11-14, 18:19 | |
| |
| | | |
| | 2016-11-14, 19:07 | |
| | Šiandien ta diena, kuomet Williamas pagaliau yra užtikrintas, kad pavyks prikelti nužudytą žmoną iš mirusiųjų. Jau nuo praeito mėnesio vyras paliko vonioje velionės nuogą ir randų išvagotą kūną, kad šis atitirptų po buvimo lede beveik visą amžių. Nefilimas pagaliau išrado būdą, kaip prikelti tikrąją Rosemary, o ne atverti indą piktosioms dvasioms. Atitirpus audiniams, Viljamas pradėjo genetinį gydymą, užvėrė žaizdas, pripildė kūną prarastu kraujo kiekiu, persodino pagrindinius funkcionuojančius organus, palaikė sukeltą medicininę komą, kūną funkcionuojantį, tačiau be dvasios. Kuomet žmonos kūnas gulintis jau nebe vonioje, o ant operacinio stalo pagaliau pradėjo normaliai funkcionuoti, širdis plakti jai sveiku ritmu, Hustingsas pasiraitojo rankoves. Jis nebuvo raganius, galintis padaryti ritualą ir taip prikelti žmoną, tačiau jam reikėjo burtų pagalbos. Todėl juos paprasčiausiai nusipirko iš vienos vietinės raganos, sudėtus į mažą buteliuką skysčio pavidalu. Sutraukęs keistą eliksyrą į milžinišką švirkštą, su ilga adata, vyras pirštais pravėrė vieną moters akį ir atsargiai per vyzdį įkišo adatą iki pat smegenų turinio. Pasiekiamas reikiamą vietą, vyras suleido labai mažą kiekį skysčio ir atsargiai ištraukė instrumentą iš moters kūno. Beliko tik laukti. Pašalinęs visus įrankius Hustingas stovėjo šone operacinio stalo prilinkęs prie žmonos veido. Nežinojo, kiek laiko turėtų užtrukti, kol ji atsigaus, bet jis nė už ką tos akimirkos nepraleis. |
| | | |
| | 2016-11-14, 22:40 | |
| Ar žinote ką reiškia prieš mirtį matyti mylimo vyro veidą? Rosemary žinojo. Ar žinote ką reiškia kaip šukė, kurią laiko mylimas vyras, skrodžia tavo pilvą, kur, anot jo, turi būti kūdikis? Rosemary žinojo. O ar žinote ką reiškia prisiminti savo mirtį? Rosemary žinojo. Ir tai neabejotinai buvo pats baisiausias ir siaubingiausias jos kada nors patirtas dalykas.
Pirmas oro gurkšnis degino skaudžiai. Trūkčiojamai ir bene švokščiančiai įkvėpusi, Rose plačiai pramerkė akis ir iš inercijos atsisėdo staigiu judesiu. Rankos drebėjo, ji visa tirtėjo. Viską skaudėjo, galūnės neklausė. Tačiau tai moters nesustabdė. Ji norėjo klykti, tačiau balso stygos buvo per ilgai ilsintos, kad dabar galėtų paklusti tokiam dideliam norui. Todėl ji sugebėjo tik praverti burną, praplėšdama sukepusias, sulipusias ir išdžiūvusias lūpas. Su degančia neapykanta žvelgdama į veidą prieš save, moteris pasisuko per liemenį ir vertėsi nuo laboratorinio stalo, užgriūdama Williamui ant kojų. Stipriai į jas įsikibusi nagais, Rosemary galiausiai sugebėjo kažką pasakyti.
- Tu velnio suknistas išpera. - vos girdimai sušvokštė ji. Moteris atrodė paklaikusi. Ji nesuprato kas nutiko, nesuprato kas dedasi, tačiau žinojo tik tiek, kad Willas, jos Willas, ją nužudė. Jos veidą akėjo randai ir tai pridėjo šiurpumo jos fizionomijai. |
| | | |
| | 2016-11-14, 22:58 | |
| Vyro širdis daužėsi kaip patrakusi, jis nervingai žvilgčiojo į aparatą, kuris rodė moters širdies darbą. Jis nervinosi, nerimavo, buvo beprotiškai išsiilgęs savo žmonos ir jautė nepakeliamą kaltę. Kaip tik tai Viljamas nebandė nusižudyti praradęs žmoną... Tačiau nefilimo prigimtis neleido jam patekti pas Rosemary dvasių pasaulyje, todėl Hustingsui teko galvoti kitą išeitį, nes jis be Rose neįsivaizdavo savo egzistencijos. Minutė po minutės kapsėjo, tačiau niekas nevyko. Net geras dešimt minučių prastovėjęs vyras nesitraukė iš vietos, jei būtų reikėję, būtų taip prastovėjęs kiaurą parą.
Ir ji pagaliau prasimerkė. Kuomet šviesiaplaukė atsisėdo, Viljamas vieną žingsnį žengtelėjo atgal apimtas lengvo šoko, kad jam pavyko. - Rose? - atsargiai pasiteiravo tikrindamas, ar čia jo žmona sugrįžo į savo kūną, ar jį užėmė kažkas kitas. Tačiau jai pradėjus šaukti, vyras suprato, kad padarė tai, ko jau šimtmetį siekė. - O dieve, čia tikrai tu, - susivokęs Hustingsas krito ant kelių ir didelėmis rankomis apsikabinęs žmoną priglaudė prie krūtinės. Jis visas drebėjo, akys pradėjo blizgėti ir nepaleisdamas šviesiaplaukės ėmė bučiuoti inirtingai jos plaukus ir veidą negalėdamas patikėti, kad jo meilė pagaliau sugrįžo į šį pasaulį. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:05 | |
| Vos Williamo lūpos ėmė ją liesti, Rosemary dar labiau sukliko ir alkūne trenkė jam per nosį. Skubiai pasistengusi kaip įmanoma labiau atsitraukti, pasinaudojant vyro sutrikimu, Rose užpakaliu nusistūmė prie sienos ir apsidairė. Šalimais stovėjo važinėjantis staliukas, todėl ji surizikavo ir jį nuvertė. Skalpelis. Voila. Jį sugriebusi, moteris stipriai suspaudė jį delne ir atkišo priešais save, taip užsiimdama kovinę poziciją.
- Nesiartink. Nebandyk manęs liesti, nes prisiekiu Dievu, užmušiu. - užsikosėjusi, nes gerklė nebuvo įpratusi prie tokios apkrovos, Rose laisvą ranką prispaudė prie krūtinės. Tik dabar užčiuopė kiek randų ji turėjo. Ar Williamas ją badė ir tada, kai ji buvo mirusi? Trumpam pamiršusi gynybą, moteris pažvelgė žemyn. Ji nieko nevilkėjo, buvo visiškai nuoga, tačiau šalčio dar nejautė, net sėdėdama ant šaltų laboratorijos grindų. Visas moters kūnas buvo išvagotas randais. Vienas, pats didžiausias, ėjo per visą jos pilvą, nuo šonkaulių iki pat makšties. Keli buvo ant kojų, krūtinės. Kilstelėjusi laisvą ranką, kuria ką tik spaudė krūtinę, moteris švelniai prilietė savo veidą. Vienas randas, pats storiausias, ėjo per kairį skruostą, ligi pat akies. Matyt jai pasisekė, kad Williamas ties ten sustojo. Kitų randų ji neužčiuopė, kitų dar nepastebėjo. Bet buvo akivaizdu, kad jais buvo išvagota. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:13 | |
| | Gavęs į nosį, Viljamas užbaubė ir susiėmė už jos. Kraujas nudažė jo pirštus, tačiau smūgio neužteko, kad vyro išprovokuoti agresijai. Apskritai, jis būdamas blaivas buvo pakankamai padorus vyras, turėjo aukštas vertybes, tačiau paragavęs velnio lašų neatpažįstamai pasikeisdavo. Nieko nuostabaus, kad Rosemary buvo išsigandusi ir bijojo Viljamo. Juk jos paskutinis atsiminimas buvo tai, kaip vyras ją užmušė. Atleidęs savo nosį, vyras priėjo prie laboratorijoje esančios kriauklės, nusiplovė rankas bei jas nusišluostė. Paėmęs švariomis rankomis nedidelę švarių drabužių krūvelę, priėjo prie žmonos ir pasilenkęs ištiesė jai aprangą, kuri visiškai nepriminė dvidešimto amžiaus madų. - Turėtum apsirengti, sušalsi, - tyliai tarstelėjo jausdamas vis dar begalinę gėdą dėl to ką padarė savo žmonai. Ypač buvo skaudu žiūrėti į jos kūną išmargintą randais ir žinoti, kad tai yra tik jo darbas ir jis už tai atsakingas. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:19 | |
| Rosemary vis dar atrodė, kad ji nesugebėtų atsistoti. Nieko labai keisto, turint omenyje tai, kiek laiko ji pragulėjo negyva. Vis dėlto, ji žinojo, kad privalės tai anksčiau ar vėliau padaryti, todėl pabandė bent jau sulenkti koją. Ji buvo nutirpusi ir apmirusi, todėl nieko neįvyko. O rankos, tokios pat nutirpę, vos sugebėjo nulaikyti skalpelį. Kas iš to, kad Rose jį turėjo? Esant reikalui vis tiek nesugebėtų jo panaudoti. Žiūrėdama kaip Williamas artinasi, moteris nugarą prispaudė prie sienos ir nejučiomis sudrebėjo. Ne iš šalčio, šalčio ji dar nejautė. Tačiau puikiai prisiminė skausmą, kuris jai buvo sukeltas. Tokio dalyko pamiršti neįmanoma. Ir papasakoti apie jį būtų sudėtinga. Net nepažvelgusi į drabužius, nežinodama ar tai klasta, ar tiesiog padorumo gestas, Rose papurtė galvą.
- Man nieko iš tavęs nereikia. - išspjovė. Matė jo žvilgsnį, matė tai, kaip jis nužvelgė jos randus. Tačiau jos randai nejaudino. Prieš mirtį būtų jaudinę, ji būtų išėjus iš proto. Tačiau ne dabar. Dabar buvo svarbesnių reikalų. - Grožiesi tuo ką padarei, gyvuly? |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:33 | |
|
Viljamas, net ir prikėlęs žmoną iš mirties patalo, nebuvo nusipelnęs jos gailesčio. Apskritai jį baigė užgraužti kaltės jausmas, dėl to ką padarė. Anksčiau savo smurto proveržius išsiblaivęs sugebėdavo užglaistyti, bet dabar... po velnių, jis subjaurojo savo žmoną ir ją nužudė, tokių dalykų negirdėjo kad apskritai kas pasaulyje yra atleidęs.
- Rose... Aš... Labai apgailestauju dėl to, kas įvyko, - sumurmėjo jis palūžusiu balsu, drebančiomis rankomis jis padėjo drabužius šalia moters kojų dabar jau bijodamas prie jos liestis ir sulaukti dar vieno atstūmimo. Pritūpė, kad susilygintų jų akių lygis ir bandė rinkti tinkamus žodžius kaip viską paaiškinti. - Tu kurį laiką buvai mirus... Dabar 2016 metai, - tyliai susakė, nusukęs žvilgsnį. Apgailestavo, kad anksčiau nesugebėjo atrasti būdų jai prikelti. Medicina tuomet nebuvo pakankamai pažengusi, kad vyras būtų sugebėjęs atstatyti moters fizinę būklę. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:40 | |
| Išgirdusi šį skaičių, moteris negalėjo patikėti. Ji buvo skaičiusi fantastinių romanų apie ateitį, tačiau ji nežinojo kaip viskas atrodo. Nuo jos mirties buvo praėję bene šimtas metų. Vyko karai, šalys jungėsi ir buvo prijungtos, miestai keitėsi ir tobulėjo. Žmonės telefonus galėjo sutalpinti į džinsų kišenę. O ką jau kalbėti apie madą? Apie profesijas? Apie pasikeitusias moterų ir vyrų roles visuomenėje? Dieve, ką jau besakyti apie santykius, apie meilės suvokimą, seksą? Filmus, muziką, koncertus? Ji praleido tiek daug, tačiau viso to nežinojo. Ji išgirdo tik skaičių. 2016.
- Devyniasdešimt septyni metai? Ką tu čia kalbi, Williamai.. - papurčiusi galvą, moteris nudelbė žvilgsnį. Skalpelis iškrito iš ir taip silpnų, drebančių rankų, kurios jau buvo pradėjusios šalti. Bandydama viską suprasti, Rosemary liežuviu suvilgė lūpas, tačiau jos buvo suskirdusios ir skausmingos. - Tu ir vėl tai darai. Tu ir vėl bandai mane paveikti, bandai man prišnekėti nebūtų dalykų. Tu ir vėl meluoji. - susiėmusi už galvos, Rosemary susvyravo, tačiau vėl atsitrenkė į sieną. Kūnas ėmė drebėti, ją krėtė šaltis. Ji prisiminė tas dienas, kai Williamas jai meluodavo kad negėre, kai bandydavo ją apgauti. Jis ir dabar tik meluoja. Visa tai sapnas. Tai kažkoks keistas išbandymas skaistykloje. Tai negali būti tikra. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:47 | |
| Vyras taip ir galvojo, kad moteris nė velnio nepatikės. O kas patikėtų? Ypač kai ji net nenutuokė, koks magiškas šis pasaulis yra ir kiek daug rūšių yra be žmogaus. Bus sunku jai viską išaiškinti, tačiau jis kiekvieną dieną stengsis, kad tik išlaikytų šią moterį šalia savęs. Jei reikės, net auksiniame narvelyje užrakins, nes be jos savosios egzistencijos neįsivaizduotų.
- Rose, apsidairyk, - gana ramesniu tonu prabildamas. Jo žmona dažnai lankydavosi pas Viljama laboratorijose, žinojo kokių preparatų ir instrumentų yra. Dabar patalpoje buvo naujausios technologijos, kurios tikrai nepriminė dvidešimto amžiaus technikos. - Tu buvai negyva, aš tave sugrįžau į šį gyvenimą vos tam atsirado galimybė. Persodinau praktiškai visus tavo organus, kad būtum gyva.. - pamažu pradėjo aiškinti, o tada susigriebė, kad šį amžių paprasčiausia atvaizduoti itin paprastu objektu. Vyras iš kišenės išsitraukė smartfoną, įžiebė jo ekraną ir padavė moteriai. - Tai šių laikų telefonas, - pakomentavo paprastai ir stebėjo šviesiaplaukės reakciją, kaip ji į tai reaguos. |
| | | |
| | 2016-11-14, 23:56 | |
| Vos paprašyta apsidairyti, moteris nors ir nedrąsiai, tačiau pakluso. Lėtai apžvelgusi visą patalpą, ji suprato, kiek daug nepastebėjo, nes nežiūrėjo. Ir iš tiesų, kambario kampe stovėjo stalas ir trys ekranai, rodantys įvairiausių organų veiklą. Durys neturėjo jokio užrakto, vietoje jo akių lygyje buvo įtaisytas monitorius, kuris nuskenuoja akį. Ką jau kalbėti apie visus įrenginius, kurie supo įmantrų gultą kambario viduryje. Be to, švies buvo per ryški. Ji akino, Rosemary nebuvo mačiusi jokių lempų, kurios šitaip spigintų. Bent jau ne Williamo laboratorijoje. Nors ir nedrąsiai, moteris į rankas paėmė į telefoną. Jis buvo mažiukas, puikiai tilpo delne. Buvo šaltas ir taip ryškiai švietė... Nesuprasdama kaip jis veikia, Rosemary nedrąsiai kilstelėjo pirštą ir spustelėjo pirmą pasitaikiusį mygtuką. Ekrane iššoko jos veidas per įjungtą priekinę kamerą. Ir tada Rose save pamatė. Akys pasruvusios krauju, lūpos baltos, tačiau sutrūkę, įtrūkimai kraujuojantys. Jos veidą darkė randas, ne itin dailiai susiūtas ir iškilęs. Plaukai, kažkada buvę purūs ir aksominiai, dabar buvo prilipę prie veido ir praradę normalią išvaizdą. Labiau priminė šiaudus. Nesuprasdama kas vyksta, kaip ji gali save matyti šiame ekraniuke, moteris papurtė galvą ir nejučiomis jos akyse susikaupė ašaros. Kaip reikės vienai išgyventi pasaulyje, kurio ji nepažįsta?
- Reikėjo palikti mane mirusią. Taip neteisinga. Aš neturėčiau būti gyva. Aš... Aš neatrodau gyva. Reikia visa tai užbaigti visiems laikams. - apsidairiusi, moteris vėl čiupo skalpelį, tačiau negrabiai. Pirštai vis dar nenorėjo jos klausyti. |
| | | |
| | 2016-11-15, 16:38 | |
| Viljamas jau anksčiau suprato, kad bus sunku mirusią žmoną adaptuoti prie šio pasaulio ir begalės naujovių. Tačiau jis neleis jai taip paprastai pasiduoti, ypač dėl to, kad yra skolingas jai gyvenimą. Hustingsas darys viską, kad Rose patirtų šio gyvenimo malonumus, būtent dėl jos gerovės jis metė gerti, darė įvairiausius tyrimus, pusė jo tyrimų net nebuvo legalūs teisiškai ir jei kas sužinotų apie Rosemary prisikėlimą, jis tikriausiai ilgam sėstų už grotų už kelis žmogaus teisių pažeidimus.
Kuomet moteris vėl čiupo skalpelį, vyras bijodamas, kad ši gali susižaloti, pakilo ant kojų, priėjo prie žmonos ir atėmė aštrų įrankį iš jos negrabių pirštų. - Rose, tu nesuvoki ką kalbi. Tikras stebuklas, kad tu dabar gyva. Jei būtų dievas nenorėjęs, būtų tau nesuteikęs antro gyvenimo. Tai nuostabus šansas pažinti kur kas sudėtingesnį pasaulį, nepraleisk jo, būk protinga, - švelniai susakęs, vėl pritūpė prie moters, šį kartą itin arti. - Sušalsi. Tau padėti apsirengti? - suvokęs, kad žmonos galūnės pakankamai aptirpusios ir jai sudėtinga judėti, pasisiūlė padėti su drabužiais. Bent jau kažkoks progresas būtų, nes dabar ji elgiasi tarsi laukinė... |
| | | |
| | 2016-11-15, 16:46 | |
| Žodis "sutrikusi" buvo per silpnas apibūdinti tai, kaip Rosemary jautėsi. Ji nesuprato kaip galėjo būti gyva, nesuprato kaip reikės gyventi, kai nepažįsta šio pasaulio, kai visi, kuriuos kažkada laikė brangiais yra mirę. Ji nesuprato kaip jos vyras, būdamas vos šiek tiek už ją vyresnis, gali būti gyvas praėjęs bene šimtui metų nuo jos mirties. Ar jis meluoja? Kas, po velnių, čia vyksta?
- Nekalbėk apie Dievą. - sušnabždėjo, papurtydama galvą. - Nekalbėk apie Dievą, neminėk jo vardo savo purvina burna. Jis suteikė man gyvenimą, o tu jį atėmei. - negalėdama nustoti kalbėti, nes mintys šoko viena per kitą, moteris vėl seilėmis suvilgė sukepusias lūpas. Ji buvo stipriai dehidratavusi. - Iš viso, kaip tu gali būti gyvas? Tu gi vos vyresnis už mane, kaip po šitiek metų tu vis dar atrodai taip pat? - galva sprogo nuo minčių, ją skaudėjo. Rankos vis dar drebėjo. Suprasdama, kad yra per silpna, kad nutrauktų savo egzistenciją, moteris krenkštelėjo ir galiausiai linktelėjo. Taip, jai reikėjo pagalbos. Nebūtų sugebėjusi pati apsirengti. Kilstelėjusi marškinėlius, tokius, kokių nebuvo mačiusi, ji iškėlė juos prieš save. Depeche Mode? Kas tai? Krenkštelėjusi moteris pakraipė galvą. - Kas tie vyrai ant drabužio? Siuvėjai? - susiraukė, aiškiai nesuprasdama, kodėl trys vyrai su kostiumais stovėjo ant jos marškinėlių. |
| | | |
| | 2016-11-15, 17:13 | |
| | Po moters žodžių, vyras tik liūdnai vyptelėjo. Jei tik taip Rose nori, jis apie dievą nekalbės. Pakankamai blogas padaras buvo, kad dangus jam suteiktų malonę. Tačiau... pažiūrėkit, jam pavyko susigrąžinti gyvenimo šviesą, savo meilę ir argi tai ne dangiškas stebuklas? Lavinos klausimų, į kuriuos vyras turėjo tik pakankamai sudėtingus atsakymus, kuriais šviesiaplaukė vis tiek nepatikėtų, kol kas neatsakė. - Nemanau, kad mano paaiškinimas tave įtikins, - sumurmėjo jis panosėje ir įsikišo skalpelį ašmenimis į viršų į galinę džinsų kišenę. - Nagi, stokis, padėsiu apsirengti, - paragino jis suėmęs moterį už liemens šiaip ne taip pastatė ją ant kojų, atremdamas į sieną, kad turėtų bent kokį lygsvaros tašką. Pastebėjus šviesiaplaukei logotipą ant marškinėlių, Viljamas nusijuokė. - Kokie dar siuvėjai... Muzikantai čia, roko grupė, - vyptelėjo jis, mat kiek prajuokino merginos iškelta hipotezė. Vyras gana užtruko ir prireikė nemažai kantrybės, kol aprengs savo žmoną Depeche Mode marškinėliais, kelnaitėmis, pakankamai aptemptais juodais džinsais, kojinėm ir sportiniais bateliais, kokie dabar buvo ant bangos. - Na, o jei nori sužinoti, kodėl aš gyvas... - atsiduso Hustingsas ir žengtelėjęs porą žingsnių atgal nusivilko viršutinę drabužių dalį ir pametė ją ant vieno iš operacinių stalų, apnuogindamas krūtinę. - Tuoj parodysiu, - užbaigė mintį ir paėmęs skalpelį iš kišenės persirėžė gerklę giliai susmeigęs ašmenis. Vyras pradėjo gargaliuoti, springti krauju, visur juo taškytis, akys aptemo ir po kelių minučių klaikaus vaizdo, jis susmuko ant grindų be gyvybės ženklų. |
| | | |
| | 2016-11-15, 17:19 | |
| Sunkiai atsistojusi, moteris pakraupusi žiūrėjo į drabužius, kurie jai buvo velkami. Taip, tai ką ji nešiodavo tikrai nebūdavo labai patogi apranga, tačiau kas čia per drabužis, šitaip aptempiantis jos kojas? Ir kas čia per batai? Ir kodėl jie tokie suknistai patogūs??? Susiraukusi, ji pabandė kilstelėti kelnes aukščiau, nes negalėjo apsiprasti su tokiu suvaržymu. O ką jau kalbėti apie tas kelnaites. Kas ten per nosinė, apsimetanti apatiniais?
- Roko? Kokio Roko? Aš jį pažįstu? - susiraukusi, moteris suprato, kad visiškai nieko nebesupranta. Tačiau labiausiai pasimetė tada, kai Williamas nusprendė jai pademonstruoti savo tikrąją prigimtį. Vieną akimirką jis dar stovėjo prieš ją, o kitą jau gulėjo kraujo klane. Suklikusi, moteris puolė ant kelių (tai padaryti nebuvo sunku, nes kojos vis tiek sunkiai laikė) ir ėmė spausti marškinėlių kraštą jam prie kaklo, negrabiai bandydama sustabdyti plūstantį kraują. - Williamai, ką čia darai?? Williamai, nežaisk šitaip. - sukūkčiojusi, moteris papurtė savo vyrą už pečių, tačiau jis jau nebekvėpavo. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
