| | |
| Author | Message |
|---|
TTS #1 The stories are real -
the monsters are here
 |  2016-04-17, 01:25 | |
| | . |
| | | |
| | 2016-12-07, 22:43 | |
| Claudius įparkavo mašiną į restorano stovėjimo aikštelę. Išjungė degimą, ištraukė raktelį bei atsisegė saugos diržą. Tada pažvelgė į šalia sėdinčią merginą ir šyptelėjo. Išsilipo iš automobilio ir, apėjęs jį pro priekį, atidarė dureles Reinai.
- Turbūt niekad nematei manęs vairuojančio? - jau kiek laisviau, smagiau paklausė. Įtampą sugebėjo bent dalinai numesti šalin ir pamiršti. Juk nebus jokios naudos, jei visą vakarą pramikčios.
Užrakinęs mašiną, jis palydėjo merginą į restoraną. Atidarė duris, praleisdamas ją pirmą, ir pasisveikino su vienu iš darbuotojų bei paprašė, kad juodu palydėtų iki laisvo staliuko. Prie stalelio Claudius atitraukė tamsiaplaukei kėdę ir šyptelėjo. Paskui atsisėdo ir pats. Tuojau pat jiems buvo pristatyti meniu.
- Tikiuosi, kad nesugrioviau kokių nors tavo planų..? - norėdamas pasirodyti mandagus, pasiteiravo. Tačiau Reinos planai jam nerūpėjo, kad ir pastaruosius sugriovė ar bent minimaliai pakoregavo. Dar vienos dienos jos nepamatęs Claudius nebūtų ištvėręs. Jam žutbūt reikėjo su mergina pasikalbėti. |
| | | |
| | 2016-12-07, 22:48 | |
| Jiems važiuojant, Reina stengėsi nespoksoti į Klaudijų, nes žinojo, kad tai pasirodytų keista, tačiau žiūrėjo pro langą, kuriame Klaudijus atsispindėjo. Buvo taip jo pasiilgusi, kad rodėsi, jog širdis pro burną išlips, nes baladojosi nepakeliamai stipriai, tačiau ji niekaip neišsidavė. Šiaip ar taip, nenorėjo sau suteikti tuščių vilčių, o vėliau ir vėl užmigti viena.
Išlipusi iš mašinos, Reina pasitvarkė kiek susiglamžiusį paltą ir kreivai šyptelėjo.
- Ar atleidai vairuotoją, nes jis nežinojo trumpiausio kelio į tavo mėgstamą restoraną? Ar tiesiog nusprendei, kad norisi kažką pačiam pasidaryti? - patraukė vyrą per dantį. Įėjusi į vidų, nusirengė paltą, jį pasikabino ir atsisėdo į jai atitrauktą kėdę.
- Na, jeigu sakydamas "planai" turėjai omeny kad įsiterpei tarp manęs ir serialo maratono iki nakties, geriant vyrą ir valgant šokoladą, tai taip, tu tikrai velniškai sugriovei mano planus. - tyliai nusijuokė. Galiausiai surimtėjusi, švelniai pažvelgė į Klaudijų.
- Kaip laikaisi, Klaudijau? |
| | | |
| | 2016-12-07, 23:01 | |
| Pasimuistęs kėdėje, Claudius ėmė atsainiai vartyti meniu. Nebuvo alkanas, net negalėjo susitelkti ties tuo, kokie patiekalai išvardinti. Vyro žvilgsnis krypo prie merginos, tyrinėjo išsiilgtą veidą, akis. Rodos, jis net visas virpėjo dėl to, kad vėl ją pamatė. Ir kad viskas daug geriau nei tikėjosi.
- Daviau vairuotojui laisvadienį, - gūžtelėjo pečiais. Tai, žinoma, buvo keista. Claudius šiaip sau laisvadienių kairėn ir dešinėn nemėto, bet dabar nenorėjo apie tai kalbėti. - Puiku. Nenorėjau įsiterpti į kažką svarbaus, - vyras nusišypsojo, plačiai ir nuoširdžiai. Nors jo veidas atrodė pavargęs, šypsena pastarajį bent šiek tiek pagyvino. Jaeger pakreipė galvą į vieną pusę ir patraukiojo pečiais. - Turbūt... gerai? Nežinau. Viskas taip pat, tik galbūt šiek tiek lėčiau, - abejodamas atsakė. Juk neims sakyti, jog beveik nemiega ir nuolatos jaučiasi pavargęs bei mirštąs iš nuobodulio. - O tu? - su nuoširdžiu susidomėjimu paklausė ir šyptelėjo. - Tiesa... galiu parašyti rekomendaciją. Na, jei nori įsidarbinti kokioje firmoje, - šiek tiek neryžtingai užsiminė. Žinoma, kad norėjo, jog Reina grįžfų pas jį, tačiau nesijautė turintis teisę to prašyti ar bent pasiūlyti. |
| | | |
| | 2016-12-07, 23:06 | |
| Reina apsimetė, kad tyrinėja meniu, tačiau jai visiškai nerūpėjo kas ten parašyta. Po velnių, ji būtų galėjusi, būtų dabar pat šokusi per stalą ir apsikabinusi Klaudijų, tačiau kur tai matyta? Galbūt jis tiesiog nusprendė prieš Kalėdas susitaikyti su tais, su kuriais buvo susipykęs. Žiūrėdama į jo pavargusį veidą, į ratilus po akimis, Reina ištiesė ranką ir suėmė Klaudijaus. Švelniai nykščiu paglosčiusi jo delną, pakreipė galvą, palaikydama akių kontaktą.
- Atrodai pavargęs. Ar pakankamai miegi? Nepamiršti pavalgyti? - pasiteiravo. Negalėjo nepaklausti, negalėjo apsimesti, kad jai nerūpi, kai labiau už viską norėjo žinoti kaip jis laikosi. - Man viskas.. neblogai. - šyptelėjo, nuspręsdama, kad šis žodis yra arčiausiai tiesos. Na, gi "neblogai" ir "blogai" skiria tik dvi raidės. Nusibraukusi plaukus nuo akių, moteris papurtė galvą. - Ačiū, bet tai tikrai nebūtina. Kol kas iš darbo galiu sau leisti butą, maistą ir pigų vyną. Kol kas to gana. |
| | | |
| | 2016-12-07, 23:15 | |
| Claudius žvelgė į ją, nebegalėdamas pakelti ilgesio. Jis norėjo pasakyti, kaip Reinos jam trūksta, kaip norėtų, kad ji grįžtų, tačiau... taip buvo negalima. Vyras negalėjo netikėtai atsirasti po mėnesio ir numesti tokius pareiškimus. Juk ir taip pakankamai prisidirbo, dabar turėjo elgtis atsargiai ir atsakingai.
- Man viskas gerai, - Jaeger išspaudė šypsnį ir taip pat prilietė merginos ranką. Tuomet papurtė galvą. - Ne, Reina, to ne gana. Tu esi verta sau leisti daug daugiau, - Claudius kalbėjo rimtai, nenutraukdamas akių kontakto, nors ir buvo labai sunku. - Leisk man tau padėti. Bent šitaip atpirkti tai, kaip su tavimi pasielgiau, - vyro balsas sušvelnėjo. Jam buvo skaudu apie tai kalbėti, bet nuo šito nepabėgsi. Jeigu išsisukinės, kažką nutylės, tai ir liks nieko nepešęs. - Be to... - atsikrenkštė, iškart pasijusdamas tragiškai nejaukiai, - visada gali grįžti pas mane, jei nerasi nieko geriau... - pasakė jau tyliau. Nenorėjo merginos spausti, primygtinai siūlydamas sugrįžti. Kad ir kaip Claudius norėjo, jog ši vėl dirbtų pas jį, paliko Reinai pasirinkimo laisvę. |
| | | |
| | 2016-12-07, 23:20 | |
| Žinote jausmą, kai išgirsti kažką, arba pamatai ką nors, kas priverčia fiziškai pajusti, kad turi širdį? Ne tik žinoti, kad ji plaka kažkur krūtinėje, bet fiziškai pajusti ją, jausti, kaip ji skauda, kaip bene plyšta, kaip visa krūtinė susirakina, o gumulas gerklėje prilygsta akmeniui? Na, panašiai dabar jautėsi Reina. Ir jei būtų paprašyta, veikiausiai žodžiais nesugebėtų to apibūdinti. Ar bent jau ne angliškai. Suspaudusi lūpas, tarsi tai sustabdytų mintis, kurios taip nori prasiveržti, moteris papurtė galvą.
- Klaudijau, tai kas nutiko buvo mūsų abiejų kaltė. Aš išėjau, nes tada taip atrodė tinkamiausia, tačiau kalti buvome vienodai. Ir tau nereikia išpirkti jokios kaltės. - nusišypsojusi, Reina pasilenkė į priekį. - Aš gyva, sveika, turiu stogą virš galvos ir maisto. Patikėk, esu gyvenusi kur kas blogiau, todėl dabar man tai nekelia jokių problemų. - patikinusi, linktelėjo galva ir persibraukė ranka per plaukus.
- Nesu tikra, kad tai būtų geriausia mintis. Išsiskyrusi pora, dirbanti kartu? Skamba problematiškai. |
| | | |
| | 2016-12-08, 17:37 | |
| Vyras nejaukiai pasimuistė kėdėje, paguldydamas rankas ant stalo. Skvarbiai žvelgė į merginą, bandė kažką išskaityti jos veide. Claudius niekad neįsivaizdavo, ką reiškia pamilti, ką reiškia skausmas, koks kankinantis gali būti ilgesys. Tačiau dabar visa tai smogė vienu kartu, priversdami Jaeger kone sproginėti iš vidaus. Bet nė vienas jo veido raumenėlis nė nekrustelėjo. Claudius sėdėjo ramiai, galbūt kiek išsitempęs, šypsojosi, apsimetė, kad viskas gerai. Bet gerai tikrai nebuvo.
- Reina... - jis jau ruošėsi užginčyti tai, kad jiedu kalti buvo abu, tačiau susilaikė. Nenorėjo ginčytis dėl tokio beprasmiško dalyko, kuris jau šiaip ar taip nieko nebepakeis. Vyras užvertė meniu, pagalvodamas, jog vis tiek nėra alkanas ir net labai stengdamasis jokio kąsnio į burną nesukištų. - Bet mes esame susitvarkę ir su didesnėmis bėdomis, ar ne? - lyg pajuokaudamas tarstelėjo, nors iš tikrųjų kalbėjo labai rimtai. - Tačiau nespaudžiu tavęs. Jei nenori, puikiai viską suprantu, - suskubo patikinti ir gūžtelėjo pečiais. Iš tikrųjų Claudius sunkiai laikėsi neėmęs merginos labai primygtinai prašyti sugrįžti. - Kur dabar gyveni? - taip tarp kitko paklausė, neįstengdamas užgniaužti labai jau akivaizdaus susidomėjimo. |
| | | |
| | 2016-12-08, 17:45 | |
| Reina taip pat užvertė meniu. Nesijautė alkana, nenorėjo nei valgyti, nei gerti. Pati nežinodama kaip su šitomis emocijomis susitvarkyti, o ir matydama, kad Klaudijus nedega noru valgyti, moteris liūdnokai šyptelėjo.
- Atleisk, pati nežinau, kam čia važiavom. Visiškai nenoriu valgyti. - prisipažino, rankomis persibraukdama per nedažytą veidą. Tai irgi buvo šioks pokytis - Reina nebeatrodė taip kaip anksčiau. Plaukai, nors ir švarūs, bet gulėjo nesuformuoti, veidas nė kiek nedažytas, aukštakulnius ji pakeitė paprastais ilgais žemakulniais, kostiumėlius ir sukneles pakeitė džinsai ir megztukas. Nebebuvo prieš ką puoštis, o ir būtų buvę kvaila demonstruoti madas prekybos centre.
- Šiuo metu nuomojuosi nedidelį butuką Pietų parke, virš soliariumo. Bet kada galiu nueiti pasideginti. - nusijuokė, bandydama nukreipti dėmesį nuo rajono pavadinimo. - O kaip tu? Jau radai naują asistentę?- pasidomėjo. Kilstelėjo antakį. - Beje, kaip sekėsi Berlyne? Kaip paskaita? Žadėjau, kad pasižiūrėsiu, tačiau neturėjau progos. |
| | | |
| | 2016-12-08, 17:56 | |
| Merginai atsiprašius, Claudius papurtė galvą ir šyptelėjo. Baisus čia daiktas, nenorėjo valgyti, tai nenorėjo. Vyrui buvo visai nesunku išeiti iš restorano taip nieko ir neužsisakius. Jis atsilošė kėdėje ir apsižvalgė.
- Gal tada... bent kavos? - nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais. Ramiai klausėsi, ką Reina šneka, ir, rodos, net pašiurpo, kai išgirdo, kokiame rajone ji gyveno. Claudius išpūtė akis, tuojau pat palinkdamas prie stalo. Nebegirdėjo tolimesnių tamsiaplaukės klausimų, galvoje skambėjo tik vieno iš pavojingiausių Sietlo rajonų pavadinimas. Jaeger giliau įkvėpė, nupiešė mintyse vaivorykštę ir minimaliai nurimo. Negalima panikuoti. - Pietų parke? - sušnypštė kiek įmanoma tyliau ir papurtė galvą. - Reina, ar tu išprotėjai? Juk... juk tau ten gali bet kas nutikti... - Claudius slopino savo balsą, kad šis neimtų kilti. - Žinai, mes galbūt ir išsiskyrę, bet jokiais būdais tau neleisiu ten sugrįžti. Nei šiandien, nei kada nors, - vyras kalbėjo kuo rimčiausiai, neslėpdamas to, kaip stipriai buvo susirūpinęs. Dievaži, net nenorėjo pagalvoti apie tai, kaip Reinai ten pavojinga. Galų gale už lango jau pamažu temo, kaip ji galėjo grįžti namo? Claudius kone ėmė kraustytis iš proto. |
| | | |
| | 2016-12-08, 18:05 | |
| Reina, puikiai žinodama, kad nemandagu nieko neužsisakius taip ir sėdėti, galiausiai linktelėjo. Na, nuo kavos tikrai nebus blogiau. Tačiau ji - ne koks stebuklingas eliksyras, tai geriau veikiausiai irgi nebus. Nusišypsojusi moteris krenkštelėjo.
- Žinoma, kaip aš galėčiau atsisakyti kavos?
Pamačiusi, kaip Klaudijaus veidas persimainė, Reina suprato, kad padarė klaidą. Reikėjo nieko nesakyti, reikėjo tiesiog numykti, kad jis to rajono nežinos, o paaiškinti sunku. Tačiau Pietų parką žinojo visi - tai buvo pats blogiausias, o tuo pačiu ir pigiausias Sietlo rajonas. Ir jis turėjo siaubingą reputaciją.
- Klaudijau, ar pamiršai? Aš užaugau tokiam rajone kaip šitas, niekas manęs nebegąsdina, patikėk. Be to, mano gatvė gana saugi, gerai apšviesta, o ir autobuso stotelė visai čia pat, taigi susiekimas puikus. Visiškai nėra dėl ko nerimauti. - numojo ranka. Vėl suėmusi jo ranką, suspaudė ją sau tarp šiltų delnų ir palinko į priekį, žiūrėdama Klaudijui į akis.
- Taip ir neatsakei. Kaip sekėsi Berlyne? |
| | | |
| | 2016-12-08, 20:26 | |
| Claudius kilstelėjo ranką, taip pakviesdamas padavėją. Jai priėjus, paprašė dviejų puodelių juodos kavos ir išspaudė dalykišką šypsnį. Tuomet vėl pasisuko į Reiną ir atsiduso. Nerimas gniaužė gerklę, spaudė krūtinę ir beprotiškai dusino. Vyras nudelbė akis į savo rankas, padėtas ant balta staltiese padengto stalo. Dar norėjo prieštarauti, įtikinėti ją, kad taip negerai, bet ką tai galėjo keisti? Jiedu nebebuvo kartu, Claudius nebeturėjo tamsiaplaukei jokios įtakos. Kad ir kaip sunku buvo, šį faktą reikėjo nuryti ir suvirškinti.
- Pažadėk, kad būsi labai atsargi, - sukuždėjo, nedrąsiai pažvelgdamas merginai į akis. - Ir skambinsi man, jei kas nutiks...? - murmėjo žodžius bei papurtė galvą. Ką gi daugiau galėjo pasakyti? Jiedu buvo laisvi žmonės ir Claudius neprivers merginos elgtis taip, kaip jis norėtų. - Sekėsi gerai, - Jaeger liūdnokai šyptelėjo. Švelniai spustelėjo Reinos ranką ir gūžtelėjo pečiais. - Buvo daug darbo ir labai nuobodu. Be to, mano pasirašyta kalba nė iš tolo neprilygo toms, kurias man rašydavai tu, - pakreipęs galvą atsakė ir pastebėjo ateinančią padavėją. Kai kavos puodeliai atsirado tiek Reinai, tiek vyrui panosėje, jis paleido merginos ranką ir pamaišė kavą šaukšteliu. |
| | | |
| | 2016-12-08, 20:31 | |
| Reina matė, kad Klaudijus nerimauja, tačiau ji iš tiesų buvo įsitikinusi, kad viskas tame rajone jai bus gerai. Be to, tai nebuvo amžinoji stotelė, ji tikrai neketino ten apsigyventi visam gyvenimui. Tai tiesiog laikinas būstas, kol ji šiek tiek atsigaus, susitaupys pinigų ir pakeis darbą. Gavusi kavos puodelį, moteris pamaišė juodą skystį ir paragavo mažą gurkšnelį, tikrindama karštumą. Mėgo bene deginančiai karštą kavą.
- Klaudijau, šiandien galėsi parvežti mane namo ir įsitikinti, kad viskas nėra taip blogai, kaip rašo laikraščiai. Žinoma, yra ir geresnių rajonų, tiesiog jeigu noriu kažkiek santaupų siųsti namo, turiu kol kas pagyventi šitaip. - gūžtelėjo pečiais. Vėl pakėlusi akis į pašnekovą, švelniai nusišypsojo. Rodos negalėjo apčiaupti šypsenos kai buvo su juo, jautėsi tokia laiminga galėdama jį matyti, liesti, užuosti, girdėti, su juo kalbėtis.
- Mačiau nuotraukas žurnale. - prisiminė. - Atrodai puikiai. Tas kaklaraištis labai tau tiko. - tyliai nusijuokė ir pakreipė galvą. - Kaip Klara? Ar jūs... Ar jūs dabar kartu? |
| | | |
| | 2016-12-08, 21:24 | |
| Vyras atsiduso ir gurkštelėjo kavos. Kurį laiką spoksojo į puodelio turinį, tada pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į Reinos akis. Akis, kurių žvilgsnio buvo šitaip velniškai pasiilgęs. Kažkas tykiai suspurdėjo Jaeger viduje ir jis išsigando. Išsigando, kad daugiau niekada nebebus taip gera kaip buvo anksčiau. Kad judviejų keliai nebegrįžtamai išsiskirs ir Claudius privalės išmokti gyventi be jos. Tik šįkart jau visam laikui.
- Gerai, Reina, bet pati žinai, kad įtikinti mane nėra labai lengva, - jis apkabino delnais puodelį ir šyptelėjo. - Aš tik tavimi rūpinuosi, - gūžtelėjo pečiais, lyg teisindamasis. Klausimas vyrą išmušė iš vėžių. Jis išplėtė akis ir keletą akimirkų tylėdamas spoksojo į merginą. Tuomet smarkiai papurtė galvą ir atsiduso. - Ne, mes ne kartu, - kažkaip atsainiai atsakė ir nudelbė žvilgsnį žemyn. - Dabar mūsų niekas nesieja. Turbūt vėl nesimatysim eilę metų, - kažkaip liūdnai šyptelėjo ir pakėlė akis. Greitosiomis pabaigė gerti kavą ir palaukė, kol išgers mergina. Pamojęs ranka pasikvietė padavėją ir paprašė sąskaitos. Piniginėje susirado reikiamą sumą pinigų, kartu su arbatpinigiais ir viską padėjo ant lėkštelės su čekiu. Tada pakilo iš savo vietos, atitraukė merginos kėdę bei padėjo šiai atsistoti. - Važiuojam? - nusišypsojo. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:08 | |
| | Marcus žinojo, jog ji vėluos. Žinojo, jog susirinkimas užtruks bent keliomis minutėmis ilgiau, vos šiai prabilus apie susitkimą suvokė, kad restorano durys prasivers tik tuomet, kai jis jau ramės prie vieno iš staliukų, tad galbūt tai ir lėmė faktą, jog vyras neskubėjo. Vos baigęs pamainą grįžo namo, nusiprausė, nusiskuto netgi kelių dienų barzdą ir įsispraudė į vieną iš daugybės, paprastai spintoje kabančių kostiumų. Kelyje restorano link nupirkęs dailių gėlių puokštę, nusišypsojęs jaunai, simpatiškai padavėjai ir, atsisėdęs prie vieno iš rezervuotų stalkiukų, išsitraukė telefoną, pasiryžęs tos nuostabios moters laukti nors ir visą naktį. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:16 | |
| Frėja skubėjo, tačiau jau važiuodama matė, kad vėluoja daugiau nei valandą. Telefonas buvo išsikrovęs, todėl paskambinti negalėjo, būtent dėl to ir nusprendė, kad geriau nuvažiuos į restoraną ir patikrins, galbūt jis vis dar čia. Nors šansų ir nebuvo daug. Įsukusi į restorano stovėjimo aikštelę, moteris staigiai sustabdė automobilį ir iš jo išlipo, užtrenkdama paskui save dureles. Persibraukusi ranka per išraudusį ir kiek nuverktą veidą, moteris, neturėdama kada labai susitvarkyti, įpuolė per restorano duris. Apsidairiusi, pamatė pažįstamą tvirtą figūrą ir lengviau atsiduso, pridėdama ranką prie sunkiai besikilnojančios krūtinės. Atsisėdusi į kėdę priešais Marcus, moteris atsiduso ir papurtė galvą, akivaizdžiai apgailestaudama.
- Labai labai atsiprašau kad šitaip vėluoju, susitikimas užsitęsė ilgai nei turėjo, o telefonas išsikrovė... - išpylė greitakalbe, pasivėduodama veidą meniu. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:25 | |
| Valandą. Prakeiktą valandą praleidęs skaitant kažkokius senus, mokslinius straipsnius telefone, Marcus jau nebesitikėjo, kad ši pasirodys. Žinoma, vis dar kantriai laukė, o jaunutės, matyt, studentės padavėjos atnešta stiklinė vandens vis dar buvo kone sklidina. Juk nei alkanas, nei ištroškęs jis tikrai nebuvo, į restoraną atvyko tik dėl jos, tad visas laikas, praleistas laukiant tos smulkios figūrėlės, nublanko vos šiai įžengus pro duris. Užrakinęs ir ant stalo padėjęs telefoną, Bergman netrukus kilstelėjo galvą ir nusišypsojo, it siekdamas įtikinti ką tik pasirodžiusią merginą, jog viskas gerai ir jis tikrai nepyksta.
-Viskas gerai, nesijaudink.-Atidžiai stebėdamas besivėduojančią moterį, gydytojas taip ir nenustojo šypsotis.-Juk iš kart pasakei, kad gali vėluoti.-Linktelęs ir ranka brūkštelėjęs per savo plaukus, vyras tik pakreipė galvą.
-Kaip susirinkimas? Tikiuosi, viskas gerai?-Sunėręs pirštus gal net kiek per rimtai pažvelgė į priešais sėdinčią moterį. Rūpinosi ja, buvo pasiryžęs net guosti, jei paaiškėtų, kas pastarasis nenusisekė. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:31 | |
| Moteris nežymiai papurtė galvą. Ji nekentė vėluoti, nekentė priversti žmones jos laukti. O tai, kad Marcus čia turėjo sėdėti daugiau nei valandą, vienas, tik su telefonu, jai buvo tiek beprotiškai malonu (na, žinoti, kad ji šitaip jam rūpi), tiek labai labai nesmagu. Atsidususi moteris persibraukė ranka per susitaršiusius plaukus.
- Atleisk, aš turbūt atrodau siaubingai. - atsiduso, pasiimdama nuo stalo vandens stiklinę ir nugėrusi du didelius gurkšnius. - Tu nuostabus, kad šitiek laiko čia laukei, tikrai. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kad paprastas susitikimas gali šitiek ilgai užtrukti. - atsiduso. Nenorėdama pačioje santykių pradžioje pasimatymą pradėti skundais ir ašaromis, kurios neabejotinai pradės bėgti, jei ims kalbėti apie savo problemą, moteris numojo ranka. - Viskas gerai. Menkos problemos, bet aš jas išspręsiu, nesijaudink. Tu pasiruošęs užsisakyti? - nukreipė kalbą, pasiimdama meniu. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:42 | |
| Matyt, Frėją aplankė sėkmė - Marcus buvo nepaprastai kantrus žmogus, mokėjo laukti, užimti save taip, kad bėgantis laikas neprailgtų, kad visuomet būtų pasiruošęs maloniai pasitikti net pačius garbingiausius svečius, tad moters laukimas neprailgo. Juk vis dėlto, jis - įprastas vyras, suvokdamas, kokia nuostabi būtybė netrukus prisės priešais jį, leido patikėti, kad net pernelyg bėgančios minutės tėra keista, visai nereikšminga smulkmena, juk laiko jiedu tikrai nestokoja.
-Atrodai nuostabiai, kaip visuomet. O ir laukti tavęs galiu nors ir amžinybę, nes žinau, kad galiausiai pasirodysi.-Tokia jau ta tiesa. Juk visgi, jis buvo pagarbus, negalėjo vaidinti įsižeidusio ar supykusio, tik ne tuomet, kai iš tiesų nejautė jokios pagiežos.-Žinoma,-Juk vis dėlto, tyrinėdamas tai telefoną, tai menių, jis praleido visą valandą.-tačiau jei pirmiau norėtum pasikalbėti, išklausysiu. Gal galiu kuo padėti?-Kilstelėjęs antakius, vyras pasirėmė smakrą delnu ir tiriamai nužvelgė Frėją. |
| | | |
| | 2016-12-30, 21:50 | |
| Moteris jautėsi sukaitusi, jos veidas vis dar buvo raudonas, o širdis baladojosi. Ji tikėjosi, kad sugebės nors pasimatymo metu negalvoti apie tai, ką sužinojo prieš kelias valandas.
- Tu man per geras, dievaži, tikrai per geras. Aš tikrai ne tokia, kuri verčia jos laukti valandą, tačiau tiesiog negalėjau ištrūkti. Dar kartą atsiprašau. - papurtė galvą, vėl atsidusdama. - Ar gali kuo nors padėti? Na.. - numykė ir, eilinį kartą norėdama viską nuleisti juokais, tyliai nusijuokė. - Na, nebent pažįsti ką nors imigracijos departamente ir turi tikrai labai gerų ryšių. Nes jei ne - deja, aš su savo problema lieku viena. - sukikeno, vėl įsmeigdama žvilgsnį į meniu. Nusprendusi ką ketina valgyti, ji pasisuko į priėjusį padavėją ir krenkštelėjo. - Viskio su ledu, dvigubą. Ir jautienos kepsnį, su šviežiomis daržovėmis, ne garintomis. Jokių svogūnų, jokių pomidorų. Kepsnys iškeptas su krauju. - linktelėjo. Pasisukusi į Marcus, šyptelėjo laukdama jo užsakymo. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
