Ruletės stalas

2016-08-21, 19:27

2016-08-21, 19:27

2016-11-01, 20:25

Darija šiandien neplanavo kažkur eiti, bet į galvą toptelėjo būdas užsidirbti šiek tiek pinigų. Kaip nedirbantis asmuo, gyveno gerai, tačiau galėtų ir geriau. Šiek tiek puošniau apsirengusi, pasidažiusi, vis gi eina į kazino, ši atvažiavo taksi iki pastato. Įžengusi į vidų, nužvelgė akimis tiek, kiek galėjo. Jau kurį laiką čia nesilankė. Net neketino bandyti laimės prie automatų, ten nieko sirenos grožis nesužavės ir tik pinigų praloši. Tad pasikeitusi kelias šimtines į žetonus ji priėjo prie ruletės stalo. Kelis sykius lėtai apėjo ratuką, nužvelgdama čia susirinkusius. Palaukė kol nueis moteris, kuri tikrai jai sėkmės neatneš, bei atsisėdo į jos vietą. Šypsena, malonios akys, grakštūs judesiai. Sirenai tai galima sakyti yra natūralu. Pastačiusi kelis žetonus, ji per daug nesidomėjo žaidimu, labiau dairėsi į žaidėjus, jiems šypsojosi, bei koketavo be žodžių.

Guest Guest

2016-11-01, 20:44

Vakarui bepradedant įsibegėti, kartu atslinko ir sunki melancholijos migla. Viena cigaretė po kitos ir tuščiai sėdėti tarp keturių namų sienų tapo nebepakeliama. Spintoje susiradęs padoriausiai atrodančius marškinius, bent keletą metų nedevėtas kostiumines kelnes ir seną švarką, Benjamin sumanė keliauti į kazino. Lošimo automatų bruzdėjimas, besisukanti ruletė ir žetonų skimbčiojimas atrodė kaip itin tinkamas būdas slogioms nuotaikoms išvaryti. Kelių minučių kelionė automobiliu ir jis stovėjo prieš šviečiančiomis iškabomis apkarstytą didelį pastatą. Vangi šypsena sužaidė blyškiame vyro veide, kai šis pro apsauginių gvardiją įžengė vidun ir pasuko link ruletės. Dažniausiai ji atnešdavo Bendžiui sėkmę. Ir, rodos, viskas būtų gerai, viskas vėl stotų į savas vietas - naujos pažintys, pora gėrimų, pasilinksminimai, bet tarsi kažkokia bloga nuojauta persmelkė iškart, kai Dorner pasiekė stalą. Suraukęs antakius šis sustojo laisvoje vietoje ir susierzinęs pastūmė žetonus. Žvilgsniu perbėgo per visus susirinkusius ir.. sekundei sustingo. Žavi sirena, tarsi nužengusi iš tamsiausiomis naktimis regėtų sunkių ir negyvos sielos gelmes drebinančių sapnų, sėdėjo tokia daili, kerinti kaip ir anksčiau. Staigiai supratęs visas savo blogos nuojautos šaknis, Bendžaminas kilstelėjo smakrą, akimis ieškodamas moters žvilgsnio. Kas jei jau yra seniai pamirštas? Galbūt tik Daria jam išliko švelniu prisiminimu, bet jis jai - tik niūria praeities detale? - Nagi, atsisuk, - panosėje sukuždėjo, naiviai tikėdamasis, kad moteris išgirs. O gal?

2016-11-01, 20:56

Sirena toli gražu nebuvo šventa. Turėjo savo būdų išlošti. Nebandė sužavėti krupje, net ir sirenai tai būna sudėtingiau, vargšai tiek prigąsdinti stebėjimo kamerų, kad sunku net surasti žvilgsnį. Tad ji nusitaikė į virą peržengusį penktą dešimtį. Po kol kas prie stalo, jis daugiausiai turėjo žetonų. Galbūt savo praloš, bet išloš vyriškį. Su juo nuėjus nuo stalo, pašnekės, pasiūlys nueiti pavakarieniauti, pasakys savo kainą ir taip užsidirbs. Darija mokėjo savo žaidimus, o santuoka jai nieko nereiškė, tad vestuvinį žiedą ant jo piršto, ignoravo. Pralošė pirmą kartą, dirbtinai papūtė lūpas ir nusimindama, kažką sumurmėjo, vėl pastatė, bei vėl "netyčia" pažiūrėjo į žilstelėjusį vyrą. Galbūt taip būtų tęsusi žaidimą, jei ne kažkokia nuojauta. Galbūt ją galima pavadinti "moteriška" nuojauta. Pažvelgusi sau už nugaros, nieko neišvydo ir tai į veidą atnešė pasimetimą. Nesuprato iš kur tokios emocijos. Atsisuko, kelias sekundes žvelgė į besisukančią ruletę, o tada perbėgo akimis susirinkusius prie stalo. Bendžaminas. Štai kas sukėlė tokią reakciją. Pasijuto lyg būtų pamačiusi vaiduoklį. Akys šiek tiek plačiau prasimerkė, sukando dantis, širdis nuriedėjo į kulnus. Šio asmens nesitikėjo išvysti. Juk pati pabėgo, skuodė į krūmus ir slėpėsi po pernykščiais lapais. Tą pasimetusią emociją greit paslėpė po netikra šypsena. Linktelėjo lyg jis būtų dar vienas žaidėjas ir tai būtų vardan mandagaus pasisveikinimo.

Guest Guest

2016-11-01, 22:12

Ironiška, kai padaras, lengva ranka pardavęs savo paties sielą pragaro gelmių valdovui, galėjo taip stipriai jausti. Rodos, kažkas viduje be perstojo sproginėjo ir draskė Bendžį į skutelius. Tuščiai stumdydamas žetonus pirmyn ir atgal, šis niekaip negalėjo patraukti žvilgsnio nuo moters, nepataisomai sujaukusios jo galvą. Nesvarbūs buvo ir sulig kiekvienu statymų tirpstantys pinigai, nesvarbūs kiti aplinkiniai žmonės. Visa patalpa susiliejo į vieną masę, tarsi nepavykęs paveikslas, kabantis ant vienišos ir tamsios galerijos sienos. Ryškiai Bendžaminas matė tik Darią. Vyras užmerkė akis, pagalvodamas, kad net stipriausio romo butelys nieko nesutvarkytų. Blyškus veidas dar labiau pabalo, o lauk taip ir neišsiveržęs balsas nulūžo gerklėje. Dorner stumtelėjo žetonus paskutiniam savo statymui ir paikai pakreipė galvą į vieną pusę. Bandė kažką įskaityti moters žvilgsnyje, bet... dirbtinė šypsena ir netikrumu apsitraukę akys paslėpė viską, kas buvo nuoširdu. Bendžaminas staiga suabejojo. Galbūt tikrai jis taip lengvai ištirpo iš Mercier gyvenimo? - Šeši. Juodas, - mintis nutraukė krupjė balsas ir vyras pasuko galvą jo pusėn. - Pralaimėjote, sere, - jaunas vyrukas kreipėsi į Bendžaminą ir dalykiškai šyptelėjo, lyg paguosdamas. Tik, deja, ne tokios paguodos jam reikėjo. Bendžis lengvai linktelėjo ir padėkojęs pakilo iš savo vietos. Akimis dar kartelį susirado Darią bei prisivertė išspausti iš savęs šypsnį. Norėjo, kad toks būtų judviejų atsisveikinimas, tačiau pajudėti toliau ir nueiti Dorner nesugebėjo. Šis liko tuščiai stovėti netoli stalo, žvilgsniu degindamas moterį ir galvodamas, kas išties dedasi josios galvoje. Galų gale viduje susigraibstęs visus stiprybės likučius į vieną krūvą, Bendžis pakėlė smakrą ir žengė kelis ryžtingus žingsnius prie Darios. Pirštų pagalvėlėmis prilietė josios petį ir giliau įkvėpė oro į paralyžiuotus plaučius. - Negaliu pakęsti, kaip ryji akimis tą seną kuiną, - pasilenkęs prie moters tykiai sukuždėjo. - Duosiu tau pinigų tiek, kiek reikia.. tik prašau, pasitrauk nuo šio stalo, - jo balsas buvo ramus, bet viduje iš tikrųjų siautėjo didžiulės audros.

2016-11-02, 16:50

Mandagus šypsnis ir nieko daugiau. Nieko daugiau ji nesugebėjo skirti raganiui. Galbūt derėjo bent pasisveikinti, pamoti ranka ar padaryti kažką panašaus. Bet ji tiesiog nusišypsojo ir linktelėjo, o tada akis nusuko į pralaimimą sumą, vėl ties būsima auka. Tik deja dabar žaidimas nebuvo toks kaip prieš pora minučių. Darijos galvoje sukosi Dorner veidas, iš giliausiai užslėptų minčių pakampių, lipo į paviršių prisiminimai apie rūpestį, apie meilę, apie prisilietimus ir aistrą. Nesugebėjo užgniaužti bėgančių minčių, Ida pagalvojo, o kas jeigu nebūtų pasitraukusi, kas jeigu ji nebūtų išsigandusi ateities ir pasilikusi kartu. Bet galiausiai jos mintis į realybę gražino krupje pasakydamas, kad šis raundas sėkmingas. Jai tai nieko nereiškė, nes ir taip nemažai pralošė, skęstantis laivas jau buvo įpusėjęs ir ši turėtų bėgti, bet sirenos žaidimas buvo ne ruletė. Ji vėl pasižiūrėjo į savo būsimą auką, šiam dar kartą nusišypsojo. Kad ir kaip stengėsi dabar susitelkti ties juo, Darija sugebėjo prieš save matyti tik Bendžamino akis. Kurių pasiilgo taip, kad supuvusi širdis sujudo iš skausmo. Dar vienas žaidimas, net akies krašteliu nepažvelgė į raganiaus pusė, stengėsi to nedaryti, apsimesti kad visa tai nevyksta. Tik pajuto šaltį, kad kažkas pasitraukė ir tai privertė ją apžvelgti stalą. Jo nebeliko. Nors žaidimas truko pakankamai trumpai, sirena pasijuto lyg būtų netekusi kažkokios galimybės, dalelės savęs, norėjosi imti ir pravirkti, kad nepamatys tamsiaplaukio. Giliai įkvėpusi kazino oro, šiek tiek pasimuistė kėdėje, pakeisdama pozą, pastatydama dar kelis žetonus. Dar vienas žvilgsnis į sėkmingai žaidžiantį vyrą kuris pagaliau ir jai šypsosi. Galbūt ji būtų sugebėjusi pasistengti šiek tiek labiau, susikaupti, pamiršti, bet jos petį kažkas atsargiai prilietė. Ne kažkas, žinojo kas, bet to sau nepasakė. Jo balsas nudiegė visą šviesiaplaukės kūną. Bendžamino susirūpinimas... Jis visą laiką ja rūpinosi, ir net dabar, jis vis dar ja rūpinasi. Lėtai užmerkusi akis lyg kęsdama skausmą, nurijusi susikaupusias emocijas, akimirką patylėjo. - Ačiū už žaidimą. - Pagaliau prasimerkusi, džiugiu, net labai pakiliu balsu prabilo, lyg nebūtų pralošusi didžiosios dalies pinigų, o atvirkščiai, išlošusi kelias dešimtis tūkstančių. Paėmusi likusius, vos penkis žetonus į delną, dar kartą giliai įkvėpė ir iškvėpė ir tik tada atsistojo ant žemės. Palietė Dorner ranką, taip atsargiai, lyg tai būtų nuodėmė. - Man pinigų nereikia. - Su aiškiai dirbtina šypsena pasakė. - Bet ačiū už rūpestį. - Linktelėjo lyg norėdama patvirtinti savo žodžius. Melagė ji nebloga, bet šį kartą tik lūpos apsimetinėjo, akys aiškiai šmėžavo skausmo šešėlis.

Guest Guest

2016-11-02, 22:27

Vien smulkus, nereikšmingas prisilietimas prie šios moters atėmė žadą. Bendžaminas tarsi pajuto elektros srovę nutekant nuostabos ir ilgesio sukaustytu kūnu. Sunkiai kvėpuodamas jis laukė kažkokio atsako, kažko, kas leistų suprasti, jog dar nėra galutinai pamirštas ir galbūt turi bent menkiausią vietelę jos mintyse. Ištisas dienas, mėnesius savęs klausdamas, kodėl Daria išėjo, vyras niekad nesusimąstė, ką darytų, jei išvystų ją vėl. Tokiam įvykiui bent minimaliai pasiruošęs jis nebuvo, todėl dabar net nesugebėjo suvokti savo paties veiksmų ir galvoje beatodariškai zujančių minčių. Iš chaotiškų apmąstymų pažadino melodingas moters balsas ir Bendžis pajuto, kaip vos suvirpa jo rankos. Pakilus, kone džiaugsmingas žodžių skambesys jį nuramino - bent menkiausias ženklas, jog Dariai viskas gerai. Bandydamas nežiūrėti į jos veidą puošiančią dirbtinę šypseną, Dorner sugavo jį vos prilietusią Mercier ranką. Pirštais švelniai brūkštelėjo per smulkų riešą ir kartu su moterimi pasitraukė nuo stalo. Romų žvilgsnį įbedė į jos akis ir atsiduso. Mielai surūkytų cigaretę, nusigertų ir ištrintų visus šio vakaro prisiminimus iš galvos. Grįžtų namo, tarsi negyvas griūtų į lovą ir ryte gimtų iš naujo - be jokių susitikimo su Daria pėdsakų. Tačiau čia pat galvoje girdėjosi ir tokiems norams prieštaraujantis balsas. Ši moteris kažkada jam reiškė pasaulį ir tada dingo. Dingo tarsi dūmas. Nenuostabu, jog ilgą laiką Mercier viešpatavo neramiose Bendžamino mintyse ir tamsiausiuose sapnuose. Todėl matydamas tą, kurios taip beprotiškai pasiilgo, kurios tiek daug norėjo paklausti, jis negalėjo taip paprastai atsukti nugaros. Negalėjo apsisukti ant kulnų ir išeiti. - Daria... - šį vardą ištarė itin neryžtingai, nes bijojo, jog nepamena jo skambesio. Bendžis sekundei užmerkė akis, norėdamas suvaldyti įsisiautėjusius jausmus, ir giliau įkvėpė tiršto oro. Galva ėmė suktis, tačiau šis neleido sau išsimušti iš vėžių. Tik ne dabar. - Kodėl..? - sukuždėjo, vėl nedrąsiai žvilgtelėjęs į ją. - Kodėl taip darai? Leisk tau padėti.. juk sutrukdžiau žaidimą, - užgniauždamas lauk prasiveržti grasinančią klausimų laviną, Bendžaminas stipriau spustelėjo Idos riešą.

2016-11-02, 23:02

Daria visą savo gyvenimą praleido priklausydama kažkam. Visą gyvenimą ji buvo su kažkuo ir kažkam tarnavo. Galėjo teigti jog Bendžaminas vienintelis su ja nesielgė kaip su šiukšle ir ją gerbė. O tai ją gąsdino. Sirena nemokėjo "normaliai" gyventi. Jai geriau pasinerti į beprasmį gyvenimą, atsiduoti kažkam, nieko nepajusti ir galvoti kad iš tiesų esi nieko verta, nei stengtis ir bandyti. O dabar tas žmogiškumas, tas realumas, jis stovėjo čia pat. Raganius buvo jos gaivaus oro gurkšnis kuriuo ji dabar springo ir buvo sunku kvėpuoti. Tamsiaplaukiui paėmus ją už riešo, akimirką jos akys nukrypo į jų besiliečiančią odą.Galėjo prisiekti, kad tą akimirką laikas sustojo. Užteko vieno jo prisilietimo ir kūną pervėrė nostalgiją ir skausmas. Pakėlusi akis, besišypsodama, tvardydamasi ji gyveno sirenos realybėje, mergina stengėsi viską sudėti į chaotiškas vietas, kur yra lengviau apsimesti, visus stumti į šalį nei gyventi tvarkoje. Benui tariant jos vardą, susmigo dar vienas peilis. Jis priminė kaip gera buvo girdėti savo vardą iš jo lūpų. Priminė, kad pabėgti, buvo siaubinga klaida už kurią jai baisiai gėda. Klausimas "kodėl" privertė sireną sulaikyti kvėpavimą. Ji nesugebėtų paaiškinti kodėl išėjo. Ji kaltino savo prigimtį, savo auklėjimą, bet ne pačią save. Visa laimė, Bendžaminas pratęsė klausimą ir ji galėjo įkvėpti šiek tiek deguonies. - Viskas gerai, man nereikia pagalbos, ačiū. - Su ta pačia netikra šypsena tarė žodžius. Jei žodžiai žeistų, tai jiems paliekant jos lūpas, pasipiltų kraujas, nes jie ją tiesiog draskė. Suspaudžiamas riešas, jai buvo it koks priminimas, kas per asmuo prieš ją stovi. Kelias akimirkas stovėjo, tylėjo. Labai norėjo apsisukti ir skuosti iš čia. Juk ji tai geriausia moka, bėgti. Bet giliai įkvėpusi prisivertė ištarti kelis žodžius. - Bendžaminai.... - Tyliai, atsargiai, jau su nykstančia šypsena, prabilo. - Aš turiu... - Net nežinojo ką tiksliai turėjo padaryti, bet suvokė, kad tai it pareiga. - Turiu atsiprašyti. - Galiausiai ištarė žodį kurio jis mažų mažiausiai nusipelno. Benas buvo vertesnis daug daugiau, nei vieno menko žodelio.

Guest Guest

2016-11-02, 23:41

Tuštybės karuselėje paguodos ieškantis Bendžaminas niekuomet nemanė, jog savo viduje besiblaškantį sugaus tokį jausmą kaip meilė. Nors daugeliui įsimylėti atrodė natūralus ir kiekvienam būdingas dalykas, vyras tada pasijuto labiau sutrikęs negu laimingas. Taip, Daria šis rūpinosi, gelbėjo nuo visų negandų, tačiau niekad nepagalvojo, kad iš to gimti gali kažkas galingesnio. Vis dėlto, linkęs į kraštutinumus Bendžis moteriai atidavė visą save. Viską, kas jame dar buvo likę tikro. Turbūt todėl taip sunku buvo taikstytis su Darios dingimu. Iki tol pats save sėkmingai morališkai žudęs vyras pirmąkart pasijuto taip, lyg kažkas iš jo būtų negrįžtamai paimta. Iki tol ilgesį laikęs jam svetimu ir nereikalingu jausmu, Bendžaminas išgyveno jį tūkstantį kartų stipriau nei bet kuris mirtingasis. Dvasinių konvulsijų krečiamas vyras ilgai nerado sau vietos. Ilgai ieškojo metodo save nuraminti ir nepageidaujamus skausmingus jausmus užmušti. Kai viskas pagaliau stojo į savas vietas, mintyse liko tik gražūs atsiminimai, šis susitikimas buvo labai stiprus smūgis. Smūgis ten, kur Dorner nemanė, jog dar kažkada skaudės. - Gerai.. - tyliai tarstelėjo ir nenoriai paleido Darios riešą. Net pats išsigando, kaip stipriai jį paveikė šis veiksmas. Niekada nemanė vėl turėsiąs galimybę prisiliesti prie moters todėl iškart pajuto tuštumą delne, kuriame laikė jos ranką. Jau manė, jog Mercier apsisuks ir dar kartą dings iš jo gyvenimo, galbūt net visam laikui, tačiau išgirdęs ją vėl prabylant net virptelėjo. Vyras nustebęs kilstelėjo antakius ir nejučia vos išplėtė akis. Tuomet smarkiai papurtė galvą ir akimirką bandė galvoje suvirškinti ištartus žodžius. Bandė į atmintį įsirašyti savo vardo skambesį prisirpusiose Idos lūpose. - Už ką? - nevalingai kryptelėjęs galvą į šoną, Bendžaminas atidžiai nužvelgė moterį. Vyrui nesutilpo galvoje mintis, jog ji dabar atsiprašo už tai, kad tada išėjo. Juk Dariai dingus Bendžis kaltės puolė ieškoti savo veiksmuose, o ne josios. - Tau nėra už ką atsiprašyti, - prikimęs, žemas balsas nuskambėjo kiek garsiau ir taip smarkiai nebevirpėjo. Pirmąkart šį vakarą Dorner buvo iki galo įsitikinęs tuo, ką sako. Žvilgsniu nepaleido Darios akių, tarsi ieškodamas kažkokio atsakymo ten, tačiau neįskaitė nieko, kas jam duotų bent menkiausią supratimą.

2016-11-03, 00:02

Sirena išėjusi, palikusi Bendžaminą, labai ilgai apie tai negalvojo. Galbūt tai buvo klaida, kad neišgyveno to skausmo. Ji vėl pasinėrė į narkotikų ir alkoholio liūną, kur save skandino. Ten buvo lengviau, tada smegenys negalvoja apie tokį dalyką kaip sugadinti santykiai. Na bent jau ne jos. Tada Darija gyvena migloje ir nekvaršina savo galvelės. Vos išėjusi pro duris, kitą dieną ji jau atsidavė kitam. Ne dėl malonumo, o dėl graužiamos kaltės, tik sumenkinti save, įrodyti kad nėra verta Dorner. Raganiui paleidus sirenos riešą, per kūną perbėgo šaltis. Nuo tos vietos, kurią apėmė kazino oras, pasklido šiurpas. Vėl, kažkoks netekimas, sielos praradimas. Kol buvo tas menkas artumas, žaizdos širdyje, po truputį nurimo, o tik atstumui atsirado, vėl prasivėrė, rydamos jos visą sveiką protą ir esybę. Liko nustebinta tokia jo reakcija. Manė, kad bus sutikta šaltai, kokiu linktelėjimu, patvirtinimu, kad atsiprašymas išgirstas. Atleidimo ji net nenorėjo bandyti prašyti, Darija žinojo, kad nebuvo jo verta, tad net nebandė. Kelias sekundes patylėjusi, suraukusi antakius, šiek tiek pravėrusi lūpas, ji žvelgė į Bendžaminą bandydama suvokti, kodėl jis atsakė būtent taip. Kūną gniaužė kažkokie spąstai, kažkokios nematomos virvės ją traukė prie žemės. O tai nebūdinga sirenai ar apskritai sirenoms. Jos savimi pasitiki, žino ką ir kaip daryti, atviros emocijoms, bei judesiams.Tik ne šį vakarą. Kelias sekundes netarė nei žodžio. O tada žengė nedidelį žingsnį pirmyn, pakėlė delną, bei šį atsargiai uždėjo ant Bendžamino žando. Akys pripildytos liūdesio ir atgailos. Darėsi sunku kvėpuoti, galėjo prisiekti kad vien jo būvimas šalia, jai susuko galvą. - Aš turiu atsiprašyti už viską... - Tyliai tarė žodžius, pakėlusi galvą į vyrą. Galbūt tai ne vieta ir ne laikas, bet pasaulis aplinkui, po truputį temo, nyko ir blanko. - Kad, - gerklėje strigo žodžiai ir juos buvo sunku nuryti, lyg apsukti spygliuota viela, - kad išėjau... Kad nebuvau tau pakankamai... aš tiesiog buvau tavęs neverta ir pasielgiau taip siaubingai, tiesiog išeidama. - Pagaliau ji sugebėjo sklandžiai ištarti žodžius.

Guest Guest

2016-11-03, 12:00

Bendžaminas turėjo daugybę būdų susidoroti su praradimo keliama agonija. Vienkartiniai santykiai, audringi vakarai baruose, nepažįstami veidai, teikdavę vienos akimirkos malonumą. Vis dėlto, jo jausmai nebuvo taip lengva ranka atšaldomi ir sunaikinami. Net ir dabar, kiekvienas įkvėpimas kėlė begalinį skausmą. Nostalgiško liūdesio gniaužtai surakino kūną, kuris staiga tapo toks bejėgis ir išsekintas. Tamsios Dorner akys žvelgė į moterį, tarsi ši būtų vienintelis gyvas padaras likęs šiame purviname pasaulyje. Spindinti, kone porcelianinė josios oda beprotiškai gundė prisiliesti, tačiau vyras liko stovėti nė nekrustelėdamas. Tik žvilgsniu skverbėsi į Darios akis, jusdamas, kaip sulig kiekvienu įkvėpiu plaučiai nusidažo pastarųjų žalsvuma. Bendžaminas nedrįso išsisukti nuo švelnaus jos prisilietimo ir, delnui atsidūrus ant jo skruosto, užsimerkė. Sodrus, puikiai pažįstamas Mercier aromatas skausmingai pakuteno uoslę ir, rodos, susimaišė su vyro venose pulsuojančiu krauju. Labiau negu bet kokie ištariami žodžiai žeidė smarki visų kūno jutiklių reakcija į tokias smulkmenas. Dorner sulaikė kvapą, pūvančios širdies bedugnėje visu kailiu pajausdamas vis dar gyvą jausmą, vis dar gyvą tą pačią galingą meilę, taip ir nesugebėjusią per tiek laiko išdilti. - Ne, - trumpas atsakymas paliko vos virpančias Bendžio lūpas ir šis pagaliau išdrįsto atplėši staiga švininiais tapusius akių vokus. Apgailestavimo kupinas Darios žvilgsnis tik dar labiau draskė jį į gabalus ir vyras papurtė galvą. - Nereikia, ne, - sumurmėjo, švelniai ranka prisiliesdamas prie jo skruostą laikančio delno. - Nesakyk taip. Buvai... po galais, ir dabar esi verta visko, - sukuždėjo, įtaigiai žvelgdamas į josios akis. - Ne tik manęs, bet ir dar daugiau.. Pasaulio, - Bendžaminas sunkiai nuryjo seilių gumulą. Nežinia, kiek kartų jau spėjo pasigailėti sprendimo išeiti iš namų. Niekada neįsivaizdavo, kad gali būti taip sunku - dabar rodėsi tiesiog sprogs, sutrūkinės į tūkstančius dalelių ir vis tiek negalės pakelti to skausmo.

2016-11-03, 13:30

Kiek prireiks naktų, dienų, savaičių, mėnesių, kad Darija užmirštų šitą susitikimą. O gal iš viso nereikės? Užteks vienos, žiaurios, mirtį nešančios, ir viskas bus paprasčiau? Net jeigu per gyvenimą patyrė tiek daug, iškentė ne vieną siaubinga smūgį, kodėl nesugeba atsistoti ir toliau eiti gyvenimo keliu, po Bendžamino. Jos galvoje sukosi įvairiausios mintys, ir visos jos buvo susijusios su asmeniu kuris parsidavė velniui. Sirena padarytų bet ką, kad tik taptų bent dalele tokia, kuri nusipelnė šio asmens. Vyrui prilietus josios delną savuoju, kūną užpildė šiluma. Širdis ėmė plakti šiek tiek lėčiau, lyg ji būtų pakliuvusi į kitą matricą kurioje viskas būtų kaip buvę. Jo užmerkiamos akys, ją nukėlė į rytus, kai Ida prasimerkia ir prieš save išvystą tą ramų veidą. Kai nepagalvotum, kad jis žmogus, raganius ar dar kažkas kitas, tik angelas nužengęs nuo debesų. Jo paprieštaravimas, atmerkiamos akys, įnešė šalto vėjo gūsį į sielą. Ji norėjo save kankinti, ji žinojo, kad yra nusipelniusi viso to. Bet skaudžiau buvo matyti, kad Bendžaminas ne nekenčia jos, o teisina. Kad jis jai sako tokius gerus žodžius, kurių ji nėra vertą. Klausantis jo magiško balso, šviesiaplaukė nežymiai papurtė galvą į šonus ir stipriai sumerkė akis, akimirkai, lyg iškęsdama siaubingą skausmą, bet iš tiesų tik valdydamasi nuo ašarų. Sirena prasimerkusi, spindinčiomis akimis, šiek tiek nusišypsojo drebančia šypsena. - Prašau... - Skausmingu balsu, kuris raižė gerklę, prabilo. - Nesakyk taip. - Tyliai, tik iškvėpdama susikaupusį kartštą orą iš plaučių, vos judindama lūpas, tarė žodžius. Darija norėjo jį priversti savęs nekęsti, taip juk viskas daug paprasčiau. - Tu buvai per geras, aš... O aš neverta tavęs, tu visados buvai daug daugiau vertas nei aš, nesugebėjau būti tau pakankamai gera, suteikti pakankamai meilės, pakankamai visko, nes aš esu nepakankama tau. - Bandė perteikti žodžiais mintis kurios vis sukosi galvoje. - Prašau, - nuriedant pirmai ašarai skruostu, tyliai tarė, - tiesiog nekęsk manęs. - Pagaliau ištarė tai ko taip labai troško.

Guest Guest

2016-11-04, 21:22

Plonyčių kantrybės ir savitvardos gijų tinklas, tankiai išsiraizgęs vyro sąmonėje, ėmė pamažu trūkinėti. Dar gebėdamas išlaikyti pakankamai ramią išorę, Bendžaminas jautė, jog jau nebe ilgam. Įtempęs virpulių krečiamus raumenis, jis liūdnai šyptelėjo. Kiekvienas Darios žodis smigo tarsi peilis, aštriausi ašmenys raikė Dorner kūną be jokio pasigailėjimo ar menkiausio sustojimo. Vyras nusuko nuo jos žvilgsnį, idant dar akimirką sugebėtų išsilaikyti nepratrūkęs. Turbūt nė pati moteris nesuvokė, kaip smarkiai Bendžaminą klibina. Kaip pavojingai žaidžia jo nervų virvelėmis. Apskritai, šiek tiek neįprasta, jog jis dar nebuvo paplūdęs emocijomis. Pastarosios grasino išsiveržti lauk, tačiau viską vyras stengėsi laikyti po lygia veido išraiška. Tiesa ta, kad viduje jis virė, tiesiog kunkuliavo. Dantimis surakinęs apatinę lūpą, šis akimirką spoksojo į kilimine danga išmuštas grindis. Tuščiai žiūrėjo į iki blizgėjimo nušveistus savo batus, tikėdamasis, jog pavyks atrasti būdą skausmui sumažinti. Deja. - Ne, Daria, aš taip negaliu, - pro sukąstus dantis sušvokštė apie nestabilią emocinę būklę išduodančius žodžius. Gal kiek pernelyg grubiai patraukė moters ranką sau nuo skruosto ir pervėrė ją sąmyšio kupinomis akimis. - Tu manęs nenori? Niekada nenorėjai? - Bendžaminas pats menkai tesuprato, kokie žodžiai skverbiasi pro isteriškai virpančias jo lūpas. Atsilaisvinus visiems savitvardos pančiams, vyras tiesiog leido sau sprogti. Šitaip paprastai išsitaškyti į gabalus. - Jeigu išėjai.. - akimirką stabtelėjęs, Dorner įkvėpė didžiulį gurkšnį oro, - tai nešerk manęs šitais pasiteisinimais, - blyškų veidą pamažu ėmė mušti švelnus raudonis, mintys sukosi chaotiškai. Idai jis niekada nebuvo atskleidęs savo susipainiojusios pusės visu gražumu, tačiau dabar trūko labai nedaug. - Nes man nusispjaut. Todėl, kad aš tave myliu. Iki pat šitos sušiktos akimirkos, - nevalingai pamosavęs rankomis, Bendžis neramiai patrypčiojo vietoje. - Ir visos tos nesąmonės, jog esu tau per geras, to nei kiek nekeičia, Daria, - vyras vos papurtė galvą ir apsižvalgė. Akys užfiksavo galinį išėjimą. Besisukdamas jo pusėn, Dorner dar kartelį mestelėjo žvilgsnį į moterį. Jis neįsivaizdavo nei kur eis, nei ką darys. Tiesiog suveržti plaučiai desperatiškai prašėsi gaivaus oro gurkšnio.

2016-11-04, 22:56

Kaip labai galėjo ji pasikeisti vis pamačiusi Bendžaminą. Juk dabar, kad ir labai stengėsi, savo emocijas slėpė po šypsena kuri nenešė džiaugsmo, vis vien žaidė atverstomis kortomis. Matant jį taip arti, suvokiant ką prarado, po truputį išsijungė kiekvienas kambarėlis smegenyse, palikdamas apšviestą tik susinaikinimo mygtuką. Gal vis dėl to reikėjo bėgti, o gal reikėjo toliau žaisti ir jį ignoruoti, skaudinti ir pamiršti? Kuo toliau, tuo giliau krito į tamsumą kurios šviesa, tik Bendžamino akys. Jam prabilus, ištarus ne, paskutinės viltys dužo į šipulius. Ji nežinojo ką daugiau pasakyti, kaip kitaip pasielgti ir ką daryti. Rankos patraukimas nuo žando, tiek nedaug reikėjo, kad jos kūną vėl užplūstu šaltis, toks stingdantis ir nešantis mirtį. Kam viso to reikėjo? Stebėti vienas kitą kenčiantį. Kodėl likimas ir kojos atnešė būtent prie to pačio ruletės stalo. Darija nesugebėjo suvokti to, kad ir kaip labai stengėsi. Raganiui užduodant greičiausiai retorinius klausimus, norėjosi sukniubti ant žemės ir tiesiog susiriesti į kamuoliuką, išnykti, nes kiekvienas žodis kirto kaip siaubingiausias botagas. Ji norėjo jį nutraukti, kažką pasakyti, bet žodžiai tiesiog užstrigo gerklėje, o sūri ašara riedėjo viena po kitos. Ji trūkčiojamai įkvėpė kazino oro, kai Bendžaminas pasisuko eiti. "Myliu" žodis aidėjo jos galvoje. Sirena žiūrėjo į jį nueinantį. Stovėjo lyg prikalta, tik sugebėjo funkcionuoti, nieko daugiau. Tada lyg koks žaibas ją nutrenkė, ji pasileido bėgti pro tas pačias kazino duris į Sietlo šaltį. - Ką aš turiu padaryti? - Jau šūktelėjo pribėgusi prie jo. Ant kūno ėmė leistis naktinė dulksna, bet jokio šalčio nejautė, jos visas dėmesys, visos mintys, buvo sutektos ties raganiumi. Klausimas toks neaiškus, bet ji nieko daugiau nesugebėjo pratarti.

Guest Guest

2016-11-04, 23:31

Gaiviam vakaro orui plūstelėjus į veidą, Bendžaminas pajuto karštį atslūgstant. Visas kūnas keistai tebetvinkčiojo nuo patirto emocinio lūžio. Širdis neramiai it išgąsdintas triušelis spurdėjo krūtinėje. Užvertęs galvą, vyras juto smulkius lietaus lašus atsimušant į jo odą ir lėtai tekant žemyn. Drebančiomis rankomis Dorner prisidegė cigaretę ir galvojo, ką daryti toliau. Be akių užpilimo ir susinaikinimo jis nematė kitos išeities. Daugiau Bendžis nebenorėjo nieko, tik išnykti, prapulti be menkiausių pėdsakų. Tarsi niekad nė nebūtų egzistavęs. Karčiam nikotino dūmui apsukus ratą plaučiuose ir pro vos praviras lūpas ištrūkstant lauk, jis suvokė patį skaudžiausią dalyką - nurimti jam nebepavyks. Kiekvienas kūno lopinėlis tiesiog degė atvira liepsna ir šis nebeturėjo galios jos užgesinti. Kazino durims, esančioms už nugaros, triukšmingai prasivėrus, Bendžaminas krūptelėjo. Dar nė nespėjęs pasukti galvos, išgirdo jos balsą. Balsą, kurį girdėti troško kasdien, bet kartu to ir bijojo. Mintyse virškindamas moters klausimą, Dorner akimirką tuščiai spoksojo į plytelėmis grįstą grindinį. Baigęs rūkyti Bendžis išsinėrė iš švarko ir tylėdamas pridengė juo vos virpančios Darios pečius. Vakaras buvo vėsus, o ji išlėkė tik su suknele... Jei kitos smegenų dalys ir nefunkcionavo, atsakingoji už rūpestį vis tiek veikė visu pajėgumu. - Nežinau, - kone be garso pasakė, abiejais delnais suimdamas Mercier skruostus ir nubraukdamas ašarų paliktus ruoželius. Sekundėlę tiesiog žvelgė jai į akis ir tada tiesiog apkabino, priglausdamas moters galvą sau prie krūtinės. - Nežinau, ką darysiu pats... - sumurmėjo labiau sau negu jai. Dar kartelį giliau įkvėpė oro ir vos virptelėjo. - Daria, tavęs sulaikyti aš negaliu, net jei to ir noriu. Turi pati apsispręsti, ką darysi, - galiausiai atsakė ir išlaisvino Idą iš savo glėbio. Nebenorėjo dar kartą pratrūkti, bet jis buvo pernelyg emocionalus, o dabar viskas tiesiog veržėsi per kraštus. Bendžaminas nebijojo visiškai palūžti, tačiau nenorėjo to padaryti jai matant.

2016-11-04, 23:50

Sirena taip norėtų laiką atsukti atgal. Bent kelioms minutėms atgal, kai reikėjo pasirinkti atsisukti ar ne. Tikrai to nebūtų padariusi. Ne dėl savęs, dėl Bendžamino. Nes matyti jį tokį, buvo skaudu. Darija padarytų bet ką, parduotų savo sielą, išdalintų save dalimis, kad tik jo veide visą gyvenimą matytų šypseną. Sirenos prigimtis juk ne tokia. Sirenos palaidūnės, negalvojančios apie kitus, sirenos žudikės ryjančios fizinių asmenų širdis. Bet Dorner ją veikė kitaip. Jis į jos pasaulį atnešė skausmingo žmogiškumo. Ir jis iš lėto grįžo, jis iš lėto plėtėsi kūnu, pasiimdamas kiekvieną ląstelę ir ją gniuždydamas. Nes tik žmogiškumas gali priversti ją galvoti apie kitų jausmus, ne tik apie save. Šviesiaplaukė tylėjo žiūrėdama į jo nugarą, giliai kvėpavo užteršto, šalto Sietlo oro. Jis pasklido po jos kūną, suteikdamas nykstančiai sielai gyvybės. Nė nejuto, kaip jos apatinė lūpą ėmė nežymiai virpėti. Nesuvokė ar kūnas taip reaguoja dėl emocinio streso, ar dėl aplinkos. Akys tankiai markstėsi, ilgos blakstienos turėjo apsaugoti nuo mažų vandens lašelių, tačiau savo darbo tinkamai neatliko. Jam nusivilkus švarką, uždėjus ant pečių, sunkiai nurijo seiles, norėjo pasakyti kad nereikia, nes jai tikrai nerūpėjo jos pačios gerovė. Jo nekaltas prisilietimas privertė Dariją pakelti į Bendžaminą galvą. Gal ir gerai, kad lauke toks oras, sunku ir pasakyti kur ašaros o kur gamtos pokštas. Raganiaus apkabinimas ją akimirkai sudėjo į vietas. Pati apsivijusi jį rankomis pasijuto lyg vėl būtų sveika. Lyg Bendžaminas savo apkabinimu ją suklijavo iš milijonų šukių. deja viskas kas gerą, baigiasi. Jo žodžiai gražino į realybę. - Aš... - Virpančiu balsu prabilo, bet nebežinojo ką pasakyti. - Bendžaminai... - Apgailestaudama pradėjo, - aš bijau, - pagaliaus sugebėjo prisipažinti. - Tu netiki, aš vėl pasikartosiu, esu per prasta tau, aš bijau kad vėl išsigąsiu to gėrio, tos šilumos ir to normalumo, kad vėl viską sugriausiu ir pabėgsiu, nes aš žinau kad esi vertas geresnės. - Ji vėl pakartojo savo žodžius, nes buvo tuo įsitikinusi iki kaulų smegenų. Žengusi žingsnį arčiau, uždėjo delną ant jo krūtinės. - Bet bijau... Bijau vėl norėti visko, tavo akių, tavo lūpų, tavo rytinio balso, tavo gerų ir blogų dienų... - Akimirką patylėjusi ji nuleido akis, sekundę dėmesį sutelkė į žemę, o tada vėl pakėlė į vyrą. - Aš bijau pripažinti, kad aš to vis dar noriu, bet nenoriu kad kristum į tą pačią duobę su manimi. - Darija net nežinojo ar šneka logiškai, mintys galvoje skriejo nežmonišku greičiu.

Guest Guest

2016-11-05, 00:30

Kad ir kaip tankiai begaudytų orą, jo vis tiek trūko. Sunkumas krūtinėje niekur nedingo, tik dar labiau augo. Švininėmis staiga patapusios kojos privertė vyrą sustingi vienoje vietoje. Lietaus lašai kapsėjo į veidą, atsimušė į murziną grindinį, nutūpė ant susivėlusių tamsių plaukų kupetos. Bendžaminas drebėjo. Galbūt nesmarkiai, galbūt nepastebimai, tačiau pats tą drebulį jautė dvigubai stipresnį. Kiekviena gyva vyro dalelė tempėsi ir plyšo į gabalus, sukeldama begalinio skausmo bangą. Kaskart sekundinei rodyklei pasislinkus viena padala į priekį, Dorner jusdavo tik dar didesnį blogumą viduje. Visas kūnas atitinkamai reagavo į šią sunkią jausminę iškrovą. Dvasinio Bendžio pasaulio griuvėsiai grėsmingai drebėjo lyg būtų išsirikiavę prie besiveržiančio ugnikalnio. Delnais perbraukęs per drėgną veidą, jis toliau neryžtingai žiūrėjo į moterį. Jos pasirinkimas dabar Bendžaminui reiškė gyvenimą. Iki šiol tikėjęs, kad puikiai gali stumtis į priekį ir be Darios, vyras suvokė, jog tai buvo tuščias savęs nuteikinėjimas. Įstrigęs toje pačioje nevilties duobėje Bendžis išliko visą laiką, nuo tos akimirkos, kai moteris išėjo. - Bet taip nėra... - paprieštaravo taip tyliai, kad Ida tikriausiai nė neišgirdo šių vėjo nunešamų žodžių. Bendžaminas vangiai papurtė galvą ir staiga pajuto, koks siaubingai yra išsekęs. Nebeturėjo nė lašelio energijos. - Pažiūrėk į mane, pažiūrėk ir pamatysi, kad aš jau duobėje, - kiek garsiau prabilo. - Tamsioje bedugnėje. Viską bandau užlopyti tuščiomis linksmybėmis ir vienkartiniais santykiais, bet skauda vis tiek tiek pat, - Bendžaminas bijojo pajudėti. Bijojo,kad net menkiausias judesėlis gali jį sugriauti. - Aš suprantu, kaip tau sunku. Likdama su manimi, tu prieštaravai savo prigimčiai... o aš? Daria, kam aš priklausau? - vyras desperatiškai paskėsčiojo rankomis. Nerimo kupinas jo žvilgsnis gręžėsi į gilias moters akis. - Nebuvau nei tinkamas žmogus ir dabar tuo labiau nesu geras raganius. Aš - niekas. Bet būdamas su tavim jaučiausi taip lyg ir man šiame pasaulyje yra vietos, - Dorner ištiesė ranką ir pirštų pagalvėlėmis prisilietė prie Darios skruosto. - Aš suprasiu, jei dabar apsisuksi ir nueisi. Suprasiu ir dingsiu. Daugiau tau nebereikės manęs matyti, - vyras stipriai užmerkė akis. Iš naujo pradėtas statyti tvirtybės fasadas jau ėmė byrėti. Bendžaminas tvirtai sukando dantis ir, nuleidęs rankas prie šonų, ėmė tai gniaužti kumščius, tai vėl atleisti.

2016-11-09, 22:08

Viena jos dalis sakė, bėk kol gali. Bet kita nenorėjo niekur trauktis. Nors fiziškai žiūrint, kaži ar ji toli nueitų. Greičiausiai iki baro, susirastų kokią auką, šį kartą ne seksui, bet pasimaitinimui, ją užmuštų, tada eitų išgerti, neva susirastų kokį neaiškų vyrų vakarą ir ten leistų kitiems ją niekinti. Taip po truputį šį vakarą užglaistytų galbūt baisesniais dalykais, nei kad kas vyko čia. O gal nieko nebuvo baisiau. Darijos širdis plyšo žiūrint į Bendžaminą. Jos galvoje skriejo tuzinas minčių, kad ji niekaip nesugebės būti tinkama, bet tuo pačiu norėjo būti savanaudė, norėjo jį pasiimti sau ir su niekuo nesidalinti. Mercier dabar buvo sankryžoje kuri reiškė labai daug. O dar raganiaus žodžiai. Jie nepridėjo jokio lengvumo. - Nešnekėk taip... - Purtydama galvą į šonus, akimirkai stipriai užmerkdama akis pasakė. - Tu nesi niekas. - Iškvėpdama susikaupusį orą pasakė. Raganiaus žodžiai, sirenos galva, buvo didžiausias absurdas, nes būdama santykiuose, ji jį dievino. Kam apsimesti, ji dar ir dabar jį dievina. Tamsiaplaukio paskutiniai žodžiai, gniuždė visą jos esybę. Vis kartojo "kodėl turi būti taip sunku?" ji vis galvojo, kad nesugebės būti tinkama, kad nesugebės būti ištikima, o Bendžaminas vertas geresnės. Tik šis to nesupranta. Bet tuo pačiu Daria bijojo nueiti, bijojo pagalvoti kad šis išgers, kad šis kaltins save ir kankinsis, nes viso to priežastis, jos beprasmis egzistavimas. Moteris pradėjo tankiau kvėpuoti, trumpais įkvėpimais ir iškvėpimais, trūko deguonies, trūko vietos, trūko laiko, visko buvo mažo, o apsisprendimas toks svarbus. - Aš... - Tyliai prabilo žvelgdama į gilias, verčiančias svaigti, akis. Ji judino lūpas, bet joks žodis neišėjo, lyg kas į visą kūną būtų pripylęs švino. - Aš norėčiau pabandyti, bet... - Ir kas be ko, visados buvo bet. Ji nuleido galvą, žvelgė į šlapią grindinį bandydama sudėti žodžius ir veiksmus į vietas. - Bet... Juk niekas nebus kaip buvę, kad ir kaip norėtume. - Nesugebėjo pakelti į Bendžaminą akis, nes žinojo, kad tai būtų galas jiems abiems.O tks atsakymas nei jai, nei tikriausiai kad jam, nebuvo aiškus.

Guest Guest

2016-11-11, 21:28

Jausmai - juokingas dalykas. Rodos, net šaldomi ir marinami įvairiausiais egzistuojančiais metodais, jie sugeba išlikti įspūdingai gajūs. Bergždžias pastangas įdėdamas į savotišką savęs grūdinimą, Bendžaminas jau nebetikėjo, kad gali dar kartą palūžti. Sutrupėti į milijonus smulkių, nesurenkamų detalių. Visuomet maksimalizmu pasižymėjęs vyras buvo taip įtikėjęs, jog gali viską, gali padaryti bet ką, ko tik užsigeis, šis visiškai pamiršo, kad kartais savotiškai priklauso nuo kitų. Ir neaišku, kuris lūžis buvo skaudesnis. Ar tas, kad pamatęs Darią šis tebeeina iš proto, ar tas, kad išties nėra toks stiprus, kad viskas ima byrėti nuo menkiausio emocinio spaudimo. Giliai į plaučius siurbdamas orą, jis pajuto, kaip nuo deguonies pertekliaus suspaudžia galvą. Nurimti sekėsi ne kaip, tiksliau - nesisekė visiškai, tačiau Bendžaminas bent jau gebėjo stovėti vienoje vietoje. Drebančiomis rankomis prisidegė dar vieną cigaretę bei nusuko akis kažkur į šalį. Žvelgė į lietaus merkiamas gatves, automobilių ratų taškomas balas, namo bėgančius skėčiais apsiginklavusius žmones. Per ploną Dorner marškinių medžiagą kiaurai prapūtė žvarbus vėjo gūsis, bet šalčio jis nejuto. Buvo visiškai apatiškas supančiai aplinkai. Akimirką net pamiršo, kur yra. - Gerai, - galiausiai prabilo kiek ramesniu, nebe taip isteriškai virpančiu balsu. Akivaizdu, kad galėjo toliau kalbėti, toliau sukti ratus, toliau ieškoti atsakymų į neužduotus klausimus, bet jau buvo gana. Ne, jis negebėjo taip jau greit nurimti ir numalšinti visų audrų, tačiau staiga pajuto, jog dar vieno smūgio nebepakels. Tiesiog kris tarsi po nokauto ir visiškai išsibarstys pavėjui. - Aš žinau... žinau, kad nebus, kaip buvę. Į praeitį negrįšim, - kalbėti buvo sunku. Vis dėlto, tyla nebūtų nieko išsprendusi. - Bet aš ir nenoriu grįžti atgal, Daria. Juk tada irgi buvo sunku, tiesa? - cigaretės filtrą suspausdamas tarp lūpų, Bendžaminas pervėrė moterį žvilgsniu. Įtaigiu, tačiau ne pernelyg daug reikalaujančiu. Šis nenorėjo jos spausti. Tai nebuvo sprendimas, kuriam kas nors galėtų daryti įtaką. Bendžaminas troško, kad moteris pasirinktu savo noru. Laisva savo valia. - Nežinau, ar galiu tau daug pasiūlyti, - jis gūžtelėjo pečiais. - Nežinau, ar tai dar apskritai įmanoma, - nudelbęs žvilgsnį žemyn, šiuos žodžius ištarė kur kas tyliau. Kone negyvu balsu, su kažkokiu kartėliu.

2016-11-12, 19:01

Galva tiesiog ūžė nuo įvairiausių minčių. O galvojo kad yra visiškai bejausmė kalė kuriai niekas nerūpi. Bet regis kažkas jos gyvenime buvo labai svarbus jog sugebėjo prisikasti iki širdies. Tas kažkas ir buvo Bendžaminas. Niekam ir niekados nejautė tokių jausmų ir tai kas be ko ją žlugdė iš vidaus. Regis plyš per puse, visos abejonės vis mintys tiesiog prašė jos bėgti ir skandintis, kad tik išsigelbėti nuo tokio krūvio kūnui. Ji pakėlusi akis, šiek tiek virpėdama, žvelgė į tamsiaplaukį. Jau šlapias veidas nuo purškiamo lietaus, šaltas vėjas, nei Dariai nei Bendžaminui tikriausiai sveikatos nepridės. sunku buvo į jį žvelgti ir žinoti, kad tai yra lemiamas atsakymas. Bijojo ne dėl savęs, o dėl jo, bijojo pasielgti netinkama. Bet norėjo tapti bent akimirkai tokia savanaude kokia iš tiesų buvo. Rūpintis tik savimi. Moteris klausėsi jo žodžių, stebėjo jo veiksmus, bei tylėjo. Kelias akimirkas tylėjo, nepratarė nei žodžio, tik trūkčiojamai įkvėpdavo, bei iškvėpdavo šaltą rudens atmosferą. Galiausiai sirena nežymiai žengė žingsnį link vyro. Neužtikrintai lyg vis dar svarstydama dėl savo pasirinkimo. Bet trauka buvo aiški ir kūnas norėjo grįžti į saugią vietą į Bendžamino glėbį. Tik deja protas žaidė savus žaidimus ir ją taip kankino. Sirena atsistojo vos per kelis centimetrus nuo raganiaus. Tankiai mirksėdama lyg bandydama taip apsaugoti savo akis nuo drėgmės, žvelgė nieko nepasakydama. Ji pakėlė vieną ranką prie jo veido, tarp pirštų suspausdama cigaretę, bei šią akimirkai pasisavindama. Šiek tiek pasistiebdama ji po sekundės savo lūpas priglaudė prie jo. Akys lėtai užsimerkė ir ji įkvėpė jo į save, cigaretės dūmais pripildydama savo plaučius, pajusdama Bendžaminą, bei prisimindama, kokie jie netobuli, kokie jie sugadinti, bet kaip gera buvo drauge. Kita Darios ranka nejučia atsirado ant raganiaus nugaros lyg laikydama prie savęs, bijodama, kad šis atsitrauks ir pabėgs.

Sponsored content

» Prancūziškos ruletės stalas