| | |
| Author | Message |
|---|
TTS #1 The stories are real -
the monsters are here
 |  2016-04-17, 16:39 | |
| | . |
| | | |
| | 2016-05-24, 21:41 | |
| Saulėlydžio spalvomis nusidažęs debesimis pataškytas dangaus skliautas priminė apie tykiai artėjančią dienos pabaigą. Ramiai ošė aplink išsirikiavusios medžių eilės, girdėjosi didingas krioklio šniokštimas ir melodingas paukščių čiulbesys. Švelnus vėjo gūsis bėgiojo po plaukus, o žolių stiebeliai pynėsi aplink kojas. Ši vieta alsavo nepalaužiama ramybe, įsupančia į savo didžiulį glėbį. Alphonse dėliojo žingsni po žingsnio, kietai sučiauptomis lūpomis. Ranka nubraukė į akis lendančias žilų plaukų sruogas ir nuožmiu žvilgsniu nuskenavo aplinka. Nė gyvos dvasios. Tas privertė lengviau atsidusti. Juk vien todėl pasirinko žmoną atsivežti į šią nuo miesto nutolusią vietą. Jis, pūdamas savo darbo kambaryje, nusprendė, jog reikia bent akimirkos ramybės. Gyvenant pačioje Sietlo širdyje nori nenori vis kažkokie rūpesčiai nugula ant krūtinės ir išsunkia taip kruopščiai taupomus energijos likučius. Nors Capone visuomet buvo vienišas vilkas, šįkart nepanoro išvažiuoti vienas. Ir taip daug laiko praleisdavo pats su savimi, tad reikėjo šį bei tą pakeisti. Kad ir to neparodė anei jokiu gestu, neužsiminė nė žodžiu, jam buvo be galo gera, jog šalia tyliai žingsniuoja žmona. Kone vienintelis žmogus ant šios planetos paviršiaus, atradęs kelią į apkerpėjusią vyro sielą.
Alfonsas prisidegė cigaretę ir sulėtino žingsnį. Automobilio raktelius įsimetė į džinsų kišenę ir pasisuko į Izabelę. Šviesūs šios plaukai švytėjo saulėlydžio fone, o švelnių, akį traukiančių, bruožų veidas privertė širdį praleisti dūžį. Vis dėlto, joks susižavėjimas neatsispindėjo vyro veide. Jo išraiška išliko tokia pat bejausmė, kokia ir buvo visada. Kartais A. susimąstydavo, ar yra vertas šios moters. Juk viskas, ką sugebėjo gyvenime - tai būti profesionaliu idiotu. Žinojo, kad kitas Izabelei čiulbėtų pačius gražiausius žodžius, o Capone dažniausiai tegalėdavo mestelėti kokią antrarūšę frazę, paženklintą pačiu riebiausiu keiksmažodžiu, koks tik gali būti. Ir vis dėlto šviesiaplaukė žingsniavo šalia. Dėl ko, matyt, Alphonse dėkingas išliks iki pat paskutinės dienos.
- Ar nepavargai? - kimiu balsu prabilo, mestelėdamas žvilgsnį į nueitą kelio ruožą. Nuo tos vietos, kur jis įparkavo automobilį, nukeliauta tikrai nemažai. Vyras kilstelėjo antakius, laukdamas Izabelės atsakymo bei numetė nuorūką ant žemės. Primynė pastarąją bato nosimi ir kiek giliau įkvėpė gaivaus oro. |
| | | |
| | 2016-05-24, 22:12 | |
| Izabelė mėgo gamtą, todėl šis vakaras jos apsuptyje buvo nuostabus. Saulei pradėjus leistis dangus ėmė dažytis įvairiausiomis spalvomis, o švelnus vėjelis reguliariai vis pašokdindamas ilgas šviesiaplaukės garbanas atgaivino ir pranešdavo apie gyvastį ir gamtos natūralumą. Moteris būdama jautri šalčiui, jau spėjo pasiilgti šilto melancholiško oro. Kai išėjus iš namų oda nepašiurpdavo, kai šaltis nesurakindavo tavo kaulų ir galėjai sau ramiai vaikščioti ar tiesiog vairuoti automobilį. Žiemos metu viskas sunkiau ne tik fiziškai.. Nors toks užsispyrimas kuris gyvena Izabelės asmenybėje, nemato jokių trikdžių pasiekti tai ko ji nori - bet kokiu atveju. Ramiu greičiu žingsniuodama vyro pašonėje, Izabelė ganė žvilgsnį tolumoje, ties horizontu.
- Kol kas dar ne. Nors jau vakaras, jaučiu, kad pasivaikščiojimas tik atgaivina mintis ir išjudina kūną.,- netrukus Alfonsui pasiteiravus, švelnus moters balsas pasitiko jį. Aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas buvo geriausia ką buvo galima pasirinkti turint laisvo laiko. Arba po dienos darbų, jei turėjai užtektinai valios ir motyvacijos. Tačiau Izabelė po lygiai vertino pasyvų/poilsinį bei aktyvų laisvalaikį. Dievino masažus, atliekamus jos vienos vienintelės masažistės, kuri savo darbą dirba jau dvidešimt metų ir išmano jį tiek, kad stebuklingos jos rankos atpalaiduoja kūną nė nesibaigus sesijai. Imant aktyvų, Izabelė dieviną slidinėjimą. Bet ne slidėmis, o snieglenčių sportą. Pradėjusi prieš kelis metus, dabar moteris laikosi ant lentos labai padoriai ir skriejant nuo stataus šlaito prisigaudo tiek adrenalino, kad to pilnai užtenka pasijausti laimingai. Prisiminimai užplūdę šviesiaplaukės mintis įžiebė šypseną veide, bei duobutes, kurios dailiai įrėmino mielą Izabelės pralinksmėjusį veidą. |
| | | |
| | 2016-05-24, 23:17 | |
| Maloniame gamtos prieglobstyje vyras ilgainiui nurimo ir pajuto įtampą apleidžiant kūną. Poilsio jam trūko, juk tikrai daug laiko praleisdavo tvarkydamas įvairiausius reikalus, retai iškišdavo nosį iš savo kambario, kartais net pamiršdavo turįs valgyti ir miegoti. Pastarosiomis dienomis Alfonsas išvis pasidarė nedėmesingas aplinkai ir metų metus ugdytas budrumas bei aštrūs pojučiai ėmė pamažu nykti. Tai ir buvo pirmasis aliarmas, įspėjamoji sirena, jog reikia iškišti nosį ir pasimėgauti poilsio teikiamais malonumais. Žinoma, galėjo praleisti visą dieną tinginiaudamas, besivartydamas ant sofos, bet Capone niekad nemėgo spoksoti į televizoriaus ekraną. Norėjosi asmeninio laiko ne tik su savimi, bet ir su sutuoktine, kuri pastaruoju metu turėjo jaustis netgi labai apleista. Nepasakytum, kad judviejų santykiai pašlijo, tačiau Alfonsas ir taip per dažnai su žmona elgdavosi netinkamai ir nenorėjo rizikuoti santuokos tvirtumu. Savaime suprantama, jog vienas pasivaikščiojimas kartu neišpirks viso to laiko, kurį vyras praleido tiesiog be perstojo dirbdamas. Tačiau nesusilaukė iš Izabelės anei vieno priekaišto ir tas josios supratingumas bei palaikymas buvo viena iš daugybės priežasčių, kodėl A. taip besąlygiškai ją mylėjo.
Išgirdęs moters atsakymą, Alphonse linktelėjo bei susirado Izabelės ranką ir sunėrė judviejų pirštus. Ramiai žingsniavo į priekį, vilkdamas koją už kojos ir niekur neskubėdamas. Iš esmės, juk tam čia ir atvažiavo - kad pabėgtų nuo kasdienybės maratono ir pasimėgautų pamažėle slenkančiomis akimirkomis. Capone nebuvo didelis gamtos mylėtojas, jam desperatiškai nereikėjo karts nuo karto išvažiuoti pasėdėti kur nors pievoje, bet, kaip ir kiekvienas žmogus, norėjo šios teikiamo prieglobsčio. Tai turėjo padėti išlaikyti balansą šiurkščioje kasdienybėje ir niekuomet nepailstančiame pastarosios ritme. Apie tai galvodamas, vyras nykščiu paišė ratus ant išorinės šviesiaplaukės delno pusės. Tuomet sustojo ir godžiu žvilgsniu perbėgo per Iz veidą ir atsiduso.
- Pasiilgau tavęs, kačiuk, - sukuždėjo ir nežymiai šyptelėjo. Tai buvo kone vienintelis malonybinis žodis, kurį moteris galėjo girdėti išeinantį iš A. lūpų. Apskritai, taip vadinti savo žmoną šis pradėjo, kai pastebėjo, kokios katiniškos yra josios akys. Kaip ir minėtasis gyvūnas, Izabelė, rodos, pastebėdavo viską ir niekas neprasmukdavo pro gudrų šios žvilgsnį. Apskritai, Alfonsas rastų priežastį žavėtis kiekvienu šios moters kūno lopinėliu. - Tikiuosi nepyksti dėl mano... apsileidimo, - sumurmėjo, padėdamas tą cinišką veido išraišką į šalį ir pakeisdamas ją kiek švelnesne. |
| | | |
| | 2016-05-25, 00:02 | |
| Darbas yra toks dalykas, kuris įtraukia tave visą, tačiau yra ir išimčių. Kuomet į savo atliekamas pareigas nežiūrima rimtai, kažko išmokti ir tobulėti turėtų būti sunku, bei naudos tai gali ir neatnešti. Dar blogiau, praleistas laikas užsiimant tokia veikla, būtų tik nereikalingai sugaištas, o gaišti laiko, Izabelė siaubingai nemėgo, tiesiog neišmatuojamai. Tačiau kai tavo darbas yra dalis tavęs ir gyvenime prasiskynęs vieną ryškiausių kelių, tai jau šį tą reiškia. Įsirėžęs į praeitį, atmintį, visus iš gyvenimus. Į savo užimamas pareigas Izabelė visuomet žiūrėjo labai rimtai. Dirbdama policijos komisariate, moteris dažnai neprotingų kolegų būdavo patempiama už danties ar kaip kitaip paerzinama. Atrodo žmonės dirba tokį darbą kuriuo padeda, gelbsti žmonėms, bet požiūris į tai, kad moteris gali būti puiki policininkė, jiems nepasirodė įmanomas dalykas. Tačiau nuo tos dienos, kai minėtoje įstaigoje šviesiaplaukė sudalyvavo savo pirmame ir sėkmingame susišaudyme, jie pakeitė nuomonę ir ėmė rodyti pagarbą. Todėl kai darbas tave įsupa į niekad nesustojančią karuselę, iššokti iš jos labai sudėtinga ir dažnai prireikia laiko. Alfonso atsidavimas darbui buvo vienas tų jo bruožų, kuriuos apie jį Izabelė labai mėgo. Romantiškoji jos pusė ilgėjosi jo kaip žmogaus, sutuoktinio, tačiau nebuvo nieko, kas būtų privertę moterį elgtis kažkaip kitaip. Niekas Alfonso nesuprato geriau nei Izabelė ir tai žinojo visi, ne tik šeima ar giminaičiai, bet netgi ir priešai ir tie patys tretieji asmenys. Tai yra tiesiog nenuginčijamas dalykas.
- Aš tavęs dar labiau pasiilgau, Brangusis.,- sustojo kartu ir atsistojo priešais. Vos Alfonsui paėmus žmoną už rankos, Izabelė suvirpėjo. Neišleisdama savo delno iš jo saugios globos, moteris žengtelėjo mažą žingsnį arčiau ir beveik prisiglaudė prie jo tvirto kūno. Pakėlusi akis dabar stebėjo jo veidą ir sekė žvilgsnį. - Myliu tave, žinai tai? Todėl palaikysiu tave kad ir kas nutiktų.,- tarė švelniu balsu norėdama jam tai dar kartą priminti. Ji niekuomet nepavargs to kartoti, nes tai ką jaučia, daugiau nei meilė. Dabar uždėjusi abu delnus ant jo krūtinės žiūrėjo ir meiliai bei subtiliai, šypsojosi. Mėlynos jos akys laikėsi ta pačia kryptimi, tuo tarpu pasauliui judant savo ritmu, žemei sukantis savo ašimi, viskam judant ir keičiantis, du žmonės ramiai stovėjo viename taškelyje, medžių apsuptyje ir už tai - šią akimirką nieko nebuvo geriau. |
| | | |
| | 2016-05-25, 08:34 | |
| Pavargusių, bet vis dar atidžių, vyro akių žvilgsnis bėgiojo moters veidu. Stebėjo kiekvieną josios mimiką, šypsnį, kiekvieną raukšlę susimetančią paakiuose. Jis švelniai spustelėjo Izabelės ranką ir pastarąją pakėlęs priglaudė sau prie skruosto. Alfonso veide akimirką žybtelėjo melancholiškas šypsnis. Moteriai prigludus prie krūtinės, šis tykiai atsiduso ir pirštų galiukais perbėgo per grakščią jos stuburo liniją.
- Nebūk kvaila, Izabele, neįmanoma pasiilgti dar labiau nei aš tavęs, - pasigirdo tylus, bet griežtas balsas. Pirštus vyras įvėlė į šviesius mylimosios plaukus ir švelniai šyptelėjo, pagalvodamas, kad jį - tokį, rodos, pažeidžiamą ir išsekusį - teisę matyti turi tik žmona. Bet daugiau ir nereikėjo. Visos džiaugsmo, silpnumo ar švelnumo akimirkos A. gyvenime buvo dedikuotos tik jai. Capone priglaudė Iz galvą sau prie krūtinės ir lūpomis prisispaudė prie šios viršugalvio. Laisvąja ranka tvirtai apkabino moterį per liemenį ir sugavo didelį oro gurkšnį, rodos, pats išgirsdamas savo širdies dūžius. - Papasakok, ką veikei, kol aš buvau visa galva pasinėręs į popierius, mh, kačiuk? - sukuždėjo, paleisdamas smulkią moterį iš savo gniaužtų. Juk, šiaip ar taip, jam buvo įdomu, kuo žmona užsiimė. Galbūt namuose atrado kažką naujo ar sugalvojo kokią genialią idėją. Nepaisant to, kad niekuomet neklausdavo, kaip praėjo Izabelės diena, ką ji nuveikė ir kaip sekėsi, šįkart jautė pareigą tą padaryti. Alphonse niekuomet nebuvo idealus vyras, veikiau tas, nuo kurio vertėtų bėgti ir kuo toliau, bet suvokė savo klaidas ir bandė jas išpirkti. Juolabiau, buvo be proto dėkingas moteriai už visą tą kantrybę ir, be abejo, jam suteiktą meilę. Galbūt ne visad parodydavo savo jausmus, tačiau pastarieji egzistavo ir buvo daug stipresni negu pagalvotum, pažvelgęs į ledinę Capone veido išraišką.
Spustelėjęs žmonos rankutę, Alfonsas vėl pasisuko į takelį ir ėmė pamažu žingsniuoti. Vėjas žaidė plaukuose, taršė šiuos ant veido. Tolumoje tebesigirdėjo paukščių choras, bet artėjant nakčiai šis darėsi vis tykesnis ir leido vietą perimti svirpliams. Aštri vyro klausa sugavo kiekvieną čia esantį garselį, bet aiškiausias iš jų - šalia einančios moters žingsniai. Nes, iš esmės, jam daugiau nieko ir nereikėjo girdėti. Ramybė suteikė vien faktas, kad Izabelė yra čia, visai šalia ir niekur nedingusi. |
| | | |
| | 2016-05-25, 11:24 | |
| Tas švelnus prisilietimas delnu prie vyro skruosto moteriai atnešė dar šiek tiek laimės. Tokie maži dalykėliai, kuriais pora apdovanoja vienas kitą, yra labai svarbūs. Švelniai glostydama šiurkštų mylimo vyro veidą, netrukus jam atsikirtus, ji švelniai atsiduso.
- Aš nemanau, kad tarp mūsų tai galioja. Ir kad apskritai egzistuoja toks dalykas kaip 'myliu tave labiau'. Jei meilė tikra, abipusis ryšys toks tvirtas, kad tų lyginimų ir negali būti. Jei paklaustum mano nuomonės, aš tikiu, kad jei žmonės skirti vienas kitam, jų meilė beribė ir jos išmatuoti ar sulyginti ar dar kažką padaryti, nėra prasmės, neįmanoma. ,- kaip dažnai mėgdavo daryti, šis kartas nebuvo išimtis. Izabelė ne tik kad mėgo, bet ir turėjo pareikšti, išsakyti savo nuomonę, bet jokiu būdu niekada neužginčydavo. Kartais tai darant kildavo ginčas, bet ir taip aišku, kad tylių, ramių ir neįdomių santykių tarp Caponių ir negalėtų būti. Kai abu turi tokį tvirtą charakterį, tokie kietakakčiai ir sugeba sutarti ir netgi daugiau, tai jau tikroji magija. Netrukus šviesiame moters veidelyje pasirodė šypsena. Po kelių sekundžių peraugusi į dar platesnę. Izabelei labai patiko, kai A' imdavo žaisti su jos plaukais, tai leisdavo jai pasijausti rūpimai ir saugomai. Švelnus gestas nuramino ir kaip mat ataušindavo diskutuoti pasiruošusią Izabelę. Bet ne visuomet, kartais tai būdavo tiesiog neišvengiama.
- Aš turėjau tai pasakyti, negaliu tylėti kol neišdėstau savo požiūrio,- dar pridūrė mintį buvusia tema. Pradėjus vėl žingsniuoti takeliu, Izabelė ėmė galvoti apie jo užduotą klausimą. Ką iš tiesų ji turėtų atsakyti? Turėtų sakyti tiesą ar šiek tiek pagrąžinti? Kad ir kaip viliojančiai skambėtų pasakyti, kad gyvenimas buvo geras, ji nesijautė blogai, tai būtų melas. O kadangi meluojančių žmonių ji visiškai netoleravo, tokia patapti tikrai neketino.
- Be to, kad labai, neapsakomai tavęs ilgėjausi, turėjau daug darbų. Verslą prižiūrėti, bendrauti su tėvais ir giminaičiais, kurie karts nuo karto vis paskambindavo ir neduodavo ramybės savo nesibaigiančiais klausimais. Siūlėsi atvažiuoti į svečius. Namai.. Ana ir Gabrielius gyvena savo gyvenimus, ir juose viskas gerai, kiek siekia mano žinios..,- Iš tiesų tai kada vaikai pasako tiesą? Kada jie pasako viską iki galo ir kaip iš tikrųjų viskas yra? Nes tarp to, ką pasakai tėvams, besitikintiems girdėti geras naujienas ir tarp to, kaip iš tiesų laikaisi, ar gyvenimas neslysta iš po kojų yra didelis skirtumas, kaip diena ir naktis. Izabelė visuomet dėjo ir dės viltis į juos ir tikėsis, kad nieko baisaus nuo jos ar nuo Alfonso nebuvo ir nebus slepiama. Neišsakytos problemos ar geros naujienos pokalbio metu, kuomet prie to buvo priartėta labai arti, tolygu melui. Šaltesniam vėjo gūsiui prasiveržus pro šalį, moters oda nubėgo šiurpuliukai, todėl tik spustelėjo vyro delną truputį stipriau.
- O kaip tau sekėsi darbe? Jaučiuosi atitolusi..,- tik tokia įžvalgi kaip Alfonso klausa, galėjo išgirsti švelniame moters balse už didelių sienų ir devynių užraktų besislepiantį liūdesio kartėlį. |
| | | |
| | 2016-05-25, 17:16 | |
| Krioklio šniokštimui ėmus vis garsėti, pasidarė aišku, kad jiedu jau nebetoli. Didingas gamtos peizažas, visu gražumu atsivėręs prieš akis, gniaužė kvapą, priminė apie žmogaus nepaliestų vietų įstabumą. Tiesa, vyras to nesureikšmino. Taip, buvo gražu, savotiškai ramino ir maloniai apsupo, bet kažkodėl nesuteikė Alfonsui didžiulo įspūdžio. Išvis, nustebinti jį darėsi vis sunkiau. Šio akys regėjo visko, pačių įvairiausių dalykų, tokių, apie kuriuos nė nedrįstum pagalvoti. Šiaip ar taip, kažkur giliai širdyje, vyras žinojo, jog ši vieta labiau nei jam patiks žmonai. Moteris nebuvo tokia apatiška aplinkiniam pasauliui kaip jos sutuoktinis. A. matė tik tai, ką jam reikėjo matyti - reikalus, šeimą ir absoliutinę, nepalaužiamą tvarką jo paties gyvenime. Kas daugiau dėjosi ant šios planetos paviršiaus, vyrui nesukėlė visiškai jokių emocijų. Tai buvo kažkieno kito galvos skausmas ir prievolė. Dabar labiau už viską Alfonsą erzino vėsaus vėjo gūsiai kandžiojantys skruostus. Jam nebuvo šalta, tačiau pirmąkart po šitiek laiko išėjęs pasivaikščioti su Izabele, šis tikėjosi mažų mažiausiai tobulo oro. Gaila, kad negalėjo šito kontroliuoti, nes turėdamas galimybę, tikrai pasuktų viską savo naudai.
Žmonai išdėsčius savo požiūrį, jis tik atsiduso. Taip, ji buvo teisi, tačiau šįkart Capone tikėjosi išvengti visos tos litanijos. Alfonsui buvo naivu tikėtis, kad Izabelė kada nors jam nusileis. Juk, galų gale, niekad nenorėjo besąlygiškai paklūstančios ir visuomet už nugaros tykiai tipenančios moters. Nors ir mėgo parodyti savo viršų, pareikšti, jog yra viso ko galva, bet tai, kad ir šviesiaplaukė galėtų daryti tą patį, jam kėlė pasitenkinimą. Visad įsivaizdavo savo šeimą kaip stiprią, visas kliūtis įveikiančią ir kitiems keliančią pavydą. Tad nenuostabu, kad įsižiūrėjo į itin kietą asmenybę ir greit leido jai tapti savo paties dalimi. Vis dėlto, kad ir kaip norėjo papriekaištauti, išlaikė savo lūpas kietai sučiauptas. Ramiai klausėsi, kaip moteris pasakoja apie prabėgsuį laiką, kai jis iš esmės nedalyvavo šeimos gyvenime. Keistas liūdesys Izabelės balse iškart sukėlė Caponei nerimą ir šis pervėrė žmoną žvilgsniu. Nenorėjo matyti šios nelaimingos ir kaip įmanoma stengėsi šviesiaplaukės neįskaudinti. Žinoma, nepakenčiamas paties charakteris labai dažnai pakišdavo koją, bet dabar... dabar viskas atrodė kitaip. Rodos, nepasakė nieko labai bjauraus, nepadarė kažko nepateisinamo, tik kurį laiką praleido užsikrovęs nesibaigiančių darbų naštą. Vis dėlto, tikriausiai tai ir buvo moters nusiminimo priežastis ir tai iškart smigo tiesiai Alfonsui į širdį.
- Izabele, tai tik darbas, - atsiduso, paleisdamas šios ranką ir apkabindamas vėjo virpinamą moterį per pečius. - Suprantu, kad skamba labai ne kaip, kai namo grįždavau tik pernakvoti, bet išties, ten tik krūva popierių, kuriuos reikia perskaityti, sugrupuoti, kopijuoti, perrašyti ir panašiai... Galiu patikinti, kad klausytis įkyrių giminaičių buvo daug įdomiau ir mielai apsikeisčiau su tavimi vietomis, - švelniai šyptelėjo, spustelėdamas šviesiaplaukę arčiau savęs. Tylus atodūsis prasprūdo pro susirūpinusio vyro lūpas, dievaži, galėtų padėti galvą dėl Iz laimės. Kad jau ištrūko iš darbų maratono, A. mintyse sau prisižadėjo skirti žmonai kiek įmanoma daugiau savo laiko. - Jeigu tau šalta, galime važiuoti namo, kačiuk, - sušnabždėjo, nė nepajusdamas, kaip ant kaktos susimeta dvi susirūpinimo raukšlės. |
| | | |
| | 2016-05-25, 18:45 | |
| Žvilgsniu susitelkusi ties jau akiratyje pasirodžiusiu kriokliu bei jį beveik iš visų pusių supančiu gražiu peizažu, Izabelė ramiai kvėpavo ir po truputį toliau žingsniavo tarsi plaukdama, vėjo nešama. Nors taip iš dalies ir buvo. Kaip ir žvarbesnis vėjas, taip ir vėsuma nuo krioklio ėmė sklisti kelių metrų spinduliu. Nors jau buvo pavasaris, (labai šiltas, tarsi vasaros pradžia) šiltas oras susimaišęs su žvarbokos vėsumos smūgiais kėlė nemalonų šiurpulį. Izabelei labai puikiai žinoma, kuomet kūnas atvėsta iki tam tikros ne itin saugios ribos, kaip po to prasideda drebulys, kurio metu organizmas bando sušilti, ir kai jau kūnas nejuda ir yra be sąmonės, krenta temperatūra ir ima stoti širdis. Ne kartą Izabelė savo tarnybos policijoje metu stebėjo kaip sušalęs, nužudytas kūnas gulėdavo be gyvybės ženklų ir tik jau ramiai gamtos stichijų vaitojamas.. Prisiminusi tuos atrodo dar nesenus laikus, moteris nė kiek jų nepasiilgo. Sunkus darbas su primityviu atlyginimu buvo ne tai ko ji troško.
Prieš kelias akimirkas kalbėjusi greitakalbe kaip radijo stotyje dirbanti darbuotoja, Izabelė nusipurtė net, kalbėti monologu nebuvo jos mėgstamiausias savanoriškas darbas. Tačiau ir pati jautė, kaip įkyriai tai turėjo nuskambėti. Bet kuomet išsakiusi dalykus kuriais turėjo pasidalinti, ir jokioms paslaptims nebetemdant jos pasąmonės, teigiamas viso šio dalyko bruožas tas, kad Iz pajuto palengvėjimą. Kuomet vyras pradėjo pasakoti apie jos nepažintą jo gyvenimo laikotarpį, moteris klausė to tyloje, kiekvieną gautą žodį išanalizuodama ir įsidėdama į atmintį. Po to kai našta buvo nuridenta nuo pečių, Izabelė rankomis apglėbė vyro kūną. Tačiau žvitrios melsvos akys toliau tyrinėjo jo rudąsias. Ne tik iš žodžių gali susidaryti kažkokią nuomonę, akys išdavikės viską atskleisdavo daug greičiau.
- Ir viena ir kita buvo nepakenčiama,- ramiai kaip ir visuomet, tik šį kartą gal kiek santūriau nusiteikusi atsakė padėdama galvą jam ant peties. Jo kūno šiluma, kaip ji mažina drebulį ir kaip atpalaiduoja. Jausdama tą nepaprastai malonų pasitenkinimo jausmą, Izabelė ėmėsi dar kartą apsvarstyti pasiūlymą dėl keliavimo namo, nes prieš kelias minutes jį buvo iš karto atmetusi. Didžiausias pliusas buvo tas, kad galėjo būti su juo vienu du, tyloje, šiltoje vietoje, didžiausias minusas - namai pilni darbuotojų, bei ta jau kiek pabodusi namų aplinka. Pasiliekant čia, galima pasimėgauti nuostabiais vaizdais, pripildyti plaučius deguonies ir nuostabių akimirkų su mylimuoju. Atsitraukusi ir laikydama savo delną vyro delne, ji lėtai papurtė galvą. Meili šypsena atsirado Caponės veide. Daugiau nieko nesakydama, Izabelė sustojo ir suėmusi abiem delnais Alfonso skruostus prisitraukė jį ir prisilietė lūpomis prie jo lūpų. Kūnas ėmė dar stipriau virpėti, o susijaudinimas tik didėjo, taip padažnėjo ir pulsas. Nesilaikydama jokio atstumo, šviesiaplaukė glaudėsi prie aukšto ir stipraus savo vyro ir tęsė tai ką pradėjo. |
| | | |
| | 2016-05-25, 21:15 | |
| Jaukiame gamtos fone stovintiems mylimiesiems sustojo laikas. Iki šiol slinkęs taip beprotiškai lėtai, jis galiausiai pasiekė pirmąją savo stotelę. Ir tokia išsiilgta, rami akimirka vienudu su žmona, Alfonsui dabar atrodė perpinta plonyčių magiškumo gijų. Ją glausti prie savęs, mėgautis tuo artumu buvo viskas, ko reikėjo, kad vyro širdis imtų pašėlusiai kalatotis. Joks adrenalino pliūpsnis neprilygo šiam tyram jausmui, staiga užvaldžiusiam tvirtą Capone kūną. Nepaisant visų laiko limitų, atrodė, kad su Izabele jis jau visą amžinybę ir to vis vien neužteko. Susirūpinimą greit pakeitė savotiško ilgesio persunktas žvilgsnis, o tvirtos rankos apsivyjo gležną ir grakštų moters kūną. Šis dar norėjo mestelti atsakymą į šviesiaplaukės žodžius, norėjo ją paerzinti, bet buvo sustabdytas pažįstamų lūpų prisilietimo. Capone godžiai atsakė į žmonos bučinį, priversdamas moterį prisišlieti prie jo kūno. Ranka nuslydo josios stuburo linkiu, norėdamas prisiminti kiekvieną šios figūros posūkį, kiekvieną kūno lopinėlį. Juk, rodos, tą darė taip seniai. O dabar, ošiančių krioklių apsuptyje, keistai harmonijai įsivyravus sieloje, buvo taip gera. Nepasotinamos Alphonse lūpos paleido mylimąjai priklausančias ir šelmiška šypsena įsitaisė raukšlėtame veide. Godus žvilgsnis pervėrė moterį, kai delnai prigludo prie laibo josios liemens, nepalikdami jokios galimybės ištrūkti.
- Po velnių, Izabele, žaidi su vilku, - sušnabždėjo, žvilgsniu gręždamasis į šviesiaplaukės skaisčiai mėlynas, dangaus žydrynę primenančias, akis. - Sunku patikėti, ką tu su manim darai. Myliu tave, - palinkęs prie jos ausies tyliai, tačiau tvirtai ištarė. Jis retai sakydavo tuos žodžius, visuomet laikė juos šiek tiek nuvalkiotais. Bet taip, kaip jie nuskambėjo dabar, turbūt negalėtų pakartoti jokia šia žeme vaikščiojanti būtybė. Tyras nuoširdumas, persipynęs su melancholišku ilgesiu ir nenumaldomu godumu. Ši moteris vertė Capone kraują užvirti, pašėlusiu karščiu cirkuliuoti venomis. Kad ir ką ši bedarytų - eitų šalia, glaustųsi prie krūtinės ar pabučiuotų - viskas paveikdavo vyrą nežmoniškai stipriai. Šiurkštus delnas prigludo prie šviesaus moters skruosto, o A. veide tebežaidė tas pats šypsnis. Vilkiškos akys, persipildžiusios nepaaiškinamo alkio, žvelgė tiesiai į moterį. Daugiau neištvėręs šios akimirkos intymumo, Alfonsas staigiai palinko prie Izabelės ir įsisegė į šios lūpas. Tiesa, vyras to nedarė taip švelniai, kaip jo sutuoktinė. Praeito bučinys buvo švelnus, tačiau į šį, rodos, Capone sudėjo visą pasaulį. Jis godžiai siurbėsi į Iz lūpas, tuo pačiu gaudydamas didžiulius oro gurkšnius ir pamiršdamas viską, kas dedasi aplink. Gamtos peizažas ištirpo amžinybėje, visata sustingo ir liko tik du, įsimylėję ir beprotiškai kits kito pasiilgę žmonės. Galiausiai vyro lūpos nenoriai atsitraukė nuo mylimosios ir jis tyliai atsiduso, nykščiu imdamas piešti ratus ant Iz skruosto. - Nustok mane provokavusi, juk žinai, kaip sunku sustoti, - Alfonso balsas priminė godų alkano žvėries urzgimą. |
| | | |
| | 2016-05-25, 23:29 | |
| Izabelė žiūrėdama į vyro akis matė meilę, rūpestį, jėgą... daug pačių įvairiausių savybių kurias ji jame myli. Įžvalgi moters akis pastebėdavo jo nuotaikų kaitą, jo susirūpinimą ar net pasimetimą. Žinodavo kuomet kokio susitikimo ar pokylio metu jis jausdavosi nepatogiai ir norėjo dingti, panašiai jautėsi ir ji, kai tokie susibūrimai prie taurės tebuvo bandymai pasirodyti ir retais atvejais atnešdavo kokios nors naudos. Tačiau nebuvo dienos, kad jis jos kuo nors nenustebintų. Moteris jautė jam ne tik meilę, bet ir pagarbą, tam tikra prasme lygiavosi į jį. A' mokėjo labai lengvai, tarsi spragtelėjus pirštais, nuraminti sutrikusią, pasimetusią, išsigandusią ar dar kokių neigiamų emocijų paveiktą savo žmoną, taip pat kaip ir ji, nugesindavo jo pyktį ir susierzinimą per kelias akimirkas paversdama jį įsimylėjusiu ir laimingu vyru. Tačiau kuomet Izabelė prisiglausdavo prie jo lūpų, viskas aplink sustodavo. Širdis ne tik, kad daužydavosi kaip pašėlusi, bet ir apmirdavo tarsi iš tos euforijos. Mintys imdavo ir iškeliaudavo labai toli, kažkur už jūrų marių nebesimaišydamos ir palikdamos vietą širdies plakimui ir natūralių instinktų žadinimui. Niekaip to žodžiais neapsakysi, tai ypatinga, tai stipru ir tai ji jautė jam. Kūną užplūdus šilumos smūgiui, pro putlias, rausvas jos lūpas tyliai praskriejo dejonė perpildyta geismo ir susijaudinimo. Iz niekaip negalėjo atsitraukti ir pažiūrėti į šoną, jos žvilgsnis buvo įamžintas į jo veidą. Išgirdusi gilų mylimojo kvėpavimą, ir lūpoms jau prasiveriant, ji sulaikė kvėpavimą ir užsimerkė. Vieną delną laikė ant jo skruosto, kitas buvo atremtas į jo krūtinę. Jo žodžiai kirto Izei į širdį taip taikliai, laiku kaip niekada. Moteriai tai girdėti buvo taip gera, kad stovėjo apšalusi ir jautėsi taip kaip pirmą kartą, kuomet įtakingas, žavus, rimtas, pretenzingas Alfonsas prisipažino mylįs.
- Kitaip ir negali būti...,- tylutėliai, atrodo vos girdimai, bet tuo pačiu ir labai aiškiai sušnibždėjo, vėjui nespėjus jų užgožti. Gamta kaip įtakinga manipuliatorė viską suruošė labai puikiai. Nurimęs vėjas, saulė beveik nusileidusi išdažė dangų jau tamsesnėmis spalvomis, o pievoje netoliese čirškiantys svirpliai ir dieną naktį šniokščiantis vanduo sukūrė filmo vertą paveikslą, kurio viduryje, du žmonės - kaip vienas siluetas. - Varai mane iš proto...,- paėmė jo delną ir jau sunkiai alsuodama pridėjo sau prie apatinės kūno dalies, tarp šlaunų. Prikandusi lūpą savo didelėmis mėlynomis akutėmis susitiko su jo giliu žvilgsniu ir lėtai iškvėpė. Vis stipriau erzindamasi, Iz bandė ir jo kantrybę, stebėjo jo emocijas, kūno atsaką į kiekvieną prisilietimą ir bučinį. - Nesustosiu, meile, noriu jausti tave..,- nutilusi savo putliomis rusvutėmis prisilietė prie jo kaklo ir ėmė sėti šlapius bučinukus taip šiurpindama jo odą ir laukdama kuomet laukinis žvėris nutrūks nuo grandinės. |
| | | |
| | 2016-05-26, 17:23 | |
| Judviejų santykiai susidėjo iš daugybės smulkių, iš pirmo žvilgsnio visai nesvarbių smulkenų. Detalė po detalės jie dėliojo savo persipynusius likimus, jausdami būtinybę viens kitą turėti šalia. Dar studentavimo metais, tame pačiame kurse esančio bendražygio paklaustas, ar turįs merginą ir norintis šeimos, Alfonsas draugui mestelėjo šiurkštų atsakymą, kad tokie dalykai jo nedomina. Ir nuostabu, ir keista, kaip gali apsiversti gyvenimas, pamindamas visus susidariusius įsitikinimus ir užsibrėžtus limitus. Na, juk sakoma, kad patys svarbiausi žmonės į gyvenimą ateina netikėtai ir niekieno nekviečiami. Viską sudėlioja likimas, kartais pasirinkdamas labai keistus ir neįtikėtinus posūkius. Per ilgą laiką, Capone pažino savo žmoną daug geriau nei pats save. Žinojo, kada ji pyko, liūdėjo ar buvo kaustoma baimės, nors tą ne visad išduodavo šios žodžiai ar veido išraiška. Tiesiog per šiuos prabėgusius metus šis jautėsi su moterimi suaugęs, tam tikra prasme tapęs vienu asmeniu. A. galėjo jausti, kad kažkas negerai net Izabelės nematydamas, tarsi kažkoks pavojaus signalas atkeliautų į smegenis. Galbūt todėl jiems nereikėjo daug žodžių, galbūt todėl tik retais atvejais šie turėdavo ilgą pokalbį. Užtekdavo žvilgsnio, šypsnio ar tiesiog pasikeitusios auros pajautimo, kad viskas taptų aišku. Ir dabar. Alfonsas galėjo matyti savo žmonos jausmus lyg ant delno ir šiai nė nereikėjo užsiminti. Galėjo jausti jos geismą, susijaudinimą. Pats irgi buvo kankinamas to paties alkio ir negalėjo atsispirti beprotiškoms mylimosios vilionėms. Šviesiaplaukė tiksliai žinojo, ką daryti, kad šios vyras prarastų kontrolę. Jo ranka aršiai sugriebė už Iz liemens, kai į galvą toptelėjo prisiminimas apie pirmąją judviejų naktį. Veide įsižiebė gašlus šypsnis, o vienam delnui netikėtui atsidūrus tarp moters šlaunų, kūną išmušė deginančio karščio banga.
- Žaisminga, hm, kačiuk? - sumurmėjo, reikliai pritraukdamas šviesiaplaukę dar arčiau savęs. Staiga oras pasidarė tirštas ir tankus, o stipri aistros banga užspaudė krūtinę. Pirštų galiukais perbėgdamas per vidinę šviesiaplaukės šlaunies pusę, Alphonse pajuto kaip išmuša prakaitas. Kita ranką pakišo po Izabelės viršutiniais drabužiais, iškart prisimindamas, kad nežmoniškai pasiilgo šios odos švelnumo. Pasigirdo tylus vyro atodūsis, kai šio žvilgsnis susirado mylimosios akis. Visą tai visad primindavo žaidimą, kuomet gali laimėti tik kažkuris vienas iš judviejų. - Tai nori revančo? - jo kuždesys priminė urzgimą, o veide atsirado kraugeriškas šypsnis. Staiga kriokliai ėmė idealiai atitikti Capone reikalavimus - absoliutus privatumas, apart gausios gyvūnijos - jokios gyvos dvasios aplink, grynas ir gaivus oras (nors šio irgi ėmė trūkti). Vyras stipriai sugriebė Iz liemenį, trokšdamas šią tuojau pat išlukštenti iš visų tų varžančių drabužių, bet erzindamas tiek save, tiek ją, apsiribojo smulkiais, tačiau jaudinančiais prisilietimais. |
| | | |
| | 2016-05-26, 21:48 | |
| Pasivaikščiojimui vietą Alphonse parinko labai gerą. Nors aplink nebuvo matyti nė vieno kito žmogaus, didžiausias pliusas buvo tai, kad iki šių krioklių atvykti buvo nepaprastai ilgas ir sudėtingas kelias. Jei neturėjai automobilio, reikėjo tam deklaruoti gerą pusdienį pėsčiomis. Žygis niekuomet neapsieina be pertraukų ir sunkios kuprinės ant pečių. Reikia būti pratusiam prie fizinio krūvio, kad per tokį karštį kuriuo dabar galime mėgautis, įveiktum visą kelią nesustojęs ir neįsirengęs stovyklavietės pusiaukelėje. Įvertinusi privalumus ir trūkumus, Izabelė pasiliko prie tos pačios minties, kad ši vieta buvo tobula jau nekalbant apie ištaigingą krioklį ir siaurą, bet įmanomą užėjimą už jo.
Jausdama tas tvirtas, vyriškas rankas ant savo kūno, taip tobulai glamonėjančias ir šiurpinančias jos odą Iz švelniai alsavo, nors kvėpavimas buvo dažnas, širdis moteriai neatrodė, kad būtų plakusi sparčiau. Be abejo gali būti ir taip, kad atsidavusi instinktams ir norėdama to vis daugiau, ji nepajuto skirtumo. Dejonės darėsi vis garsesnės, kuomet jis pradėjo glamonėti viršutinę moters kūno dalį. Ten kaip niekur kitur, žinodamas ką daryti, Al' galėjo išvesti savo žmoną iš proto ir priversti baigti dar nespėjus sužaisti viso įdomaus ir intriguojančio žaidimo tampant kantrybės siūlelius. Izabelė nebuvo tikra ar jis žinojo, kaip ją jaudino tai, ką jis dabar pradėjo daryti, tačiau pasiduoti neketino. Tvirto ir ryžtingo charakterio moteris galėjo daug daugiau, tačiau svarbiausia jos taisyklė buvo, kad prieš bet kokios veiklos imantis neskubėti ir ištyrinėti. Izabelė klausydamasi vyro žodžių vos matomai kilstelėjo lūpų kamputį ir staigiai apsisuko, dabar nugara stovėdama jam į veidą. Sulaikydama jo rankas sau ant jautriosios vietelės, užpakaliuku pradėjo trintis į jo brangiausią turtą. - Pašėlusi.. ar dar ilgai taip varžysiesi, mielasis?,- išlenkė kaklą ir veidą profiliu į sutuoktinį atsukdama. Balso tonas skambėjo labai aistringa tonacija, buvo mažumėlę prikimęs, duslus ir viliojantis. Būtent toks, koks padėdavo Izabelei atskleisti paslaptingiausius viliojimo kerus ir toks paslaptingai nenuspėjamas. - Aš visada pasiruošus tavo bandymams..,- pridūrė ir vėl nusisuko bei užsimerkė. Prikandusi lūpą jautė kaip jos judesiai artino ją prie pergalės šiame žaidime. Nors Alphonse iš pirmo žvilgsnio ir atrodė nepalaužiamas, bet jo moteris žinojo kokius mygtukus reikia paspausti, kad žaidimas būtų baigtas ir ji triumfuotų. Per švelnų savo šortukų audinį Izabelė viską kuo geriausiai jautė ir nors pačios situacija jau buvo kebli, kitame žaidimo kampe buvo daug blogiau.
Užsiiminėjimas tokiais dalykais buvo viena didžiausių jos aistrų ir pomėgių. Savo smalsumo dėka, Iz išnagrinėjo daug straipsnių ir sužinojo apie kiekvieno pagrindinio judesio ir prisilietimo naudą akto metu, pridedant tam tikras subtilias smulkmenas. Kaip vienoms vietoms skirti ypatingą dėmesį, kitur smarkiau paspausti ir sukelti skausmą, o dar kitur manevruoti prisilietus lūpomis. Su savo vyru šviesiaplaukė buvo visiškai atvira naujiems iššūkiams šioje srityje. Jai tai buvo daug daugiau nei malonumo pasiekimas, tiksliau apibendrinus Izabelei tai buvo savo ir jo kūnų galimybių patikrinimas, ribų ištrynimas su siekiu sulaužyti nusistovėjusią tvarką. |
| | | |
| | 2016-05-28, 22:06 | |
| Net ir smulkiausias prisilietimas galėjo prilygti stipriam elektros krūviui. Iki kaulų smegenų pažįstamas moters kūnas, besiglaudžiantis prie jo kėlė tik pačias šilčiausias emocijas. Nepaisant geismo perkreipto veido, skleidžiamų žvėriškų garsų ir kylančios aistros, Alfonsas tebegalėjo blaiviai mąstyti. Šaltas ir aštrus protas buvo vienas iš daugelio vyro privalumų. Vis dėlto, galvoje sukosi tik viena vienintelė mintis - kokia ji nuostabi. Kiekvienas žmonos prisilietimas tapo deginančiu, prilygo ugnies liežuvių įkandimams. Tačiau, net ir būdamas įspūdingai įžvalgus, Capone negalėjo numatyti vieno vienintelio dalyko... Vos Izabelė atsuko šiam nugarą, vyras garsiai iškvėpė ir rankomis suėmė šios liemenį. Provokuojantys prisilietimai ir žodžiai išmušė A. iš vėžių ir šis pajuto, kaip kažkas viduje ima nevaldomai kunkulioti. Stipriai ir valdingai sugriebęs moterį už klubų, jis sustabdė tą iš proto vedantį užpakaliuko trynimasį. Sugavo didesnį oro gurkšnį ir palinko prie šviesiaplaukės kaklo bei brūkštelėjo per jį lūpomis.
- Nemanyk, kad pavyks laimėti, - tvirtai ištarė, grubiai pirštais suimdamas jos viršutinius drabužius. - Pakelk rankas, - sukomandavo, imdamas traukti rūbus aukštyn ir norėdamas kuo greičiau žmoną pamatyti be jų. Išties, visų šitų erzinimų vertas vaizdas. Tiek ilgai negalėjęs skirti moteriai pakankamai laiko, jis pavertė visą tą ilgesį į nebesuvaldomą geismą. Vyro akys liepsnojo, svaidėsi ugnimi ir, atrodo, matė tik Ją. Tik šviesiaplaukę, jos kūną... Nebeliko nieko kito aplink. Išgirsdamas savo širdies dūžius, Capone išlukšteno moterį iš viršutinių drabužių bei lūpomis perbraukė per apnuogintą petį. Dantimis švelniai grybštelėjo blyškią kaklo odą ir garsiai iškvėpė. Juto, kaip dega kiekvienas jo odos lopinėlis, kiekviena kūno dalelė. Nebegalėjo tverti to erzinančio žaidimo, dirginančio ne tik kūną, bet ir mintis. Izabelė vyrą užvaldė. Tiesiog apvyniojo aplink pirštą, taip lengvai ir paprastai. Nepalaužiamas, stiprybe apsišarvavęs Alfonsas pakibo ant smulkios moters kabliuko.
Rankomis sugrįžęs prie žmonos klubų, šis reikliai truktelėjo ją į save. Juodu dabar skyrė tik keli medžiagos sluoksniai, kas dar labiau jaudino ir įkaitino kraują. Pastarasis ošė ausyse, vertė venas neritmingai pulsuoti ir varinėjo karštį po visą kūną. A. atsiduso ir sučepsėjo, pirštais vėl slystelėdamas moteriai tarp šlaunų. Neskubėjo Iz nurenginėti, jam patiko šis žaidimas, patiko erzinti žmoną. Nors tai reiškė ir kankinti pačiam save, Alfonsui nerūpėjo. Žaidimas buvo dar malonesnis žinant faktą, kad jiedu to nedarė pakankamai seniai.
- Ar ilgai sugebėsi atsilaikyti, hm? - vyro balsas nuskambėjo geidulingai. Vyzdžiai susitraukė, o vilkiškų akių žvilgsnis įsmigo į moterį. Lūpos išlinko į šelmišką šypsnį, tikriausiai, dar labiau erzinantį nei patys veiksmai. Per tiek metų Alfonsas žinojo, kaip užspausti žmoną į kampą bei priversti šią pratrūkti. Atsiminė visas jos silpnąsias vietas ir galėjo palenkti šią savo pusėn. Švelniai pirštais brūkštelėjo per jautriausiąją Izabelės vietelę bei pergalingai išsiviepė, tikėdamasis, kad po šio veiksmo šviesiaplaukė pasiduos. |
| | | |
| | 2016-05-29, 00:04 | |
| Nebuvo nė karto, kad stovėdama šalia Alphonse, Izabelė nebūtų bent kažkiek susijaudinusi. Moterį žavėjo ir jaustis ypatingai leido jo meilė, rūpestingumas, jis visas su savo privalumais ir trūkumais. Nors pastarųjų moteris nematė nes juos imdavo ir kažkaip paversdavo privalumais. Jei tai pasidarydavo neįmanoma ir situacija nebuvo beprotiška, šviesiaplaukė pakeisdavo savo požiūrį, jei tik tai neprieštaravo jos nusistatymams. Netgi tą vakarą kai ji buvo paskirta pašalinti taikinį - savo vyrą, ji pajuto kažkokią trauką ir planas nebuvo įvykdytas. Tikriausiai įvyko ta chemija taip likimas sudėliojo jų gyvenimus. Pačiu neįtikėčiausiu būdu atradusi savo laimę, Izabelė tai labai vertina ir brangina, nes tokį artimą sielai žmogų suradusi, ji jaučia pilnatvę, ankščiau nepatirtą laimę ir kaip stipriai gali kažką mylėti ir nuo to priklausyti.
Minutė po minutės, pasikartojantys jaudinantys judesiai jį veikė stipriau nei ją. Akys nematydamos trokštamo regėti vaizdo neperdavė kūnui tam tikrų signalų. todėl tai labai mažyčiu laipsniu atitolino jos išsiveržimą ir nevaldomas laukines dejones. Bent jau kol kas. Moteris turėjo nemažai seksualinių fantazijų. Jose visose buvo Al'. Ilgą laiką neatsiradus progai taip suartėti, Izabelė neketino paleisti savo vyro bei kelių valandų likutis miegui buvo mažai tikėtinas. Juo labiau būti gyvoje gamtoje ir nemiegoti iki pat ryto atrodė labai magiškai, viliojančiai, bei romantiškai, tačiau pastarojo Izabelė tikrai nepaminėtų. Stipriai sukandusi lūpą kai buvo taip pastatyta ir sustabdyta, atsakė į tai tyliai nevalingai išleisdama dejonę. Saldus bučinys kaklo zonoje buvo deginančiai malonus. Kūnu nubėgo stiprūs šiurpuliukai, tačiau nors ir laikė jis stiprius savo delnus ant moters liemens, ji vis tiek, kad ir labai lėtai, bet judėjo ir glaudėsi prie jo tvirto kūno. Jausdama mylimąjį Izabelė nagais ne taip ir silpnai perbraukė vyrui per šlaunis. Skausmas Iz buvo neatsiejama intymaus gyvenimo dalis ir tai jau turėjo vyriškio nestebinti. Išrietusi nugarytę padovanojo jam aistringą bučinį į kaklą.
- Niekada neprarandu vilties..,- meiliai sušnibždėjo lyžtelėdama per ausį ir sukąsdama dantimis jo ausies spenelį. Pasakytų žodžių tonacija atrodo būtų leidę jam atleisti vadeles, bet skausmingas atsakas turėjo priminti, kad čia ne bet kas, o Izabelė, o ji lengvai nepasiduoda. Timptelėjusi sukėlė šiek tiek skausmo tačiau netrukus paleido ir atmetė plaukus į kitą šoną. Tokie smulkučiai erzinimai taip kaitino kraują, šokdino kiekvieną kūno ląstelę, kėlė susijaudinimą. Alphonse paliepus Izabelė visiškai nesipriešino ir pakėlusi jas, dabar liko pusiau nuogutėlė. Įtampa ir pasitenkinimas stipriai augo, Izabelė užsimerkė iš susijaudinimo ir mėgavosi jo prisilietimais ir bučiniais visa savo esybe. Tai buvo tobula, jis žinojo ką reikia daryti, perprato ir pažinojo savo žmoną, šis dalykas varė iš proto šviesiaplaukę kaip niekas kitas. Adrenalinas virė kraujyje ir atrodė tuoj visiškai užvirs, tokiems pojūčiams stiprėjant, moters kūną išmušė prakaitas. Keliai ėmė virpėti, tačiau stipri Izabelės valia ir ryžtas nepasiduoti, vis dar kankinamai erzino. Šviesiaplaukės kūnas buvo tikrų tikrutėlė tiksinti bomba, ir tik Alphonse žinojo kaip ją susprogdinti arba detonuoti. Siekdama išblaškyti mintis ir apgauti kūną, Izabelė staigiai apsisuko išlikdama įsprausta jo gniaužtuose ir suėmė už jo marškinėlių apykaklės. Aštriu nagu įrėžė į medžiagą ir praplėšė juos, o netrukus ir visai nuardė. Atsikračiusi jų, suėmė už skruostų ir staigiai prisitraukė sutuoktinį bučiniui. Dabar jau ji imsis veiksmų ir kontrolės, nes kaip ir visuomet ji nemėgo mylėtis tradiciškai, egzotiškai ir neįprastai buvo jos arkliukas. Nieko daugiau neatsakydama aršiai tęsė bučinį, kol jo pirštai tvirtai buvo įsitvirtinę karščiausioje vietelėje. |
| | | |
| | 2016-05-29, 12:32 | |
| Alfonso gyvenime buvo moterų. Galbūt kiek daugiau negu jis yra drįsęs papasakoti žmonai. Jaunystėje, studentavimo metais, šis mėgo, kad jo lovą pašildytų kokia lengvabūdė, gal šiek tiek įkaušusi mergaitė. Mokantis universitete, stereotipas, kad merginos renkasi "blogus", nedėmesingus ir visiškai į jas dėmesio nekreipiančius partnerius, Alfonsui pasitvirtino daugybę kartų. Vis dėlto, tik atradęs Izabelę, šis suvokė, kokie beprasmiški yra tie vienkartiniai santykiai. Nenuostabu, kad daugybę metų vyro siela buvo absoliučiai tuščia ir bejausmė. Jam visuomet atrodė, jog įsimylėjus protas praranda iki tol turėtas galias. Tačiau netruko įsitikinti, kad klydo. Jokie Capone jutimai neatšipo, galbūt tik dar labiau sustiprėjo, nes atsirado tikslas - tai, ką reikia saugoti, rūpintis ir prižiūrėti. Apskritai, pats gyvenimas įgavo tam tikrą prasmę. Iki Iz, niekas vyro nepažinojo. Matė tik jo ledinę išorę, tačiau nieko daugiau.
Vėjo gūsis švelniai kirto per įkaitusią vyro odą, priversdamas rankų plaukelius atsistoti piestu. Pro šio lūpas veržėsi atodūsiai, o geismo persmelktas žvilgsnis gręžėsi į šviesiaplaukę. Kažkur toli ritmingai ošė medžiai, ūžė krioklys, čirpė žiogai... Ramus gamtos prieglobstis kartu su mylima moterimi glėbyje Alfonsui buvo kažkas aukščiau tobulybės. Pusnuogis Iz kūnas glundantis prie jo, koketiškas elgesys ir aistringos vilionės... Rodos, kažkas smulkiomis adatėlėmis badė vyro odą ir į galvą įleido visą griaunantį chaosą. Kiekvienas Izabelės judesys, kiekvienas prisilietimas vedė iš proto. Dilgčiojantis, nestiprus skausmas viename ausies spenelyje tik dar labiau užvedė Alphonse. Jis jau ketino imtis kažkokių veiksmų, ketino parodyti savo viršų, bet nesuspėjo. Staigiai apsisukusi moteris pradrėskė marškinėlius ir apdovanojo šį bučiniu, į kurį, atrodo, sudėjo visą savo gyvastį. A. nevalingai brūkštelėjo pirštais per žmonos tarpkojį ir paleido šios lūpas. Vis dar jusdamas Iz skonį savo burnoje, jis kraugeriškai išsiviepė. Ji kvepėjo medumi. Ir vėju.
- Man patiko šie marškinėliai, - Capone balsas signalizavo pavojų. Tvirtos rankos atsidūrė ant šviesiaplaukės klubų ir ėmė traukti šortukus žemyn. - Dabar taip lengvai neišsisuksi, kačiuk, - prisimerkęs prabilo. Lėtai šalino dar vieną drabužį nuo grakštaus moters kūno. Pats pritūpė, maždaug tiek, kad jo veidas būtų ties Izabelės pilvu. Liežuviu perbėgo per išsausėjusias savo lūpas ir lengvai pradangino šortus nuo žmonos. Lūpomis prigludo prie mylimosios pilvo apačios ir garsiai iškvėpė. Grybštelėjo švelnią odą dantimis, išgirsdamas savo paties kraują geidulingai suošiant. Lėtai stodamasis, delnais suėmė šviesiaplaukės sėdmenis ir patenkintas tuo, ką mato, kilstelėjo antakį. - Rodos, pergalė šypsosi man, - žodžius palydėjo urzgimą primenantis garsas. Grubiau sugriebęs žmonos užpakaliuką, A. prisitraukė šią arčiau savęs bei liežuvio galiuku perbėgo per šios kaklą. Lėtai kilo aukštyn, pagaliau susirasdamas jos lūpas ir erzinančiai trumpai pabučiavo. Galiausiai vėl nukeliavo link Iz peties bei dantimis sučiupo josios liemenėlės petnešą ir ėmė traukti žemyn. Kiekvieną judesį atliko kankinančiai lėtai, taip įaudrindamas ne tik moterį, bet ir save. Nežinojo, kiek ilgai galės tverti, bet norėjo pasimėgauti šiuo katės-pelės žaidimu kiek įmanoma labiau. Kiekviena sekundė darėsi vis sunkesnė, o judesiai nebe tokie tikslūs ir užtikrinti. Pirštai spaudė Izabelės sėdmenis, kol galiausiai dantys atleido petnešėlę. Alfonsas pakėlė galvą, apdovanodamas moterį pergalingu šypsniu ir primerkė akis. Dievaži, šviesiaplaukė veikiausiai nė nenumanė, kaip skaniai ši atrodė. Grakštus kūnas, blyški, švelni oda, vėjo sutaršyti, ant pečių krentantys šviesūs plaukai... Ir dar tas žydrų akių žvilgsnis, toks artimas širdžiai bei net Alfonsą praskysti priverčiantis. Jusdamas savo paties širdies dūžius, atsimušančius į tankiai besikilnojančią krūtinę, Capone palinko prie moters veido bei įsisegė į josios lūpas, įleisdamas į darbą ir liežuvį. |
| | | |
| | 2016-05-30, 11:31 | |
| Alphonse prisilietimai kaip ugnies liežuviai lietėsi prie švelnios ir šviesios moters odos. Tokie pavojingai deginantys ir maloniai jaudinantys. Tikslingi ir turintys daug galios. Nors Alphonse Izabelės pastebėjimu jau buvo ne juokais susijaudinęs, jis sugebėjo neprarasti budrumo ir toliau profesionaliai kontroliuoti savo moterį. Izabelė jautė maudimą supintą su nedideliu skausmu ir maloniais pojūčiais pilvo apačioje. Tai buvo pagrindinis ženklas kuris jau rodė šviesiaplaukės pralaimėjimą šioje dvikovoje.
- Oi... pakliuvau liūtui į nasrus..- sušnibždėjo švelniai savo lūpas priartindama prie jo ausies ir kiekvieną žodį tardama labai aiškiai. Šviesiaplaukė buvo visa jo, aplink Izabelei niekas neegzistavo. Vyro dėmesys toks jaudinantis ir už tai jau nieko nebuvo geriau. Abiejų širdies plakimai vieną akimirką atrodo susijungiantys į vieną. Du žmonės žinantys ką daro ir vienas kitą taip stipriai paveikiantys. Kuomet A' lėtai numovė šortukus, Izabelė nesusilaikiusi garsiai suaimanavo. Šis veiksmas būtų visai kitoks jei jis būtų padaręs tai vienu greitu judesiu, tačiau ir taip visą susijaudinusią ir susierzinusią Capone lėtai atliktas veiksmas beveik privedė prie pabaigos. Keliai linko, širdis bei pulsas padažnėję plakė savu ritmu, apačioje jautė kaip visa sudrėkusi norėjo tik jo savyje. Judesys - žudikas, kai Iz mylimasis pritūpė ir padovanojo bučinį jautriosios vietos pašonėje buvo dar vienas didelis postūmis laukiamos akimirkos link.
- O dieve...,- pro sunkiai kvėpuojančios ir besilaikančios ant kojų moters lūpas išsprūdo žodžiai persunkti milžiniškos aistros. Kiekvienas Alphonse judesys buvo toks apgalvotas ir tikslus, be jokių nesklandumų vyras keliavo link išvedimo savo moters iš proto link. Jau labai sunkiai Izabelė tvėrė visą susijaudinimą kuris purtė, virpino, įaudrino jos kūną jau iki paties aukščiausio laipsnio. Moteris dievino tai, kad jos vyras šiame dalyke buvo toks nuostabus. Niekas kitas gyvenime, nesugebėjo privesti Izabelės prie tokios savijautos, būsenos, kokioje ji buvo dabar. Jo meilė, pažinojimas savo žmoną iki pačių menkiausių smulkmenų glostė jos širdį. Iz jautė tokią meilę, kuri atrodė į širdį nesutilps ir ji vieną dieną susprogs, neįmanoma buvo mylėti nieko smarkiau nei taip, kaip jautėsi ji. Vieną delną įpynė į jo plaukus ir peštelėjo labai nesmarkiai. Garsiai kvėpuodama vis žvilgčiojo į jį ir jau negalėdama nieko daugiau padaryti, maldaujamu žvilgsniu ji siuntė signalus mylimajam, kurie reiškė tik vieną ir jis tai žinojo. - Pergalė tavo rankose...,- sumurkė tyliai atleisdama pirštus ir jais paglostydama jo veidą kuomet vyras dantimis suėmė jos petnešėlę. Nieko daugiau tik išrietė kaklą ir užsimerkė. Leido pojūčiams užvaldyti ją visą. Izabelė užmerkusi akis kelias akimirkas mėgavosi jo prisilietimais vis spėliodama, kur kitą sekundės dalį jis prisilies ir pamyluos. Toks nežinojimas ir bandymas nuspėti kankinančiai stipriai padidino susierzinimo lygį. Izabelei atrodė, kad tuoj išprotės, nes viskas ko ji šią akimirką norėjo, buvo sustabdyti šituos jau per žiaurius kankinimus. Dar viena didžiulė šilumos ir susijaudinimo banga nupurtė moters kūną kai vyro lūpos susirado josios ir pradėjo karštai bučiuoti. Alphonse nepamiršdavo nieko. Izabelė pašoko ir užsikabino ant jo liemens, savo ilgas kojas apipindama aplink jo liemenį. Delniukais tvirtai suėmusi jo pečius ir galvą, aršiai tęsė bučinį kuris visas buvo persmelktas laukinio jaudulio ir aistros, nepažabotos laukinės moters dvasios. |
| | | |
| | 2016-05-30, 21:48 | |
| Gamta nurimo, tarsi būtų visą savo chaosą perkėlusi į besiglamonėjančius sutuoktinius. Šią akimirką kiekviena sekundė reiškė gyvybę, kiekvienas prisilietimas buvo vertas mirties ir kiekvienas bučinys spinduliavo nenumaldomą aistrą. Moters aimanos tik dar labiau sužadino žvėrį, tūnantį Alfonso viduje. Dabar, turbūt, jo nesustabdytų net pačios stipriausios audros, žaibai ir aplink griūnantys medžiai. Vien žinia, kad Izabelė priklausė tik jam ir niekam kitam, vyrui reiškė pasaulį. Juk Capone niekuomet nepralaimėdavo, nepripažindavo nieko kito tik pergalę ir tai atsispindėjo ne tik šio darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Jis nenusileido vaikams, buvo griežtas namuose dirbančiam personalui, o visų labiausiai nenorėjo pralaimėti dvikovoje su žmona. Ne todėl, kad smuktų kažkoks vyriškumas ar atsirastų kvaili kompleksai, bet A. mėgo šį žaidimą. Mėgo stebėti, kaip nepalaužiama vilioklė Izabelė staiga pasiduoda ir pasineria į vyro glėbį.
Šviesiaplaukės ištarti žodžiai reiškė kapituliaciją, kas sukėlė šiam šypseną. Pasiekęs savo tikslą, Alfonsas galėjo veikti šiek tiek greičiau ir nebetęsti šių žiaurių kankynių. Juk ir pats kone nėrėsi iš savo kailio, kaip troško žmonos ir tas alkis ėmė jį draskyti į gabalus. Per nugarą slydo keli prakaito takeliai, o žvilgsnį temdė geismo bangos. Net nesuspėjo sureaguoti, kaip pajuto Iz kojas apsivejant liemenį. Rankomis tvirtai suėmė šiai už klubų, dar trumpą akimirką tęsdamas tą žvėrišką bučinį, kol galiausiai paleido josios lūpas ir išsiviepė.
- Kažko nori, Izabele? - žvelgdamas į moters akis, šis stengėsi kalbėti kuo ramesniu balsu. Vis dėlto, stygos nepaliaujamai drebėjo ir žodžiai nenuskambėjo taip tvirtai, kaip norėjosi. A. apsilaižė lūpas, vis dar jusdamas šviesiaplaukės bučinio skonį. Širdis nekantriai sudrebėjo krūtinėje, o į džinsų medžiagą besiremiantis libido ėmė kone pulsuoti. Iz erzinti šis nebegalėjo tik dėl vienos vienintelės priežasties - to būtų nebeištvėręs pats. Suėmęs savo moterį už sėdmenų, Capone švelniai išsilaisvino iš šios kojų. Netrukus ji jau stovėjo ant žemės, kol vyras kiek negrabiai, bet greitai išsivadavo iš kelnių ir apatinių. Vėl pritūpdamas padėjo Izabelei išsilaisvinti iš taip geidžiamą vietą slepiančio paskutinio drabužio. A. garsiai, galbūt net demonstratyviai, sučepsėjo, grubiai truktelėdamas moterį į save. Stodamasis, liežuviu slydo nuo šios papilvės maždaug iki krūtinės. - Na, šok, - reiklus balsas, persipynęs su geismo akcentu, nuskambėjo gan tyliai. Vis dėlto, šviesiaplaukei kelis kartus kartoti nereikėjo - Alphonse pajuto jos kojas vėl apsivejant šio liemenį. Tik šįkart tokį veiksmą paženklino išsiilgto malonumo banga, mat tuo pačiu jis aršiai įėjo į savo moterį. Neapsakomo jausmo užvaldytas Alfonsas aistringai pabučiavo žmoną ir tyliai sudejavo. Delnai įsitaisė ant Izabelės užpakaliuko, kol tuo tarpu vyro dubens sritis staigiai ir greitai judėjo pirmyn bei atgal. Visas tas pojūčių sūkurys greit apsupo Capone. Akys stipriai užsimerkė, panardindamos šį į visišką tamsą. Įkaitęs kūnas su kiekviena sekunde tik dar stipriau troško justi Izabelę prie savęs. Dievaži, Alphonse negalėjo suprasti, kodėl ši moteris taip beprotiškai jį veikia, bet kiekvienas jo išleistas atodūsis kalbėjo pats už save. Pirštais grubiai spaudė šviesiaplaukės sėdmenis, kol nė akimirkai nepaleido josios lūpų. Dievaži, šito A. turbūt laukė amžinybę. Ilgėjosi savo žmonos visa esybe ir ši sueitis tik įrodė, kokie stiprūs jausmai cirkuliavo vyro viduje jau ilgą laiką. |
| | | |
| | 2016-05-30, 23:46 | |
| Šalto vėjo banga perskrodė du įkaitusius kūnus neatsiklausdama. Lyg iš niekur pasirodžiusi, nepadarė jokio poveikio nei Iz nei A. Abu gyveno atskiroje visatoje su savo atskira atmosfera, todėl gamtos įtakos nė nesijautė. Šiluma, karštis, visas vos ištveriamas jaudulys buvo kardinaliai sujaukęs abiejų mintis. Lyg to dar būtų maža, A žodžiai buvo tokie erzinančiai kandūs.
- Mažuti.. taip..,- tyliai, bet prisimerkusi ir žvelgdama į gudrias jo lapino akis ištarė gnybtelėdama jo nosies galiuką. Įsistebeilijusi į mėlynas vyriškio gilumas trumpam pamiršo kaip kūnas kėlė maištą ir reikalavo norimų dalykų kuo greičiau. Sulaikiusi kvėpavimą Iz sustingo toje akimirkoje ir įamžino tai atmintyje. - Tačiau nepamiršk, kad laimėtas mūšis, bet ne karas.,- mirktelėjo ir veidą papuošė tokia savanaudiška šypsena, kuri tikrai nežadėjo nieko gero. Izabelė nebūtų savimi jei taip imtų ir viską praleistų pro rankas. Tokie užsiėmimai jos gyvenime užėmė svarbią vietą. Žvilgsniu sekdama jo veido emocijų pasikeitimus, Izabelė iš lėto pirštukais glostė jo skruostą, tačiau netrukus palinko prie jo kaklo ir karštai pabučiavo. Į bučinį sudėdama gašlias fantazijas, savo ateities norus, visą aistrą kunkuliuojančią savo kūne moteris nesistengė švelniai to padaryti. Palikti žymelę ant kaklo buvo vienas iš dar planuojamų įteikti 'apdovanojimų' kurių moteris ketino jam suteikti dar nemažą eilę.
Tvirtai basomis nutūpusi ant žemės moteris pirštą priglaudė prie lūpų ir stebėjo kaip jos vyras šalinasi rūbų kaip pačio nereikalingiausio dalyko žemėje. O taip, vaizdas kuris tiesiog neįkainojamas. Aplink išmėtyti drabužiai, besileidžianti saulė ir gaivus vėjas, Izabelė mėgavosi kiekviena smulkmena. Laukta akimirka pagaliau išaušo, širdies plakimas šiek tiek aprimo. Maudimas apačioje sustiprėjo atnešdamas naujo adrenalino kiekio kraujyje bangą ir užpildydamas moters kūną pačiais maloniausiais pojūčiais. Prikandusi lūpą po A. paraginimo Izabelė plačiai nusišypsojo ir nedelsdama nė sekundės šimtosios šoko mylimajam į glėbį, tą pačią akimirką pajusdama jo sukietėjusį ir standų organą savyje. Žodžiais sunkiai apibūdinamas jausmas pasitiko Izabelę. Pasitenkinimas užpildė jos kūną nuo galvos iki kojų, užliejo kiekvieną ląstelę ir vietelę. Tvirtai įsikibusi į raumeningą A' kūną šviesiaplaukė minimaliais judesiais judėjo taip sustiprindama jaučiamas nenutrūkstamas malonumo serijas. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, gaudydama vis naują šviežio oro gurkšnį vos pasitaikius progai, pilvo apačioje jau jautė skausmingą malonumą. Atkaklūs ir aršūs judesiai po tiek laiko turėjo savų trūkumų, tačiau minutėms bėgant jie jau nebetapo tokie ryškūs. Viskas susiliejo į vieną milžinišką judesių rinkinį. Atleidusi rankas nuo jo pečių, į kuriuos buvo įsikibusi, Izabelė suėmė vyrą už sprando ir trūktelėjo dar kiek apskritai buvo įmanoma į save. Aistringą bučinį tęsė atiduodama jam dar daugiau energijos. Net galėtų atrodyti keista, kaip tokios smulkutės moters kūne galėtų būti tiek jėgų, tačiau dabar Izabelė jautėsi kaip niekad gyva ir energinga bei pasiruošusi naujiems iššūkiams. - Stipriau, meile, nesustok,- bučiuodama kelioms sekundėms atsitraukė ir aimanuodama sušnibždėjo. Kelioms sekundėlėms prabėgus pasiilgusi jo lūpų vėl įsisegė jas su tokiu pačiu energijos antplūdžiu pagreitindama ir savo kūno atsakus. |
| | | |
| | 2016-05-31, 20:57 | |
| Saulėlydžio paliktiems pėdsakams danguje pamažu nykstant, jų vietą užėmė pirmieji nakties šešėliai. Tamsa savo ilgais nagais pamažėle bandė apkabinti visą supančią aplinką. Paukščių čiulbėjimas galiausiai visiškai nutilo, ėmė švilpauti žvarbesni vėjo gūsiai. Vakarinės rasos lašeliai žingsnis po žingsnio nutūpė ant į viršų besistiebiančių žolės stiebelių. Kartu su naktimi palengva atėjo ir rimtis. Rami tyla, perskrodžiama tik nenuilstančių žiogų smuiko, melancholiško pelėdų ūkavimo ir... ir garsaus bei intensyvaus sutuoktinių šnopavimo. Nors viskas stojosi į savas vietas, jiedu liko čia, paskendę aistroje ir neišsemiamoje meilėje. Dienos šiluma slinkosi į šalį, tačiau neatrodė, kad judviejų kūnai atvėstų bent akimirkai. Žilų plaukų sruogos krito ir lipo ant prakaitu išmušto vyro veido, kol šio lūpos pynėsi į ritmingą šokį su žmonai priklausančiomis. Alfonso kūnas, nors visai neseniai kaustytas nuovargio, staigiai ir užtikrintai judėjo tikslo link. Ta dviejų žmonių sąjunga, visiškas suartėjimas su mylima moterimi kėlė šiam pačius stipriausius jausmus. Kartu su nevaldomu geismu ir aistra širdyje sproginėjo šilumos ir meilės burbuliukai. Tvirtas kūnas juto malonumo gijas apsiraizgant aplink. Galvoje viešpatavo visiška tuštuma, neblaškė jokios bereikalingos ir beprasmės mintys. Visą savo gyvastį, visą esybę Capone atidavė žmonai. Šios žodžiai ir aimanos kėlė jam tik dar didesnį pasitenkinimą. Liežuvio galiuku A. perbėgo per Izabelės apatinę lūpą ir žaismingai šyptelėjo. Kiekviena moters glamonė vertė jį užsiliepsnoti ir tik dar labiau josios trokšti. Išnyko visos ribos, visas aplinkinis pasaulis. Planeta nustojo suktis, laikrodžio rodyklės sustingo viename taške. Alphonse galėjo prisiekti, kad tą akimirką visatoje egzistavo tik jiedu ir niekas kitas daugiau.
Tvirtos Capone rankos spustelėjo žmoną arčiau, kas leido šiam įsiskverbti dar giliau į ją. Širdis beprotiškai trankėsi krūtinėje, o žvilgsnis temo, kol galiausiai nieko aiškiai nebematė. Įsitempę vyro raumenys ritmingai pulsavo. Šiurkščios jo lūpos nuslydo šviesiaplaukės kaklu, palikdamos šlapią bučinio takelį paskui save. Visą tai palydėjo vilko urzgimą primenantis garsas, kas parodė, kaip smarkiai jis yra apimtas aistros.
- Kačiuk, juk žinai, kad kariauti su manimi yra beprasmiška, - trūkinėjančiu balsu prabilo ir išsiviepė. Net ir įtrauktas beprotiško geismo sūkurio, jis išliko visiškai toks pat, kaip visada. Seksas vis dar priminė žaidimą. Turbūt tai buvo vienas iš daugelio sutuoktinius siejusių dalykų - jiedu buvo atkaklūs ir bet kokia kaina siekė pergalės. Ši savybė žmonoje Alfonsui atrodė itin patraukliai. Izabelė, veikiausiai, gebėtų šį suvilioti vos vienu piršto mostelėjimu. Nors iš pirmo žvilgsnio tą pasakyti labai sunku, bet A. visa gyvastimi priklausė šviesiaplaukei. Vyro pirštai stipriai įsirėžė į žmonos sėdmenis, kai šis ėmė judėti dar greičiau ir giliau. Garsus atodūsis išsprūdo iš Capone gerklės, o lūpos vėl susirado žmonai priklausančias. Šįkart bučinys buvo kiek negrabus, nes malonumo apimtas kūnas atsisakė paklusti. Smarkiai įtemptus raumenius ilgainiui ėmė krėsti drebulys, o vyro lūpos nuslydo Iz apatinio žandikaulio linija. |
| | | |
| | | | | |
Similar topics | |
|
| | Permissions in this forum: | You cannot reply to topics in this forum
| |
| |
| |
