Demonai

Tiesiai iš pragaro atkeliavusi būtybė - demonė. Daug mačiusi ir daug kentėjusi mergina. Ir čia kalbama ne apie tai ką Emilija matė pragaro tamsoje. Ne. Jos kančių ir netekties istorija prasideda ties gimimo akimirka. Pirmiausia, ateidama į šią ašarų pakalnę Emilija pribaigė savo mamą, vėliau ir tėvą, o jau kiek paaugėjusi ir dar negimusį sūnų. Na, bet tokių buvo ne viena dešimtis. Tačiau svarbiausia, kad ši juodaakė demonė išgyveno viską ir dabar ieško nuotykių Sietle.

Būdamas žmogumi Lucas nebuvo pavyzdingas. Žiaurus, pasipūtęs, pasileidęs ir besinaudojantis savo turtuolio padėtimi. Jam pragare buvo paruoštas atskiras katilas. Nieko keisto, kad Lucas mirė jaunas, jį nužudė jo paties moteris. Tačiau žmogiškasis gyvenimas buvo vieni juokai, palyginus su tuo, ką jam paruošė tamsioji pusė. Po pusšimčio metų Lucas atgimė iš naujo, tik šį kartą turėdamas svarbią misiją iš savo valdovo - jis tapo kryžkelių demonu, pagrindinė jo misija, pasiglemžti žmonių sielas suteikiant jiems už tai raganiškas galias. Naują gyvenimą gyvendamas Lucas pasikeitė, tapo atsakingu ir subrendusiu asmeniu. Po kelių šimtų metų vedė viltį praradusią susigrąžinti žmogiškumą raganą ir susilaukė su ja keletos vaikų.

Iš kol kas vienintelio šeimos sūnaus buvo tikėtasi daug. Dar daugiau imta tikėtis tuomet, kai vaikui augant paaiškėjo, jog jis nėra paprastas žmogus, o smulkus šio kūnelis savyje slepia inkubą - seksualinę energija mintantį demoną. Žinoma, spaudžiamas iš visų pusių, Maksimilianas didžiąją laiko dalį atitiko sūnaus idealą - nevengiantis pykčio, tačiau pakankamai mandagus, išauklėtas, nepaprastai mylintis savo šeimą - tam tikromis charakterio ypatybėmis savotiškai primenantis tėvą, tarsi papildantis ne tik visą šeimą, bet dar ir dvynę seserį. Deja, laikui bėgant,  Maksas ėmė pastebėti vieną savo trūkumą - nors jam labai patinka moterys, galbūt net kiek labiau patinka ir vyrai. Ganėtinai senų pažiūrų vaikinas savimi kiek pasišlykštėjo, tad, siekdamas numalšinti kilusį potraukį savai lyčiai ir išlaikyti tai paslaptyje, Crimson sužiaurėjo, kone visiškai įkūnijo tikrąjį demoniškumo idealą.

   
Nefilimas (puolusio angelo ir moters palikuonis). William - vienas iš žymiausių dvidešimto amžiaus mokslo daktarų. Savo gyvenimo pradžioje (pirmus 50 metų), jis net nenutuokė, kad bent kiek skiriasi nuo žmogaus. Nors ir buvo plačiai gerbiamas visuomenėje, tačiau William gana sugedusi asmenybė. Nepataisomas alkoholikas, o išgėręs paprastai tampa agresoriumi. To pasekoje jis dažnai keldavo ranką prieš žmoną Rosemary, kol galiausiai nesusivaldęs jos kūną suvarpė stiklo šuke, kol moteris galutinai nukraujavo ir mirė. Tik išsiblaivęs William suprato ką padarė, gailėdamasis savo poelgio jis bandė nusižudyti, tačiau jam niekaip nepavyko dėl antgamtiškos prigimties. To pasekoje jis užšaldė savo žmonos kūną vildamasis išrasti būdą, kaip prikelti ją iš numirusiųjų, kad jos siela sugrįžtų į jos kūną.

Smulkaus sudėjimo mergija iš pažiūros niekuo nesiskirianti nuo visų savo tipažo merginų ištiesų estinti valkirija . Šią savo dovaną gabenti pražuvusias sielas į pragarą atrado visai neseniai , vos prieš 200 metų kai netyčia kirviu nudobusi savo močiutę pati to nesuprasdama nugabeno ją link pomirtinio gyvenimo vartų . Nuo tos dienos jos gyvenimas pasikeitė iš tylios ramios mergaitės ši virto pasitikinčia savimi moterimi . Nes nuo jos priklausė į kurią barikados pusę mirusieji keliaus.

Sukubai – demonai, kurie įgauna gražios moters pavidalą ir sapnuose suvilioja vyrus (ypač – vienuolius). Dažnai sueitis su sukubu baigiasi mirtimi.
Jasmine siela yra pasidalinusi į dvi dalis. Viena jų žmogiškoji - tokia, kokią miela matyti, bendrauti. Šeimoje ir šiaip žmonėms tokios asmenybės atrodo labai priimtinos ir norimos susisaistyti kokiais nors lengvais ryšiais, jei trumpiau - nors prie širdies dėk. Žmogiškoji pusė taip pat gali sueiti su kitais nieko nenuskriausdama. Nepadarydama jokios žalos, neatimdama gyvybės. Tamsioji sukubės dalis labai lengvai gali tapti nevaldoma. Atsiduodama jai, karts nuo karto, nors tai priklauso ir nuo jos pačios norų, gerosios pusės, ji gali atleisti vadžias ir pasirodyti daugybėje vyrų sapnų juos paversdama pražūtingais košmarais. Pasirinkdama šventuosius Dievo tarnus, mėgaujasi savo gebėjimais ypač ilgai. Tamsiosios Jasmine - sukubės pusės sueitis su bet kuo, neišvengiamai reiškia mirtį.

Šis padaras dirbo pačiam blogiausiam iš blogiausių - velniui.Visi mirdami žmonės patekdavo pas Stefaną.Jis buvo tarsi laukiamoji salė prieš įėjimą į pragaro vartus.Bet kartą susipykęs dėl moters su savo bosu,vyras buvo išstumtas į žemę,kur turi įvykdyti vieną misiją - surasti reikiamą velniui žmongų ir grąžinti į pragarą.

Po nelaimingo nutikimo  Vionna liko amžiams paralyžiuota ir negalinti pajudinti nei vienos savo kūno raumens.Jos motina buvos sugniuždyta ir vos nepraradusi savo duktės jis panaudojo paskutines savo kaip raganos galias, tam,kad ne tik išsaugotų jos gyvybę, bet ir padėtų jai vėl pakilti iš patalo. Gaila,tačiau jos maldos ir kerai į šį pasaulį atvedė būtybę daug blogesnę nei paprasti demonai ar dvasios. Su magijos pagalba į realybę įsiveržė Sathariel - apgavysčių ir chasoso deivė. Ji maloningai užėmė Vionnos kūną ir nors mergina vėl vaikščioja, vargiai galėtum teigti,kad ji vis dar gyva. Sathariel yra esybė, kuri minta bloga energija, kas kartą kai pasaulis panyra į chasosą, kai būna praliejamas kraujas ji grįžta kad galėtų sukelti dar didesnę sumaištį kitų gyvenimuose. Bejausmė, šalta, be skrupulų...ji juda per amžius kaip šešėlis, kitų žmonių nuodėmių atspindys.Ji nesuvokia kas yra prielankumas, o meilę laiko silpnybę. Vienintelis jausmas kurį ji jaučia yra godumas.

Istorija sena, kaip ir pasaulis. Tėvelio buvęs numylėtinis, pradėjo pavydėti tėvo dėmesio, kurį jis skyrė žmonėms, tad Liuciui teko kristi žemyn į pragarą valdyti ir būti atsakingam už kankinimus. Kol vieną dieną ir pats užsimanė pabūti tarp žmonių. Tad dabar pilnas arogancijos, dviveidiškumo, pykčio ir kartu geismo neleistiniems dalykams žmonėms, bet leistiniems jam, jis bando vaikščioti tarp žmonių ir kitų būtybių. Meilės ir draugo savoka jam niekada nebuvo labai suvokiama, bet apsimesti visada juk galima. Ko daugiau šventvagysčių pas aplinkinius ir pavydo, to Liuciferis jaučiasi geriau, juk visada žavi dalykai už kuriuos tu ir atsakingas.

Šis vyras yra arogantiškas , pasipūtęs jokio gailesčio nejaučiantis demonas . Jis nejaučia ribų net tuomet kai šoka aukščiau savo nosies . Visi kas nesutinka su jo nuomone arba yra fiziškai silpnesni už jį yra žemiau nulio ir į tokius jis tikrąja žodžio prasme net nereaguoja . Gyvena sau ir tik dėl savęs , nesistengia slapstytis o moteris laiko kaip šuniukus norui patenkinti .

Dar prieš tapdamas demonu Nathanael visuomet buvo išskirtiniu žiaurumu pasižymintis vyras. Pasitelkdamas savo žavesį jis greitai suviliodavo nekaltas aukštuomenės ponias ar gatvėje susmirdusį maistą parduodančias paryžietes. Jis mokėjo paveikti žmonių psichiką, žinojo kaip geriau prie jų prieiti, o tuomet brutaliai su šiais susidorodavo. Jo namai, nors ir buvo vieni prabangiausių to meto Švedijoje, vis dėlto turėjo ir tamsesnę, pūvančiais kūnais padvokusią pusę. Rūsiuose beveik visuomet kabėdavo kraujuojantys bei išdarinėti kūnai apie kuriuos sukiojosi musės. Vienos dalys būdavo atidedamos pardavimui, kitos asmeniniams eksperimentams, tačiau nei vienas odos lopinėlis nenueidavo veltui. Taip gerbiamas aukštuomenės ponas gyveno tol, kol mirė dėl priežasčių, kurios dar iki šiol yra tik jam vienam žinomos. Tačiau tapęs demonu, šis tipas tik dar labiau pasinėrė į kraujo bei skausmo bangas, stengdamasis paskui save nusitempti kuo daugiau tokių pat nelaimėlių bei jų gyvenimus paversti pragaru.

Jun gimė ankstyvojoje Korėjoje, paprastoje karininkų šeimoje. Nuo pat mažumės buvo mokomas karo ir kovos menų, nes jo likimas už patį buvo nulemtas, kad turės stoti į karališką armija ir tarnauti Imperatoriui jo mūšiuose, kaip ir visi jo šeimos berniukai. Nesiskusdamas tarnavo ir kariavo, atiduodamas visas savo pastangas ir jaunystės dienas. Tačiau būdamas 25 metų ir grįžęs į tėviškės namus, rado juos suniokotus, brolius, seseris bei kitas gimines viešai pakartus, o tėvus nužudytus jų pačių namuose. Jun  visa tai visiškai palaužė, visi kuriuos mylėjo buvo nebegyvi.  Milžinišką netektį pakeitė keršto bei įniršio jausmas, kuris galutinai jį pakeitė negrįžtamai. Nukeliavęs ir susiradęs šamaną, paprašė jo galios surasti savo šeimos žudikus bei juos nubausti, mainais už tai jis galės atiduoti net savo bevertę gyvybę. Šamanas, kaip paskui paaiškėjo, buvo labas senas bet galingas demonas, kuris vos pamatę vaikiną pajautė potencialą ir priėmė jo pasiūlymą su sąlyga, kad jis priklausys jam visą amžinybę. Taigi nuo to laiko, jis buvo tarsi dešinioji to prakeikto demono ranka, žiaurus ir šaltas ginklas, puiki priemonė savo klientų užduotims įvykdyti. Po kelių šimtų metų, pasiėmė atostogų ir išvyko iš šalies. Tos atostogos gerokai užsitęsė, kol iki jo neatėjo žinia, kad per susirėmimą su priešais, jo bosą paėmė į nelaisvę ir galiausiai užmušė. Taip Jun netikėtai atiteko visa valdžia su kuria jam teks susitaikyti.

Visi žino Tifono gyvenimo istoriją, juk jis toks žinomas, tiesa? Padaras, norėjęs užkariauti Olimpo kalną, nuversti, jo nuomone, aikštingus ir visada teisius dievus. Jis tikrai buvo ambicingas, tikėdamasis, jog toks jo planas pavyks. O tai, jog per savo didelius siekius pateko į nelaisvę irgi nebuvo didelė naujiena. Tiek metų išbuvęs įkalintas sveiką protą (beveik sveiką) ne kiekvienas būtų sugebėjęs išlaikyti. Kas keisčiausia, jog nei Tifono vaikai, nei žmona nepasistengė jo išlaisvinti. Su vaikais jis vienaip ar kitaip nesutarė, nes buvo galbūt pernelyg...keistas, kaip tėvas, tačiau Echidna, tai jau visai kitas reikalas.
Demoną išlaisvino visiškai nepažįstamas jam asmuo. Ir net pats to nejausdamas, Tifonas savotiškai pasidavė tos nepažįstamosios minčių žaidimams. Atkeliavęs į Žemę, susiradęs sau tinkamą kūną, vėl savotiškai save įkalindamas, demonas nusprendė. Mylėjo Echidną tik jam vienam žinoma meile, tačiau Sathariel iš galvos neišmetė. Tai juk buvo padaras, jį išlaisvinęs iš amžinybę trukusių kančių.