|
| Author | Message |
|---|
 |  2016-12-27, 00:47 | |
| Reina jau buvo pamiršusi apie Klaudijaus šeimos dovaną. Atsisėdusi ant lovos krašto, nes vien pagalvojus iš pykčio pasidarė silpna, moteris linktelėjo. Ji tų žmonių net akyse nebuvo mačiusi, tačiau jie jau turėjo apie ją nuomonę. Ir tikrai ne pačią geriausią. Nusprendusi, kad geriau Klaudijui pasakyti dabar ir tiesiog tai patraukti iš kelio, moteris giliai įkvėpė ir persibraukė ranka per šiek tiek garbanotus plaukus.
- Atsiuntė. - atsiduso. - Gavau.. Tarnaitės uniformą. Su prijuoste, šluoste, šluota, pilną komplektą. - nuleidusi akis, moteris papurtė galvą. Jų akyse ji buvo tik tarnaitė, pakilusi karjeros laiptais. - Gavau ir dar vieną uniformą. Vaikui. - priverstinai nusišypsojo, bandydama šiaip ne taip nuslėpti kaip labai ją tai įžeidė. |
| | | |
| | 2016-12-27, 00:55 | |
| Ir Claudius žinojo, jog nerimauja ne be reikalo. Išgirdęs, ką atsiuntė jo tėvai, kone pažaliavo iš pykčio. Tvirtai suspaudė vežimėlio ranktūrius pirštais ir giliau įkvėpė. Privalėjo nurimti. Visą susikaupusi siutą mielai išlies paskambinęs jiems telefonu. Tvirtai suspaudęs lūpas, Jaeger ištiesė ranką ir suėmė Reinos riešą. Švelniai spustelėjo ir išspaudė šiokį tokį šypsnį. Neva raminantį.
- Kai tave įspėjau, kad jie nėra malonūs žmonės, tikrai neperdėjau. Taip jie elgiasi su visais, Reina, nesijaudink. Mums jie nėra svarbūs. Man nėra svarbūs tie, kurie įžeidinėja mano šeimą, - tyliai, rūpestingai kalbėjo ir priglaudė merginos ranką sau prie skruosto. Nenorėjo, kad ji jaudintųsi dėl tokių smulkmenų. Claudius viską sutvarkys. Sutvarkys taip, kad visi žinotų, jog įžeisti jo mylimąją yra tas pats, kas įžeisti jį. O įsižeidęs Claudius Jaeger verčia kalnus. - Pamiršk apie tai, - dar pridūrė ir kiek sunerimęs žvelgė į merginą. |
| | | |
| | 2016-12-27, 01:00 | |
| Nusprendusi, kad buvo bloga idėja ką nors sakyti, moteris numojo ranka ir giliai įkvėpusi plačiai nusišypsojo. Žinojo, kad jei pakankamai ilgai šypsosis, galiausiai ta šypsena virs tikra ir nuoširdžiai. Tereikėjo palaukti. Pakilusi nuo lovos, nors vaizdas ir kiek sukosi, Reina tyliai nusijuokė ir papurtė galvą, numodama ranka.
- Tu man sakei. Aš žinau. Viskas gerai, tikrai. - patikino. Nusprendusi, kad metas pereiti prie malonesniosios dalies - likusių dovanų, moteris priėjo prie eglutės ir lėtai pasilenkė. Tai daryti nebuvo lengva ne tik dėl pilvo, bet ir dėl nugaros. Paėmusi didelį paketą, padėjo jį ant Klaudijaus kelių ir nusišypsojo. - Žinau, kad mes ginčijamės dėl vardo, tačiau... Jei ką, pakeisim. - numojo ranka. Paketo viduje buvo trys megztiniai. Kalėdiniai ir baisiai "saldūs" - su pirmosiomis jų vardų raidėmis. Taip, sakydama "jų" turiu omenyje ir kūdikį. |
| | | |
| | 2016-12-27, 01:11 | |
| Vyras susiraukė, tačiau nieko nebesakė. Prisivertė patikėti Reinos šypsena ir nutylėjo. Nenorėjo gadinti šventiškos nuotaikos ir smalsiai nužvelgė dar vieną į rankas patekusią dovaną. Smagiai pavartė ją rankose ir išpakavo. Ištraukė megztinius. Susidomėjęs visus apžiūrėjo ir tyliai nusijuokė.
- Jie nuostabūs, - išsišiepęs pasakė ir pakėlė akis į merginą. - Tai Gabrielis? - kilstelėjęs antakį paklausė ir gūžtelėjo pečiais. - Nemanau, kad galiu ginčytis. Visai tinkamas vardas, - mirktelėjo akimi. Galų gale, kokia prasmė ginčytis dėl vardo? Vyro galvoje tikrai nesisukiojo geresni variantai. Aišku, keli Reinos pasiūlyti vardai jam baisiai neįtiko ir šis buvo pasiryžęs prieštarauti iki pamėlynavimo. Bet Gabrielis nebuvo blogas vardas. Tikrai gražus. - Tikiuosi, kad greit galėsiu grįžti namo, - atsiduso, apsidairydamas papuoštoje palatoje. Šią patalpą mergina sugebėjo paversti į jaukią, bet tai vis tiek nebuvo namai. |
| | | |
| | 2016-12-27, 01:15 | |
| Reina nusišypsojo. Žinojo, kad jiems apsispręsti buvo sunku, abu buvo užsispyrę kaip ožiai ir abu turėjo savo tvirtas nuomones apie tai, koks turi būti tikrai geras vyriškas vardas, tačiau galiausiai jie priėjo kompromisą. Ir Reinai šis vardas atrodė pats tinkamiausias. Linktelėjusi moteris plačiai nusišypsojo ir mostelėjo rankomis.
- Jis tiesiog prilipo, ką aš galiu padaryti? - sukikeno. Klaudijui užsiminus apie namus, moteris aiktelėjo. Buvo visiškai pamiršusi pačią didžiausią dovaną. Suplojusi rankomis, plačiai (ir pagaliau iš tiesų nuoširdžiai) išsišiepė. - Gerai, kad man priminei, turint omeny tai, kad mano atmintis pastaruoju metu kaip auksinės žuvelės. Šiandien tave vežuosi namo. - sukikeno. Kol Klaudijus nepradėjo džiūgauti, skubiai įspėjo. - Tačiau turėjau pažadėti, kad neleisiu tau daug vaikščioti, dirbti, pergyventi ir šiaip kažkuo užsiimti. Turėsi gulėti, valgyti ir kas kelias dienas sugrįžti dėl tyrimų. Bet pagaliau ir vėl užmigsim kartu. - išsišiepė. |
| | | |
| | 2016-12-27, 01:34 | |
| Išgirdęs, kad važiuos namo, Claudius vos ne žagtelėjo. Išpūtęs akis pažvelgė į Reiną, mat negalėjo patikėti, jog tai tiesa. Nepaisant to, kad turės laikytis griežto rėžimo, vyrą vis tiek užliejo begalinis džiaugsmas. Jis išsišiepė, pagalvodamas, kad jiedu vėl galės praleisti kartu daugiau laiko, užmigti vienoje lovoje, kartu pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Tai jam buvo svarbiausia ir to jis labiausiai ilgėjosi. Nenuostabu, kad smarkiai apsidžiaugė.
- Šiandien? Dabar? - dar sutrikęs perklausė, mat norėjo įsitikinti, kad nepasigirdo. Kalėdas praleisti ligoninėje - menkas malonumas, todėl žinia, kad grįš namo, įgavo dar didesnę galią. Jaeger nekantriai pasimuistė vežimėlyje ir išsišiepė. - Tai nuostabu. Aš tikrai grįžtu namo? - Claudius giliai įkvėpė, sunkiai tramdydamas džiaugsmą. |
| | | |
| | 2016-12-27, 01:39 | |
| | Pamačiusi, kad Klaudijaus veidas užsižiebė taip, kaip neužsižiebė po dovanų, Reina suprato, kad veikiausiai reikėjo būtent nuo šios dovanos ir pradėti. Nusišypsojusi moteris surinko šiukšles, jas išmetė į šiukšlių dėžę ir visas dovanas sudėjo į krepšį, kuriame jau buvo sukrauti Klaudijaus ligoninėje "užgyventi" daiktai. Apsidairiusi ir apžiūrėjusi ar nieko nepaliko, nepamiršo, moteris aprengė Klaudijų, apvyniojo kaklą šaliku, užmaukšlino kepurę ir padėjusi tašę jam ant kelių, išsivežė mylimąjį iš palatos. Lauke jų jau laukė automobilis, vairuotojas padėjo jiems abiems įsėsti ir jie iškeliavo namo. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:29 | |
| | Claudius sėdėjo už palatos durų ir tuščiai spoksojo į laikrodį. Skaičiavo sekundes, minutes, valandas... Privalėjo kažkuo užsiimti, kad galutinai neišsikraustytų iš proto. Rankoje vyras gniaužė švarko medžiagą ir nekantriai laukė, kol iš palatos išeis gydytojas. Kol sužinos bent kažką, kas galėtų padėti įsivaizduoti visą situaciją. Nežinia vyrui visad buvo didžiausias priešas, tačiau šįkart jos kirtis buvo pats stipriausias. Jaeger, rodos, tiesiog degė iš nekantrumo. Virpčiojo kiekviena ląstele. Ir tai, kad nieko negali padaryti, tik sėdėti ir laukti, jį beprotiškai kankino. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:34 | |
| Visų pirma reikėjo rūpintis kūdikiu. Atlikus būtiniausius testus, apžiūrėjus Reinos būklę, gydytojų vieningai buvo nuspręsta, kad moteris turi gimdyti. Jie nežinojo ar pavyks kūdikį išgelbėti, tačiau privalėjo bent jau pabandyti. Ir Reina, nors ir nujausdama, kad tiesiog griebiasi šiaudo, gimdė. Priverstinai sukeltas gimdymas buvo sudėtingas ir skausmingas, tačiau nesėkmingas. Kūdikis gimė jau miręs, o Reinai buvo suleista tiek raminamųjų, jog kol jos riešas buvo gipsuojamas, o žaizda kaktoje siuvama, moteris tiesiog gulėjo ir spoksojo į lubas, nieko nesakydama, nieko nematydama.
Praėjo dar kelios valandos. Gydytojas, nusprendęs, kad Klaudijus jau gali pasimatyti su Reina, priėjo prie vyro, laukiančio koridoriuje ir švelniai uždėjo ranką ant jo įsitempusio peties. Nieko nepasakęs apie moters būklę, tik liepęs jos nejaudinti, jis nuskubėjo su reikalais, prieš tai pravėręs Reinos palatos duris. |
| | | |
| | 2016-12-30, 00:58 | |
| Išvydęs gydytoją, Claudius pajuto, kad nutirpo visas jo kūnas. Jis linktelėjo ir sunkiai pakilo nuo kėdės. Akimirką tiesiog pastovėjo, žvelgdamas į praviras palatos duris ir svarstydamas, ką ten pamatys. Galiausiai pasiryžo įžengti vidun. Nors ir tragiškai tebebijojo. Kai pamatė lovoje gulinčią Reiną, vyrui užgniaužė gerklę. Jis atsiduso, klestelėjo į krėslą kiek toliau nuo lovos. Tebebijojo prie merginos artintis. Tik ne po to, ką padarė.
- Reina? - tyliai prabilo, tikėdamasis atkreipti į save tamsiaplaukės dėmesį. Akimis ieškojo jos žvilgsnio, tačiau liko nieko nepešęs. - Ar girdi mane? - abejodamas paklausė ir tvirtai suspaudė lūpas. Nujautė, kad jam bus parodytos durys. Net nesijautė vertas čia būti, čia sėdėti. Juk... jis tikrai nenorėjo pakelti rankos prieš mylimąją. Tačiau kažkas vyrą užkeikė nuolatos susimauti. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:04 | |
| Reina nieko nematė, tiesiog tuščiai spoksojo į lubas. Vaistų prifarširuotas jos kūnas nebejautė fizinio skausmo, tačiau širdgėla draskė ją iš vidaus, moteris niekada nesijautė labiau tuščia. Jos sveikoji ranka gulėjo ant pilvo, kuriame dar ryte plakė viena maža širdelė. Moteris vis glostė jį, tarsi tai kažką pakeistų. O galbūt tiesiog iš įpročio, susiformavusio per visą šį laiką. Išgirdusi palatoje žingsnius ir balsą, moteris tarsi pabudo iš transo, iš žiauraus sapno. Tankiai sumirksėjusi, taip sudrėkindama išdžiūvusias nuo spoksojimo akis, Reina pasuko galvą į garso šaltinį. Vaizdas vis dar šiek tiek liejosi, tačiau ji Klaudijų atpažino iš karto. Kadangi ji nugaros judinti negalėjo, beliko tik sukioti galvą. Praplėšusi iki kraujo dėl skausmo nukramtytas lūpas, sudiržusias ir sausas, moteris sudrėkino jas liežuviu ir vos girdimai prabilo.
- Aš turėjau jį pagimdyti. Turėjau pagimdyti vaiką, kuris žinojau, kad yra miręs. - sušnabždėjo, nenutraukdama akių kontakto. Norėjo, kad Klaudijui skaudėtų taip, kaip skaudėjo jai. Norėjo, kad jis kentėtų, nesugebėjo galvoti blaiviai. - Man davė jį palaikyti. Jis buvo.. Tobulas. Tobulas visomis prasmėmis. - sušnarėjo, sunkiai įkvėpdama. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:27 | |
| Vaikas miręs. Vyro viltys, begalinės pastangos ir noras išgelbėti šią gyvybę dužo į šipulius. Claudius pradėjo drebėti, išblyško ir jautėsi taip lyg tuoj apsivems. Jis norėjo paimti Reinos ranką ir pažadėti, kad viskas bus gerai, bet... tiesa buvo ta, kad nebus. Claudius negalėjo ištesėti šių pažadų. Negalėjo užtikrinti savo vaiko saugumo. Negalėjo išgelbėti jo gyvybės. Vyras pasijautė toks nereikalingas, toks tuščias ir bereikšmis. Turbūt nėra šlykštesnio jausmo negu tuštuma. Jaeger suvokė, kad prarado ne tik sūnų, bet ir Reiną. O be jų neturėjo daugiau nieko.
- Aš... aš.. - užsikirsdamas bandė kalbėti, bet staiga suvokė, jog nėra žodžių. Nėra žodžių, kuriais galėtų nusakyti, kaip gailisi, kaip jam skaudu. Tai buvo dalykai, kurių nepamatuosi jokiais raidžių junginiais. - Tu? Kaip tu? - sušnabždėjo, nors giliai širdyje žinojo kokio sulauks atsakymo. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:33 | |
| Jeigu tik Reina būtų nors minutę sustojusi pagalvoti apie tai, kaip jaučiasi Klaudijus, galbūt būtų sugebėjusi situaciją apsvarstyti blaiviai. Tačiau ji negalėjo. Skausmas, liūdesys ir pyktis taip temdė moters smegenis ir blaivų mąstymą, kad ji galėjo galvoti tik apie tą lemtingą stumtelėjimą. Stumtelėjimą, kuris buvo tiesiog nelaimingas atsitiktinumas, kuriuo Klaudijus niekuo gyvu neketino nuskriausti savo sužadėtinės ir sūnaus.
- Ar nematai? - sušnabždėjo, žiūrėdama į sugniuždytą Klaudijų. Nesugebėjo kalbėti garsiai, neturėjo tam jėgų. Tačiau žinojo, kad vyras viską kuo puikiausiai išgirs. - Aš... Turbūt manai, kad gavau ko nusipelniau, tiesa? Dabar tau nebereikės rūpintis asistente, kuri pastojo norėdama pavogti tavo pinigus. Tu laisvas nuo manęs ir nuo to vaiko. - kimiai ištarė, puikiai prisimindama jų pyktį. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:44 | |
| Sėdėdamas krėsle Claudius staiga suvokė, jog nebesugebės pakilti. Kūnas tarsi jam nebepriklausė, buvo atskira dalis. Šis nebejautė nė drebančių rankų, nė kojų, nė drėkstančių akių. Tegalėjo giliai kvėpuoti, tykiai šnopuoti, darkydamas nejaukią, sunkią tylą. Jis jautėsi nusipelnęs viso Reinos įniršio ir skausmo. Nusipelnęs visų pasaulyje nelaimių ir blogybių. Claudius save matė kaip monstrą. Kaip žudiką.
- Ne, Reina, ne, ne, ne, - purtydamas galvą murmėjo, bandydamas nustumti merginos žodžius tolyn nuo savęs. Jaeger nekentė įpykusio savęs. Nekentė to žmogaus, kuris negalvodamas leidžia sau sakyti visokias bjaurastis. - Tu nesi tik asistentė, - sukuždėjo, jau net nebedrįsdamas pažvelgti Reinos pusėn. - Bet tai turbūt nieko nekeičia, ar ne? - sunkiai nuryjo seiles. |
| | | |
| | 2016-12-30, 01:52 | |
| Reinos akys, ką tik tokios sausos, ir vėl prisipildė ašarų. Ne, jai neskaudėjo nei galvos, nei nugaros, nei rankos, nei dar ko nors, ką buvo susižeidusi krisdama - jai skaudėjo širdį. O toks skausmas, šitoks baisus skausmas nėra išgydomas viena ampule, tablete ar lašais. Užmerkusi sunkius vokus, kurie turėjo nors šiek tiek paslėpti jos silpnumo akimirką, moteris suvirpėjo. Mintyse jau kūrė keršto planą, jau žinojo kaip sugadins jo gyvenimą galutinai. Ji prarado savo kūdikį? Klaudijus praras savąjį.
- Niekas ką mes pasakysim nieko nebepakeis. Jo nebėra. Gabrieliaus nebėra. - sušnabždėjo, jausdama kaip širdį gniaužia nematomas kumštis. Jausdama kaip darosi vis sunkiau kvėpuoti, moteris sušvokštė ir trūkčiojamai įkvėpė. - Tau nebereikės dėl manęs rūpintis, nebereikės jaudintis. Šiaip ar taip, tavo gyvenime ir taip niekada nebuvo vietos nei man, nei jam. Taip tik geriau. |
| | | |
| | 2016-12-30, 23:47 | |
| Rankomis gniauždamas sunkią ir šiurkščią švarko medžiagą, Claudius tuščiai spoksojo į sieną. Rodos, net girdėjo neramius savo širdies dūžius. Jie nieko negalėjo pakeisti. Visiškai nieko. Jokiais žodžiais, jokiu skausmu ar pykčiu. Vaikutis mirė nė nespėjęs išvysti pasaulio. Nė nepažinęs savo namų ir tėvų. Nė nepajutęs meilės ar rūpesčio. Mirė net nespėjęs gimti. Jaeger užmerkė drėkstančias akis ir privertė save nurimti. Bet koks silpnumas dabar turėjo būti nustumtas šalin. Vyras leis jam sugrįžti, kai liks vienas. O kad bus vienas tapo labai aišku. Šeimos jis neteko.
- Mano gyvenime nebuvo vietos niekam kitam, tik jums, Reina, - tyliai atsakė ir atsistojo. Pažvelgė į lovoje gulinčią merginą ir giliau įkvėpė. - Pranešiu tavo seseriai apie tai, kas nutiko, - neleisdamas balsui nė virptelėti šnekėjo ir nusuko žvilgsnį į kitą pusę. - Manęs matyti tu čia nenori, o kažkas vis tiek turės tavimi rūpintis. Negaliu visko taip palikti, - tykiai pridūrė ir skėstelėjo rankomis. |
| | | |
| | 2016-12-30, 23:54 | |
| Reina jei būtų galėjusi linktelėti - būtų linktelėjusi. Vis dėlto ji nenorėjo judėti labiau nei reikėjo. Akimis sekdama pajudantį Klaudijų, moteris nežymiai kilstelėjo antakį, o pirštų galiukais lėtai paglostė savo pilvą. Ar kada nors būtų pagalvojusi, kad viskas baigsis šitaip? Kad jų meilė, karštai liepsnojusi šitiek laiko, atlaikiusi pagrobimą, išprievartavimą, sumušimą, išsiskyrimą, išdavystę ir visus pykčius, vieną dieną tiesiog dings? Reina nežinojo ką ji padarė, kad gyvenime jai šitaip nesisekė. Todėl tikėjosi, kad galbūt nuo šiol viskas bus tik į gera.
- Dolores surinks visus mano daiktus iš tavo namų, kai tik ras kur juos perkelti. Sėkmės gyvenime, Klaudijau. - burbtelėjo ir galvą nusuko į kitą šoną, pažvelgdama per langą. Nenorėjo matyti kaip jis išeina, išgirdo tik užsidarančias duris. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
