Suoliukai

2016-08-22, 13:29

2016-08-22, 13:29

Guest Guest

2016-11-12, 18:21

Žvarbus vėjas kuteno vos virpančius, rudens numarintus vyšnių lapus. Dangų gaubė pilki, tačiau ne itin grėsmingi debesys. Sode lankytojų veik nebuvo, sukiojosi vos viena kita vieniša figūra. Tarp jų įsimaišė ir Sesilė - šiltai susisupusi į paltą, nuovargio kupinomis akimis skenuodama aplinką. Rausvose, jokios emocijos neišduodančiose lūpose smilko cigaretė. Lėtu žingsniu ji ėjo takeliu, žvelgdama į žiemai besiruošiančius medžius. Blyškus moters veidas atrodė kone bejausmis, tiesiog pilnas tuščio nuovargio. Tamsūs plaukai buvo susukti į išsipešiojusį, itin netvarkingą kuodą. Tarsi šmėkla Sesilė slinko į priekį, kol akimis užfiksavo tvarkingai surikiuotų suoliukų eilę. Nusprendusi, jog reginys, ko gero, toliau bus panašus kaip ir čia, moteris ramiai atsisėdo. Pasitaisė šaliką ir suspaudė cigaretę dviejuose pirštuose. Atsirėmusi į suoliuko atkaltę, tiesiog žvelgė tolyn ir mintyse nejučiomis ėmė skaičiuoti visus medžius. Jai reikėjo akimirkos... atsijungti. Nuo viso pasaulio, nuo visų slegiančių atsakomybių, kurios vis tiek iškildavo į paviršių, nors ir buvo vengiamos. Tiesiog kruopelytės ramybės. Vyšnių sodas buvo tamsiaplaukės pamėgta vieta visais metų laikais. Žmonių čia apstu būdavo tik šiltaisiais sezonais, o žiemą ir rudenį - maloniai tuščia. Ieškodama pabėgimo, Sesilė mielai pasirinkdavo tykią vaismedžių draugiją.

Guest Guest

2016-11-14, 18:09

Pasigėrėti rudens teikiamomis grožybėmis nusprendė ir Lucianas. Jokiu būdu jis nebuvo kažkoks ypatingas gamtos mylėtojas, tačiau pripažinkim, kartais net ir didžiausiems cinikams gamtos peizažai sukelia relaksacijos potyrius. Poilsio Lucianio kūnas šiuo metu ypatingai reikalavo. Nesibaigiančios traumos po mūšių, kūną nusėti randai: vyro organizmas buvo tragiškai nualintas, o jie pasirūpinti neturėjo kaip. Raganų suteiktas medikamentų arsenalas seniausiai buvo pasibaigęs. Vyriškio padėtyje geriausi vaistai buvo laikas, o katalizatorius - teigiamos emocijos ir visiška ramybė. Gal jau jam laikas pensijon? Nee. Tada jo gyvenimas virstų beprasmybe. Jau dabar įsivaizdavo banalią kasdienybę, sodinant obuolių sodinukus, o vakarais skaitant nuobodžius bestselerius. Galbūt tai ir yra užtarnautas poilsis, bet Lucianas gyvenimo prasmę suprato tikrai kitaip nei daugelis. Tiesa sakant, jo gyvenimo tikslas buvo beprotiškas, tad ramus amžinojo miego pasitikimas tikrai ne jam. Žinojo, kad sava mirtimi jis tikrai nemirs. Anksčiau ar vėliau bus nužudytas, bet tikriausiai tokia lemtis ir jos nepakeisi. Jis žingsniavo lėtais, bet užtikrintais žingsniai, sekdamas apdulkėjusį vingiuotą takelį, link vienišų suolelių. Šaltas rudeninis vėjas glamonėjo vyro keterą, plaikstydamas ilgus, ties keliais pasibaigiančius pilko palto kelius. Ilgas garbanas dengė niūri skrybėlė, fiktyviai užmetusi tamsų šešėlį ant Luciano akių. Vyras buvo kiek apgirtęs. Dešinėje rankoje nešėsi apytuštį Hennesy konjako butelį. Jam nerūpėjo, tačiau vis dėlto erzino įkyrūs aplinkinių dėbčiojimai. Alkoholis tikrai netinkamas gerti viešoje vietoje, tačiau ar kažkokios etiketo taisyklės Lucianui kada nors rūpėjo? Taisyklės tam kad jas laužytai. Gal ir banalus, bet toks jau buvo šio vyriškio gyvenimo moto. Apskritai kažkokios taisyklės jo gyvenime neegzistavo. Apskritai žmogui kamuojamam sociopatijos, nevertėtų išvis vartoti alkoholio. Išgėrus nemažą kiekį, Lucianui mašinaliai kilo agresijos lygis ir noras pakelt į dangų visą sodą. Galiausiai užgniaužęs savo netikėtai kilusį įsiūtį ir norą naikinti, jis priėjo prie suoliukų. Apsidairęs ir objektyviai įvertinęs aplinką, jis akimis sustojo ties vieniša figūrą, kurią gaubė rūkstančios cigaretės dūmai. Nuojautos jausmas graužė iš vidaus ir Lucianas nusprendė prieiti arčiau. Ir liko nustebintas, tik klausimas ar maloniai. -Lemtis iš tikrųjų mane stebina. - su apsimestiniu susižavėjimu prabilo. - Malonu tave matyti, Cecile.

Guest Guest

2016-11-20, 14:59

Šalti pirštai, spaudžiantys rudą cigaretės filtrą, neramiai virpėjo. Abejingas žvilgsnis skenavo pilką aplinką, savotišku niūrumu alsuojančius vienišus, lapus baigiančius numesti medžius. Akimirką galėjai pastebėti Sesilės lūpas išlinkstant į lengvą šypsnį. Šiek tiek nerūpestingą, galbūt kiek melancholišką. Ji kažkodėl labai kruopščiai skaičiavo laiką. Kas rytą nuplėšdavo kalendoriaus lapelį, tapydama nervingai žvilgčiodavo į laikrodį, net beprasmiškai spoksodama į vieną tašką mintyse fiksavo kiekvieną sekundę. Moteriai atrodė, jog viskas, kad ir kas tai bebūtų, tęsiasi pernelyg ilgai. Pilkumu nusidažęs monotoniškas šios gyvenimo ritmas tapo pernelyg nuobodus, kad ji galėtų atsipalaiduoti. Juk ir taip tamsiaplaukei buvo sunku kažkuo nuoširdžiai mėgautis, o dabar viskas tik dar labiau apkarto. Net ir šis sėdėjimas ant suoliuko - savotiška pačios susikurta tradicija. Ne kažkoks akis atverti turintis pasivaikščiojimas, o vienas iš daugelio turimų įpročių. Galbūt todėl išgirdusi vyrišką balsą, ji lengviau atsiduso. Vis šioks toks pokytis. Akis įsimeigusi į pažįstamą fizionomiją, Sesilė vos kilstelėjo lūpų kamputį. Lucianas atrodė toks, koks visada - visiškai apatiškas aplinkiniam pasauliui. Tai savotiškai Pascal žavėjo. Juk ji labai dažnai jaudinosi dėl to, ką pagalvos kiti. - Tave taip pat, - kimus, kiek prislopintas šios balsas sudarkė akimirkos tylą. Kiek pasislinkdama į šoną, ši nebyliai pakvietė vyrą prisėsti šalia. Nuorūką sutrynė į vieną iš suoliuko lentų bei įmetė į šiukšliadėžę. Atidžiai stebėdama Napier, tamsių plaukų sruogą užkišo už ausies ir kiek giliau įkvėpė vėsaus oro. - Atrodai pervargęs, - žvilgsnyje atsispindėjo susirūpinimas. Ji visuomet jautriai reaguodavo į tokius dalykus. Jeigu jau įsileisdavo kažką į savo gyvenimą, tai apgaubdavo savo rūpesčiu. Kartais galėdavo pasirodyti net pernelyg įkyri ar viską hiperbolizuoti.

2016-12-22, 14:55

Gan greitais žingsniai pasiekusi tolimiausią sodo suoliuką, klestelėjo ant jo. Kelias akimirkas tiesiog sėdėjo spoksodama į vieną tašką. Bandė greitai sudėlioti mintis į vietas, kad po to galėtų kiekvieną atskirai iškelti viršun ir apgalvoti. Deja, nepavyko. Reatha buvo per daug išsiblaškiusi ir vedina savotiško pykčio ant savęs pačios. Jai reikėjo likti namie vos tik pastebėjus nuleistą automobilio padangą. Kažkas, regis, akivaizdžiai nenorėjo, kad ji šiandieną kur nors eitų.

Guest Guest

2016-12-22, 23:36

Vaikinas nutarė pravedintą galvą.Deja nieko geriau nesugalvojo,kaip vyšnių sodas. Nors buvo žiema šis sodas vistiek atrodė magiškas.Apsnigti medžiai spindėjo ir viskas atrodė,kaip pasakoje. Nuotaiką palaikė ir tai,kad ant suolelio sėdėjo vieniša merina,kurią semas pažinojo. priėjęs prie jos vaikinas nutarė pasisveikinti,-Labas nešalta čia sėdėti?-paklausė nusišypsodamas ir parodydamas savo baltus dantis

2016-12-24, 15:04

Oras tikrai nebuvo pats geriausias, tačiau yra buvę ir blogiau, o ir pastarasis tiko prie dabartinės merginos nuotaikos. Vis dėl to, kuo ilgiau sėdėjo, tuo labiau šalo užpakalis, tačiau apie tai ji neleido sau galvoti. Dabar galva buvo pilna ir kitų minčių. Iš savo apmąstymų išniro tik tada, kai išgirdo vaikino balsą. Nežymiai krūptelėjusi ji pasuka galvą į vaikino pusę. Iš pradžių nepatikliai jį nužvelgusi, Rea susivokia, kad vis dar tyli tiesiog žiūrėdama į ką tik atėjusį asmenį. - Labas, - tarsteli vis dar nepatikliu tonu, tačiau po akimirkos išspaudžia veide šypsnį. - Ne, nešalta, kitaip gi čia ir nesėdėčiau. - Iš ties susimąstydama apie sėdėjimą čia ir šaltumą, ji iš ties galiausiai pajuto savo šąlančią sėdimąją, tačiau šokti ant kojų neketino. Dar kelis kartus žvilgtelėjusi į vaikino veidą, Rea bandė prisiminti ar jį jau kažkur buvo mačiusi. Vaikinas atrodė pažįstamas, tačiau mergina niekaip negalėjo suprasti iš kur.

Guest Guest

2016-12-24, 21:21

Oras buvo vėsus,vaikinui tai kėlė šiurpą. tad numanė,jog šaltą ir merginai tik ji nenorėjo to prisipažinti. -nebejuokauk -2 du ir dar sniga,tad kviečiu karšto šokolado ar vyno,šiaip ar taip juk nesam nepažįstami,-pasakė prisiminęs,kaip ją matė po tėvų avarijos ir jis buvo tas psichologas su kuriuo ji bendravo.jam būdavo duodamos jaunimo atvejai,nes jis juos suprato,o ir pacientai juo pasitikėdavo,nes vaikinas buvo jaunas ir bendravo,kaip su draugais,o ne su ligoniais,nes taip lengviausia buvo prieiti prie jų. -Aš Semas tas vaikinas,kūris buvo su tavimi,po tos baisios avarijos ir turėjau patikrinti tavo psichologinę būklę,-priminė jai jų pirmą susitikimą,kūrį išprovokavo jo privirta košė ir klaida.

2016-12-25, 00:28

Rea buvo galima labai lengvai išblaškyti, dėl to ji daug ko ir neįsidėmėdavo, o ką jau kalbėti apie asmenis, kuriuos sutiko dar vaikystėje. Kelias akimirkas vis dar žiūrėdama į vaikiną ir išgirdusi jo žodžius, mergina susiraukia. -Manau, kad turėsiu atsisakyti. - nusisukdama nuo vaikino Rea tarsteli. Gal jai kartais ir pavažiuoja stogas, tačiau su nepažįstamais niekur niekada neėjo ir neeis. Vis dėl to, tolimesni jo žodžiais ją ir vėl privertė atsisukti. Kelias akimirkas ji ir vėl žiūrėjo į šalia stovintį jaunuoli ir atmintyje pradėjo delėti savo pavienių prisiminimų dėlionę. - Ah, čia tu, tai yra... jūs. - greitai pataisiusi pasakytus žodžius, Rea šypteli. - Neatpažinau iš karto, viskas buvo gan... seniai. - toliau su šypsena veide kalbėjo. - Atrodot nė kiek nepasikeitęs... - trumpam prisimerkusi ši įdėmiau nužvelgia savo buvusį daktarą, kuris nuo to laiko, regis, nė kiek nepasikeitė. Ji nežinojo apie platų antgamtinių būtybių pasaulį. Visada gyveno gan ramų gyvenimą nė nesuprasdama, kad jos ligos priežastis yra nevykę raganų burtai ir kad asmuo, stovintis visai greta jos, yra kaltas dėl jos šeimos žūties ir jos psichikos pablogėjimo. - Jei neketinate klausinėti jau seniai aptartų klausimų ir lįsti man į galvą, galime eiti. - Rea jau senokai pamiršo vizitus pas įvairius daktarus. Ji suprato, kad jos ligos niekas nepalengvins, o ir priminti apie tėvų mirtį jai jau nereikia. Su tuo susigyveno, su jaučiama kalte - irgi.

Guest Guest

2016-12-25, 00:43

Merginai pasakius jog turės atsisakyti neketino pasiduoti ir jos čia palikti. Juk jis buvo kaltas. Neapsižiūrėjo,kad jos tėvas nebuvo apsėstas. O juk Luko šunytis buvo pasirodęs pas jį būtent jos tėvo kūne.Tad vyras nenorėjo rizikuoti ir kelaiuti pragaran ,kas jam kainavo milžinišką klaidą. Jis nebuvo žudikas. Ar savęs tokiu nelaikė. Merginai jį atsiminus ir kreipusis tu po to pasitaisius ėmė juoktis.Jis pacientams leisdavo jį tujinti,tad mergin9s jūsinimas jį erzino,-Liaukis koks aš tau jūs. Tujink mane,kiek reiks kartoti. Merginai pasakius,kad neatpažino to ir tikėjosi,juk tada jo plaukai bo šviesūs ir keik ilgesni.Dabar buvo natūralus ir moderniškai pašiaušti. Vaikinas keisdavo išvaizdą taip mėtydamas savo pėdas ir jam tas puikiai sekėsi. Merginai pasakius,kad nepasikeitęs nustebo,- Na praėjo nedaug laiko,o pakeičiau plaukų spalvą ir stilių.Tad gal ir atrodau panašus,-pasvarstė garsiai Semas. Merginai pagaliau sutikus Vaikino sažinė aprimo,tad pažvelgė į jos akis,- Pažadu nelįsiu į tavo galvą jei pati to nenorėsi.Žinau tavo istorija,žinau,kad nenori jos liesti. tad neliesiu,nebent paprašysi pati. Tik iškart pasakau,jei ,kas gali padėti tik aš. Jokie šundaktariai pas kuriuos buvai yra bejėgiai,-pasakė tiesą.Magija sugadino šitą reikalą magija ir ištaisys.Bent taip manė vyras.Beto iš praktikos atsiminė vieną atvejį,kai magija sutvarkė tokį atvejį. -O dabar rinkis,kur nori eiti,-nusišypsojo merginai

2016-12-29, 00:50

Rea vaikiną buvo mačiusi seniai, o seniai reiškia ne prieš vienerius ir ne prieš dvejus metus. Tada ji dar tebuvo vaikas kuris buvo velniškai pažeidžiamas. Nuo mažų dienų "apdovanota" velniai žino kokių padarų kontroliuojamomis haliucinacijomis, jų dėka ši ir pražudė savo tėvus. Joks jaunas asmuo negalėtu su tuo susigyventi, bent jau tas, kuris turi bent kažkiek sveiko proto, o jo ji dar turėjo. Susitikimai psichologo kabinete ją erzino. Jie jai nepadėjo, tad siekdama jų išvengti, ji pradėjo apsimetinėti ir net pati patikėjo tuo, kad jaučiasi žymiai geriau. Ji niekada nelaikė Sam draugu, tad nieko keisto, jog ir dabar jį sunkiai atpažino bei keistai pasijautė sulaukusi tokio jo "pasiūlymo". - Atsiprašau, kiek sunkoka susivokti. - Tyliai prabilusi, mergina išspaudė menką šypsnį veide. Gal kažkiek susigėdo, o gal iš ties jautėsi pasimetusi. Prabėgo nemažai metų, o asmuo stovintis prieš ją atrodė lygiai taip pat, kaip ir tada, o ir dabar į simpatiškus vaikinus ji reaguoja kiek kitaip nei tada, kai dar buvo vaiko. Vis dėl to, prisivertusi save suimti į rankas, Rea užsikišo plaukų sruogą už ausies ir atsistoto. -Iš esmės nėra didelio skirtumo, labiausiai tiktų kokia neutrali aplinka. - šį kartą kiek tvirčiau prabilusi, Rea pasisuka į Sam. Ko jau ko, bet į triukšmingą vietą traukti ji tikrai nenorėjo, lygiai taip pat kaip ir į itin ramią. Tokioje vietoje ji pasijustų itin pažeidžiama.

Guest Guest

2016-12-29, 02:00

Daug laiko praėjo nuo to laiko,kai Sam buvo sutikęs Reath.Keitėsi jis,keitėsi ir mergina kuri buvo išaugusi ir išgražėjusi.Vyras žinojo,kaip ją iskaudino ir abejojo,ar kada išdrįs jai tai prisipažinti.Juk mergina ir taip buvo sužalota psihologiškai tad labiau traumuoti nenorėjo. -Neatsiprašinėk,juk nieko blogo nepadariai ar nepasakei.Atsipalaiduok -paprašė merginos matydama kokia ji įsitempusi. Raganius norėjo,kad ji atsipalaiduotų. Merginai ėmus rinktis susimąstė į kokią vietą galėtų ją nusivesti,,-,Ką manai apie jaukią kavinukę? -Paklausė merginos galvodamad ar ši vueta jai tiks.

Guest Guest

2016-12-31, 16:01

Adeline buvo ramaus būdo , išsilavinusi bei susibalansavusi asmenybė . Didelė gamtos mylėtoja , galbūt būtent dėl to susitikimą su Luke paskyrė būtent čia , vyšnių sodo kvapas smeklėsi kiaurai ją ir vertė jaustis maloniai . Nesvarbu jog jos pašnekovas vėlavo , jos nuotaika išliko stabiliai gera , dar kartą ar du pasižiurėjusi į telefoną ir negavusi jokios žinutės pasidėjo mobilųjį į rankinę . Matyt Luke perdaug užsiėmęs vestuvių reikalais jog laiku susitiktų su Adeline . Taip ji žinojo apie jo moterį , tačiau žinojo ir apie jo jausmus jai .

Guest Guest

2017-01-01, 03:56

(-2 rodo foro temperatūra ar +2 sunkiai žydės vyšnios) Pagaliau truputi vėluodamas apsirodė ir Lukas. Vaikinas vėlavao dėl kamščių. juk prieš šventes visi visur skubėjo. Tad nelabai reikėjo,kuo ir stebėtis. Lukas norėjo pamatyti vilkę su kuria buvo savimi,nuo kurios beveik nieko neslėpė. Ji nežinojo,tik,kad jis buvo miręs,per savo karštakošiškumą. Tačiau jo vilkiškumą žinojo puikiai. Priėjęs prie merginos pasisveikino,-Labas,šitą tą tau atnešiau,-pasakė parodydamas tris išsprogusias vyšnių šakeles ,kurias buvo nusiskynęs ir palaukė kol pražys. Vaikinas žinojo,jog Adeline mėgo šį kvapą tad nutarė ją pamaloninti. -Atleisk,kad vėluoju mieste velniški kamščiai,-prisipažino jis ir atsiprašė,kad privertė merginą laukti.

Guest Guest

2017-01-02, 14:46

Laukimas neprailgio , užsistovėjęs ir vyšnių kvapas nepaisant to, jog jos šiuo metu nežydėjo buvo kiek ją užliulevęs . Tik išgirdusi balsą šalimais ši pakėlė akutes ir išvydusi Luke šyptelėjo ištiesdama ranką vyšnių šakelėms paimti , - Ačiū , malonu , jog prisimeni , - šyptelėjo pasidėdama šakeles sau ant kelių ir kiek pasislinkdama , jog jam būtų vietos prisėsti šalia , - Nieko baisaus , laukimas neprailgo , - tarstelėjo, - Kaip laikaisi ?, - klustelėjo profiliu pasisukdama į vyrą .

Guest Guest

2017-01-02, 18:49

Pamatęs,kaip merginai patinka vyšnių šakelės nusišypsojo,- Niekad nepamiršiu,kas tau patinka,-pažvelgė į šviesiaplaukę,kurios buvo pasiilgęs ir per darbus nerasdavo laiko susitikti.Merginai pasislinkus prisėdo šalia,-Kaip laikysies,šūdinai. Oras vėsus ir drėgnas,galva plyšta,iki pilno komplekto prisigėriau,kaip tam filme pagirios las vegase ir ryte mačiau tik pasekmes,o ką dariau neatsiminiau. Smagumėlis,-pasakė svarstydamas ar nevertėtų jiem traukti,kur šilčiau.Vizgi žiema ne vasara,kad trinti suoliukus.

Guest Guest

2017-01-03, 16:34

Adeline sedėjo ramia veido išraiška , kartkartėmis nusišypsodama vyrui šalimais . Žinoma , jie kartu lyg du skirtingi žmonės kažką vienas kitame pamatę neįprasto . Ištiesų ji net nenumanė kodėl prasidėjo su vyru kuris neužilgo ves kitą moterį taip save pastatydama į nepatogią padėį , - Malonu tai girdėti , - ištarė jam tyliai giliai įkvėpdama , - Kodėl prisigėriai? Kažkas negerai ? , - klustelėjo kiek kilstelėdama antakį . Ji neskatino alkoholio vartojimo , nepatiko jai nuodyti savo kūną . Tokius dalykus pateisindavo tik esant reikiamybei , - Kada vestuvės Lukai?, - žinoma ji žinojo kad jis veda , bet datos jis jai nesakė , o jai ir sakė ši nenorėjo to girdėti.

Guest Guest

2017-01-03, 19:46

Adelaine buvo kitokia nei Rebbecca,švelnesnė rimtesnė. Jei ne tas suknistas klubas,jis jau turbūt būtų senai su Adelaine. nebūtų prisidaręs tiek bėdos,iš kurios nežino,kaip išsikapanoti ir nei negali bandyti Paklaustas,kodėl prisigėrė atsiduso,- Švenčiau naujus metus susiriejau eilinį kartą su Rebbeca. Žodžiu ilga istorija kurią mielai papasakosiu,bet ne čia. dėl vestuvių klausimą ir atsakysiu vėliau. tad gal galime pas tave?-paklausė merginos tikėdamasis jog ji sutiks,jam verkiant reikėjo su ja pasikalbėti,- Adelaine noriu su tavim pasikalbėti,bet ne čia,čia per šalta ir gali būti nepageidaujamų ausų,-pažvelgė į ją maldaujančiu žvilgsniu ,kur nors eiti,kad galėtų išsipasakoti

Guest Guest

2017-01-04, 09:06

Adeline linktelėjo pritariamai Lukui . Sedėti čia jai patiko , tačiau visur buvo papildomų ausų kurios galėjo viską išgirsti . Suprato ir vyro norą , todėl nieko nesakė daugiau paėmė vyrą už rankos ir nuėjo savo buto link .

Guest Guest

2017-01-04, 20:46

Įprastomis dienomis Eleanora beveik nieko nesiskyrė nuo pilkosios masės dalies, abejinga viskam, pasiklydusi savo galvoje, o grįžusi namo sėdanti prie daugybės sąskaitų, kurios iki išnaktų kankintų ją. Regis, savotiška rutina jos veiksmuose buvo išsklaidyta praeitą savaitę, kuomet pirmomis dienomis jis nebesugebėdavo sufokusuoti savo dėmesio ties fotoaparato fiksuojamu vaizdu, vėliau jos mintys pokalbio metu nuklysdavo kažkur virš jos galvos, cigaretė smilkdavo tarp pirštų taip gąsdinančiai artėdama prie porcelianinės odos, tarsi geisdama pačios moters, tačiau jai tai buvo nė motais, ji žvelgdavo į miestą, kurį taip mylėjo ir jautėsi čia susvetimėjusi, tarsi tai visai nebūtų jos vieta ir ji čia it netinkantis potėpis šedevre, todėl lygiai prieš savaitę, grįždama namo ji parsinešė butelį viskio, visai ne jos stiliaus ir ne jai, ir gėrė, stebėdama ir jausdama kaip kiekvienos stiklinės turinys degina jos visumą ir tuo pačiu paverčia ją visiškai atsparia pojūčiams. Ne išimtis buvo ir šiandiena, pasiėmusi nedarbingumo lapelį ji skambino savo bosui teigdamas, kad jaučiasi per daug blogai net imti savo įrangą tarp pirštų ir visi sutiko. Darbas sustojo, o ji leido savo pirštų drebėjimą ir blankų vaizdą numalšinti dar vienoje stiklinėje. Dabar ji kėlė pirmąją stiklinę,bet ne viskio, šįkart tai buvo rankose gniaužiama stiklinė su prabangiu kavos gėrimu iš netoliese esančios kavinės ir juto kaip jos akyse vaizdas sulėtėja iki maksimalumo, o akis apgaubia tamsa taip besigeriant vėsa. Tingus šypsnis pasirodo veide, reikiama būsena pasiekta, o dienos planas visiškai įveiktas dar iki vidurnakčio, kas leido manyti, jog šiandieną jos lovą trumpiau apšvies mėnulio šviesa ir daugiau šildys kūnas.

Sponsored content

» Suoliukai
» suoliukai
» Suoliukai
» Suoliukai
» suoliukai