Pakrantė

2016-08-22, 13:28

2016-08-22, 13:28

2016-11-12, 13:33

Denera buvo iš tokių asmenybių kurios dievino vienišus pasivaikščiojimus po nepaliestą technologijų ir miesto statinių gamtą . Nors didžiają laiko dalį praleisdavo miesto šerdyje vos tik pasitaikius progai ištrūkdavo iš šurmuliu apgaubto miesto į kuo atokesnę vietą .Ši ėjo ilgai , nuo jos namų kriokliai buvo už gerų keturių kilometrų . Pasivaikščiodama ir neskubėdama bei dairydamasi po apylinkes ji pagaliau priėjo norimą vietą , kadangi buvo pavargusi nekėtino lipti aukštyn , šiai dienai jai pakaks ir nuostabaus grožio iš apačios. Todėl priėjusi pakrantę iš savo rankinės išsitraukė nedidelį pleduką kurį nedelsiant pasitiesė ant drėgnos žolės . Giliai įkvėpusi gaivaus šviežio oro klestelėjo ant pledo ir pati , patogiai atsisėdusi iš rankinės išsitraukė knygutę su rašikliu ir besimėgaudama bėgančio vandens garsais įniko į savo užrašus.

Guest Guest

2016-11-12, 15:17

Šiandien vyro nuotaika buvo švelniai tariant prasta. Ryte jautėsi nusilpęs, nes visą naktį persivertęs lakstė miške. Žinoma, nereikia kaltinti niekieno kito, tik save, juk ne jaunyn eina, tačiau Henris buvo toks – norėjo palaikyti formą ir ištvermę. Vėliau visą rytą jį kamavo mintys, kaip sekasi Cul de Louf, ką jie veikia dabar. Šios mintys jį kamuoja daugiau nei kelis šimtmečius ir tai jau varo iš proto. Christopher norėtų tiesiog viską pamiršti ir pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau negali. Žinodamas, jog jam reikia nukreipti mintis kitur, vyras prisiminė Daenerys. Ta moteris visada darydavo stebuklus. Šalia jos jis jausdavo ramybę. Tokią ramybę, kurios nejautė visą gyvenimą. Henris buvo nusigavęs iki jos namų, tačiau merginos juose nebuvo, todėl jis patraukė į apylinkes, kurias, žinojo, mergina mėgstanti. Ir netruko išvysti pažįstamų tamsių banguojančių plaukų kupetos bei susikaupusio veido, rašant kažką užrašų knygelėje. Vyras tyliai priėjo jai iš už nugaros. - Užsiėmus? – krenkštelėjęs tarstelėjo žemu balsu, tikėdamasis, jog jo pašnekovė smarkiai neišsigąs. Visgi prisliūkino kaip koks vagis. Ji tuo ims manyti, jog Henris ją persekioja, šimtas procentų.

2016-11-12, 15:33

Moteris kurį laiką buvo giliai pasinėrusi į saviraišką popieriaus lape , bei užburiančių gamtos garsų foną . Ramus vakaras leido jai pasijausti laisvai ir atsipalaiduoti ,nusiraminti ir tiesiog apie nieką negalvoti . Matyt dėl tokio atitolimo nuo normalaus gyvenimo šią akmirką ji ir velniškai išsigando kai pajuto kažką sustojant šalimais jos . Žinoma kūną nusėjo pagaugai ir ši nevalingai kruptelėjo vos jam prabilus . Tačiau balsas buvo pažystamas ir malonus , ši nusišypsojo pati sau kurį laiką dar neatsisukdama , - Tau , niekada , - tarstelėjo jau pasisukdama į šoną jog galėtų išvysti Henry , - Prisėsk , - tarstelėjo pasistumdama į šoną ir padarydama vietos vyrui . Nors ji ir buvo vienatvės mėgėja tokiose vietose , Henrio draugijos neatsisakydavo niekada , - Kas atsitiko ? Atrodai pavargęs , - ištarė nužvelgdama pavargusį Henrio veidą . Ji buvo gana emocionalus žmogus ir galbūt net per dauk įsijaučiantis į svetimas bėdas , nors žinoma šio vyro bėdas ji laikė savosiomis ir lygiai taip pat jas išgyvendavo kartu su juo .

Guest Guest

2016-11-12, 15:56

Henris visada būdavo pernelyg rimtas, pernelyg susikaustęs, pernelyg liūdnas ir prislėgtas. Ir tik būdamas su Daenerys bent jau šiuo metu galėdavo jaustis bent šiek tiek geriau. Kaip ir minėjau, ji puikiai sugebėdavo nukreipti vyro mintis kitur, o to jam tikrai reikėjo. Vyro lūpų kamputis nevalingai sutrukčiojo, kai mergina krūptelėjo, bet tai buvo tik tiek, nes kažin ar jis normaliai šypsojosi kelis šimtmečius. Jau atprato nuo tikrai nuoširdžios šypsenos. Ir visgi, net ir toks nevykęs šypsnis dabar buvo žymiai daugiau, negu Henris galėtų šiuo metu išspausti. Viduje liko šiek tiek pamalonintas Daenerys atsakymo. Turbūt kiekvienam vyrui tai paglostytų savimeilę. Jis, kad irk oks milžinas būtų, labai grakščiai prisėdo šalia merginos ir dirstelėjo į jos užrašų knygutę. - Šiaip užrašai ar kažkas asmeniško? – paklausęs vyras įsmeigė žvilgsnį į merginos veidą. Jis niekada nemokėjo švelniai nužvelgti moters, visada buvo labai tiesmukas, nes turbūt buvo vyras, o galbūt nemokėjo flirto subtilybių. Jam vis dar buvo stebuklas, kad Daenerys neišsigąsta jo tokio tiesmuko ir gan šiurkštaus žvilgsnio, nes jis tiesiog įsmeigdavo akis į ją ir kelias sekundes degindavo žvilgsniu joje skylę, kitaip nepavadinsi. Apskritai, jis juk seniai flirtavo ir seniai buvo švelnus su kokia nors moterimi, atprato taip elgtis. - Nieko ypatingo, tiesiog neįvertinau savo jėgų, - gūžtelėjęs pečiais jis nusuko žvilgsnį ir apžvelgė visą apylinkę. Jo kraujyje buvo tai, jog jam reikia būti atsargiam, ypatingai dėl to, jog visa Cul de Louf gauja tiki, jog jis miręs. Nenorėjo Daenerys sukelti papildomo pavojaus, todėl turėjo būti ypatingai atsargus. - Buvau užsukęs iki tavo namų, tačiau tavęs ten neradau. Pasakau, jog neišgirstum ko nors iš kaimynų ir negalvotum, jog turi įkyrų gerbėją, kuris trinasi po tavo langais, - kiek nejaukiai pasimuistęs Henris nežymiai nusuko veidą į kitą pusę. Nu ką? Jam buvo sunku pripažinti, jog ieškojo merginos ir tiek.

2016-11-12, 16:37

Jam atsisėdus šalia ši šyptelėjo jam savo miela ir nuoširdžia šypsena , ji spinduliavo gerumu kaži ar buvo diena kai Denera buvo pikta ar įtūžusi . Matyt per visą jų pažintį nebūtų galima atsiminti nei vienos tokios dienos . Ir tai , jog patį Henry buvo sunku pralinksminti kiek neramino moterį , norėjosi padėti jam išbristi iš praities šešėlių , ką pastaruoju laiku ji ir stengėsi padaryti . Ir nepaisant jo deginančių žvilgsnių ar sunkaus charakterio ji buvo su juo laiminga , ji sugebėjo matyti jo akyse tą mylintį ir gerą vyrą pasislėpusį po kiautu . Ir galiausiai po kelių akimirkų apmastymų ji nusuko savo žvilgsnį krioklio link , - Ach , tai tiesiog , nežinau , - numykė jam paklausus apie užrašus , - Atrodo , jog ranka pati rašo sakinius , - ji sukikeno užversdama knygutę ir padėdama į šoną prie rankinės . Jog neblaškytų jos dėmesio , - Ar turėčiau sunerimti ?, - vėliai pasisuko į vyrą nustačiusi kiek sunerimusi žvilgsnį žvelgė tiesiai į jį po jo žodžių apie neįvertintas jėgas . Visgi dažniausiai po tokiais slapukiškais pasakymais tvyrodavo kažkas neįpatingai gero . Tačiau ji nebuvo prielipa ir kamantinėtoja , dėl to nekėtino aiškintis visų detalių, jai pakaktų žinoti ar viskas bus gerai . Po savo žodžių ji prisislinko kiek arčiau vyro priglausdama savo kūną prie jo ir rankas sudėdama jam ant kojos tuo tarpu galva pasiremdama į jo raumeningo kūno petį , - Nieko tokio , nemanau , jog mano kaimynai seka kas pas mane užsuka , - vyptelėjo , - Žinoma , galėjai paskambinti nebūtų tekę manęs per visur ieškoti , - tarstelėjo ramiu balso tonu , - Man išties malonu , jog prisimeni mane , - galiausiai ištarusi pakėlė galvą nuo jo pečio ir pakštelėjo jam į skruostą . Na nenorėjo būti įžuli , o ir atviroje vietoje rodyti jausmų nemėgo . Bet kada juk gali kasnors ateiti .

Guest Guest

2016-11-12, 17:06

Moters pastangos tikrai neliko neįvertintos ar nepastebėtos, Henris tikrai mate, jog Mary stengiasi kaip nors jam padėti, bet jis pats nenoriai pasakojo apie praeitį, tuo labiau nenorėjo įsileisti jos į savo širdį, nes vis dar buvo įsipareigojęs Anikai…na, bent jau pats taip jautėsi. Jis nežinojo, ką veikia jo žmona, bet kiekvieną dieną apie ją galvojo ir norėjo tikėti, jog jai sekasi gerai ir jog ji vis dar tokia pat gerbiama Cul de Louf, kokia buvo ir anksčiau. Daenerys jis pasakė, jog turi žmoną ir negali jos taip imti ir pamiršti. Jis buvo gan garbingas vyras, juk ne kiekvienas kitai moteriai pasakytų, jog turi žmoną. Tuo labiau, jog jis dar jai jaučia pagarbą ir jis nežinantis ar sugebės Mary savo širdyje duoti vietos. Bet kuri kita moteris būtų tuo nepatenkinta, bet ji buvo gan supratinga ir tikrai bet kokiu atveju palaikė Henrį, kad ir koks jis kartais šūdžius bebūtų. Ir jis galvojo, jog išsisuks nuo jausmų šitai merginai, jog užteks patenkinti savo vyriškus poreikius ir viskas bus gerai. Mary pastangos vertė griūti kai kurioms sienoms, kurias buvo pasistatęs Christopher ir net jei tai taip akivaizdžiai nesimato, jam tikrai rūpėjo moters gerovė. - Ne, nemanau. Juk žinai, kad vieną dieną aš turėsiu grįžti į Cul de Louf ir atsikovoti ten man priklausančią vietą, - tai pasakęs vyras suraukė antakius, jo balsas bemat tapo sausas, šaltas ir kupinas neapykantos. Taip, jis vis dar nepamiršo ir jis vis dar nori grįžti į savo gaują. Ir tik merginos prisilietimas jį grąžino iš nemalonių prisiminimų. Jis nuleido akis ir žiūrėjo į ant jo kojos sudėtas Mary rankas. Atsargiai jis uždėjo savo milžinišką “leteną” ant jos rankų, nykščiu iš lėto sukdamas ratus ant merginos rankos išorinės pusės. Gavęs tokį bučinį vyras šiek tiek sutriko, nors to jo veide nesimatė. Henris labiau mėgo tokio pobūdžio jausmus rodyti uždarose patalpose, t.y miegamajame, o ne kažkur viešoje vietoje. Buvo gan santūrus vyrukas. - Nepagalvojau apie tai. Kitą kartą pirmiau išsiaiškinsiu kur tu. – krenkštelėjęs tarstelėjo vėl nuleisdamas žvilgsnį į Mary padėtas rankas ant jo kojos.

2016-11-12, 17:24

Taip ji ištiesų žinojo apie tai jog Henris turėjo žmoną su kuria nesimatė jau ilgą laiką . Galbūt kitokiu atveju ji nebūtų susidėjusi su vyru , tačiau iš jo kalbų ir elgesio nematė daugiau jausmų tai moteriai nei pagarba , žinoma galbūt ji klydo , norėdama šitaip manyti . Tačiau tik toks mąstymas leido jai pradėti mėgautis jo kompanija be sąžinės graužąties, juolab jog viskas pasisuks tokia linkme ji nesitikėjo o ir apie jo gryžimo ir keršto planus ji žinojo , nors neperdaugiausia informacijos jis jai teikė , tačiau bendrai buvo informavęs . Nors pati Merė tikrai nenorėjo jog jis visdar galvotų apie tokius veiksmus , nes jos manymųk erštas niekada nieko gero neatneša o ir šeima kuri galimai atsuko tau nugarą neverta šeimos vardo. Tačiau ji čia buvo netam , kad sakytų ką reikėtų daryti ar moralizuotų vyrą apie gero ir pilnavertiško gyvenimo subtilybes . Ji buvo čia tam , jog palaikytų jį ir kaip gera moteris leistų jam pačiam rinktis savo kelią bei planuojamus veiksmus , - Tai mane ir neramina , - ji ištarė tai vos girdimai , tikrai nenorėjo jog šis jos pasakymas nuskambėtų netaip kaip ji ištiesų turėjo galvoje . Visgi , kad ir kaip bebūtų ji jaudinosi dėl jo givybės ir tikrai nenorėjo matyti jo sužeisto o juolabiau mirusio . Visgi , nors pasitikėjo jo jėgomis , tokio scenarijaus galimybė egzistavo , - Galbūt eime pas mane ? Darosi vėsu , ir temsta , - ištarė kiek atsitraukdama , bei patraukdama savo rankutes iš jo vyro delnų . Kad ir kaip buvo malonu taip sedėti ir jausti jo šiltą odą ant savūjų rankų laikas buvo neužsiliuliuoti esama situacija . Todėl po savo žodžių ji galutinai atsistojo nuo pledo , pasitaisė drabužius ir ištiesė rankutę Henriui , norėdama jį paskatinti pasekti jos pavyzdžiu , - Manau tau praverstų šilta vonia , ką manai?, - vyptelėjo pastebėjusi jo keistą reakciją .

Guest Guest

2016-11-12, 17:53

Pats Henris nežinojo ar po tiek laiko jis vis dar jaučia kažką Anikai, bet visgi, argi jis rūpintųsi ja, jei nejaustų jai kažko daugiau nei pagarbos? Ir tai, tie keli kartai, kai jis vogčiomis ją stebėjo…argi jo širdis taip reaguotų į jos siluetą, jei vyras jaustų šiai tiktai pagarbą? Kad ir kaip ten bebūtų, jis tuo pačiu negalėjo neigti, jog nieko nejaučia Daenerys. Ji buvo visiška jo žmonos priešingybė, galima sakyti jo motinos apkalbėta ideali žmona Henriui. Jis prisimena tuos laikus, kai kalbėjo su mama apie Aniką ir kaip ji nepripažino jų santykių. Ji visada troško mielos ir šeimyniškos moters šalia sūnaus, o Christopher visada traukė daugmaž paslaptingos moterys. Galbūt dėl to, kad ir pats buvo iš dalies paslaptingas, juk šnekėjo tik tada, kai reikia nemėgo labai malti liežuviu. Buvo gan tiesmukas. Ir visgi, motina vis tikėjosi, jog Henris persigalvos, jog neves Anikos. Gavosi atvirkščiai. O dabar…dabar šalia jo yra Daenerys. Ji rūpinasi vyru, yra jo ramstis. Ir dėl to Henris tikrai ją gerbia. Ar jis galėtų ją mylėti taip stipriai, kaip prieš kelis šimtmečius pamilo Aniką? Nežinia…bet tai juk vis tiek panašu į meilę. Tik ne tokią stiprią ir viską aplinkui panaikinančią. Ne tokią beprotišką. Mylėti Mary būtų kur kas lengviau. Taip, ji irgi turi savo charakterį, kartais ir su ja tektų pasipykti, tačiau su ja būdamas jauti tą ramybę…lyg būtum ilgų audrų blaškytas jūreivis, kuris pagaliau grįžo į savo uostą. Taip būtų galima apibūdinti buvimą su šia moterimi. - Puikiai žinau, ką apie tai manai. Bet man to reikia. Jau geriau mirsiu kovodamas, negu žinodamas, jog net nepasistengiau susigrąžinti savo gero vardo, - ramiai tarstelėjęs jis pažvelgė į moters veidą. Žinojo, jog tokie žodžiai jos tikrai nepaguos, bet nieko kito negalėjo padaryti. Henris jautė, jog privalo taip elgtis. - Šita idėja skamba puikiai, tikrai to neatsisakyčiau, - sunkiai pakilęs jis atsistojo šalia moters, už kurią buvo visa galva aukštesnis. Šalia jo Daenerys atrodė kaip coliukė. Abudu jie patraukė link jos namų.

Guest Guest

2016-11-14, 23:47

Tik sumedžiojusi stirnaitę Sarah šią paslepė. Šįkart buvo kruopštesnė ir kur kas geriau užmaskavo pėdsakus, jog nepatraukti vilkų dėmesio. Nė nepastebėjo kaip nuklydo nuo savo įprastų medžioklės plotų ir susivokusi, kad eina nežinomu keliuku tolyn Sarah stebtelėjo. Akimirką vampyriukė dvėjojo ar žengti toliau ar grįžti atgal. Puikiai žinojo Ward nurodymus nekelti kojos iš teritorijos, bet smalsumas, o galbūt labiau nuobodulys pakišo koją ir ši kiek sudvejojusi žingsniavo tolyn. Bloom girdėjo vandens šniokštimą, traukė ten kur vedė garsas, o netrukus užuodė ir vandenį. Nė pati nepastebėjo, kad įveikė išties nemažai kilometrų vos per kelias minutes. Dar nebuvo pripratusi valdyti savo greičio, o kartais ir jėgos. Nors buvo ką tik pasimaitinusi, bet šiokį tokį alkį ji vis dar juto. Gyvūnų niekada nebuvo gana, merginai norėjosi daugiau, bet klausėsi nurodymų nė nesiartinti prie žmonių, todėl niekada ir nebuvo paragavusi šių kraujo, kitaip vargu ar vilkas ją taip sukontroliuotų.

Guest Guest

2017-01-06, 16:27

Ankstyvas žiemos rytas , dauk maš puse 7 ryto. Saulė dar nebuvo visiškai patekėjusi tik mėgino skverbtis pro tankius storus debesis , mažyčiai spindulėliai jau lietė Atchellės kūną .Buvo gana malonu , jausti bebundančios miegančios gamtos atodūsius. Gryno oro kvapą , kuris skverbėsi gilyn į Šelės receptorius. Taip ji dievino tokius momentus , nes būtent šiuo metu žmonių antplūdis buvo įtin mažas. Galėjai pamatysi vos keletą šalčtį mėgstančių padarėlių kurie bėgiojo tokį ankstyvą ir žvarbų rytą. Atchellė toli gražu nesigretino prie sveikuolių gyvensenos , jai tik patiko rytmetinė gamta ir ramybė kurią ji sukuria. Lėtai priėjusi upės pakrantę apsidairė , nepamačiusi nei gyvos dvasios aplink lėtai numetė rankinę ant žemės , nusimovė savo batukus ir pasidėjusi juos netoliese pasiraitojo kelnių klešness iki kelių . Visai niekur neskubėdama nužingsniavo prie vandens , šaltas stingdantis vanduo palietė jos basas kojas , ji kiek vyptelėjo . Nesvarbu , ji nejaučia tokio didelio šalčio kaip normalūs ir paprasti žmonės , jai tai buvo savotiškai malonu . Nežymus kandžiojimas netrugdė stovėti ir žiurėti į pamažu judantį vandenį, ji žengė kelis žingsnius gilyn , kol vanduo jau buvo ko ne apsėmes kojas jai iki kelių.Lengvais žingsniukais braidydama per vandenį atlošė galvą ir stebėjo dangų . Kuris iš tamsaus ir niūraus pamažu mėgino tapti šviesiu . Žinoma , per jos galvą nuvilnijo begalės minčių . Atrodo praėję metai dabar tiek dauk reiškė , viskas kas kadaise buvo dabar taip smarkiai kerta per prisiminimus, jausmus . Netgi pačias mintis , sukeldami nostalgiją . Sunku buvo mąstyti šviesiai , kai mintys vis šokinėjo į metus kai ji nebuvo niekur išvykusi , ir kokį gyvenimą butų galėjusi turėti šiame mieste jai visgu likimas būtų leidęs jai likti. Kokia ji būtų dabar? Rytoj? ar prieš kelioliką metų? Dauk klausimų be jokių atsakymų . Dabar galima tik mintyse kurti galėjusius įvykti scenarijus ,kurių niekada nebus. Ji mylėjo savo šeimą ,save bet laisvę dievino labiau . Ir perdauk sudėtinga analizuoti tai kas galėjo būti vienokiu ar kitokiu pasirinkimu , tik nevaldomos mintys kartais priversdavo apie tai pagalvoti . Pati sau šyptelėjusi , atsilengė galvą normalia padėtimi . Kelis kartus kilstelėjo koją žiūrėdama kaip vanduo ima teliuškuotis , keletą minučių pabradžiojus išlipo lauk ir nuėjusi prie savo daiktų iš kuprinėlės išsitraukė nedidelį užklotą pasitiesę po sėdmenimis ir klestelėjo ant jo kojas įkišdama į šaltą smėlį . Išsiėmusi knygutę ir rašiklį prisitraukusi kojas arčiau krutinės ėmėsi kažką rašinėti .

Sponsored content

» Nuošali pakrantė